Ultaro katės, 1 dalis
Kačiukas ir malda
Trobelėje po ąžuolais naktimis girdėti keisti garsai, o kaimas apsimeta nieko negirdintis. Tada dingsta našlaičio kačiukas, ir vaikas ima melstis.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Sakoma, kad Ultare, kuris plyti anapus Skajaus upės, niekam neleidžiama nužudyti katės. Ir aš tuo lengvai patikiu, žvelgdamas į tą, kuris murkdamas sėdi prie židinio. Nes katinas yra mįslingas ir artimas keistiems dalykams, kurių žmonės nemato. Jis – senovės Egipto siela, pasakojimų iš užmirštų Meroės ir Ofyro miestų nešėjas. Jis – džiunglių valdovų giminaitis ir žilos, grėsmingos Afrikos paslapčių paveldėtojas. Sfinksė jam pusseserė, ir jis kalba jos kalba; bet jis senesnis už Sfinksę ir atsimena tai, ką ji užmiršo.
Ultare, dar prieš tarėjams uždraudžiant žudyti kates, gyveno senas kumetis su žmona, kuriems teikė džiaugsmą gaudyti ir žudyti kaimynų kates. Kodėl jie taip darė, nežinau; nebent todėl, kad daugelis nekenčia katės balso naktį ir nemėgsta, kai katės prietemoje sėlina kiemais ir sodais. Bet kad ir kokia buvo priežastis, tas senis su sene su malonumu gaudė ir žudė kiekvieną katę, priartėjusią prie jų lūšnos; o iš kai kurių garsų, girdimų sutemus, daugelis kaimo žmonių spėjo, kad žudoma labai neįprastu būdu. Tačiau su seniu ir jo žmona apie tokius dalykus niekas nekalbėjo: dėl įprastos išraiškos jų abiejų sudžiūvusiuose veiduose ir dėl to, kad jų trobelė buvo tokia maža ir taip tamsiai pasislėpusi po plačiais ąžuolais, apleisto kiemo gilumoje. Tiesą sakant, kačių šeimininkai tų keistuolių nekentė, bet dar labiau jų bijojo; užuot išvadinę juos žiauriais žudikais, jie tik žiūrėjo, kad nei mylima katytė, nei pelių gaudytoja nenuklystų prie atokios lūšnos po tamsiais medžiais. Kai dėl kokio neišvengiamo neapsižiūrėjimo katė dingdavo, o sutemus pasigirsdavo garsai, jos netekęs žmogus bejėgiškai raudodavo arba guosdavosi dėkodamas Likimui, kad taip pradingo ne vienas iš jo vaikų. Nes Ultaro žmonės buvo paprasti ir nežinojo, iš kur kadaise atėjo visos katės.
Vieną dieną į siauras grįstas Ultaro gatves įžengė keistų klajūnų iš Pietų karavanas. Tai buvo tamsūs klajūnai, nepanašūs į kitus keliauninkus, du kartus per metus pravažiuojančius pro kaimą. Turgaus aikštėje jie už sidabrą būrė, o iš pirklių pirko ryškių karolių. Iš kokios šalies jie atkeliavo, niekas negalėjo pasakyti; bet buvo matyti, kad jie linkę į keistas maldas, o ant jų vežimų šonų nutapytos keistos figūros su žmonių kūnais ir kačių, vanagų, avinų bei liūtų galvomis. O karavano vadas dėvėjo galvos apdangalą su dviem ragais ir keistu disku tarp jų.
Tame neįprastame karavane buvo mažas berniukas, neturintis nei tėvo, nei motinos, tik mažytį juodą kačiuką, kurį galėjo mylėti. Maras jo nepasigailėjo, tačiau paliko jam šį mažą pūkuotą padarėlį sielvartui palengvinti; o kai esi labai mažas, didelę paguodą gali rasti gyvose juodo kačiuko išdaigose. Taigi berniukas, kurį tamsieji žmonės vadino Menesu, dažniau šypsojosi nei verkė, sėdėdamas ant keistai išdažyto vežimo laiptelių ir žaisdamas su grakščiu savo kačiuku.
Trečią klajūnų viešnagės Ultare rytą Menesas nebegalėjo rasti savo kačiuko; ir kai jis garsiai raudojo turgaus aikštėje, keli kaimiečiai papasakojo jam apie senį su žmona ir apie naktimis girdimus garsus. Kai jis tai išgirdo, raudą pakeitė susimąstymas, o galiausiai malda. Jis ištiesė rankas saulės link ir meldėsi kalba, kurios nesuprato nė vienas kaimietis; nors, tiesą sakant, kaimiečiai nelabai ir stengėsi suprasti, nes jų dėmesį daugiausia traukė dangus ir keisti pavidalai, kuriuos įgavo debesys. Buvo labai keista, bet berniukui tariant savo prašymą, virš galvų lyg ir ėmė rastis šešėliškos, miglotos egzotiškų būtybių figūros: mišrūnų, vainikuotų diskais tarp ragų. Gamta pilna tokių apgaulių, kurios veikia lakios vaizduotės žmones.
Tą naktį klajūnai paliko Ultarą, ir daugiau jų niekas nebematė.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Pasaulio klasika lietuviškai,Istorijos prie laužo