Kirpykloje
Krikštatėvis pasiėmė iš Makaro sofą ir dešimt rublių, o kerpasi pas jį veltui. Šįryt, jau po žirklėmis, jis tarp kitko prasitaria: Makaro mylimoji išteka.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Rytas. Dar nėra nė septynių, o Makaro Kuzmičiaus Bliostkino kirpykla jau atrakinta. Šeimininkas, maždaug dvidešimt trejų metų vaikinas, neprausęs, taukuotas, bet dabitiškai apsirengęs, tvarkosi. Tvarkyti, tiesą sakant, nėra ko, bet jis dirbdamas net suprakaitavo. Čia skudurėliu nušluostys, čia pirštu pakrapštys, čia blakę ras ir nubrauks nuo sienos.
Kirpykla mažytė, siaurutė, bjaurutė. Rąstinės sienos išklijuotos tapetais, primenančiais išblukusius vežiko marškinius. Tarp dviejų blausių, ašarojančių langų – plonos, girgždančios, menkos durelės, virš jų nuo drėgmės pažaliavęs varpelis, kuris krūpteli ir skausmingai suskamba pats, be jokios priežasties. O pažvelkite į veidrodį, kabantį ant vienos sienos, ir jūsų fizionomiją negailestingiausiai iškreips į visas puses! Prieš šį veidrodį kerpa ir skuta. Ant staliuko, tokio pat neprausto ir taukuoto kaip pats Makaras Kuzmičius, yra viskas: šukos, žirklės, skustuvai, fiksatuaro už kapeiką, pudros už kapeiką, stipriai atskiesto odekolono už kapeiką. Ir visa kirpykla verta ne daugiau kaip penkiolikos kapeikų.
Virš durų pasigirsta sergančio varpelio cyptelėjimas, ir į kirpyklą įeina pagyvenęs vyras trumpais kailiniais ir veltiniais. Jo galva ir kaklas apmuturiuoti moteriška skara.
Tai Erastas Ivanyčius Jagodovas, Makaro Kuzmičiaus krikštatėvis. Kadaise jis tarnavo konsistorijoje sargu, o dabar gyvena prie Raudonojo tvenkinio ir verčiasi šaltkalvyste.
– Sveikas, Makaruška, brangusis! – sako jis Makarui Kuzmičiui, įsitraukusiam į tvarkymą.
Pasibučiuoja. Jagodovas nusitraukia nuo galvos skarą, persižegnoja ir atsisėda.
– Na ir kelio! – sako jis krekšėdamas. – Ne juokai! Nuo Raudonojo tvenkinio iki Kalugos vartų.
– Kaip gyvuojate?
– Prastai, broli. Karštine sirgau.
– Ką jūs sakot? Karštine!
– Karštine. Mėnesį išgulėjau, maniau, numirsiu. Ligonių patepimą priėmiau. Dabar plaukai slenka. Daktaras liepė apsikirpti. Nauji, sako, ataugs, stiprūs. Tai ir galvoju sau: eisiu pas Makarą. Negu pas kokį kitą, tai jau geriau pas savą. Ir geriau padarys, ir pinigų neims. Tolokai, tiesa, bet kas čia tokio? Vis tiek kaip pasivaikščiojimas.
– Aš su malonumu. Prašom!
Makaras Kuzmičius, brūkštelėjęs koja per grindis, rodo į kėdę. Jagodovas atsisėda, žiūri į save veidrodyje ir, matyt, vaizdu patenkintas: veidrodyje matyti kreivas snukis su kalmuko lūpomis, buka plačia nosimi ir akimis kaktoje. Makaras Kuzmičius apdengia savo kliento pečius balta paklode su geltonomis dėmėmis, ir žirklės ima žviegti.
– Nukirpsiu jus švariai, plikai! – sako jis.
– Natūralu. Kad būčiau kaip totorius, kaip bomba. Plaukai tankesni ataugs.
– Kaip tetulė gyvuoja?
– Nieko, gyvena sau. Anądien pas majorienę kūdikio priimti ėjo. Rublį davė.
– Štai kaip. Rublį. Prilaikykite ausį, jei malonėtumėte!
– Laikau… Žiūrėk, nenukirpk. Oi, skauda! Tu man plaukus rauni.
– Tai nieko. Mūsų darbe be to neįmanoma. O kaip gyvuoja Ana Erastovna?
– Duktė? Nieko, straksi. Praeitą savaitę, trečiadienį, su Šeikinu sužadėjom. Ko neatėjai?
Žirklės nustoja žviegti. Makaras Kuzmičius nuleidžia rankas ir išsigandęs klausia:
– Ką sužadėjot?
– Aną.
– Kaip tai? Su kuo?
– Su Šeikinu, Prokofijumi Petrovu. Jo teta Zlatousto skersgatvyje ekonome dirba. Gera moteris. Natūralu, visi džiaugiamės, ačiū Dievui. Po savaitės vestuvės. Ateik, pasilinksminsim.
– Bet kaip gi taip, Erastai Ivanyčiau? – sako Makaras Kuzmičius, išblyškęs, nustebęs, ir gūžteli pečiais. – Kaip tai įmanoma? Tai… tai visiškai neįmanoma! Juk Ana Erastovna… juk aš… juk aš jausmus jai puoselėjau, aš ketinimų turėjau. Kaip gi taip?
– Ogi taip. Paėmėm ir sužadėjom. Žmogus geras.
Makaro Kuzmičiaus veidą išpila šaltas prakaitas. Jis padeda žirkles ant stalo ir ima kumščiu trinti nosį.
– Aš ketinimų turėjau… – sako jis. – Tai neįmanoma, Erastai Ivanyčiau! Aš… aš įsimylėjęs ir širdį pasiūliau… Ir tetulė žadėjo. Aš visada jus gerbiau, lygiai kaip tėvą… kerpu jus visada veltui… Visada iš manęs malonių sulaukdavote, o kai mano tėvelis mirė, paėmėte sofą ir dešimt rublių pinigų ir man negrąžinote. Atsimenate?
– Kaip neatsiminsi! Atsimenu. Tik koks gi tu jaunikis, Makarai? Argi tu jaunikis? Nei pinigų, nei padėties, amatas niekam tikęs…
– O Šeikinas turtingas?
– Šeikinas artelininkas. Užstate turi pusantro tūkstančio. Štai taip, broli… Kalbėk nekalbėk, o reikalas jau padarytas. Atgal nesugrąžinsi, Makaruška. Ieškok sau kitos nuotakos… Pasaulis ant jos vienos nesibaigia. Na, kirpk! Ko stovi?
Makaras Kuzmičius tyli ir stovi nejudėdamas, paskui išsitraukia iš kišenės nosinaitę ir ima verkti.
– Na ko tu! – ramina jį Erastas Ivanyčius. – Liaukis! Žiūrėk, bliauna kaip boba! Tu pabaik mano galvą, tada ir verk. Imk žirkles!
Makaras Kuzmičius paima žirkles, minutę bukai į jas žiūri ir numeta ant stalo. Jam dreba rankos.
– Negaliu! – sako jis. – Negaliu dabar, jėgų nebėra! Nelaimingas aš žmogus! Ir ji nelaiminga! Mylėjom vienas kitą, pasižadėjom, ir išskyrė mus pikti žmonės be jokio gailesčio. Išeikite, Erastai Ivanyčiau! Negaliu jūsų matyti.
– Tai aš rytoj ateisiu, Makaruška. Rytoj pabaigsi kirpti.
– Gerai.
– Aprimk truputį, o aš pas tave rytoj, iš pat ryto.
Erasto Ivanyčiaus pusė galvos nukirpta plikai, ir jis panašus į katorgininką. Nesmagu likti su tokia galva, bet ką padarysi. Jis apsigaubia galvą ir kaklą skara ir išeina iš kirpyklos. Likęs vienas, Makaras Kuzmičius atsisėda ir toliau tyliai verkia.
Kitą dieną anksti rytą vėl ateina Erastas Ivanyčius.
– Ko pageidaujate, pone? – šaltai klausia jį Makaras Kuzmičius.
– Pabaik kirpti, Makaruška. Dar pusė galvos liko.
– Prašom pinigus iš anksto. Veltui nekerpu, pone.
Erastas Ivanyčius, nė žodžio netaręs, išeina, ir iki šiol vienoje jo galvos pusėje plaukai ilgi, o kitoje trumpi. Kirpimą už pinigus jis laiko prabanga ir laukia, kol nukirptoje pusėje plaukai patys ataugs. Taip ir vestuvėse linksminosi.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai reikia pralinksmėti,Pasaulio klasika lietuviškai