Niekas nieko nenori pasakyti

Rebeka vėl aiktelėjo. Ištekėjusi sesuo, ponia Ema Brigam, dabar sėdėjo išsitiesusi. Ji nebesisupo ir įdėmiai žiūrėjo į abi, o jos veide staiga išryškėjo šeimos panašumas. Užteko vienodai stipraus jausmo, ir pasirodė tos pačios linijos: buvo aišku, kad tai trys vienos giminės seserys.

– Ką jūs turite galvoje? – paklausė ji abiejų iš karto. Tada ir ji lyg susigūžė prieš galimą atsakymą ir netgi išsisukinėdama nusijuokė. – Tikriausiai nieko neturite galvoje, – pasakė ji, bet jos veide tebebuvo tas pats siaubas.

– Niekas nieko neturi galvoje, – tvirtai pasakė Karolina. Ji atsistojo ir niūriai, ryžtingai nužingsniavo prie durų.

– Kur eini? – paklausė ponia Brigam.

– Turiu kai ką sutvarkyti, – atsakė Karolina, ir iš jos balso abi iš karto suprato, kad mirusiojo kambaryje ji turi atlikti kažkokią iškilmingą, liūdną pareigą.

– A, – tarė ponia Brigam.

Kai durys už Karolinos užsivėrė, ji atsisuko į Rebeką.

– Ar Henris daug jam prikalbėjo? – paklausė ji.

– Jie kalbėjo labai garsiai, – išsisukinėdama atsakė Rebeka, bet greitas švelnių mėlynų akių žvilgsnis rodė, kad ji pasirengusi patenkinti sesers smalsumą.

Ponia Brigam pažvelgė į ją. Ji vis dar nesisupo. Sėdėjo išsitiesusi, o baltą kaktą tarp gražių kaštoninių plaukų bangų vos vos raukė įtampa.

– Ar tu ką nors girdėjai? – tyliai paklausė ji, dirstelėjusi į duris.

– Buvau čia pat, per koridorių, pietinėje svetainėje. Tos durys buvo atviros, o šios pravertos, – atsakė Rebeka lengvai paraudusi.

– Tai vadinasi, tu…

– Negalėjau negirdėti.

– Viską?

– Beveik viską.

– Dėl ko jie?

– Dėl to paties, kaip visada.

– Suprantu, Henris pyko, kaip visada, kad Edvardas čia gyvena veltui, iššvaistęs visus tėvo paliktus pinigus.

Rebeka linktelėjo, išsigandusi žvilgtelėjusi į duris.

Kai Ema vėl prabilo, jos balsas buvo dar tylesnis.

– Suprantu, ką jis jautė, – pasakė ji. – Pats visada buvo toks taupus, tiek dirbo savo darbą, o Edvardas nieko kito nedarė, tik leido pinigus. Jam turbūt atrodė, kad Edvardas gyvena jo sąskaita, nors taip nebuvo.

– Ne, nebuvo.

– Tėvas taip paskirstė turtą, kad visi vaikai turėtų čia namus, ir paliko gana pinigų maistui ir visam kitam, jei visi grįžtume.

– Taip.

– Pagal tėvo testamentą Edvardas turėjo teisę čia būti, ir Henris turėjo tai prisiminti.

– Taip, turėjo.

– Ar jis sakė žiaurių dalykų?

– Iš to, ką girdėjau, gana žiaurių.

– Ką?

– Girdėjau, kaip jis pasakė Edvardui, kad šis neturi ko čia būti ir kad jam geriau išeiti.

– O ką pasakė Edvardas?

– Kad liks čia, kol bus gyvas, ir po to irgi, jei tik panorės, ir kad norėtų pamatyti, kaip Henris jį iš čia išvarys. O paskui…

– Kas paskui?

– Paskui jis nusijuokė.

– O ką pasakė Henris?

– Negirdėjau, kad ką nors sakytų, bet…

– Bet kas?

– Mačiau jį, kai jis išėjo iš šio kambario.

– Atrodė įtūžęs?

– Esi jį tokį mačiusi.

Ema linktelėjo. Siaubas jos veide dar labiau sutirštėjo.

– Prisimeni, kaip jis užmušė katę, nes ji jį apdraskė?

– Taip. Nereikia!

Tada į kambarį vėl įėjo Karolina. Ji priėjo prie krosnies, kurioje degė malkos (buvo šalta, niūri rudens diena), ir ėmė šildyti rankas, paraudusias nuo ką tik buvusio prausimo šaltu vandeniu.

Ponia Brigam pažvelgė į ją ir sudvejojo. Ji dirstelėjo į duris, kurios tebebuvo pravertos: sunkiai užsidarė, nes dar buvo išbrinkusios nuo drėgnos vasaros. Ji atsistojo ir stumtelėjo jas taip, kad duslus trinktelėjimas sudrebino namą. Rebeka skausmingai krūptelėjo ir pusiau šūktelėjo. Karolina nepritariamai į ją pažvelgė.

– Laikas tau suvaldyti nervus, Rebeka, – pasakė ji.

– Negaliu, – beveik pravirko Rebeka. – Aš nervinuosi. Viešpats mato, yra dėl ko.

– Ką tuo nori pasakyti? – paklausė Karolina su senu aštriu įtarimu, kuriame buvo ir iššūkis, ir baimė, kad jį priims.

Rebeka susigūžė.

– Nieko, – pasakė ji.

– Tai ir nekalbėčiau taip.

Ema, grįždama nuo užvertų durų, įsakmiai pareiškė, kad jas reikėtų sutaisyti, nes taip sunkiai užsidaro.

– Susitrauks, kai kelias dienas pakūrensime, – atsakė Karolina. – Jei ką nors su jomis darysi, bus per mažos, ties slenksčiu atsiras plyšys.

– Manau, Henriui turėtų būti gėda, kad taip kalbėjo su Edvardu, – staiga, bet beveik negirdimai pasakė ponia Brigam.

– Tylėk! – sudraudė Karolina, su tikra baime žvilgtelėjusi į uždarytas duris.

– Kai durys uždarytos, niekas neišgirs.

– Jis turėjo girdėti, kaip jos užsidarė, ir…

– Na ir kas, kol jis nenulipo, galiu sakyti, ką noriu, aš jo nebijau.

– Nežinau, kas jo bijo! Dėl ko kas nors turėtų bijoti Henrio? – griežtai paklausė Karolina.

Ponia Brigam suvirpėjo nuo sesers žvilgsnio. Rebeka vėl aiktelėjo.

– Žinoma, nėra dėl ko. Dėl ko gi būtų?

– Tai ir nekalbėčiau taip. Kas nors gali nugirsti ir pamanyti, kad čia kažkas negerai. Juk pietinėje svetainėje siuva Miranda Džoi.

– Maniau, ji nuėjo į viršų siūti mašina.

– Nuėjo, bet vėl nusileido.

– Ką gi, ji negirdės. Dar kartą sakau: manau, Henriui turėtų būti gėda. Nemanau, kad jis kada nors tai pamirš, susipykęs su vargšu Edvardu patį paskutinį vakarą prieš jo mirtį. Su visomis savo ydomis Edvardas buvo daug geresnio būdo už Henrį. Aš visada labai mėgau vargšą Edvardą.

Ponia Brigam perbraukė per akis dideliu puriu nosinės kamuoliu; Rebeka garsiai sukūkčiojo.

– Rebeka, – perspėjo Karolina, įtempusi lūpas ir ryžtingai nurydama gumulą gerklėje.

– Niekada negirdėjau, kad jis būtų piktai ištaręs bent žodį, nebent tą paskutinį vakarą Henriui. Nežinau, bet iš to, ką Rebeka nugirdo, gal ir ištarė, – pasakė Ema.

– Ne tiek piktai, kiek taip švelniai, saldžiai ir erzinančiai, – šniurkštelėjo Rebeka.

– Jis niekada nepakeldavo balso, – pasakė Karolina, – bet visada išsireikalaudavo savo.

– Šį kartą turėjo teisę.

– Taip, turėjo.

– Jis čia turėjo tiek pat teisių, kiek ir Henris, – kūkčiojo Rebeka, – o dabar jo nebėra, ir niekada daugiau jis nebus šiuose namuose, kuriuos vargšas tėvas paliko jam ir mums visiems.

– O kaip tu iš tikrųjų manai, kas Edvardui buvo? – vos girdimai paklausė Ema. Ji nežiūrėjo į seserį.

Karolina atsisėdo į netoliese stovintį krėslą ir taip mėšlungiškai sugniaužė porankius, kad ploni krumpliai pabalo.

– Aš jums sakiau, – tarė ji.

Rebeka prisidengė burną nosine ir žiūrėjo į jas virš jos išsigandusiomis, ašarojančiomis akimis.

– Žinau, sakei, kad jam baisiai skaudėjo skrandį, kad buvo traukuliai, bet kaip tu manai, nuo ko?

– Henris sakė, kad tai skrandžio liga. Juk žinai, Edvardas visada kentėjo nuo nevirškinimo.

Ponia Brigam akimirką sudvejojo.

– Ar buvo kalbama apie… skrodimą? – paklausė ji.

Tada Karolina įnirtingai į ją atsigręžė.

– Ne, – baisiu balsu pasakė ji. – Ne.

Trys seserys susižvelgė, ir atrodė, kad jų sielos susitiko tame pačiame siaubingame supratime. Sutarškėjo senoviška durų velkė, ir nuo stumtelėjimo iš lauko durys bejėgiškai sudrebėjo.

– Henris, – ne tiek sušnibždėjo, kiek atsiduso Rebeka.

Ponia Brigam begarsiai perbėgo per kambarį, vėl įsitaisė supamojoje kėdėje ir, patogiai atlošusi galvą, sūpavosi pirmyn atgal, kai durys pagaliau pasidavė ir įėjo Henris Glinas. Jis slapčia metė aštrų, viską aprėpiantį žvilgsnį į ponią Brigam, kruopščiai išlaikančią ramybę; į Rebeką, tyliai susigūžusią sofos kampe su nosine prie veido: neuždengta liko tik viena maža paraudusi ausis, budri kaip šuns, ir ji išdavė, kaip atidžiai Rebeka jį seka; į Karoliną, įtemptai ramiai sėdinčią krėsle prie krosnies. Ji tvirtai atlaikė jo žvilgsnį, o jos akyse buvo neįskaitoma baimė ir iššūkis tai baimei ir jam pačiam.

Henris Glinas buvo labiau panašus į šią seserį negu į kitas. Abu buvo to paties kieto, smulkaus kūno ir veido sudėjimo, abu aukšti ir beveik išsekę, abiejų reti žilstelėję šviesūs plaukai traukėsi nuo aukštų, protingų kaktų, abiejų bruožai buvo beveik kilniai ereliški. Jie stovėjo vienas prieš kitą negailestingai nejudrūs kaip dvi statulos, kurių marmuriniuose bruožuose jausmai sustingo amžiams.

Tada Henris Glinas nusišypsojo, ir šypsena perkeitė jo veidą. Jis staiga atrodė daug metų jaunesnis, veide pasirodė beveik berniukiškas neatsakingumas ir neryžtingumas. Jis krito į kėdę judesiu, kuris visiškai nederėjo prie visos jo išvaizdos ir todėl glumino. Atlošė galvą, užmetė koją ant kojos ir juokdamasis pažvelgė į ponią Brigam.

– Prisiekiu, Ema, tu su kiekvienais metais jaunėji, – pasakė jis.

Ji šiek tiek paraudo, o rami jos burna kampučiuose prasiplėtė. Pagyrimams ji buvo jautri.

– Šiandien mūsų mintys turėtų priklausyti tam iš mūsų, kuris niekada nebepasens, – kietu balsu pasakė Karolina.

Henris, tebesišypsodamas, pažvelgė į ją.

– Žinoma, nė vienas iš mūsų to nepamiršta, – pasakė jis žemu, švelniu balsu, – bet turime kalbėtis ir su gyvaisiais, Karolina. Emos ilgai nemačiau, o gyvieji mums tokie pat brangūs kaip mirusieji.

– Ne man, – pasakė Karolina.

Ji atsistojo ir staigiai vėl išėjo iš kambario. Rebeka irgi pašoko ir, garsiai kūkčiodama, nuskubėjo paskui ją.

Henris lėtai palydėjo jas akimis.

– Karolinos nervai visai pakrikę, – pasakė jis.

Ponia Brigam sūpavosi. Ją pamažu apėmė pasitikėjimas, kurį įkvėpė jo laikysena. Iš to pasitikėjimo ji prabilo visai lengvai ir natūraliai.

– Jo mirtis buvo labai staigi, – pasakė ji.

Henrio vokai vos pastebimai suvirpėjo, bet žvilgsnis nenukrypo.

– Taip, – pasakė jis, – labai staigi. Sirgo vos kelias valandas.

– Kaip tu tai pavadinai?

– Skrandis.

– Negalvojai apie skrodimą?

– Nereikėjo. Dėl jo mirties priežasties esu visiškai tikras.

Staiga poniai Brigam pasirodė, kad per pačią jos sielą šliaužia kažkoks gyvas siaubas. Nuo vieno jo balso atspalvio jai šaltai pašiurpo oda. Ji atsistojo, svyruodama ant silpnų kojų.

– Kur eini? – keistu, užgniaužtu balsu paklausė Henris.

Ponia Brigam kažką nerišliai sumurmėjo apie siuvinį, kurį turinti pabaigti, apie kažką juodo laidotuvėms, ir jau buvo už durų. Ji užlipo į priekinį kambarį, kuriame buvo apsistojusi. Ten buvo Karolina. Ponia Brigam priėjo prie jos ir paėmė už rankų, ir abi seserys pažvelgė viena į kitą.

– Nekalbėk, nereikia, neleisiu! – pagaliau baisiu šnabždesiu pasakė Karolina.

– Nekalbėsiu, – atsakė Ema.