Ašerių namų žlugimas, 3 dalis
Trys garsai audros naktį
Audros naktį svečias garsiai skaito seną romaną draugui nuraminti. Kiekvieną knygoje aprašytą garsą netrukus pakartoja kažkas pačiuose namuose.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Pasakotojas lankosi Ašerių namuose. Mirus ledi Madelinai, jis padėjo jos broliui Roderikui nunešti karstą į varinį rūsį po savo miegamuoju, kur kūnas turi išgulėti dvi savaites. Ašeris nuo tada nebe toks kaip anksčiau.
Praėjus kelioms karčios gedulo dienoms, mano draugo proto sutrikimas pastebimai pakito. Įprasta jo elgsena išnyko. Įprasti užsiėmimai buvo apleisti ar užmiršti. Jis klaidžiojo iš kambario į kambarį skubiais, nelygiais, betiksliais žingsniais. Veido blyškumas, jei tai išvis įmanoma, tapo dar šiurpesnis, bet akių spindesys visiškai užgeso. Kimumo, kuris anksčiau pasitaikydavo, nebeliko; dabar jo balsas nuolat virpėjo, tarsi iš didžiulės baimės. Kartais iš tiesų man atrodė, kad jo nenurimstantis protas grumiasi su kažkokia slegiančia paslaptimi ir kad atskleisti ją jis bando sukaupti drąsos. Kitais kartais turėjau viską priskirti tik neaiškiems beprotybės keistumams, nes matydavau jį ištisas valandas žiūrintį į tuštumą taip įtemptai, tarsi klausytųsi kažkokio įsivaizduojamo garso. Nieko nuostabaus, kad jo būklė mane gąsdino ir užkrėtė. Jaučiau, kaip į mane lėtai, bet neišvengiamai įsėlina laukinė jo fantastiškų, bet įtaigių prietarų įtaka.
Visą tokių jausmų galią ypač patyriau septintą ar aštuntą naktį po to, kai ledi Madelina buvo padėta požemyje, vėlai atsigulęs. Miegas prie mano guolio nesiartino, o valandos slinko ir slinko. Stengiausi protu įveikti mane apėmusį nervingumą. Stengiausi tikėti, kad didelę dalį, jei ne viską, ką jaučiu, lemia klaidinanti niūrių kambario baldų įtaka: tamsios apdriskusios užuolaidos, kurias kylanti audra kankino ir judino, kurios nelygiai siūbavo ant sienų ir nerimastingai šiureno aplink lovos puošmenas. Bet mano pastangos nuėjo veltui. Nesuvaldomas drebulys palengva apėmė visą kūną, ir galiausiai ant pačios širdies užgulė visiškai nepagrįstas siaubas, tarsi slogutis. Nusipurčiau jį aiktelėjęs ir su pastangomis, pasikėliau ant pagalvių ir, įdėmiai žvelgdamas į tirštą kambario tamsą, ėmiau klausytis, nežinia kodėl, nebent vedamas instinkto, tam tikrų duslių ir neaiškių garsų, kurie per audros pertraukas ir ilgais tarpais sklido nežinia iš kur. Apimtas stipraus siaubo, nepaaiškinamo, bet nepakeliamo, skubiai apsirengiau (nes jaučiau, kad šią naktį daugiau nebemiegosiu) ir stengiausi atsikratyti tos apgailėtinos būsenos greitai vaikščiodamas po kambarį pirmyn atgal.
Vos kelis kartus perėjau kambarį, kai išgirdau lengvą žingsnį ant gretimų laiptų. Greitai atpažinau, kad tai Ašeris. Akimirką vėliau jis švelniai pabeldė į mano duris ir įėjo nešinas lempa. Jo veidas, kaip paprastai, buvo lavoniškai išblyškęs, bet akyse žaižaravo kažkoks beprotiškas linksmumas, o visoje laikysenoje jautėsi akivaizdžiai slopinama isterija. Jo išvaizda mane pribloškė, bet viskas buvo geriau už vienatvę, kurią taip ilgai kentėjau, ir net apsidžiaugiau, kad jis atėjo.
– Tai tu to nematei? – staiga paklausė jis, kelias akimirkas tylėdamas apsidairęs. – Vadinasi, nematei? Bet palauk, pamatysi!
Tai sakydamas ir kruopščiai pridengęs lempą, jis nuskubėjo prie vieno lango ir plačiai atvėrė jį audrai.
Įsiveržęs įnirtingas gūsis vos nenukėlė mūsų nuo kojų. Tai iš tiesų buvo audringa, bet rūsčiai graži naktis, laukiniu keistumu nepaprasta ir savo siaubu, ir savo grožiu. Regis, viesulas buvo sutelkęs jėgas netoli mūsų, nes vėjo kryptis dažnai ir smarkiai keitėsi. Nepaprastas debesų tankumas (jie kybojo taip žemai, kad spaudė namų bokštelius) netrukdė matyti, kaip gyvi, greiti jie lekia vieni prieš kitus iš visų pusių, bet nenuplaukia tolyn. Sakau, net nepaprastas tankumas netrukdė to matyti, nors nei mėnulio, nei žvaigždžių nesimatė, ir nė vienas žaibas nešvystelėjo. Tačiau milžiniškų sūkuriuojančių garų masių apačia ir visi žemiški daiktai aplink mus švytėjo nenatūralia silpno, bet aiškiai matomo dujinio garavimo šviesa. Ji supo namus ir gaubė juos it drobulė.
– Negalima, tu į tai nežiūrėsi! – šiurpdamas pasakiau Ašeriui, švelniai, bet ryžtingai vesdamas jį nuo lango prie kėdės. – Šie reiškiniai, kurie tave taip klaidina, tėra visai dažni elektros reiškiniai. O gal šiurpią savo kilmę jie semia iš sunkių tvenkinio garų. Uždarykime langą: oras šaltas ir pavojingas tavo sveikatai. Štai vienas tavo mėgstamų romanų. Aš skaitysiu, o tu klausysies, ir taip kartu praleisime šią baisią naktį.
Sena knyga, kurią paėmiau, buvo sero Lanseloto Kaningo „Beprotiškas pasimatymas“, bet Ašerio mėgstama ją pavadinau veikiau liūdnai juokaudamas negu rimtai, nes, tiesą sakant, šiame nerangiame ir bevaizdžiame daugiažodžiavime mažai ką galėjo sudominti kilni ir dvasinga mano draugo vaizduotė. Tačiau tai buvo vienintelė po ranka buvusi knyga, ir miglotai tikėjausi, kad jaudulys, apėmęs hipochondriką, atslūgs (nes psichikos sutrikimų istorija pilna tokių keistenybių) net ir pačiame kvailybės kraštutinume, kurį jam skaitysiu. Jeigu būčiau galėjęs spręsti iš laukinio, įtempto gyvumo, su kuriuo jis klausėsi ar apsimetė besiklausąs pasakojimo žodžių, tikrai būčiau galėjęs pasidžiaugti, kad sumanymas pavyko.
Priėjau tą gerai žinomą pasakojimo vietą, kur Etelredas, „Pasimatymo“ herojus, veltui mėginęs taikiai patekti į atsiskyrėlio būstą, ryžtasi įsilaužti jėga. Čia, kaip pamenate, pasakojimo žodžiai skamba taip:
„Ir Etelredas, iš prigimties drąsios širdies, ir be to dar galingas nuo stipraus vyno, kurį buvo išgėręs, nebelaukė ilgiau derėtis su atsiskyrėliu, kuris, tiesą sakant, buvo užsispyręs ir piktavalis, bet, jausdamas ant pečių lietų ir bijodamas kylančios audros, išsyk pakėlė savo buožę ir smūgiais greitai padarė duryse vietos savo šarvuotai rankai; o paskui, tvirtai traukdamas, taip viską sutraškino, išplėšė ir sudraskė, kad sauso ir duslaus medžio triukšmas išgąsdino ir nuaidėjo per visą girią.“
Užbaigęs šį sakinį krūptelėjau ir akimirkai sustojau, nes man pasirodė (nors iškart nusprendžiau, kad mane apgavo įaudrinta vaizduotė), man pasirodė, kad iš kažkurios labai tolimos namų dalies neaiškiai pasiekė mano ausis garsas. Jis buvo labai panašus į aidą (tiesa, prislopintą ir duslų) to paties traškesio ir plėšimo garso, kurį taip įdėmiai aprašė seras Lanselotas. Mano dėmesį, be abejo, patraukė tik šis sutapimas, nes tarp barškančių langų rėmų ir įprasto vis stiprėjančios audros šurmulio pats garsas nebuvo toks, kad galėtų mane sudominti ar sutrikdyti. Tęsiau pasakojimą:
„Tačiau narsusis riteris Etelredas, įžengęs pro duris, labai įpyko ir nustebo, neradęs nė ženklo apie piktavalį atsiskyrėlį; o vietoj jo buvo žvynuotas, milžiniškos išvaizdos drakonas ugningu liežuviu, sėdintis sargyboje prieš aukso rūmus su sidabro grindimis; o ant sienos kabojo žvilgančio žalvario skydas, ir jame buvo įrašyta:
Kas čia įeis, tas nugalėtojas bus; / Kas drakoną nukaus, tas skydą gaus.
Ir Etelredas pakėlė buožę ir smogė drakonui į galvą, ir tas krito prieš jį ir išleido nuodingą kvapą su tokiu šiurpiu ir šiurkščiu klyksmu, tokiu perveriančiu, kad Etelredas turėjo rankomis užsidengti ausis nuo to baisaus triukšmo, kokio dar niekada nebuvo girdėta.“
Čia aš vėl staiga sustojau, šį kartą laukinės nuostabos apimtas, nes nebegalėjo būti jokios abejonės, kad šį kartą tikrai išgirdau (nors iš kurios pusės, pasakyti buvo neįmanoma) duslų ir, regis, tolimą, bet šiurkštų, užsitęsusį ir labai neįprastą klyksmą ar girgždesį: tikslų atitikmenį to, kaip mano vaizduotė jau buvo įsivaizdavusi romano autoriaus aprašytą nežemišką drakono klyksmą.
Antrasis, nepaprastas sutapimas užgriuvo mane tūkstančiu priešingų jausmų, tarp kurių vyravo nuostaba ir didžiulis siaubas. Vis dėlto išlaikiau pakankamai proto, kad jokia pastaba nesujaudinčiau jautrių mano bičiulio nervų. Nebuvau tikras, ar jis tuos garsus pastebėjo, nors per paskutines kelias minutes jo laikysena tikrai keistai pasikeitė. Iš pradžių jis sėdėjo priešais mane, bet palengva pasuko kėdę taip, kad veidu būtų į kambario duris. Todėl mačiau jo veidą tik iš dalies, nors pastebėjau, kad jo lūpos virpa, tarsi kažką negirdimai murmėtų. Galva buvo nusvirusi ant krūtinės, tačiau žinojau, kad jis nemiega, nes žvilgtelėjęs iš šono mačiau plačiai ir sustingusiai atmerktą akį. Prieštaravo tam ir kūno judesys: jis siūbavo iš šono į šoną švelniai, bet nuolatos ir tolygiai. Greitai visa tai pastebėjęs, vėl tęsiau sero Lanseloto pasakojimą:
„Ir dabar riteris, pabėgęs nuo baisaus drakono įniršio, prisiminęs žalvario skydą ir jame slypinčio užkeikimo sulaužymą, patraukė kūną iš kelio ir narsiai ėjo per sidabro pilies grindis prie to sienos skydo; o tas, iš tiesų nelaukdamas, kol jis prieis, nukrito prie jo kojų ant sidabro grindų su galingu, dideliu ir baisiu skambesiu.“
Vos šie skiemenys išsprūdo man iš lūpų, kai, tarsi tą akimirką ant sidabro grindų tikrai būtų sunkiai nukritęs žalvario skydas, išgirdau aiškų, duslų, metalinį, skambų, bet, regis, prislopintą aidą. Visiškai netekęs nervų, pašokau ant kojų, bet tolygus Ašerio siūbavimas nesutriko. Puoliau prie kėdės, kurioje jis sėdėjo. Jo akys buvo įsmeigtos tiesiai prieš save, visame veide viešpatavo akmeninis sustingimas. Bet kai uždėjau ranką jam ant peties, per visą jo kūną perbėgo stiprus šiurpas, ant lūpų suvirpėjo liguista šypsena, ir pamačiau, kad jis kalba tyliu, skubiu, neaiškiu murmesiu, tarsi nežinotų, kad aš čia. Pasilenkęs prie pat jo, pagaliau išgėriau baisią jo žodžių prasmę.
– Negirdžiu? Girdžiu, ir girdėjau. Ilgai, ilgai, ilgai, daug minučių, daug valandų, daug dienų girdėjau, bet nedrįsau… o, pasigailėk manęs, apgailėtino nelaimėlio! Nedrįsau, nedrįsau kalbėti! Mes ją gyvą paguldėme į kapą! Argi nesakiau, kad mano pojūčiai aštrūs? Dabar tau sakau: girdėjau pirmus silpnus jos judesius tuščiaviduriame karste. Girdėjau juos prieš daugelį, daugelį dienų, bet nedrįsau, nedrįsau kalbėti! O dabar, šiąnakt, Etelredas… cha, cha! Atsiskyrėlio durų lūžimas, drakono mirties klyksmas ir skydo žvangėjimas! Sakyk verčiau: jos karsto plyšimas, geležinių jos kalėjimo vyrių girgždesys ir jos grumtynės variu išklotoje rūsio arkoje! O, kur man bėgti? Argi ji greitai čia nebus? Argi ji neskuba manęs apkaltinti, kad taip skubėjau? Argi negirdėjau jos žingsnio ant laiptų? Argi negirdžiu to sunkaus ir baisaus jos širdies plakimo? Beproti! – čia jis įsiutęs pašoko ant kojų ir išrėkė skiemenis taip, tarsi šiomis pastangomis atiduotų sielą. – Beproti! Sakau tau, kad ji dabar stovi už durų!
Tarsi antžmogiškoje jo balso jėgoje būtų slypėjusi užkeikimo galia, milžiniškos senos dvivėrės durys, į kurias jis rodė, tą pat akimirką lėtai atvėrė sunkius juodmedžio nasrus. Tai buvo įsiveržusio gūsio darbas, bet už tų durų TIKRAI stovėjo aukšta, įsisupusi į įkapes ledi Madelinos Ašerės figūra. Ant jos baltų rūbų buvo kraujo, visą išsekusį kūną ženklino kažkokių žiaurių grumtynių žymės. Akimirką ji drebėjo ir svirduliavo ant slenksčio, o paskui, tyliai dejuodama, sunkiai krito į vidų ant savo brolio ir žiauriomis, dabar jau galutinėmis mirties kančiomis parbloškė jį ant grindų jau lavoną, siaubo, kurį jis buvo numatęs, auką.
Iš to kambario ir iš tų namų pabėgau apimtas siaubo. Kai ėjau senuoju pylimu, audra dar tebesiautė visu įnirtimu. Staiga palei taką šovė laukinė šviesa, ir atsigręžiau pažiūrėti, iš kur galėjo sklisti toks neįprastas spindesys, nes už manęs buvo tik milžiniški namai ir jų šešėliai. Tai švietė pilnas, besileidžiantis, kraujo raudonumo mėnulis, kuris dabar ryškiai spindėjo pro tą kadaise vos įžiūrimą plyšį, kuris, kaip jau minėjau, zigzagu ėjo nuo stogo iki pat pamato. Man bežiūrint, plyšys sparčiai plėtėsi. Pūstelėjo įnirtingas viesulo gūsis, ir visas mėnulio skritulys iškart išniro man prieš akis. Galva apsisuko, kai pamačiau, kaip skyla ir griūva galingos sienos. Pasigirdo ilgas, šurmulingas šauksmas, tarsi tūkstančio vandenų balsas, ir gilus, drėgnas tvenkinys prie mano kojų niūriai ir tyliai užsivėrė virš „Ašerių namų“ griuvėsių.
Tai naujausia „Ašerių namų žlugimas“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?