Ašerių namų žlugimas, 1 dalis
Plyšys sienoje
Vienintelis draugas maldauja atvykti. Jau pirmą vakarą pro kambarį tyliai praeina jo sesuo, ir svečią apima siaubas, kurio jis pats negali paaiškinti.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Visą tą nykią, tamsią ir begarsę rudens dieną, kai debesys slėgė žemai nukarę nuo dangaus, vienas jojau raitas per nepaprastai niūrų kraštą ir galiausiai, leidžiantis vakaro šešėliams, išvydau melancholiškus Ašerių namus. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet vos juos pamačius mano sielą užliejo nepakeliamas sielvartas. Sakau „nepakeliamas“, nes jo nelengvino nė trupinys to pusiau malonaus, poetiško jausmo, su kuriuo žmogus paprastai sutinka net ir atšiauriausius gamtos vaizdus, kad ir kokie dykyniški ar baisūs jie būtų. Žvelgiau į tai, kas buvo prieš mane: į pačius namus, į paprastą dvaro kraštovaizdį, į plikas sienas, į tuščius, akis primenančius langus, į keletą vešlių viksvų kuokštų ir keletą baltų pūvančių medžių kamienų. Žvelgiau su tokiu visišku sielos prislėgimu, kokį iš žemiškų pojūčių labiausiai galėčiau palyginti nebent su opijaus rūkaliaus pabudimu: su karčiu grįžimu į kasdienybę, su šiurpiu šydo kritimu. Širdį kaustė ledas, ji smuko ir maudė; mintis apėmė tokia beviltiška nyka, kad jokia vaizduotė, kaip ją beraginsi, nebūtų galėjusi išspausti iš jos nieko didingo. Kas gi tai buvo, stabtelėjau pagalvoti, kas gi taip mane sukrėtė žvelgiant į Ašerių namus? Tai buvo visiškai neįminta mįslė, o galvoje besispiečiančių miglotų vaizdinių negalėjau suvaldyti. Teko pasitenkinti menka išvada: be abejo, esama labai paprastų gamtos daiktų derinių, kurie gali taip mus paveikti, tačiau kuo ši galia remiasi, mums suprasti neduota. Pagalvojau, kad galbūt pakaktų kitaip išdėstyti šio reginio smulkmenas, šio paveikslo detales, ir jo gebėjimas kelti liūdesį susilpnėtų ar net visai išnyktų. Vedamas šios minties, pasukau žirgą prie stataus juodo, grėsmingai blizgančio tvenkinio kranto. Tvenkinys tyvuliavo prie pat namų be menkiausio raibulio. Pažvelgiau žemyn ir, dar labiau nei prieš tai šiurpdamas, išvydau apverstus ir pakitusius pilkųjų viksvų, vaiduokliškų medžių kamienų ir tuščių, į akis panašių langų atvaizdus.
Vis dėlto šiuose sielvarto namuose ketinau praleisti keletą savaičių. Jų savininkas Roderikas Ašeris vaikystėje buvo vienas artimiausių mano bičiulių, bet nuo paskutinio mūsų susitikimo buvo praėję daug metų. Tačiau neseniai, kai buvau toli nuo šių vietų, mane pasiekė jo laiškas, toks karštligiškai primygtinis, kad atsakyti į jį galėjau tik atvykęs pats. Rašysena liudijo nervų sujaudinimą. Rašiusysis kalbėjo apie sunkią kūno ligą, apie jį slegiantį proto sutrikimą ir apie karštą norą pamatyti mane, savo geriausią, tiesą sakant, vienintelį asmeninį draugą, tikėdamasis, kad linksma mano draugija kiek palengvins jo negalią. Nedvejoti mane privertė tai, kaip visa tai ir dar daugelis dalykų buvo pasakyta: prašyme akivaizdžiai jautėsi širdis. Tad tuojau pat paklusau šiam, mano manymu, vis dėlto labai keistam kvietimui.
Nors vaikystėje buvome net artimi draugai, iš tiesų apie savo bičiulį mažai ką žinojau. Jis visada buvo be galo santūrus, tai buvo jo įprotis. Tačiau žinojau, kad labai senoji jo giminė nuo seniausių laikų garsėjo ypatingu jautrumu. Per ilgus amžius jis reiškėsi daugybe iškilių meno kūrinių, o pastaruoju metu ir dosnia, bet tylia labdara, taip pat aistringu atsidavimu muzikos subtilybėms, galbūt net labiau negu jos tradiciniam, lengvai atpažįstamam grožiui. Sužinojau ir labai įdomų dalyką: garbingas Ašerių giminės kamienas niekada nebuvo išleidęs nė vienos ilgaamžės atšakos. Kitaip tariant, visa giminė laikėsi vienos tiesioginės linijos ir, išskyrus visai menkus ir trumpalaikius nukrypimus, visada taip buvo. Mintyse lyginau, kaip tobulai šios vietos pobūdis dera su garsiuoju šių žmonių būdu, ir svarsčiau, kaip per ilgus šimtmečius viena galėjo paveikti kita. Štai šis šoninių palikuonių trūkumas ir nuo tėvo sūnui nenukrypstamai perduodama tėvonija kartu su vardu, pagalvojau, ir bus galų gale taip juos suliejęs, kad pirminis dvaro pavadinimas ištirpo keistame ir dviprasmiame „Ašerių namų“ varde. Valstiečiams, kurie jį vartojo, šis vardas, regis, reiškė ir giminę, ir jos būstą.
Sakiau, kad vienintelis mano kiek vaikiško bandymo, to žvilgsnio į tvenkinį, padarinys buvo dar sustiprėjęs pirmasis keistas įspūdis. Neabejoju, kad tai, jog sąmoningai jaučiau, kaip sparčiai auga mano prietaringumas (kodėl gi jo taip nepavadinus?), tą augimą tik greitino. Seniai žinau: toks jau paradoksalus visų baime paremtų jausmų dėsnis. Galbūt todėl, kai vėl pakėliau akis nuo atvaizdo vandenyje į pačius namus, mano galvoje radosi keista mintis. Ji tokia juokinga, kad užsimenu apie ją tik norėdamas parodyti, kokie gyvi buvo mane slegiantys pojūčiai. Taip buvau įsiaudrinęs vaizduotę, kad iš tiesų patikėjau: aplink visus namus ir dvarą tvyro tik jiems ir artimiausioms apylinkėms būdinga atmosfera. Ji neturi nieko bendra su dangaus oru, o yra kilusi iš pūvančių medžių, pilkos sienos ir tylaus tvenkinio: nuodingi ir paslaptingi garai, sunkūs, lėti, vos įžiūrimi, švino spalvos.
Nusipurtęs nuo sielos tai, kas tikriausiai buvo tik sapnas, atidžiau apžiūrėjau tikrąją pastato išvaizdą. Labiausiai krito į akis, koks jis senas. Per šimtmečius jo spalvos buvo smarkiai pakitusios. Visą išorę dengė smulkūs grybeliai, nuo karnizų jie kybojo plonu susipainiojusiu tinklu. Vis dėlto ypatingo apleistumo tai nereiškė. Nė viena mūro dalis nebuvo nugriuvusi, ir tarp vis dar tobulai derančių visumos dalių ir atskirų trupančių akmenų buvo kažkoks beprotiškas neatitikimas. Tai labai priminė apgaulingą senos medienos vientisumą: ji ilgus metus pūna kokiame nors apleistame rūsyje, kur jos niekada nepaliečia lauko oro gūsis. Tačiau be šios plačiai išplitusios irimo žymės pastatas beveik neatrodė nepatvarus. Galbūt tik atidus stebėtojas būtų pastebėjęs vos įžiūrimą plyšį, kuris fasade prasideda nuo stogo, zigzagais leidžiasi siena ir pradingsta niūriuose tvenkinio vandenyse.
Visa tai pastebėjęs, trumpu pylimu nujojau prie namų. Laukiantis tarnas paėmė mano žirgą, ir aš įžengiau po gotikine prieangio arka. Sėlinančiais žingsniais einantis kamerdineris tylėdamas vedė mane daugybe tamsių, painių koridorių į savo šeimininko kabinetą. Daug kas, ką mačiau pakeliui, nežinau kodėl, tik stiprino tuos neaiškius jausmus, apie kuriuos jau kalbėjau. Mane supantys daiktai, lubų drožiniai, niūrūs sienų gobelenai, juodmedžio juodumo grindys ir vaiduokliški herbiniai trofėjai, barškantys man žingsniuojant, buvo įprasti, nes prie tokių dalykų buvau pripratęs nuo mažens. Nedvejodamas pripažinau, koks visa tai pažįstama, ir vis dėlto stebėjausi, kokius nepažįstamus vaizdinius šie paprasti daiktai man kelia. Ant vienų laiptų sutikau šeimos gydytoją. Jo veide, kaip man pasirodė, buvo susipynę žema gudrybė ir sumišimas. Virpėdamas jis mane pasveikino ir nuėjo toliau. Kamerdineris atvėrė duris ir įvedė mane pas šeimininką.
Kambarys, kuriame atsidūriau, buvo labai didelis ir aukštas. Ilgi, siauri, smailiaarkiai langai buvo taip toli nuo juodų ąžuolinių grindų, kad iš vidaus jų nebuvo įmanoma pasiekti. Pro grotuotus stiklus skverbėsi silpni raudoni spinduliai ir pakankamai ryškiai apšvietė didesnius daiktus aplinkui, tačiau akis veltui stengėsi įžvelgti tolimesnius kambario kampus ar skliautuotų raižytų lubų įdubas. Ant sienų kabojo tamsios užuolaidos. Baldų buvo daug, jie buvo nepatogūs, seni ir apdriskę. Visur mėtėsi daugybė knygų ir muzikos instrumentų, bet šiam vaizdui jie neteikė jokio gyvumo. Jaučiau, kad kvėpuoju sielvarto oru. Viską gaubė ir persmelkė griežtas, gilus ir nepataisomas niūrumas.
Man įėjus, Ašeris pakilo nuo sofos, ant kurios buvo išsitiesęs visu ūgiu, ir pasveikino mane su gyvu karščiu. Iš pradžių pamaniau, kad jame daug perdėto draugiškumo, priverstinių pastangų, būdingų pasauliu persisotinusiam žmogui. Tačiau vienas žvilgsnis į jo veidą įtikino mane jo visišku nuoširdumu. Atsisėdome. Kelias akimirkas, kol jis nekalbėjo, žiūrėjau į jį pusiau su gailesčiu, pusiau su baime. Tikrai niekas taip baisiai nėra pasikeitęs per tokį trumpą laiką, kaip Roderikas Ašeris! Vargiai galėjau įtikinti save, kad ši išblyškusi būtybė priešais mane ir mano ankstyvos vaikystės draugas yra tas pats žmogus. O juk jo veidas visada buvo įsimintinas. Lavoniškai išblyškusi oda; didelės, drėgnos ir neprilygstamai spindinčios akys; kiek plonos ir labai išblyškusios, bet nepaprastai gražios formos lūpos; dailios hebrajiškos formos nosis, tik su tokiai formai neįprastai plačiomis šnervėmis; gražiai išlietas smakras, kurio neryškumas bylojo apie dvasinės energijos stoką; plaukai, minkštesni ir plonesni už voratinklį. Šie bruožai ir neįprastai platūs smilkiniai sudarė veidą, kurio nelengva pamiršti. Dabar šie bruožai ir jų įprasta išraiška tiesiog paaštrėjo, bet pokytis buvo toks didelis, kad suabejojau, su kuo kalbuosi. Labiausiai mane išgąsdino ir net sukrėtė dabar jau šiurpus odos blyškumas ir dabar jau stebuklingas akių spindesys. Šilkiniai plaukai buvo palikti augti be jokios priežiūros, ir kadangi jų laukinis voratinklinis audinys ne krito, o plaukė aplink veidą, net ir pasistengęs negalėjau jų arabeskinės išraiškos susieti su jokiu paprastu žmogiškumu.
Mano draugo elgsena mane iškart pribloškė nerišlumu ir nenuoseklumu. Greitai supratau, kad tai kyla iš silpnų ir bergždžių pastangų įveikti nuolatinį drebulį, nepaprastą nervų sujaudinimą. Tam tikra prasme buvau tam pasirengęs: padėjo ir jo laiškas, ir kai kurių vaikystės bruožų prisiminimai, ir išvados, kurias buvau padaręs iš ypatingo jo kūno sudėjimo ir temperamento. Jo judesiai tai buvo gyvi, tai vėl paniurę. Balsas greitai kito nuo drebančio neryžtingumo (kai gyvybinės jėgos, regis, visiškai užgesdavo) iki tos energingos glaustos kalbos: staigios, svarios, neskubrios, duslios, švininės, savaime tolygios ir tobulai suvaldytos gerklinės tarties, kurią galima išgirsti iš pražuvusio girtuoklio ar nepataisomo opijaus valgytojo, kai šie būna labiausiai įsiaudrinę.
Taip jis kalbėjo apie mano atvykimo tikslą, apie savo karštą norą mane pamatyti ir apie paguodą, kurios iš manęs tikėjosi. Gana ilgai aiškino, kaip pats supranta savo ligos pobūdį. Tai esąs įgimtas šeimos negalavimas, sakė jis, kurio išgydyti jis jau nebesitiki; ir tuoj pat pridūrė, kad tai tik nervų negalavimas, kuris tikrai greitai praeis. Jis reiškėsi daugybe nenatūralių pojūčių. Kai jis juos išvardijo, kai kurie mane sudomino ir sutrikdė, nors galbūt čia suveikė ir pati pasakojimo maniera bei žodžiai. Jį labai kankino liguistas pojūčių aštrumas. Galėjo valgyti tik pačius blankiausius patiekalus. Dėvėti tik tam tikro audinio drabužius. Visų gėlių kvapai jį slėgė, akims skaudėjo net nuo silpnos šviesos, ir tik kai kurie garsai, ir tie tik iš styginių instrumentų, nekėlė jam siaubo.
Radau jį tapusį vergu ypatingos, neregėtos rūšies baimės.
– Pražūsiu, – kalbėjo jis, – turiu pražūti dėl šios apgailėtinos kvailystės. Štai taip, būtent taip, o ne kitaip aš žūsiu. Bijau būsimų įvykių ne jų pačių, o jų padarinių. Drebu pagalvojęs apie kiekvieną, net menkiausią atsitikimą, kuris galėtų paveikti šį nepakeliamą sielos sujaudinimą. Pavojaus aš nebijau, išskyrus jo poveikį, tai yra siaubą. Šitoje palūžusioje, šitoje apgailėtinoje būklėje jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis metas, kai grumtynėse su niūria vaidenybe, su BAIME, turėsiu atsisakyti ir gyvybės, ir proto.
Be to, retkarčiais, iš trūkinėjančių ir dviprasmių užuominų, sužinojau dar vieną keistą jo psichikos bruožą. Jį buvo sukausčiusios tam tikros prietaringos mintys apie būstą, kuriame jis gyveno ir iš kurio daug metų nebuvo išdrįsęs nė kojos iškelti. Jis kalbėjo apie įtaką, kurios numanomą jėgą nusakė taip miglotai, kad čia pakartoti nesiimu; įtaką, kurią, jo žodžiais, per ilgus kentėjimo metus jo dvasiai ėmė daryti pati giminės būsto forma ir medžiaga. Pilkos sienos, bokšteliai ir blausus tvenkinys, į kurį visi jie žvelgė, savo fizine išvaizda galiausiai buvo paveikę dvasinę jo būties pusę.
Tačiau jis prisipažino, nors ir dvejodamas, kad didelė dalis jį kamuojančio ypatingo niūrumo turi kur kas natūralesnę ir apčiuopiamesnę priežastį: sunkią, ilgai trunkančią ir, akivaizdu, jau artėjančią prie galo mylimos sesers ligą. Sesuo per ilgus metus buvo vienintelė jo draugė, jo paskutinė ir vienintelė giminaitė žemėje.
– Jai mirus, – pasakė jis su kartėliu, kurio niekada nepamiršiu, – jis, beviltiškas ir trapus, liks paskutinis iš senos Ašerių giminės.
Jam tai kalbant, ledi Madelina (taip ji buvo vadinama) lėtai perėjo tolimą kambario dalį ir, nepastebėjusi manęs, išnyko. Žiūrėjau į ją visiškai apstulbęs, ir prie nuostabos buvo prisimaišęs baimės jausmas, bet paaiškinti šių jausmų negalėjau niekaip. Mano akims sekant tolstančius jos žingsnius, mane prislėgė kažkoks sustingimas. Kai pagaliau už jos užsidarė durys, mano žvilgsnis instinktyviai ir godžiai ieškojo brolio veido, bet šis buvo užsidengęs jį rankomis. Mačiau tik, kad liesi jo pirštai išblyško labiau nei paprastai, o pro juos sunkėsi gausios karštos ašaros.
Ledi Madelinos liga jau seniai glumino gydytojus. Nuolatinė apatija, laipsniškas sunykimas ir dažni, nors trumpalaikiai, iš dalies kataleptinio pobūdžio priepuoliai – tokia buvo neįprasta diagnozė. Iki šiol ji tvirtai atlaikė ligos spaudimą ir galutinai į lovą negulė. Tačiau tą vakarą, kai atvykau, jau temstant (kaip naktį man neapsakomai susijaudinęs pasakė brolis) ji pasidavė triuškinančiai naikintojos galiai. Sužinojau, kad tas vienas žvilgsnis į ją tikriausiai liks paskutinis: bent jau gyvos šios ponios daugiau nebepamatysiu.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Siaubo klasika,Pasaulio klasika lietuviškai,Vėlinių vakarui