Šilkinių kojinių pora
Ponia Sommers jau žino, kiek batų ir drabužių vaikams nupirks už netikėtus penkiolika dolerių. Bet parduotuvėje jos ranka paliečia šilką. Ką ji darys?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Mažoji ponia Sommers vieną dieną netikėtai tapo penkiolikos dolerių savininke. Jai tai atrodė labai dideli pinigai, o tai, kaip jie kimšo ir pūtė senutėlę nudėvėtą jos piniginę, teikė jai tokį svarbos jausmą, kokio ji nebuvo patyrusi jau daug metų.
Kaip juos geriausiai panaudoti, jai nedavė ramybės. Dieną kitą ji vaikščiojo tarsi svajodama, o iš tiesų buvo paskendusi spėliojimuose ir skaičiavimuose. Ji nenorėjo skubėti, nenorėjo padaryti nieko, ko vėliau gailėtųsi. Bet tik tyliomis nakties valandomis, kai gulėjo nemiegodama ir vartė galvoje planus, jai ėmė rodytis, kad aiškiai mato, kaip pinigus panaudoti tinkamai ir apdairiai.
Dolerį kitą reikėtų pridėti prie kainos, kurią paprastai mokėdavo už Janie batus: tada jie tarnautų pastebimai ilgiau nei įprastai. Ji nupirks tiek ir tiek jardų perkalio naujoms palaidinėms berniukams, Janie ir Mag. Senąsias ji buvo ketinusi sumaniai užlopyti ir dar panešioti. Mag turėtų gauti dar vieną suknelę. Vitrinose ji buvo mačiusi audinių gražiais raštais, tikrų pirkinių už pusdykę. Ir dar liktų naujoms kojinėms, po dvi poras kiekvienam, o kiek tai sutaupytų adymo, bent kuriam laikui! Ji nupirks kepures berniukams ir jūrininkiškas skrybėlaites mergaitėms. Mintis, kad jos mažieji bent kartą gyvenime atrodys švieži, dailūs ir nauji, ją taip jaudino, kad ji nerado vietos ir negalėjo užmigti.
Kaimynai kartais pakalbėdavo apie kažkokias „geresnes dienas“, kurias mažoji ponia Sommers buvo mačiusi dar prieš pagalvodama, kad taps ponia Sommers. Pati į tokius liguistus prisiminimus ji nesileido. Ji neturėjo laiko, nė sekundės, kurią galėtų skirti praeičiai. Dabarties poreikiai užėmė ją visą. Kartais ją išgąsdindavo ateities vaizdas, tarsi neaiški, išsekusi pabaisa, bet, laimė, rytojus niekada neateina.
Ponia Sommers buvo iš tų, kurios žino, ko verta nuolaida; kurios gali valandų valandas stovėti ir colis po colio skintis kelią prie geidžiamo daikto, parduodamo pigiau už savikainą. Prireikus ji mokėjo prasistumti alkūnėmis; buvo išmokusi nutverti audinio gabalą, laikyti jį ir atkakliai nepaleisti, kol ateis jos eilė, kad ir kada ji ateitų.
Bet tą dieną ji buvo kiek nusilpusi ir pavargusi. Ji buvo paskubomis šį tą užkandusi… ne! Gerai pagalvojus, tarp vaikų maitinimo, namų tvarkymo ir ruošimosi apsipirkimo mūšiui ji iš tikrųjų visai pamiršo pavalgyti!
Ji atsisėdo ant sukamos kėdutės prie prekystalio, kur žmonių buvo palyginti nedaug, ir bandė sukaupti jėgų ir drąsos, kad galėtų pulti pro godžią minią, šturmuojančią marškininio audinio ir raštuoto batisto įtvirtinimus. Kūnas suglebo, tarsi iš jo būtų išėjusios visos jėgos, ir ji be jokio tikslo padėjo ranką ant prekystalio. Pirštinių ji nemūvėjo. Pamažu ji pajuto, kad ranka užčiuopė kažką labai raminančio, labai malonaus liesti. Pažvelgusi žemyn, pamatė, kad ranka guli ant šilkinių kojinių krūvos. Lentelė šalia skelbė, kad jos atpigo nuo dviejų dolerių ir penkiasdešimties centų iki vieno dolerio ir devyniasdešimt aštuonių centų. Jauna pardavėja už prekystalio paklausė, ar ji norėtų pažiūrėti šilkinių kojinių. Ponia Sommers nusišypsojo, lyg būtų pakviesta apžiūrėti deimantinės tiaros, kad galiausiai ją nusipirktų. Bet ji ir toliau lietė tuos minkštus, žvilgančius, prabangius daiktus, dabar jau abiem rankomis, kilnojo juos, kad pamatytų, kaip jie blizga, ir pajustų, kaip jie it gyvatės slysta pro pirštus.
Į išblyškusius jos skruostus staiga plūstelėjo dvi karštligiškos dėmės. Ji pakėlė akis į merginą.
– Kaip manote, ar tarp jų yra aštuonių su puse dydžio?
Tokių buvo kiek tik nori. Tiesą sakant, šio dydžio buvo daugiau nei bet kurio kito. Štai šviesiai mėlyna pora; buvo ir alyvinių, ir visiškai juodų, ir įvairių rusvų bei pilkų atspalvių. Ponia Sommers išsirinko juodą porą ir labai ilgai, labai įdėmiai ją apžiūrinėjo. Ji apsimetė tikrinanti audimą, kuris, pardavėjos tvirtinimu, buvo puikus.
– Doleris ir devyniasdešimt aštuoni centai, – garsiai svarstė ji. – Ką gi, imsiu šią porą.
Ji padavė merginai penkių dolerių banknotą ir laukė grąžos ir ryšulėlio. Koks mažytis buvo tas ryšulėlis! Jis, regis, pradingo nudriskusio senojo pirkinių krepšio gelmėse.
Po to ponia Sommers nebepasuko prie prekystalio su nuolaidomis. Ji įlipo į liftą, ir šis užkėlė ją į viršutinį aukštą, kur buvo damų laukiamieji. Čia, atokiame kampe, ji medvilnines kojines pakeitė ką tik nupirktomis šilkinėmis. Ji nieko sudėtingai nesvarstė, nesiginčijo pati su savimi ir nemėgino sau paaiškinti, kas ją paskatino taip pasielgti. Ji visai negalvojo. Atrodė, kad kuriam laikui ilsisi nuo šio varginančio, sekinančio darbo ir yra atsidavusi kažkokiam mechaniškam postūmiui, kuris valdė jos veiksmus ir atleido ją nuo atsakomybės.
Kaip gera buvo jausti žalią šilką ant kūno! Norėjosi atsilošti minkštame krėsle ir valandėlę pasimėgauti šia prabanga. Ji taip ir padarė. Paskui vėl apsiavė batus, susuko medvilnines kojines, įgrūdo jas į krepšį ir nuėjo tiesiai į batų skyrių, kur atsisėdo pasimatuoti.
Ji buvo išranki. Pardavėjas negalėjo jos perprasti; negalėjo suderinti jos batų su kojinėmis, o ir įtikti jai nebuvo lengva. Ji prilaikė sijonus ir sukiojo pėdas į vieną pusę, o galvą į kitą, žvelgdama žemyn į blizgančius, smailianosius aulinukus. Jos pėda ir kulkšnis atrodė labai gražiai. Ji negalėjo patikėti, kad jos priklauso jai, kad tai jos pačios kūno dalis. Ji nori puikiai priglundančių ir madingų batų, pasakė ji ją aptarnavusiam jaunuoliui, o dolerio ar kito skirtumas kainoje jai nesvarbu, kad tik gautų, ko nori.
Jau seniai poniai Sommers niekas nebuvo matavęs pirštinių. Tomis retomis progomis, kai ji jų pirkdavo, tai būdavo „pirkiniai už pusdykę“, tokie pigūs, kad būtų buvę juokinga ir neprotinga tikėtis, jog jos bus pritaikytos prie rankos.
Dabar ji pasirėmė alkūne į pirštinių prekystalio pagalvėlę, ir daili, maloni jauna būtybė švelniais, vikriais pirštais užtraukė ant ponios Sommers rankos ilgą minkštos odos pirštinę. Ji priglostė ją prie riešo ir tvarkingai susagstė, ir kelias sekundes abi susižavėjusios žiūrėjo į mažą, dailią pirštinėtą ranką. Bet buvo ir kitų vietų, kur galima išleisti pinigus.
Keli žingsniai toliau gatve, kiosko vitrinoje, buvo sukrautos knygos ir žurnalai. Ponia Sommers nusipirko du brangius žurnalus, tokius, kokius skaitydavo tomis dienomis, kai buvo pratusi ir prie kitų malonių dalykų. Ji nešėsi juos neįvyniotus. Perėjose kaip įmanydama kilstelėdavo sijonus. Kojinės, aulinukai ir gerai priglundančios pirštinės stebuklingai pakeitė jos laikyseną: suteikė pasitikėjimo, jausmą, kad ji priklauso gerai apsirengusiai miniai.
Ji buvo labai alkana. Kitu metu būtų tramdžiusi alkį, kol pasieks namus, kur išsivirtų puodelį arbatos ir užkąstų, kas pasitaikytų. Bet ją vedantis postūmis neleido nė pagalvoti apie tokius dalykus.
Ant kampo buvo restoranas. Ji niekada nebuvo įžengusi pro jo duris; iš lauko kartais pamatydavo damasto staltieses be vienos dėmelės, žvilgantį krištolą ir tyliai vaikščiojančius padavėjus, aptarnaujančius madingus žmones.
Kai ji įėjo, jos išvaizda nesukėlė nei nuostabos, nei sumišimo, kaip ji pusiau bijojo. Ji viena atsisėdo prie staliuko, ir dėmesingas padavėjas tuoj priėjo priimti užsakymo. Ji nenorėjo daug; geidė ko nors gero ir skanaus: pusės tuzino mėlynųjų austrių, sultingo kotleto su rėžiukais, ko nors saldaus, tarkim, crème frappée; taurės Reino vyno, o galiausiai mažo puodelio juodos kavos.
Laukdama, kol ją aptarnaus, ji neskubėdama nusimovė pirštines ir padėjo šalia. Paskui paėmė žurnalą ir ėmė jį vartyti, bukąja peilio puse prapjaudama lapus. Viskas buvo labai malonu. Staltiesės buvo dar švaresnės, nei atrodė pro langą, o krištolas dar labiau žibėjo. Prie tokių pat staliukų kaip jos pietavo tylios damos ir ponai, kurie jos nepastebėjo. Girdėjosi švelni, maloni muzika, pro langą dvelkė lengvas vėjelis. Ji paragavo kąsnelį, perskaitė žodį kitą, gurkštelėjo gintarinio vyno ir pakrutino kojų pirštus šilkinėse kojinėse. Kiek tai kainavo, nebuvo svarbu. Ji suskaičiavo padavėjui pinigus ir paliko dar vieną monetą ant jo padėklo, o šis nusilenkė jai kaip karališko kraujo princesei.
Piniginėje dar buvo pinigų, ir kita pagunda pasirodė dieninio spektaklio afišos pavidalu.
Kai ji šiek tiek vėliau įėjo į teatrą, spektaklis jau buvo prasidėjęs, ir salė jai pasirodė sausakimša. Bet šen bei ten buvo laisvų vietų, ir ją palydėjo į vieną iš jų, tarp akinamai išsipuošusių moterų, kurios atėjo čia stumti laiko, valgyti saldainių ir rodyti savo rėksmingų apdarų. Buvo ir daug tokių, kurie atėjo vien dėl pjesės ir vaidybos. Galima drąsiai sakyti, kad nė vienas iš esančių nežiūrėjo į aplinką taip, kaip ponia Sommers. Ji aprėpė viską: sceną, aktorius ir žmones, vienu plačiu įspūdžiu, sugėrė tai ir tuo mėgavosi. Ji juokėsi iš komedijos ir verkė, ji ir šalia sėdinti rėksmingai apsirengusi moteris verkė dėl tragedijos. Ir jos truputį apie tai pasikalbėjo. Ir rėksmingai apsirengusi moteris nusišluostė akis ir nusišnirpštė į mažytį permatomą kvepiančių nėrinių kvadratėlį ir padavė mažajai poniai Sommers savo saldainių dėžutę.
Spektaklis baigėsi, muzika nutilo, minia ėmė skirstytis. Tai buvo tarsi pasibaigęs sapnas. Žmonės pasklido į visas puses. Ponia Sommers nuėjo iki kampo ir laukė kabelinio tramvajaus.
Priešais ją sėdinčiam aštrių akių vyrui, regis, patiko tyrinėti jos mažą, išblyškusį veidą. Jis niekaip negalėjo suprasti, ką jame mato. Iš tiesų jis nematė nieko, nebent būtų buvęs toks burtininkas, kad įžvelgtų skaudų norą, galingą troškimą, kad tramvajus niekur nesustotų, o važiuotų ir važiuotų su ja amžinai.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai viskas dėl pinigų,Pasaulio klasika lietuviškai