Dievas pašiūrėje
Namuose valdo griežta globėja, bet sodo pašiūrėje dešimtmetis Konradinas meldžiasi savo dievui. Ir vieną dieną paprašo jo vieno dalyko.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Konradinui buvo dešimt metų, ir gydytojas pareiškė savo profesinę nuomonę, kad berniukas neišgyvens dar penkerių metų. Gydytojas buvo glotnus, išglebęs ir mažai ką reiškė, bet jo nuomonei pritarė ponia de Rop, kuri reiškė beveik viską. Ponia de Rop buvo Konradino pusseserė ir globėja, ir jo akimis ji atstovavo tiems trims penktadaliams pasaulio, kurie yra būtini, nemalonūs ir tikri; kiti du penktadaliai, amžinai su jais kariaujantys, tilpo jame pačiame ir jo vaizduotėje. Kurią nors dieną, manė Konradinas, jis neatsilaikys prieš įkyrių būtinų dalykų spaudimą: ligas, lepinančius draudimus ir be galo ištęstą nuobodulį. Jei ne vaizduotė, vešinti nuo vienatvės, jis būtų neatsilaikęs jau seniai.
Ponia de Rop net sąžiningiausiomis savo akimirkomis nebūtų prisipažinusi sau, kad Konradino nemėgsta, nors galbūt miglotai jautė, kad trukdyti jam „jo paties labui“ yra pareiga, kuri jos ypač nevargina. Konradinas jos nekentė su beviltišku nuoširdumu, kurį puikiai mokėjo slėpti. Tie keli malonumai, kuriuos jam pavykdavo susikurti, tapdavo dar skanesni, jei buvo tikėtina, kad jie nepatiks globėjai, o į jo vaizduotės karalystę ji nebuvo įleidžiama: nešvarus padaras, kuriam įeiti draudžiama.
Niūriame, nejaukiame sode, į kurį žiūrėjo tiek daug langų, pasirengusių atsiverti su liepimu to ar ano nedaryti arba su priminimu, kad laikas gerti vaistus, jis rasdavo mažai ko patrauklaus. Kelis jame augančius vaismedžius nuo jo rankų saugojo taip pavydžiai, lyg tai būtų retos rūšies egzemplioriai, žydintys tyruose; vargu ar būtų atsiradęs daržininkas, kuris už visą jų metų derlių būtų pasiūlęs dešimt šilingų. Tačiau užmirštame kampe, beveik pasislėpusi už liūdnų krūmų, stovėjo nebenaudojama, visai solidaus dydžio įrankių pašiūrė, ir tarp jos sienų Konradinas rado prieglobstį, kuris būdavo tai žaidimų kambarys, tai katedra. Jis apgyvendino ją legionu pažįstamų šmėklų, iš dalies pasikviestų iš istorijos nuotrupų, iš dalies iš savo paties galvos, bet pašiūrė galėjo pasigirti ir dviem įnamiais iš kūno ir kraujo. Viename kampe gyveno apšiurusi hudanų veislės višta, kuriai berniukas dovanojo meilę, beveik neturėjusią kur kitur dėtis. Toliau, prieblandoje, stovėjo didelis narvas, padalytas į dvi dalis, kurių vieną iš priekio dengė tankios geležinės grotos. Tai buvo didelio šeško buveinė; šešką vienas draugiškas mėsininko pasiuntinukas slapta atgabeno čia kartu su narvu, mainais į ilgai slėptas sidabrines smulkias monetas. Konradinas baisiai bijojo to lankstaus aštriadančio žvėries, bet tai buvo brangiausias jo turtas. Vien tai, kad žvėris yra pašiūrėje, kėlė jam slaptą, baugų džiaugsmą, kurį reikėjo kruopščiai slėpti nuo Moters, kaip jis mintyse vadino savo pusseserę. Ir vieną dieną, Dievas žino iš ko, jis nuaudė žvėriui nuostabų vardą, ir nuo tos akimirkos šis tapo dievu ir religija. Moteris religija pasilepindavo kartą per savaitę netoliese esančioje bažnyčioje ir vesdavosi kartu Konradiną, bet jam bažnytinės pamaldos buvo svetimos apeigos Rimono šventykloje. Kiekvieną ketvirtadienį, blausioje, tvankioje pašiūrės tyloje, jis su paslaptingu ir įmantriu ceremonialu garbino medinį narvą, kuriame gyveno Sredni Vaštaras, didysis šeškas. Jo šventovei buvo aukojami raudoni žiedai, kai jų būdavo, o žiemą ryškiai raudonos uogos, nes tai buvo dievas, ypač pabrėžiantis ūmią, nekantrią dalykų pusę, priešingai nei Moters religija, kuri, kiek Konradinas galėjo pastebėti, buvo nuėjusi labai toli į kitą pusę. O per didžiąsias šventes prieš narvą būdavo barstomas muskatas, ir svarbi aukos sąlyga buvo ta, kad muskatas turi būti pavogtas. Šios šventės vykdavo nereguliariai ir buvo daugiausia skiriamos kokiam nors trumpalaikiam įvykiui pažymėti. Kartą, kai poniai de Rop tris dienas smarkiai skaudėjo dantį, Konradinas šventė visas tris dienas ir beveik įtikino save, kad už tą skausmą asmeniškai atsakingas Sredni Vaštaras. Jei skausmas būtų užtrukęs dar vieną dieną, muskato būtų pritrūkę.
Hudanų višta niekada nebuvo įtraukta į Sredni Vaštaro kultą. Konradinas seniai nusprendė, kad ji anabaptistė. Jis nė neapsimetinėjo žinąs, kas tie anabaptistai, bet slapčia tikėjosi, kad tai kažkas drąsaus ir ne itin padoraus. Ponia de Rop buvo tas brėžinys, pagal kurį jis įsivaizdavo visą padorumą ir jo nekentė.
Po kurio laiko Konradino pasinėrimas į pašiūrę atkreipė globėjos dėmesį. „Jam negerai krapštytis ten bet kokiu oru“, – skubiai nusprendė ji ir vieną rytą per pusryčius pranešė, kad hudanų višta parduota ir per naktį išvežta. Trumparegėmis akimis ji įsižiūrėjo į Konradiną, laukdama pykčio ir sielvarto protrūkio, kurį buvo pasirengusi sudrausti puikių pamokymų ir argumentų srautu. Bet Konradinas nieko nepasakė: nebuvo ką sakyti. Galbūt kažkas jo išbalusiame, sustingusiame veide trumpam sukėlė jai nerimą, nes tą popietę prie arbatos ant stalo buvo skrebučių, skanėsto, kurį ji paprastai drausdavo, nes jis esą kenkia berniukui; be to, juos ruošiant „būdavo vargo“, o tai vidurinės klasės moters akyse mirtina nuodėmė.
– Maniau, tau patinka skrebučiai, – nuskriausta mina sušuko ji, pastebėjusi, kad jis jų neliečia.
– Kartais, – tarė Konradinas.
Tą vakarą pašiūrėje narvo dievo garbinimas pasikeitė. Paprastai Konradinas giedodavo jam šlovę, o šį vakarą paprašė malonės.
– Padaryk man vieną dalyką, Sredni Vaštarai.
Koks tai dalykas, nebuvo pasakyta. Sredni Vaštaras buvo dievas, tad reikėjo manyti, kad žino. Ir, pažvelgęs į tą kitą, tuščią kampą ir tramdydamas raudą, Konradinas grįžo į pasaulį, kurio taip nekentė.
Ir kiekvieną naktį išganingoje miegamojo tamsoje, ir kiekvieną vakarą pašiūrės prieblandoje kilo karti Konradino litanija:
– Padaryk man vieną dalyką, Sredni Vaštarai.
Ponia de Rop pastebėjo, kad apsilankymai pašiūrėje nesiliauja, ir vieną dieną dar kartą nuėjo jos apžiūrėti.
– Ką laikai tame užrakintame narve? – paklausė ji. – Manau, jūrų kiaulytes. Liepsiu viską išvežti.
Konradinas tvirtai sučiaupė lūpas, bet Moteris iškrėtė jo miegamąjį, kol rado kruopščiai paslėptą raktą, ir tuoj pat išžygiavo į pašiūrę, kad atradimą užbaigtų. Buvo šalta popietė, ir Konradinui buvo liepta likti namuose. Pro tolimiausią valgomojo langą už krūmų kampo vos matėsi pašiūrės durys, ir ten Konradinas atsistojo. Jis matė, kaip Moteris įeina, o tada įsivaizdavo, kaip ji atidaro šventojo narvo dureles ir trumparegėmis akimis įsižiūri į storą šiaudų guolį, kuriame slepiasi jo dievas. Gal iš nerangaus nekantrumo ims baksnoti šiaudus. Ir Konradinas karštai sukuždėjo savo maldą paskutinį kartą. Bet melsdamasis žinojo, kad netiki. Žinojo, kad Moteris tuoj išeis su ta sučiaupta šypsena, kurios jis taip nekentė, ir kad po valandos kitos sodininkas išneš jo nuostabųjį dievą, jau nebe dievą, o paprastą rudą šešką narve. Ir žinojo, kad Moteris visada triumfuos taip, kaip triumfuoja dabar, o jis vis labiau silps nuo jos įkyrumo, valdingumo ir pranašesnės išminties, kol vieną dieną jam niekas nebeturės didelės reikšmės, ir gydytojas pasirodys teisus. Ir pralaimėjimo geluonies ir kančios apimtas jis ėmė garsiai ir iššaukiančiai giedoti savo pavojun papuolusio stabo giesmę:
Sredni Vaštaras išėjo.
Mintys jo buvo raudonos, o dantys balti.
Priešai jo prašė taikos, bet jis jiems atnešė mirtį.
Sredni Vaštaras Gražusis.
Ir staiga jis nustojo giedoti ir prisiartino prie lango stiklo. Pašiūrės durys tebestovėjo praviros, kaip buvo paliktos, ir minutės slinko. Tai buvo ilgos minutės, bet vis dėlto slinko. Jis stebėjo varnėnus, kurie būreliais bėgiojo ir skraidė per veją; skaičiavo juos vėl ir vėl, viena akimi nuolat žiūrėdamas į tas siūbuojančias duris. Atėjo surūgusio veido tarnaitė dengti stalo arbatai, o Konradinas vis stovėjo, laukė ir žiūrėjo. Viltis po truputį įslinko į jo širdį, ir dabar akyse, pažinojusiose tik ilgesingą pralaimėjimo kantrybę, ėmė liepsnoti triumfas. Pašnibždomis, slapta džiūgaudamas, jis vėl pradėjo pergalės ir niokojimo giesmę. Ir netrukus jo akys sulaukė atlygio: pro duris išėjo ilgas, žemas, gelsvai rudas žvėris, mirksinčiomis nuo gęstančios dienos šviesos akimis, su tamsiomis šlapiomis dėmėmis ant kailio aplink nasrus ir gerklę. Konradinas puolė ant kelių. Didysis šeškas nuėjo prie mažo upelio sodo gale, valandėlę gėrė, tada perėjo lentinį tiltelį ir dingo krūmuose. Taip pasitraukė Sredni Vaštaras.
– Arbata paruošta, – tarė surūgusio veido tarnaitė. – Kur ponia?
– Ji kiek anksčiau nuėjo į pašiūrę, – tarė Konradinas.
Ir kol tarnaitė ėjo kviesti ponios arbatos, Konradinas išsitraukė iš bufeto stalčiaus skrudinimo šakutę ir ėmė skrudintis riekę duonos. Ir kol ją skrudino, kol gausiai tepė sviestu ir lėtai mėgavosi valgydamas, Konradinas klausėsi garsų ir tylų, kurie trumpais priepuoliais keitėsi už valgomojo durų. Garsus kvailas tarnaitės klyksmas, atsiliepiantis nustebusių šūksnių choras iš virtuvės pusės, skubantys žingsniai, skubūs pasiuntiniai pagalbos, o paskui, po atokvėpio, išsigandę kūkčiojimai ir šliurinantys žingsniai tų, kurie nešė į namus sunkią naštą.
– Kas gi pasakys vargšui vaikui? Aš tai nė už ką pasaulyje negalėčiau! – sušuko kažkieno spiegiantis balsas.
Ir kol jie tarpusavyje tai aptarinėjo, Konradinas pasidarė dar vieną skrebutį.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Pasaulio klasika lietuviškai,Istorijos prie laužo