Ar vėl tai matei?

– Kuo jis vardu?

– Daktaras Makfarlanas, – pasakė šeimininkas.

Fetesas jau buvo gerokai įpusėjęs trečią taurę, buvo kvailai apsvaigęs, tai snausdavo, tai miglotai dairydavosi aplink, bet išgirdęs paskutinį žodį tarsi pabudo ir du kartus pakartojo: „Makfarlanas“. Pirmą kartą gana tyliai, antrą – staiga sujaudintas.

– Taip, – pasakė šeimininkas, – toks jo vardas. Daktaras Vulfas Makfarlanas.

Fetesas akimirksniu išsiblaivė. Jo akys pabudo, balsas tapo aiškus, garsus ir tvirtas, žodžiai – stiprūs ir rimti. Visus mus ta permaina išgąsdino, lyg būtų prisikėlęs numirėlis.

– Atleiskite, – tarė jis, – bijau, kad nelabai klausiausi, ką kalbate. Kas tas Vulfas Makfarlanas?

O išklausęs šeimininką pridūrė:

– Negali būti, negali būti. Ir vis dėlto norėčiau pažvelgti jam į akis.

– Ar jūs jį pažįstate, Daktare? – aiktelėjo graborius.

– Gink Dieve! – atsakė jis. – Ir vis dėlto tas vardas retas, vargu ar būtų du tokie. Sakykite, šeimininke, ar jis senas?

– Na, – tarė šeimininkas, – nebejaunas, žinoma, ir plaukai balti, bet atrodo jaunesnis už jus.

– Vis dėlto jis vyresnis, daug metų vyresnis. Bet, – jis pliaukštelėjo per stalą, – mano veide jūs matote romą, romą ir nuodėmę. Jo sąžinė gal lengva, o virškinimas geras. Sąžinė! Paklausykite, ką pasakysiu. Manote, kad esu senas, geras, padorus krikščionis, ar ne? Ne, tik ne aš. Niekada nesimaivau šventeiva. Gal Volteras, atsidūręs mano kailyje, būtų ėmęs veidmainiauti, bet smegenys, – jis barkštelėjo pirštu sau per pliką galvą, – smegenys buvo šviesios ir judrios, aš mačiau viską ir nieko sau nenutylėjau.

– Jei pažįstate šį gydytoją, – išdrįsau pastebėti po gana grėsmingos tylos, – tai, spėju, nepritariate geram šeimininko apie jį atsiliepimui.

Fetesas į mane nekreipė dėmesio.

– Taip, – staiga ryžtingai pasakė jis, – turiu pažvelgti jam į akis.

Vėl stojo tyla, paskui antrame aukšte gana smarkiai užsitrenkė durys, ir ant laiptų pasigirdo žingsniai.

– Tai gydytojas, – sušuko šeimininkas. – Paskubėkite, dar suspėsite.

Nuo mažosios svetainės iki senojo „Džordžo“ durų buvo vos du žingsniai. Platūs ąžuoliniai laiptai leidosi beveik į gatvę, tarp slenksčio ir apatinio laiptelio tilpo tik turkiškas kilimas, ne daugiau. Bet šią mažą erdvę kas vakarą ryškiai apšviesdavo ne tik laiptų šviesa ir didelis žibintas po iškaba, bet ir šiltas baro lango švytėjimas. Taip „Džordžas“ ryškiai reklamavosi praeiviams šaltoje gatvėje. Fetesas tvirtai nuėjo į tą vietą, o mes, atsilikę iš paskos, matėme, kaip tie du susitiko, kaip vienas iš jų buvo pasakęs, akis į akį. Daktaras Makfarlanas buvo žvalus ir tvirtas. Balti plaukai pabrėžė jo blyškų, ramų, nors energingą veidą. Vilkėjo jis prabangiai: geriausia gelumbė, baltutėliai baltiniai, didelė auksinė laikrodžio grandinėlė, tokios pat brangios marškinių sąsagos ir akiniai. Jis ryšėjo platų, baltą, alyvinėmis dėmelėmis išmargintą kaklaraištį, o ant rankos nešėsi šiltą kailinį kelionės apsiaustą. Nebuvo abejonės, kad metai jam tiko: nuo jo dvelkė turtu ir pagarba. Tad stulbinamai atrodė mūsų svetainės girtuoklis, plikas, nešvarus, spuoguotas, susisupęs į seną apsiaustą, kai jis laiptų apačioje stojo jam skersai kelio.

– Makfarlanai! – gana garsiai pasakė jis, labiau kaip šauklys nei kaip draugas.

Didysis gydytojas staigiai sustojo ant ketvirto laiptelio, lyg toks familiarus kreipinys būtų nustebinęs ir kiek įžeidęs jo orumą.

– Todi Makfarlanai! – pakartojo Fetesas.

Vyras iš Londono vos neapsvirduliavo. Žaibiškai įsmeigė akis į priešais stovintį žmogų, išsigandęs žvilgtelėjo sau per petį ir apstulbęs sušnabždėjo:

– Fetesai! Tu!

– Taip, – atsakė tas. – Aš! Ar manei, kad ir aš miręs? Senų pažįstamų taip lengvai neatsikratysi.

– Tylėk, tylėk! – sušuko gydytojas. – Tylėk! Šis susitikimas toks netikėtas… matau, kad esi sukrėstas. Prisipažinsiu, iš pradžių vos tave atpažinau, bet labai džiaugiuosi, labai džiaugiuosi šia proga. Kol kas teks ir pasisveikinti, ir atsisveikinti iš karto, nes manęs laukia vežimas, o traukinio negaliu pražiopsoti. Bet tu… tuoj… taip, tu duosi man savo adresą, ir netrukus apie mane išgirsi. Reikia tau kuo nors padėti, Fetesai. Bijau, kad tau nekaip sekasi, bet mes tai sutvarkysime senų gerų laikų vardan, kaip kadaise dainuodavome per vakarienes.

– Pinigų! – sušuko Fetesas. – Pinigų iš tavęs! Tie pinigai, kuriuos iš tavęs gavau, tebeguli ten, kur juos numečiau į lietų.

Kalbėdamas daktaras Makfarlanas buvo atgavęs šiek tiek pranašumo ir pasitikėjimo, bet šis neįprastai karštas atsisakymas vėl įstūmė jį į pradinę sumaištį.

Baisus, bjaurus žvilgsnis atėjo ir nuėjo per jo beveik garbingą veidą.

– Brangusis, – pasakė jis, – tebūnie kaip nori. Mažiausiai norėčiau tave įžeisti. Niekam nesiperšu. Vis dėlto paliksiu tau savo adresą…

– Nenoriu jo, nenoriu žinoti, po kokiu stogu tu gyveni, – pertraukė kitas. – Išgirdau tavo vardą, išsigandau, kad tai gali būti tu. Norėjau sužinoti, ar vis dėlto yra Dievas. Dabar žinau, kad jo nėra. Nešdinkis!

Jis tebestovėjo kilimo viduryje, tarp laiptų ir durų, ir didžiajam Londono gydytojui, norint pasprukti, būtų tekę pasitraukti į šoną. Buvo aišku, kad jis dvejoja, ar nusileisti iki tokio pažeminimo. Nors jis buvo išblyškęs, akiniuose sužibo pavojinga kibirkštis. Bet jam dar neryžtingai delsiant, jis pastebėjo, kad jo vežimo vadeliotojas žiūri iš gatvės į šią neįprastą sceną, ir tuo pat metu pamatė mūsų būrelį iš svetainės, susispaudusį prie baro kampo. Tiek liudininkų iškart nulėmė, kad jis bėgs. Susigūžė, trindamasis į medinį sienos apmušalą, ir kaip gyvatė šovė link durų. Bet kančios dar nesibaigė: jam praeinant Fetesas sugriebė jį už rankos ir sušnabždėjo žodžius, skaudžiai aiškius:

– Ar vėl tai matei?

Didysis turtingas Londono gydytojas garsiai suriko aštriu, užspaustu riksmu. Jis tėškė klausėją per visą tuščią erdvę ir, apsidengęs galvą rankomis, išlėkė pro duris kaip sugautas vagis. Dar niekam iš mūsų nespėjus krustelėti, vežimas jau tarškėjo stoties link. Scena praėjo kaip sapnas, bet sapnas paliko savo įrodymus ir pėdsakus. Kitą dieną tarnaitė rado ant slenksčio sudaužytus puikius auksinius akinius, o tą patį vakarą mes visi stovėjome prie baro lango, gaudydami kvapą, ir šalia mūsų Fetesas: blaivus, išblyškęs ir ryžtingo žvilgsnio.

– Dieve, saugok mus, pone Fetesai! – pirmas atgavo įprastą nuovoką šeimininkas. – Kas čia, po galais, darosi? Keistus dalykus jūs kalbėjote.

Fetesas atsigręžė į mus ir paeiliui pažiūrėjo kiekvienam į veidą.

– Pabandykite palaikyti liežuvius už dantų, – pasakė jis. – Tam Makfarlanui skersai kelio stoti nesaugu. Tie, kas stojo, gailėjosi per vėlai.

Ir net nebaigęs trečios taurės, o ką jau kalbėti apie kitas dvi, jis atsisveikino ir išėjo pro užeigos žibintą į juodą naktį.

Mes trise grįžome į savo vietas svetainėje, prie didelės raudonos ugnies ir keturių skaisčių žvakių. Kartojant, kas nutiko, pirmasis nustebimo šaltis greitai virto smalsumo karščiu. Sėdėjome ilgai; tai buvo vėlyviausias mūsų pasisėdėjimas senajame „Džordže“, kokį prisimenu. Prieš išsiskirdamas kiekvienas turėjo savo teoriją, kurią privalėjo įrodyti, ir nė vienas iš mūsų šiame pasaulyje neturėjo svarbesnio reikalo kaip išnarplioti pasmerktojo bičiulio praeitį ir išpešti paslaptį, kurią jis dalijosi su didžiuoju Londono gydytoju. Tai nedidelis pasigyrimas, bet manau, kad istorijas iš žmonių ištraukdavau geriau už abu savo draugus iš „Džordžo“. Gal dabar nebėra kito gyvo žmogaus, kuris galėtų papasakoti šiuos bjaurius ir nežmoniškus įvykius.

Jaunystėje Fetesas studijavo mediciną Edinburge. Jis turėjo tam tikrą talentą: greitai pasigauti tai, ką girdi, ir mikliai išduoti tai už savo. Namie mokėsi mažai, bet dėstytojams buvo mandagus, dėmesingas ir protingas. Šie greitai pastebėjo vaikiną, kuris atidžiai klauso ir gerai įsimena. Be to, kad ir kaip keista man buvo tai išgirsti pirmą kartą, tomis dienomis jis buvo gražus ir patraukdavo išvaizda. Tuo metu Edinburge dirbo vienas anatomijos dėstytojas, nepriklausęs universitetui, kurį čia žymėsiu raide K. Jo vardas vėliau tapo pernelyg gerai žinomas. Jį nešiojęs žmogus persirengęs sėlino Edinburgo gatvėmis, o minia, plojusi per Berko egzekuciją, garsiai reikalavo jo darbdavio kraujo. Bet tada ponas K. buvo šlovės viršūnėje. Jo populiarumą lėmė ir paties talentas bei išmonė, ir varžovo, universiteto profesoriaus, nesugebėjimai. Bent jau studentai juo prisiekinėjo, o Fetesas tikėjo pats ir kiti tikėjo, kad, pelnęs šio meteoriškai išgarsėjusio žmogaus palankumą, jis padėjo savo sėkmės pamatus. Ponas K. buvo ir gyvenimo mėgėjas, ir įgudęs dėstytojas: vienodai mėgo gudrią užuominą ir kruopščiai parengtą preparatą. Abiem atžvilgiais Fetesas naudojosi jo dėmesiu ir jį pelnė, tad antrais lankymo metais jau ėjo pusiau oficialias antrojo demonstratoriaus, arba jaunesniojo asistento, pareigas.

Šiose pareigose jam pirmiausia teko rūpintis auditorija ir paskaitų sale. Jis atsakė už patalpų švarą ir kitų studentų elgesį, o prie jo pareigų priklausė gauti, priimti ir skirstyti įvairius kūnus. Dėl šio paskutinio, tuo metu labai opaus, reikalo ponas K. apgyvendino jį tame pačiame skersgatvyje, o galiausiai ir tame pačiame pastate, kur buvo skrodimo salės. Čia po audringų pramogų nakties, dar drebančia ranka ir miglotu žvilgsniu, juodą valandą prieš žiemos aušrą jį iš lovos iškeldavo nešvarūs, beviltiški įsibrovėliai, aprūpinantys stalą. Jis atidarydavo duris šiems vėliau visoje šalyje liūdnai pagarsėjusiems žmonėms. Padėdavo jiems nešti tragišką krovinį, sumokėdavo purviną kainą, o jiems išėjus likdavo vienas su nedraugiškais žmogaus palaikais. Iš tokios scenos jis grįždavo nusitverti dar valandą kitą miego, atitaisyti to, ką nakčia prisidirbo, ir atsigauti dienos darbams.

Retas vaikinas būtų galėjęs likti toks abejingas gyvenimui tarp mirties ženklų. Jo protas buvo užsidaręs nuo bet kokių bendresnių svarstymų. Kito žmogaus lemtis ir dalia jam negalėjo rūpėti: jis buvo savo geismų ir žemų ambicijų vergas. Šaltas, lengvabūdis ir galiausiai savanaudis, jis turėjo to truputį atsargumo, per klaidą vadinamo dorove, kuris neleidžia žmogui nepatogiai pasigerti arba baudžiamai pavogti. Be to, jis troško tam tikros mokytojų ir bendramokslių pagarbos ir nenorėjo, kad išoriškai jam akivaizdžiai nesisektų. Tad jam buvo malonu kiek išsiskirti studijose, ir diena iš dienos jis nepriekaištingai tarnavo savo darbdavio, pono K., akims. Už darbo dieną jis atsilygindavo sau naktimis, pilnomis triukšmingų, nešvankių pramogų, o kai šis balansas būdavo suvestas, organas, kurį jis vadino sąžine, pareikšdavo esąs patenkintas.

Kūnų tiekimas nuolat kėlė rūpesčių ir jam, ir jo mokytojui. Tokioje didelėje, darbščioje klasėje anatomų žaliava nuolat baigdavosi, o to reikalaujantis verslas buvo ne tik pats savaime nemalonus, bet ir grėsė pavojingomis pasekmėmis visiems, kas prie jo prisidėjo. Pono K. politika buvo tiekėjų nieko neklausinėti.

– Jie atveža kūną, mes sumokame kainą, – sakydavo jis, mėgaudamasis žodžių sąskambiu. – Quid pro quo.

Ir dar, gana šventvagiškai, jis sakydavo asistentams:

– Nieko neklauskite dėl sąžinės.

Niekas nebuvo sutaręs, kad kūnai gaunami žudant. Jei kas būtų tą mintį ištaręs žodžiais, jis būtų pasibaisėjęs atšokęs. Bet jau pats lengvabūdiškas kalbėjimas apie tokį rimtą dalyką buvo gero tono pažeidimas ir pagunda žmonėms, su kuriais jis turėjo reikalų. Pavyzdžiui, Fetesas dažnai sau pažymėdavo, kokie neįprastai švieži būna kūnai. Vėl ir vėl jį stebino niekšiška, šlykšti išvaizda tų galvažudžių, kurie ateidavo pas jį prieš aušrą. Slapta sau aiškiai sudėjęs viską į vieną, jis, ko gero, neatsargiems mokytojo patarimams suteikė pernelyg nemoralią ir pernelyg kategorišką prasmę. Trumpai tariant, jis suprato, kad jo pareigos yra trejopos: imti, ką atneša, sumokėti ir nukreipti akis nuo bet kokių nusikaltimo įrodymų.