Dovanų karaliai

Kambaryje tarp langų kabojo siauras sieninis veidrodis. Galbūt jums teko matyti tokį veidrodį aštuonių dolerių bute. Labai plonas ir labai vikrus žmogus, greitai stebėdamas savo atspindį siaurais išilginiais ruožais, gali susidaryti gana tikslų vaizdą apie savo išvaizdą. Liekna Dela buvo šį meną įvaldžiusi.

Staiga ji apsisuko nuo lango ir atsistojo prieš veidrodį. Jos akys žėrėjo, bet per dvidešimt sekundžių veidas neteko spalvos. Ji greitai paleido plaukus ir leido jiems nukristi visu ilgiu.

Reikia pasakyti, kad Džeimsai Dilinghamai Jangai turėjo du turtus, kuriais abu be galo didžiavosi. Vienas buvo Džimo auksinis laikrodis, priklausęs jo tėvui ir seneliui. Kitas buvo Delos plaukai. Jei bute kitapus vidinio kiemo gyventų Sabos karalienė, Dela vieną dieną iškištų plaukus pro langą džiūti vien tam, kad nuvertintų visus Jos Didenybės brangakmenius ir dovanas. Jei namo sargu dirbtų karalius Saliamonas, o rūsyje būtų sukrauti visi jo lobiai, Džimas pro jį eidamas kaskart išsitrauktų laikrodį, vien kad pamatytų, kaip tas iš pavydo pešioja barzdą.

Taigi dabar gražieji Delos plaukai krito aplink ją, banguodami ir spindėdami tarsi rudo vandens krioklys. Jie siekė žemiau kelių ir beveik atstojo drabužį. Paskui ji nervingai ir greitai vėl juos susuko. Kartą ji sudvejojo ir minutę stovėjo nejudėdama, kol ant nutrinto raudono kilimo nukrito viena kita ašara.

Senas rudas švarkelis ant pečių, sena ruda skrybėlė ant galvos. Sušnarėjo sijonai, ir tebežėrinčiomis akimis ji išplasnojo pro duris ir laiptais žemyn į gatvę.

Ji sustojo prie iškabos: „Madam Sofroni. Visų rūšių plaukų gaminiai.“ Dela užbėgo vienais laiptais aukštyn ir, gaudydama kvapą, susitvardė. Madam, stambi, per balta, šalta, visai nepanėšėjo į „Sofroni“.

– Ar nupirksite mano plaukus? – paklausė Dela.

– Aš perku plaukus, – atsakė Madam. – Nusiimk skrybėlę, pažiūrėsim, ką ten turi.

Rudas krioklys nubangavo žemyn.

– Dvidešimt dolerių, – pasakė Madam, įgudusia ranka pakėlusi visą tą masę.

– Duokite greičiau, – pasakė Dela.

O, kitos dvi valandos praskriejo rožiniais sparnais. Pamirškite šį metaforų maltinį. Ji naršė parduotuves, ieškodama dovanos Džimui.

Pagaliau ji ją rado. Tas daiktas tikrai buvo sukurtas Džimui ir niekam kitam. Tokio nebuvo nė vienoje kitoje parduotuvėje, o ji visas buvo išvertusi aukštyn kojomis. Tai buvo platininė laikrodžio grandinėlė, paprasta ir skaisti, savo vertę deramai skelbianti pačia medžiaga, o ne pigiais papuošalais, kaip ir turėtų daryti visi geri daiktai. Ji buvo verta net Laikrodžio. Vos pamačiusi Dela žinojo, kad ji turi būti Džimo. Ji buvo tokia kaip jis. Tyli ir vertinga: tai tiko abiem. Už ją paėmė dvidešimt vieną dolerį, ir ji paskubėjo namo su 87 centais. Su tokia grandinėle Džimas bet kokioje draugijoje galės deramai pasidomėti, kiek valandų. Nors laikrodis buvo nuostabus, Džimas kartais žvilgčiodavo į jį vogčia, nes vietoj grandinėlės turėjo seną odinį dirželį.

Parėjus namo, Delos apsvaigimas šiek tiek užleido vietą atsargumui ir protui. Ji išsitraukė žnyples plaukams garbanoti, uždegė dujas ir ėmė taisyti nuniokojimus, kuriuos padarė dosnumas, pridėtas prie meilės. O tai, brangūs bičiuliai, visada milžiniškas darbas, tiesiog mamuto darbas.

Po keturiasdešimties minučių jos galvą dengė smulkios, prie pat galvos prigludusios garbanėlės, su kuriomis ji stebėtinai priminė pamokas prašaukusį mokinuką. Ji ilgai, atidžiai ir kritiškai apžiūrėjo savo atspindį veidrodyje.

– Jei Džimas manęs neužmuš, – pasakė ji sau, – jis, dar antrą kartą nepažvelgęs, pasakys, kad atrodau kaip choristė iš Kouni Ailando. Bet ką galėjau padaryti, o, ką galėjau padaryti su doleriu ir aštuoniasdešimt septyniais centais?

Septintą valandą kava buvo išvirta, o keptuvė stovėjo krosnies pakraštyje, karšta ir paruošta kepsniams.

Džimas niekada nevėluodavo. Dela suglaudė grandinėlę delne ir atsisėdo ant stalo kampo prie durų, pro kurias jis visada įeidavo. Paskui išgirdo jo žingsnius toli apačioje, pirmuosiuose laiptuose, ir akimirką išbalo. Ji turėjo įprotį sukalbėti trumpas tylias maldeles dėl paprasčiausių kasdienių dalykų, tad ir dabar sušnibždėjo:

– Dieve, padaryk, kad jis vis dar manytų, jog esu graži.

Durys atsivėrė, Džimas įėjo ir jas uždarė. Jis atrodė liesas ir labai rimtas. Vargšelis, jam tebuvo dvidešimt dveji, o jau šeimos našta! Jam reikėjo naujo palto, ir jis neturėjo pirštinių.

Džimas sustojo prie durų, nejudėdamas kaip seteris, užuodęs putpelę. Jo akys įsmigo į Delą, ir jose buvo kažkas, ko ji negalėjo perskaityti, ir tai ją išgąsdino. Tai nebuvo nei pyktis, nei nuostaba, nei nepritarimas, nei siaubas, nei kuris nors kitas jausmas, kuriam ji buvo pasiruošusi. Jis tiesiog sustingęs žiūrėjo į ją su ta keista veido išraiška.

Dela nusirangė nuo stalo ir puolė prie jo.

– Džimai, mielasis, – sušuko ji, – nežiūrėk taip į mane. Nusikirpau ir pardaviau plaukus, nes nebūčiau išgyvenusi Kalėdų, tau nieko nepadovanojusi. Jie ataugs, juk tau tai nesvarbu, tiesa? Tiesiog turėjau taip padaryti. Mano plaukai auga baisiai greitai. Pasakyk „Linksmų Kalėdų!“, Džimai, ir būkime laimingi. Tu nežinai, kokią gražią, kokią nuostabiai gražią dovaną tau turiu.

– Nusikirpai plaukus? – sunkiai paklausė Džimas, lyg po didžiausių proto pastangų vis dar nebūtų priėjęs prie šio akivaizdaus fakto.

– Nusikirpau ir pardaviau, – atsakė Dela. – Argi vis tiek nemyli manęs taip pat? Be plaukų aš juk vis dar aš, ar ne?

Džimas smalsiai apsižvalgė po kambarį.

– Sakai, kad tavo plaukų nebėra? – paklausė jis beveik idiotiškai.

– Gali jų neieškoti, – pasakė Dela. – Parduoti, sakau tau, parduoti ir iškeliavę. Šiandien Kūčios, vaikine. Būk man geras, nes jie iškeliavo dėl tavęs. Gal mano galvos plaukai ir buvo suskaičiuoti, – tęsė ji staiga rimtai ir švelniai, – bet mano meilės tau niekas niekada nesuskaičiuotų. Dėti kepsnius, Džimai?

Džimas lyg staiga pabudo iš sąstingio. Jis apglėbė savo Delą. Dešimčiai sekundžių diskretiškai ir atidžiai įsižiūrėkime į kokį nereikšmingą daiktą kitoje pusėje. Aštuoni doleriai per savaitę ar milijonas per metus: koks skirtumas? Matematikas arba šmaikštuolis duotų neteisingą atsakymą. Trys karaliai atnešė brangių dovanų, bet to atsakymo tarp jų nebuvo. Šis tamsus teiginys paaiškės vėliau.

Džimas iš palto kišenės išsitraukė ryšulėlį ir metė ant stalo.

– Tik nesuprask manęs klaidingai, Del, – pasakė jis. – Nemanau, kad koks nors kirpimas, skutimas ar plovimas galėtų priversti mane mažiau mylėti savo mergaitę. Bet jei išvyniosi tą ryšulėlį, gal suprasi, kodėl iš pradžių taip apstulbau.

Baltieji vikrūs pirštai plėšė virvelę ir popierių. Paskui pasigirdo ekstazės kupinas džiaugsmo klyksmas, o paskui, deja, staigus moteriškas perėjimas prie isteriškų ašarų ir raudų, tad teko nedelsiant pasitelkti visas buto valdovo guodimo galias.

Nes ten gulėjo Šukos: visas šukų rinkinys, šoninės ir užpakalinės, kurias Dela taip ilgai garbino vienoje Brodvėjaus vitrinoje. Nuostabios šukos, iš gryno vėžlio kiauto, brangakmeniais puoštais kraštais, kaip tik tokio atspalvio, kad tiktų prie gražiųjų, dabar dingusių plaukų. Ji žinojo, kad šukos brangios, ir jos širdis tiesiog troško ir ilgėjosi jų be mažiausios vilties kada nors turėti. O dabar jos priklausė jai, tačiau sruogų, kurios turėjo puošti tuos geidžiamus papuošalus, nebeliko.

Bet ji priglaudė šukas prie krūtinės ir pagaliau įstengė pakelti aptemusias akis, nusišypsoti ir ištarti:

– Mano plaukai taip greitai auga, Džimai!

Ir tuomet Dela pašoko kaip apsvilusi katytė ir sušuko:

– O, o!

Džimas dar nebuvo matęs savo nuostabios dovanos. Ji karštai ištiesė ją jam ant atviro delno. Blausus brangus metalas lyg sužibo jos šviesios, karštos sielos atšvaitu.

– Argi ne puikenybė, Džimai? Išnaršiau visą miestą, kol radau. Dabar teks žiūrėti į laikrodį šimtą kartų per dieną. Duok man savo laikrodį. Noriu pamatyti, kaip ji atrodo ant jo.

Užuot paklusęs, Džimas griuvo ant sofutės, susidėjo rankas po pakaušiu ir nusišypsojo.

– Del, – pasakė jis, – padėkime savo kalėdines dovanas kuriam laikui į šalį. Jos per geros, kad dabar jomis naudotumėmės. Laikrodį pardaviau, kad gaučiau pinigų tavo šukoms. O dabar, ko gero, gali dėti kepsnius.

Trys karaliai, kaip žinote, buvo išminčiai, nuostabiai išmintingi vyrai, atnešę dovanų Kūdikiui ėdžiose. Jie išrado kalėdinių dovanų meną. Būdami išmintingi, jie, be abejo, ir dovanas davė išmintingas, galbūt netgi su teise iškeisti, jei dvi pasitaikytų vienodos. O aš čia jums nerangiai papasakojau blankią kroniką apie du kvailus vaikus viename bute, kurie labai neišmintingai paaukojo vienas dėl kito didžiausius savo namų lobius. Tačiau paskutinį žodį tarkime šių dienų išminčiams: iš visų, kurie dovanoja, šie du buvo patys išmintingiausi. Iš visų, kurie duoda ir gauna dovanas, tokie kaip jie yra išmintingiausi. Visur jie išmintingiausi. Jie ir yra dovanų karaliai.