Žvėris, kurio nėra kalendoriuje

Mišriame miške, kažkur rytinėse Karpatų atšakose, vieną žiemos naktį stovėjo žmogus. Jis žiūrėjo ir klausėsi, lyg lauktų, kol koks miško žvėris pateks jam į akiratį, o paskui ir į šautuvo taikiklį. Tačiau grobis, kurio jis taip įdėmiai tykojo, nebuvo įrašytas į jokį medžiotojo kalendorių kaip teisėtas ir deramas laimikis. Ulrichas fon Gradvicas ėjo sargybą tamsiame miške ieškodamas žmogaus – savo priešo.

Gradvicų miškai buvo platūs ir gausūs žvėrių. Siauras status girios ruožas pačiame jų pakraštyje nei žvėrimis, nei gera medžiokle nepasižymėjo, bet savininkas jį saugojo pavydžiau už visas kitas savo valdas. Dar jo senelio laikais garsi byla atėmė šį ruožą iš kaimyninės smulkių žemvaldžių šeimos, kuri jį valdė neteisėtai. Praradusieji teismo sprendimo taip ir nepripažino, o ilga brakonierių susirėmimų ir panašių skandalų virtinė trimis kartomis nuodijo abiejų šeimų santykius.

Ulrichui tapus giminės galva, kaimynų nesantaika virto asmenine. Jei pasaulyje ir buvo žmogus, kurio jis nekentė ir kuriam linkėjo blogo, tai Georgas Znaimas, ginčo paveldėtojas, nenuilstantis žvėrių vagis ir ginčijamo pasienio miško plėšikas. Vaidas gal ir būtų nurimęs ar pasibaigęs kompromisu, jei ne abiejų vyrų neapykanta. Berniukai jie troško vienas kito kraujo, suaugę kiekvienas meldė nelaimės kitam.

Šią vėjo plakamą žiemos naktį Ulrichas subūrė savo eigulius saugoti tamsaus miško: ne keturkojo laimikio tykoti, o dairytis sėlinančių vagių, kurie, kaip jis įtarė, jau buvo perėję ribą. Stirninai, per audrą paprastai besilaikantys užuovėjos daubose, šiąnakt lėkė lyg varomi, o tarp padarų, kurie tamsiomis valandomis įprastai miega, jautėsi judėjimas ir nerimas. Miške tikrai buvo kažkas svetimo, ir Ulrichas numanė, iš kurios pusės tai atėjo.

Jis atsiskyrė nuo sargybinių, kuriuos paliko pasaloje kalvos ketere, ir nuklydo toli žemyn stačiais šlaitais, per laukinius brūzgynus. Žvelgė pro kamienus ir, įsiklausydamas į vėjo švilpimą, kauksmą bei neramų šakų plakimą, stengėsi išvysti ar išgirsti plėšikus. Kad tik šią audringą naktį, šioje tamsioje, atokioje vietoje jis sutiktų Georgą Znaimą, vieną prieš vieną, be jokių liudininkų! Tokio noro niekas negalėjo nustelbti. Ir apėjęs milžiniško buko kamieną, jis atsidūrė akis į akį su tuo, kurio ieškojo.

Du priešai ilgą, tylią akimirką stovėjo ir spoksojo vienas į kitą. Kiekvienas rankoje laikė šautuvą, širdyje nešiojo neapykantą, o galvoje tuo metu turėjo tik žmogžudystę. Atėjo proga duoti valią viso gyvenimo aistroms. Tačiau žmogui, išauklėtam pagal santūrios civilizacijos kodeksą, nelengva pasiryžti šaltakraujiškai, be žodžio nušauti kaimyną, nebent šis būtų kėsinęsis į jo namus ir garbę.

Ir kol dvejonė dar nespėjo virsti veiksmu, abu užklupo pačios gamtos smurtas.