Voro siūlas
Žudikas ir padegėjas per visą gyvenimą pasigailėjo tik voro. Dabar į pragaro tamsą leidžiasi plonas sidabrinis siūlas. Ar jis atlaikys?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Tai atsitiko vieną dieną. Buda vienas sau neskubėdamas vaikštinėjo Rojaus lotosų tvenkinio pakrante. Tvenkinyje žydėjo lotosai, visi balti kaip perlai, o iš auksinių jų kuokelių į visas puses be paliovos liejosi neapsakomai malonus kvapas. Rojuje, matyt, tuo metu buvo rytas.
Netrukus Buda stabtelėjo ant kranto ir pro lotosų lapus, dengiančius vandens paviršių, netyčia pažvelgė žemyn. Po šiuo Rojaus tvenkiniu kaip tik yra pragaro dugnas, tad pro krištolinį vandenį Mirties upė ir Adatų kalnas matyti taip aiškiai, lyg žvelgtum pro vaizdų dėžės akutę.
Ir štai pragaro dugne Budos akys sustojo ties žmogumi, vardu Kandata, kuris ten knibždėjo kartu su kitais nusidėjėliais. Šis Kandata buvo didis plėšikas: žudė žmones, degino namus, pridarė visokiausių piktadarybių. Tačiau vieną gerą darbą jis vis dėlto buvo padaręs. Kartą, eidamas per gilų mišką, jis pamatė pakele ropojantį mažą vorą. Kandata jau kėlė koją jį sutraiškyti, bet staiga persigalvojo: „Ne, ne. Nors ir mažas, jis vis tiek gyvas. Atimti jam gyvybę be jokio reikalo – ne, vis dėlto gaila.“ Ir paliko vorą gyvą.
Žvelgdamas į pragarą, Buda prisiminė, kad šis Kandata kadaise pasigailėjo voro. Ir sumanė už tokį gerą darbą, jei tik įmanoma, ištraukti jį iš pragaro. Laimei, šalia, ant nefrito spalvos lotoso lapo, Rojaus voras kaip tik vijo gražų sidabrinį siūlą. Buda švelniai paėmė tą voro siūlą į ranką ir pro perlo baltumo lotosus nuleido jį tiesiai žemyn, į tolimą pragaro dugną.
O čia, pragaro dugne, Kraujo ežere, kartu su kitais nusidėjėliais tai išnirdavo, tai vėl panirdavo Kandata. Kur tik pažvelgsi, visur juoda tamsa, o jei kas iš jos retkarčiais ir blausiai šmėkštelėdavo, tai tik baisaus Adatų kalno adatos, tad kokia širdį gelianti ten vienatvė, nė nusakyti neįmanoma. Negana to, aplinkui buvo tylu kaip kape, ir vienintelis garsas, kartais pasiekiantis ausis, būdavo silpnas nusidėjėlio atodūsis. Mat tuos, kas nugrimzdo iki čia, jau buvo taip išsekinusios visokios pragaro kančios, kad nebeturėjo jėgų net verkti. Tad net didis plėšikas Kandata, dusdamas Kraujo ežero krauju, tik spurdėjo kaip gaištanti varlė.
Bet štai vieną kartą visai netyčia pakėlęs galvą ir pažvelgęs į dangų virš Kraujo ežero, Kandata pamatė, kaip toje nebylioje tamsoje iš tolių tolimo dangaus, tarsi bijodamas būti pastebėtas, plona švytinčia gija tiesiai link jo slysta sidabrinis voro siūlas. Tai išvydęs, Kandata iš džiaugsmo net suplojo rankomis. Įsikibus į šį siūlą ir kopiant vis aukštyn, iš pragaro tikrai galima ištrūkti. Maža to, jei pasiseks, galima net į Rojų patekti. Tada niekas nebevarys jo į Adatų kalną ir nebeskandins Kraujo ežere.
Taip pagalvojęs, Kandata tuoj pat tvirtai suėmė voro siūlą abiem rankomis ir iš visų jėgų ėmė kopti aukštyn ir aukštyn. Juk jis buvo didis plėšikas, tad tokie dalykai jam buvo seniai įprasti.
Tačiau tarp pragaro ir Rojaus – dešimtys tūkstančių mylių, tad kad ir kaip skubėtum, į viršų taip lengvai neišsikapstysi. Pakopęs kurį laiką, Kandata pavargo ir nebepajėgė prisitraukti aukštyn nė vieno karto. Nieko nepadarysi: nutarė pirmiausia atsikvėpti ir, kabodamas siūlo viduryje, pažvelgė toli žemyn.
Ir štai paaiškėjo, kad kopė ne veltui: Kraujo ežeras, kuriame jis dar ką tik buvo, jau nežinia kada pradingo tamsos dugne. O ir tas baisus, blausiai švytintis Adatų kalnas jau liko po kojomis. Jei taip kops toliau, ištrūkti iš pragaro, ko gero, bus visai nesunku. Apsivijęs rankas voro siūlu, Kandata balsu, kokio nebuvo išleidęs per visus čia praleistus metus, nusijuokė: „Pavyko! Pavyko!“ Bet staiga pastebėjo, kad apačioje tuo pačiu voro siūlu, jam iš paskos, nesuskaičiuojami nusidėjėliai, tarsi skruzdžių vilkstinė, taip pat atkakliai ropščiasi aukštyn ir aukštyn. Tai išvydęs, Kandata iš nuostabos ir baimės kurį laiką tik žiopsojo kaip kvailys ir vartė akis. Šis plonas voro siūlas, atrodo, tuoj nutrūks net nuo jo vieno, tai kaipgi atlaikys tokios daugybės svorį? Jei nutrūks pusiaukelėje, net jis pats, brangusis, tiek užkopęs, vėl galvotrūkčiais nulėks atgal į pragarą. Tai būtų baisu. Tačiau kol jis taip galvojo, nusidėjėliai šimtais ir tūkstančiais lindo iš juodo Kraujo ežero dugno ir, išsirikiavę į eilę, stropiai ropštėsi plonu švytinčiu voro siūlu. Jei dabar pat ko nors nepadarys, siūlas perplyš pusiau ir jis nukris.
Tada Kandata garsiai suriko: „Ei, nusidėjėliai! Šitas voro siūlas mano! Kas jums leido čia lipti? Žemyn! Žemyn!“
Tą pačią akimirką voro siūlas, iki tol niekuo neišsidavęs, staiga su trumpu trakštelėjimu nutrūko ties ta vieta, kur kabojo Kandata. Čia jau jam nebebuvo jokios vilties. Nespėjęs nė šūktelėti, kirsdamas orą ir sukdamasis kaip vilkelis, jis akimirksniu galva žemyn nuskriejo į tamsos dugną.
Liko tik Rojaus voro siūlas: plonai spindėdamas, trumpas jis kabojo viduryje dangaus be mėnulio ir be žvaigždžių.
Buda stovėjo ant Rojaus lotosų tvenkinio kranto ir įdėmiai stebėjo viską nuo pradžios iki galo. O kai Kandata kaip akmuo nugrimzdo į Kraujo ežero dugną, jis liūdnu veidu vėl ėmė neskubėdamas vaikštinėti. Kandata be gailesčio troško iš pragaro ištrūkti vienas, už tai buvo deramai nubaustas ir vėl nukrito ten, iš kur kopė. Budos akimis, tai, matyt, buvo apgailėtinas reginys.
Tačiau Rojaus tvenkinio lotosams viso to nė motais. Jų perlo baltumo žiedai aplink Budos kojas lingavo taurėlapiais, o iš auksinių jų kuokelių į visas puses be paliovos liejosi neapsakomai malonus kvapas. Rojuje, matyt, jau artėjo vidurdienis.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Pasaulio klasika lietuviškai