Praleisti ir eiti į turinį
Skaitykla

Tūkstantis dolerių

Dėdė pusę milijono palieka mikrobams, o sūnėnui – tūkstantį dolerių ir pareigą atsiskaityti, kur jie dingo. Advokatų seife laukia dar vienas vokas.

8 min. skaitymo

Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.

Advokatas Tolmanas iškilmingai ir griežtai pakartojo:

– Tūkstantis dolerių. Ir štai pinigai.

Jaunasis Džilianas čiupinėjo ploną pakelį naujų penkiasdešimties dolerių banknotų ir juokėsi: jam aiškiai buvo linksma.

– Velnioniškai nepatogi suma, – geraširdiškai paaiškino jis advokatui. – Jei būtų dešimt tūkstančių, žmogus galėtų viską užbaigti dideliais fejerverkais ir pasirodyti garbingai. Net su penkiasdešimčia dolerių būtų mažiau vargo.

– Girdėjote, kaip buvo skaitomas jūsų dėdės testamentas, – tęsė advokatas Tolmanas, ir jo balsas buvo sausas, kaip priklauso profesijai. – Nežinau, ar atidžiai klausėtės smulkmenų. Vieną turiu jums priminti. Kai tik šiuos 1000 dolerių panaudosite, privalote mums atsiskaityti, kaip juos išleidote. Taip nustatyta testamente. Tikiuosi, tiek velionio pono Džiliano valios paisysite.

– Galite neabejoti, – mandagiai atsakė jaunuolis, – nors tai man kainuos papildomų išlaidų. Gal teks samdyti sekretorių. Niekada nebuvau stiprus apskaitoje.

Džilianas nuėjo į savo klubą. Ten susirado žmogų, kurį vadino Seniu Braisonu.

Senis Braisonas buvo ramus, keturiasdešimties ir atsiskyręs. Jis sėdėjo kampe su knyga, o pamatęs artėjantį Džilianą atsiduso, padėjo knygą ir nusiėmė akinius.

– Seni Braisonai, pabusk, – tarė Džilianas. – Turiu tau juokingą istoriją.

– Geriau papasakotum ją kam nors biliardinėje, – atsakė Senis Braisonas. – Žinai, kaip nekenčiu tavo istorijų.

– Ši geresnė nei paprastai, – tarė Džilianas, sukdamas cigaretę, – ir džiaugiuosi galėdamas ją papasakoti būtent tau. Ji per liūdna ir per juokinga, kad tiktų prie biliardo kamuolių tarškesio. Ką tik grįžau iš mano velionio dėdės teisinių korsarų kontoros. Jis man palieka lygiai tūkstantį dolerių. Na, ką žmogus gali nuveikti su tūkstančiu dolerių?

– Maniau, – tarė Senis Braisonas, parodęs tiek susidomėjimo, kiek bitė rodo acto buteliukui, – kad velionis Septimas Džilianas turėjo kokį pusę milijono.

– Turėjo, – džiugiai patvirtino Džilianas, – ir štai čia visas juokas. Visą savo dublonų krovinį jis paliko mikrobui. Tai yra, dalis atitenka tam, kas atras naują bacilą, o likusi dalis – ligoninei, kuri tą bacilą vėl išnaikins. Šalia dar keli menkniekiai. Liokajus ir ekonomė gauna po žiedą su antspaudu ir po 10 dolerių. Sūnėnas gauna 1000 dolerių.

– Pinigų leisti tau visada netrūko, – pastebėjo Senis Braisonas.

– Tonomis, – tarė Džilianas. – Kai kalba apie išlaikymą, dėdė buvo tikra krikštamotė fėja.

– Daugiau paveldėtojų yra? – paklausė Senis Braisonas.

– Nėra. – Džilianas susiraukęs pažvelgė į cigaretę ir nerimastingai spyrė minkštą odinę sofą. – Yra dar panelė Heiden, dėdės globotinė, gyvenusi jo namuose. Tyli būtybė, muzikali, duktė kažkokio žmogaus, kuriam nepasisekė būti jo draugu. Pamiršau pasakyti, kad į tą pokštą su žiedu ir dešimčia dolerių pateko ir ji. Gaila, kad nepatekau ir aš. Tada būčiau nusipirkęs du butelius sauso šampano, atidavęs žiedą padavėjui už arbatpinigius ir atsikratęs viso reikalo. Nesipūsk ir neįžeidinėk, Seni Braisonai, verčiau pasakyk, ką žmogus gali nuveikti su tūkstančiu dolerių.

Senis Braisonas patrynė akinius ir nusišypsojo. O kai Senis Braisonas šypsodavosi, Džilianas žinodavo, kad jis ketina būti dar įžeidesnis nei paprastai.

– Tūkstantis dolerių, – tarė jis, – tai daug arba mažai. Vienas žmogus už juos nusipirks laimingus namus ir juoksis iš Rokfelerio. Kitas išsiųs žmoną į pietus ir išgelbės jai gyvybę. Už tūkstantį dolerių galima šimtui kūdikių visą birželį, liepą ir rugpjūtį pirkti gryną pieną ir išgelbėti gyvybę penkiasdešimčiai iš jų. Galėtum tikėtis pusvalandžio pramogos prie faraono stalo vienoje iš tų sutvirtintų meno galerijų. Užtektų išmokslinti ambicingam berniukui. Girdėjau, kad vakar už tokią sumą aukcione nupirktas tikras Koro. Galėtum išsikraustyti į kokį Naujojo Hampšyro miestelį ir dvejus metus gyventi padoriai. Galėtum vienam vakarui išsinuomoti „Madison Square Garden“ ir paskaityti publikai, jei tik jos atsirastų, paskaitą apie tai, kokia nepatikima tikėtino įpėdinio profesija.

– Žmonės gal tave ir mėgtų, Seni Braisonai, – tarė Džilianas, kaip visada nesutrikęs, – jei nemoralizuotum. Klausiau, ką su tūkstančiu dolerių galėčiau daryti aš.

– Tu? – tyliai nusijuokė Braisonas. – Na, Bobi Džilianai, tau lieka vienintelis logiškas kelias. Eik ir nupirk už tuos pinigus panelei Lotai Lorjer deimantinį pakabuką, o tada išsidangink į Aidahą ir primesk savo draugiją kokiam nors ranšui. Siūlau avių ranšą, nes avių ypač nemėgstu.

– Ačiū, – tarė Džilianas, atsistodamas. – Žinojau, kad tavimi galiu pasikliauti, Seni Braisonai. Pataikei į dešimtuką. Norėjau tuos pinigus išmesti vienu kartu, nes turiu už juos atsiskaityti, o nekenčiu išlaidas vardyti po vieną.

Džilianas telefonu išsikvietė kebą ir tarė vežėjui:

– Prie teatro „Kolumbina“ tarnybinio įėjimo.

Panelė Lota Lorjer pudros kempinėle padėjo gamtai, jau beveik pasirengusi išeiti į sceną per sausakimšą dieninį spektaklį, kai jos aprengėja ištarė pono Džiliano vardą.

– Įleisk tą sutvėrimą, – tarė panelė Lorjer. – Na, ko reikia, Bobi? Po dviejų minučių einu į sceną.

– Dar perbrauk kiškio letena per dešinę ausį, – kritiškai patarė Džilianas. – Dabar geriau. Man dviejų minučių neprireiks. Ką pasakytum apie kokį mažą daiktelį iš pakabukų srities? Tris nulius su vienetu priekyje dar pakelčiau.

– O, kaip nori, – nerūpestingai pragydo panelė Lorjer. – Dešinę pirštinę, Edams. Klausyk, Bobi, ar matei tą kaklo vėrinį, kurį anądien vakare buvo užsidėjusi Dela Steisi? Dvidešimt du šimtai dolerių pas „Tiffany“. Bet, žinoma… patrauk man juostą truputį į kairę, Edams.

– Panelė Lorjer – į pradinį chorą! – sušuko už durų pašaukėjas.

Džilianas neskubėdamas išėjo prie laukiančio kebo.

– Ką darytumėte su tūkstančiu dolerių, jei jį turėtumėte? – paklausė jis vežėjo.

– Atidaryčiau smuklę, – nedvejodamas užkimusiu balsu atsakė vežėjas. – Žinau vieną vietą, kur pinigus grėbčiau abiem rankom. Keturių aukštų mūrinis ant kampo. Viskas man apskaičiuota. Antras aukštas – kinukai ir čop sujus, trečias – manikiūras ir užsienio misijos, ketvirtas – lažybų salė. Jei galvojat duot kapitalą…

– O, ne, – tarė Džilianas, – paklausiau tik iš smalsumo. Moku už valandas. Važiuokite, kol pasakysiu sustoti.

Pravažiavęs aštuonis kvartalus Brodvėjumi žemyn, Džilianas lazda pastūmė stogo langelį ir išlipo. Ant šaligatvio, ant kėdutės, sėdėjo aklas žmogus ir pardavinėjo pieštukus. Džilianas priėjo ir atsistojo priešais jį.

– Atsiprašau, – tarė jis, – gal galėtumėte pasakyti, ką darytumėte, jei turėtumėte tūkstantį dolerių?

– Jūs išlipote iš to kebo, kuris ką tik atvažiavo, ar ne? – paklausė aklasis.

– Taip, – atsakė Džilianas.

– Matyt, esate tvarkingas žmogus, – tarė pieštukų pardavėjas, – jei dienos metu važinėjatės kebu. Jei norit, pažiūrėkit.

Jis išsitraukė iš švarko kišenės knygelę ir ištiesė. Džilianas atsivertė ir pamatė, kad tai banko indėlių knygelė. Aklojo sąskaitoje buvo 1785 doleriai.

Džilianas grąžino knygelę ir įlipo į kebą.

– Kai ką pamiršau, – tarė jis. – Važiuokite į advokatų kontorą „Tolmanas ir Šarpas“, Brodvėjus, numeris toks ir toks.

Advokatas Tolmanas priešiškai ir klausiamai pažvelgė į jį pro auksu aptaisytus akinius.

– Atsiprašau, – linksmai tarė Džilianas, – bet ar galiu užduoti jums klausimą? Tikiuosi, ne įžūlų. Ar dėdė testamentu paliko panelei Heiden dar ką nors, be žiedo ir 10 dolerių?

– Nieko, – atsakė ponas Tolmanas.

– Labai ačiū, pone, – tarė Džilianas ir išėjo prie kebo. Vežėjui jis nurodė velionio dėdės namų adresą.

Panelė Heiden bibliotekoje rašė laiškus. Ji buvo smulki, liekna, apsirengusi juodai. Bet jos akis būtumėte pastebėję. Džilianas įslinko vidun su ta savo mina, tarsi visas pasaulis nedaug tereikštų.

– Ką tik iš senojo Tolmano, – paaiškino jis. – Jie ten peržiūrėjo popierius. Jie rado… – Džilianas ieškojo atmintyje teisinio žodžio, – jie rado prie testamento kažkokią pataisą ar prierašą, ar panašiai. Atrodo, senis, gerai pagalvojęs, vis dėlto atsileido ir paliko jums tūkstantį dolerių. Važiavau į šią pusę, ir Tolmanas paprašė atvežti jums pinigus. Štai jie. Geriau suskaičiuokite, ar viskas teisingai.

Džilianas padėjo pinigus ant rašomojo stalo šalia jos rankos.

Panelė Heiden išbalo.

– O! – tarė ji, ir dar kartą: – O!

Džilianas pusiau atsisuko ir pažvelgė pro langą.

– Jūs, žinoma, turbūt žinote, – tyliu balsu tarė jis, – kad jus myliu.

– Man labai gaila, – atsakė panelė Heiden, paimdama savo pinigus.

– Nėra ko tikėtis? – beveik nerūpestingai paklausė Džilianas.

– Man labai gaila, – pakartojo ji.

– Ar galiu parašyti raštelį? – šypsodamasis paklausė Džilianas. Jis atsisėdo prie didelio bibliotekos stalo. Ji padavė jam popieriaus ir plunksną, o pati grįžo prie savo sekreterio.

Džilianas surašė ataskaitą, kaip išleido tūkstantį dolerių, šiais žodžiais:

„Juodoji avis Robertas Džilianas sumokėjo 1000 dolerių į sąskaitą amžinosios laimės, kurią Dangus skolingas geriausiai ir brangiausiai moteriai žemėje.“

Džilianas įkišo raštą į voką, nusilenkė ir išėjo savo keliais.

Jo kebas vėl sustojo prie kontoros „Tolmanas ir Šarpas“.

– Išleidau tuos tūkstantį dolerių, – žvaliai pranešė jis auksinių akinių Tolmanui, – ir atėjau už juos atsiskaityti, kaip sutarėme. Ore jau gerokai jaučiasi vasara, ar jums taip neatrodo, pone Tolmanai? – Jis metė baltą voką advokatui ant stalo. – Čia rasite, pone, užrašą apie dolerių išnykimo modus operandi.

Voko neliesdamas, ponas Tolmanas priėjo prie durų ir pasikvietė savo partnerį Šarpą. Abu kartu ėmėsi tyrinėti milžiniško seifo urvus. Iš ten, kaip paieškų trofėjų, jie ištempė didelį vašku užantspauduotą voką. Į jį įsiveržė jėga ir, palinkę prie turinio, ėmė kartu kraipyti garbingas galvas. Paskui prabilo Tolmanas.

– Pone Džilianai, – oficialiai pradėjo jis, – prie jūsų dėdės testamento buvo priedas. Jis mums perduotas asmeniškai, su nurodymu neatplėšti, kol nepateiksite išsamios ataskaitos, kaip panaudojote pagal testamentą gautus 1000 dolerių. Kadangi sąlygą įvykdėte, mudu su partneriu priedą perskaitėme. Nenoriu apsunkinti jūsų supratimo teisine kalba, tad perteiksiu turinio dvasią.

– Jei tai, kaip panaudojote 1000 dolerių, parodys, kad turite bent kiek savybių, nusipelnančių atlygio, jums teks didelė nauda. Ponas Šarpas ir aš paskirti teisėjais, ir užtikrinu jus, kad pareigą atliksime griežtai pagal teisingumą, bet ir plačiaširdiškai. Nesame jums nė kiek nepalankūs, pone Džilianai. Bet grįžkime prie priedo raidės. Jei pinigus panaudojote apdairiai, išmintingai ar nesavanaudiškai, turime teisę perduoti jums 50 000 dolerių vertės obligacijas, kurios tam tikslui mums patikėtos. Bet jei, kaip aiškiai numato mūsų klientas, velionis ponas Džilianas, šiuos pinigus panaudojote taip, kaip naudodavote pinigus praeityje, cituoju velionį poną Džilianą, „smerktinai ištvirkaudamas nederamoje draugijoje“, 50 000 dolerių nedelsiant išmokama velionio pono Džiliano globotinei Mirjam Heiden. O dabar, pone Džilianai, mudu su ponu Šarpu peržiūrėsime jūsų ataskaitą apie 1000 dolerių. Kiek suprantu, pateikiate ją raštu. Tikiuosi, mūsų sprendimu pasitikėsite.

Ponas Tolmanas ištiesė ranką prie voko. Džilianas buvo truputį greitesnis. Neskubėdamas jis suplėšė ataskaitą ir voką į juosteles ir susibėrė jas į kišenę.

– Viskas gerai, – šypsodamasis tarė jis. – Visai nereikia jūsų tuo varginti. Tų statymų, išvardytų po vieną, vis tiek turbūt nesuprastumėte. Tuos tūkstantį dolerių pralošiau žirgų lenktynėse. Viso gero, ponai.

Džilianui išėjus, Tolmanas ir Šarpas liūdnai palingavo vienas kitam galvomis, nes girdėjo, kaip jis, laukdamas lifto, linksmai švilpauja koridoriuje.

Kaip tau ši istorija?

Ši istorija – rinkinyje Kai viskas dėl pinigų,Istorijos prieš miegą,Kai reikia pralinksmėti

Pasikalbėkime

Ar suplėšytum tą sąskaitą?

Komentarus prieš paskelbimą perskaito žmogus. El. pašto neklausiame. Laikomės taisyklių.

Skaityk toliau

Ši istorija priminė tavąją?

Parašyk ją. Ji bus susieta su šia istorija, ir tie, kas skaito šią, ras ir tavąją.

Parašyti savo

Pranešti apie šią istoriją