Gimusios tą pačią dieną, 1 dalis
Motina, kurios nepažįstu
Skaitykite galingą, sukrečiančią iki kaulų melodramą apie tapatybę, giminės paslaptis ir tą vienintelį skambutį, kuris viską pakeičia amžiams.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Testą man padovanojo vyras, nes per šešiolika santuokos metų jam baigėsi dovanos. Spjoviau į mėgintuvėlį juokais, išsiunčiau ir pamiršau.
Rezultatai atėjo antradienį, per pietų pertrauką. Dirbu Kauno centro optikoje, ir kaip tik buvau baigusi padėti klientui, kuris užsispyrė gauti rėmelių, kokių nebėra nuo 1994-ųjų. Kai jis išėjo, išsitraukiau telefoną. Ekrane iššoko spalvotas žemėlapis: Baltijos šalys, šiek tiek Suomijos, šiek tiek kažko nuo Vyslos. Juokinga. Spustelėjau „Giminaičiai“.
Pirmoje eilutėje degė trumpas įrašas: Teresė K. Motina arba dukra. 49,8 % bendros DNR.
Sustingau. Mano dukrai Ugnei penkiolika. Mano mamai Birutei – septyniasdešimt dveji, ji testų nedaro, o internete žiūri tik orų prognozę, todėl ten jos būti negalėjo.
Pirmiausia pagalvojau, kad tai klaida, ir parašiau klientų aptarnavimui. Atsakė per valandą, labai mandagiai, su šypsenėle: tokio dydžio bendra DNR pasitaiko tik tarp tėvų ir vaikų, klaidos tikimybė praktiškai nulinė, o jei rezultatas netikėtas, jie rekomenduoja kreiptis į specialistą.
Pakėliau akis. Klientas vis dar stovėjo prie vitrinos, kantriai laukdamas, kol aš čia pažaisiu su telefonu. Grįžau prie darbo. Ponas akinių nebenorėjo.
Vakare, kol Ugnė mokėsi, o vyras žiūrėjo krepšinį, išsitraukiau senus albumus. Nieko ypatingo juose neradau, bet tada pirmą kartą atkreipiau dėmesį į tai, į ko anksčiau nepastebėjau. Aš esu metras septyniasdešimt aštuoni. Mama – metras penkiasdešimt šeši. Tėtis, kol buvo gyvas, buvo iki mano pečių aukščio. „Tu į tėčio seserį Bronę, – visada sakydavo mama. – Ji Sibire liko.“ Bronės nuotraukų neišliko, tai ir ginčytis nebuvo pagrindo.
„Įvaikinta“, – nusprendžiau sau. Keista, bet man net palengvėjo: žmonės įvaikina, ir tai nėra nei gėdinga, nei nusikaltimas. Galbūt mama tiesiog bijojo man tai pasakyti, o tada praėjo per daug laiko. Aš net gimimo dokumentus turiu iš Panevėžio, nors užaugau Kaune. Mama visada sakydavo, kad persikėlėme, kai man buvo aštuoni mėnesiai, nes tėtis gavo geresnį darbą. Tėtis vis prisimindavo senus laikus ir stebėjosi savo paties sprendimu važiuoti į Kauną. Mama jo bambėjimą pasitikdavo tyliu pasitraukimu į virtuvę.
Ta Teresė turbūt yra ta jauna mergina, kuri kadaise atidavė kūdikį. Šešiolikmetė, kaimo, be vyro. Sugalvojau ją visą per vieną vakarą ir jos net pagailėjau.
Žinutę ji parašė ketvirtadienį, 14.20.
„Laba diena. Man 68 metai, šitą testą padovanojo dukra, o rašyti padeda sūnėnas, nes su kompiuteriu nemoku. Programa sako, kad aš Jūsų mama. Kūdikio nesu atidavusi niekada, turiu vieną dukrą, Renatą. Ji testą irgi darė, bet programa jos man nerodo. Kur ir kada Jūs gimėte?“
Perskaičiau tris kartus. Pirmą kartą ne viską supratau, antrą supratau per daug. Į tą žinutę galima buvo neatsakyti. Galima buvo užsidaryti programą, ištrinti paskyrą, atsidaryti akinių užsakymą. Ponas su savo 1994-aisiais jau antrą kartą laukė prie vitrinos.
Vis dėlto atsakiau. Parašiau trumpai, kaip į anketą: 1987 m. kovo 14 d., Panevėžio gimdymo namai. Telefoną padėjau ant lentynos, ekranu žemyn. Paėmiau kažkokį rėmelį, nuvaliau jį ir padėjau atgal. Ponui pasakiau, kad tokių nebegamina.
Atsakymą gavau po keturių minučių. Galvoju apie tai dažnai. Moteris, kuri su kompiuteriu nemoka, ir sūnėnas, kuris padeda: keturios minutės.
„Mano Renata gimė tą pačią dieną, tuose pačiuose gimdymo namuose. Ji visą gyvenimą serga, jai širdis. Ar Jūsų mama dar gyva?“
Tą vakarą man iš rankų krito šaukštai. Ugnė paklausė, ar man gerai. Vyras paklausė, kas gi parodė tas testas, ir aš pasakiau, kad nieko, Suomija.
Septintą, kaip ir kas vakarą jau dvidešimt metų, suskambo telefonas. Ant ekrano užsidegė: Mama.
Stovėjau ir žiūrėjau, kol jis nustojo.
Kaip tau ši istorija?