Ašerių namų žlugimas, 2 dalis
Šypsena po dangčiu
Ašeris tiki, kad jo namų akmenys jaučia. Vieną vakarą jis nutaria dvi savaites nelaidoti sesers ir prašo svečią padėti nunešti karstą į požemį.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Pasakotojas atvyko į senus Ašerių namus pas vaikystės draugą Roderiką. Šis kenčia nuo aštrių pojūčių ir bijo pačios baimės. Jo sesuo, ledi Madelina, serga nepagydoma liga, o tą patį vakarą ji galutinai atgulė.
Keletą dienų nei Ašeris, nei aš jos vardo neminėjome. Tuo metu aš uoliai stengiausi palengvinti draugo melancholiją. Kartu tapėme ir skaitėme arba klausiausi, tarsi sapne, laukinių jo kalbančios gitaros improvizacijų. Ir kuo artimesnė draugystė vis nevaržomiau įleido mane į jo dvasios gelmes, tuo karčiau suvokiau, kaip beprasmiškos visos pastangos pradžiuginti protą, iš kurio tamsa, tarsi jam įgimta savybė, liejosi į visus dvasinio ir fizinio pasaulio daiktus vienu nenutrūkstamu niūrumo spinduliavimu.
Visada nešiosiuos atmintyje daugybę iškilmingų valandų, kurias taip praleidau vienas su Ašerių namų šeimininku. Vis dėlto man nepavyktų perteikti, kokios tiksliai buvo studijos ar užsiėmimai, į kuriuos jis mane įtraukė ar kuriais vedė. Viską nutvieskė sierinis sujaudintos, giliai pakrikusios vaizduotės spindesys. Ilgos jo improvizuotos raudos man ausyse skambės visada. Be kita ko, skaudžiai prisimenu keistą, iškreiptą ir išplėstą laukinės paskutinio Weberio valso melodijos versiją. Jo išmoninga fantazija brandino paveikslus, kurie, potėpis po potėpio, virto tokiu neapibrėžtumu, kad šiurpau dar labiau, nes nežinojau, kodėl šiurpstu. Iš tų paveikslų (nors jų vaizdai ir dabar ryškūs man prieš akis) veltui stengčiausi išgauti daugiau nei mažą dalelę, kurią dar galima nusakyti vien rašytiniais žodžiais. Visišku paprastumu, savo sumanymų nuogumu jis užvaldydavo dėmesį ir kėlė baimę. Jeigu kada nors mirtingasis tapė idėją, tai šis mirtingasis buvo Roderikas Ašeris. Bent jau man, tomis aplinkybėmis, iš grynųjų abstrakcijų, kurias šis hipochondrikas sugebėjo perkelti ant drobės, kilo tokia nepakeliama baimė, kurios nė šešėlio nesu pajutęs net žiūrėdamas į ugningas, bet pernelyg konkrečias Fuseli svajones.
Vieną iš vaiduokliškų mano draugo sumanymų, ne taip griežtai persmelktą abstrakcijos dvasios, galima, nors ir blankiai, nusakyti žodžiais. Nedideliame paveikslėlyje buvo pavaizduotas be galo ilgo, stačiakampio rūsio ar tunelio vidus žemomis, lygiomis, baltomis sienomis, be jokių pertrūkių ir puošybos. Kai kurios smulkmenos gerai leido suprasti, kad šis urvas yra labai giliai po žeme. Visame jo milžiniškame ilgyje nesimatė jokios išėjimo angos, nesimatė nei deglo, nei jokio kito dirbtinės šviesos šaltinio. Vis dėlto per jį riedėjo aštrių spindulių srautas ir viską maudė šiurpiame, čia visai nederančiame spindesyje.
Ką tik minėjau tą liguistą klausos nervo būseną, dėl kurios ligonis negalėjo pakęsti jokios muzikos, išskyrus kai kuriuos styginių instrumentų garsus. Galbūt būtent siauros ribos, kurių, grodamas gitara, jis turėjo laikytis, ir nulėmė fantastišką jo kūrinių pobūdį. Bet karšto jo ekspromtų lengvumo taip nepaaiškinsi. Ir natos, ir laukinių jo fantazijų žodžiai (nes jis gana dažnai sau pritardavo rimuotomis žodinėmis improvizacijomis) turėjo būti ir buvo to didžiulio proto susitelkimo vaisius, kuris, kaip jau užsiminiau, pasireiškia tik ypatingomis aukščiausio dirbtinio sujaudinimo akimirkomis. Vienos tokios rapsodijos žodžius lengvai įsiminiau. Galbūt ji taip stipriai mane paveikė, kai jis ją atliko, dar ir todėl, kad apatinėje, paslaptingoje jos prasmės srovėje man pasirodė įžvelgiu, ir pirmą kartą, kad Ašeris visiškai suvokia, kaip jo aukštas protas svyruoja savo soste. Eilės, pavadintos „Vaiduoklių rūmai“, skambėjo labai panašiai, jei ne tiksliai, taip:
Mūsų žaliausiam slėny, kur gyveno / Geri angelai, rūmai stovėjo: / Didingi, šviesūs, kilo nuo senų / Laikų – ir kaip jie spindėjo! / Karaliaus Minties karalystėj / Jie kilo čia! / Virš tokio grožio serafimas / Sparnų neskleidė niekada.
Vėliavos auksinės, geltonos / Ant stogo plazdeno, tekėjo / (Visa tai – laikuose senuose, / Seniai jau tai praėjo), / Ir vėjelis kiekvienas, tą saldžią dieną / Glostęs pylimus blyškius, plunksnuotus, / Sparnuotu kvapu per sieną / Išskrisdavo į tolimus plotus.
Keleiviai laimingame slėnyje / Pro du šviesius langus matė, / Kaip dvasios juda muzikoje / Pagal liutnios darnų taktą / Aplink sostą, kur sėdėjo / (O Porfirogenete!), / Šlovės vertas, kaip derėjo, / Valdovas šiame krašte.
Perlais, rubinais žėrėjo / Gražiosios rūmų durys, / Pro jas plaukė, plaukė, plaukė, liejos / Ir žibėjo amžinai būrys / Aidų, kurių saldi pareiga / Tebuvo giedoti / Balsais nepaprasto grožio / Savo karaliaus išmintį ir protą.
Bet pikti gaivalai, gedulo rūbais, / Užpuolė karaliaus didybę. / (Ak, raudokim: rytas jam nebebus, / Liko vienatvė ir tamsybė!) / Ir šlovė aplink jo namus, / Žydėjus skaisčiai, / Tėra blankus padavimas / Apie laikus, palaidotus visai.
Dabar keleiviai tame slėny / Pro raudonus langus mato / Pavidalus milžiniškus, kurie / Keistai juda pagal nedarnų taktą, / O pro blyškias duris, it sraunus / Šiurpus upės vanduo, / Bjauri minia vis veržias laukan / Ir kvatoja, bet nebesišypso.
Gerai prisimenu, kad šios baladės sukeltos mintys nuvedė mus prie vieno Ašerio įsitikinimo. Minėsiu jį ne tiek dėl naujumo (nes taip yra manę ir kiti), kiek dėl atkaklumo, su kuriuo jis jį gynė. Bendrais bruožais tai buvo įsitikinimas, kad visi augalai jaučia. Tačiau jo pakrikusioje vaizduotėje ši mintis buvo įgijusi drąsesnį pavidalą ir tam tikromis sąlygomis įsiveržė į neorganinio pasaulio karalystę. Man trūksta žodžių nusakyti visą jo įsitikinimo mastą ar rimtą atsidavimą. Tačiau šis tikėjimas (kaip jau užsiminiau) buvo susijęs su pilkais jo protėvių namų akmenimis. Jis manė, kad jautrumo sąlygos čia įvykdytos pačiu šių akmenų sudėjimu: jų išdėstymo tvarka, taip pat ant jų augančių daugybės grybelių ir aplinkui stovinčių pūvančių medžių tvarka, o svarbiausia – ilgai nesujudinamu šio išdėstymo išlikimu ir jo atspindžiu nejudriuose tvenkinio vandenyse. Įrodymą, to jautrumo įrodymą, sakė jis (ir čia man jam kalbant krūptelėjau), galima matyti tame, kaip palengva, bet neabejotinai aplink vandenis ir sienas tirštėja jų pačių atmosfera. Rezultatas, pridūrė jis, matyti toje tylioje, bet primygtinėje ir baisioje įtakoje, kuri šimtmečiais lipdė jo giminės likimus ir padarė jį tokį, kokį dabar mačiau, tokį, koks jis buvo. Tokios nuomonės komentarų nereikalauja, ir aš jų nedarysiu.
Mūsų knygos, knygos, kurios daugelį metų sudarė nemažą ligonio dvasinio gyvenimo dalį, kaip galima numanyti, griežtai derėjo prie šio vaizdinių pasaulio. Kartu gilinomės į tokius kūrinius kaip Gresset'o „Vert-Vert“ ir „Kartūzija“, Machiavelli „Belfegoras“, Swedenborgo „Dangus ir pragaras“, Holbergo „Nikolajaus Klimo kelionė po žeme“, Roberto Fludo, Jeano d'Indaginé ir De la Chambre'o chiromantijos, Tiecko „Kelionė į žydrą tolį“ ir Campanellos „Saulės miestas“. Viena mėgstama knyga buvo mažo formato dominikono Eymerico de Gironne „Inkvizitorių vadovas“. Pomponijaus Melos tekste buvo vietų apie senovės afrikiečių satyrus ir egipanus, prie kurių Ašeris valandų valandas sėdėdavo susimąstęs. Tačiau didžiausią malonumą jam teikė nepaprastai reta ir įdomi gotiška didelio formato knyga, užmirštos bažnyčios vadovas: „Mirusiųjų budėjimas pagal Mainco bažnyčios chorą“.
Negalėjau nepagalvoti apie laukinį šios knygos ritualą ir apie tai, kaip jis galėjo paveikti hipochondriką, kai vieną vakarą jis staiga pranešė, kad ledi Madelinos nebėra, ir pareiškė ketinąs dvi savaites (iki galutinio palaidojimo) laikyti jos kūną viename iš daugelio rūsių pagrindinėse pastato sienose. Pasaulietiška šio keisto poelgio priežastis buvo tokia, kad ginčyti jos nesijaučiau turįs teisės. Broliui, kaip jis man sakė, tokį sprendimą padiktavo neįprastas velionės ligos pobūdis, įkyrūs ir godūs jos gydytojų klausinėjimai taip pat tai, kad šeimos kapinės atokios ir neapsaugotos. Neneigsiu: prisiminęs grėsmingą žmogaus, sutikto ant laiptų atvykimo dieną, veidą, visai nenorėjau prieštarauti tam, ką laikiau geriausiu atveju nekenksminga ir visiškai natūralia atsargumo priemone.
Ašerio prašomas, pats padėjau jam rengti laikinąjį palaidojimą. Kūną įdėjome į karstą, ir mes dviese vieni nunešėme jį poilsio vieton. Rūsys, kuriame jį padėjome (ir kuris taip ilgai nebuvo atidarytas, kad mūsų deglai, pusiau užgesę nuo slegiančio oro, mažai leido ką apžiūrėti), buvo mažas, drėgnas ir visiškai be angų šviesai. Jis buvo labai giliai, tiesiai po ta pastato dalimi, kurioje buvo mano miegamasis. Regis, tolimais feodaliniais laikais jis buvo naudojamas kaip požemio kalėjimas pačiam blogiausiam reikalui, o vėliau parakui ar kokiai kitai lengvai degiai medžiagai laikyti, nes dalis jo grindų ir visas ilgos arkos, kuria į jį patekome, vidus buvo kruopščiai išklotas variu. Masyvios geležinės durys buvo apsaugotos taip pat. Milžiniškas jų svoris, joms judant ant vyrių, kėlė neįprastai aštrų girgždesį.
Šioje siaubo vietoje padėję savo gedulingą naštą ant medinių ožių, šiek tiek atstūmėme dar neprisuktą karsto dangtį ir pažvelgėme į jame gulinčiosios veidą. Tada pirmą kartą man krito į akis stulbinantis brolio ir sesers panašumas. Ašeris, tikriausiai atspėjęs mano mintis, sumurmėjo keletą žodžių, iš kurių supratau, kad velionė ir jis buvo dvyniai ir kad tarp jų visada buvo sunkiai suprantamas ryšys. Tačiau ilgai į mirusiąją nežiūrėjome, nes negalėjome žiūrėti be baimės. Liga, palaidojusi ponią pačiame jaunystės žydėjime, kaip paprastai būna griežtai kataleptinio pobūdžio ligų atveju, paliko ant krūtinės ir veido silpno raudonio pajuoką, o ant lūpų tą įtartinai užsilikusią šypseną, kuri tokia baisi mirtyje. Uždėjome dangtį, jį prisukome ir, užsklendę geležines duris, sunkiai užlipome į vargu ar mažiau niūrius viršutinių aukštų kambarius.
Kaip tau ši istorija?