Šešėliai ant sienos, 2 dalis
Lempa kabinete
Rebeka maldauja neįnešti lempos į kabinetą ir negali pasakyti kodėl. Sutemus lempa vis tiek uždegama. Ką ji jau trečią vakarą mato ant sienos?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Namuose guli miręs Edvardas Glinas, per kelias valandas užgesęs nuo skausmų skrandyje. Vakarą prieš mirtį jį iš namų vijo brolis Henris, gydytojas, o Edvardas atsakė, kad liks čia ir po mirties, jei tik panorės. Seserys Karolina, Rebeka ir Ema įtaria tą patį, bet neleidžia viena kitai to ištarti. Henris apie skrodimą nenori girdėti: dėl mirties priežasties jis esąs visiškai tikras.
Tą popietę, kai sutemos tirštėjo, visos trys seserys buvo kabinete, dideliame priekiniame pirmojo aukšto kambaryje, per koridorių nuo pietinės svetainės.
Ponia Brigam siuvo juodos medžiagos kraštą. Ji sėdėjo prie pat vakarinio lango, kad gautų dar likusios šviesos. Pagaliau ji padėjo darbą ant kelių.
– Nėra prasmės, kol nebus šviesos, nebematau nė dygsnio, – pasakė ji.
Karolina, rašiusi prie stalo laiškus, atsisuko į Rebeką, sėdinčią įprastoje savo vietoje ant sofos.
– Rebeka, geriau atnešk lempą, – pasakė ji.
Rebeka pašoko. Net prieblandoje jos veide matėsi sumišimas.
– Man atrodo, lempos dar nelabai reikia, – pasakė ji gailiu, maldaujančiu balsu, tarsi vaikas.
– Reikia, – įsakmiai atkirto ponia Brigam. – Mums būtina šviesa. Šįvakar turiu tai pabaigti, antraip negalėsiu eiti į laidotuves, o nebematau nė dygsnio.
– Karolina mato rašyti, o ji toliau nuo lango negu tu, – pasakė Rebeka.
– Ar taupai žibalą, ar tingi, Rebeka Glin? – sušuko ponia Brigam. – Pati galiu atsinešti, bet visas darbas man ant kelių.
Karolinos plunksna liovėsi girgždėjusi.
– Rebeka, mums reikia šviesos, – pasakė ji.
– Ar būtinai čia? – silpnai paklausė Rebeka.
– Žinoma! O kodėl ne? – griežtai šūktelėjo Karolina.
– Tikrai nenoriu nešti siuvinio į kitą kambarį, kai ten viskas sutvarkyta rytojui, – pasakė ponia Brigam. – Niekada negirdėjau tiek kalbų dėl lempos uždegimo.
Rebeka atsistojo ir išėjo iš kambario. Netrukus ji grįžo su lempa – didele, su baltu porcelianiniu gaubtu. Ji pastatė ją ant senoviško lošimo stalelio, stovinčio prie sienos priešais langą. Toje sienoje nebuvo nei knygų spintų, nei knygų: jos dengė tik kitas tris kambario sienas. Priešingoje sienoje buvo trejos durys, o vienintelį mažą tarpą užėmė stalelis. Virš jo, ant senoviškų baltų, atlasiškai blizgančių tapetų su neaiškiais žaliais vingiais, gana aukštai kabojo nedidelė miniatiūra ant dramblio kaulo juodame paauksuotame rėmelyje: šeimos motina, nutapyta dar mergina. Kai lempa buvo pastatyta po ja, mažytis gražus veidelis ant dramblio kaulo tarsi prašvito supratingu žvilgsniu.
– Kam pastatei ten lempą? – paklausė ponia Brigam nekantriau, nei paprastai išduodavo jos balsas. – Kodėl nepastatei koridoriuje ir nebaigei reikalo? Jei ji ant to stalelio, nematome nei Karolina, nei aš.
– Maniau, gal persisėsit, – kimiai atsakė Rebeka.
– Jei persisėsiu, prie to stalelio abi netilpsime. Karolina visur išdėliojusi popierius. Kodėl nepastatai lempos ant kabineto stalo kambario viduryje? Tada matysime abi.
Rebeka dvejojo. Jos veidas buvo labai išbalęs. Ji pažvelgė į seserį Karoliną su tiesiog kankinančiu maldavimu.
– Kodėl nepastatai lempos ant šito stalo, kaip ji sako? – beveik įnirtingai paklausė Karolina. – Kodėl taip elgiesi, Rebeka?
– Tikrai verta jos to paklausti, – pasakė ponia Brigam. – Ji visai nepanaši į save.
Rebeka paėmė lempą ir be žodžio pastatė ant stalo kambario viduryje. Tada greitai atsuko jai nugarą, atsisėdo ant sofos, prisidengė ranka akis ir taip liko sėdėti.
– Ar šviesa skaudina akis, todėl ir nenorėjai lempos? – maloniai paklausė ponia Brigam.
– Man visada patinka sėdėti tamsoje, – dusliai atsakė Rebeka. Tada skubiai išsitraukė iš kišenės nosinę ir ėmė verkti.
Karolina toliau rašė, ponia Brigam siuvo.
Staiga siūdama ponia Brigam žvilgtelėjo į priešingą sieną. Žvilgsnis virto įdėmiu spoksojimu. Ji žiūrėjo atidžiai, sustabdžiusi darbą rankose. Paskui nusisuko ir padarė dar kelis dygsnius, vėl pažiūrėjo ir vėl grįžo prie darbo. Pagaliau padėjo siuvinį ant kelių ir įsispoksojo. Nuo sienos žvilgsnis nuslinko aplink kambarį, sustodamas prie įvairių daiktų; vėl ilgai ir atidžiai žiūrėjo į sieną. Tada atsisuko į seseris.
– Kas tai? – paklausė ji.
– Kas? – šiurkščiai paklausė Karolina. Jos plunksna garsiai sugirgždėjo per popierių.
Rebeka mėšlungiškai aiktelėjo.
– Tas keistas šešėlis ant sienos, – atsakė ponia Brigam.
Rebeka sėdėjo užsidengusi veidą. Karolina pamirkė plunksną į rašalinę.
– Kodėl neatsisuki ir nepažiūri? – nustebusi ir kiek įsižeidusi paklausė ponia Brigam.
– Skubu pabaigti šį laišką, jei ponia Vilson Ebit turi laiku gauti žinią ir atvykti į laidotuves, – trumpai atsakė Karolina.
Ponia Brigam atsistojo, siuvinys nuslydo ant grindų, ir ji ėmė vaikščioti po kambarį, stumdydama baldus ir nenuleisdama akių nuo šešėlio.
Tada staiga suklykė:
– Pažiūrėkit į tą baisų šešėlį! Kas tai? Karolina, žiūrėk, žiūrėk! Rebeka, žiūrėk! Kas tai?
Dingo visa pergalinga ponios Brigam ramybė. Gražus jos veidas pamėlo iš siaubo. Ji stovėjo sustingusi ir rodė į šešėlį.
– Žiūrėkit! – kartojo, badydama pirštu. – Žiūrėkit! Kas tai?
Tada Rebeka, drebėdama dirstelėjusi į sieną, pratrūko laukine rauda:
– O Karolina, jis vėl ten! Jis vėl ten!
– Karolina Glin, pažiūrėk! – pasakė ponia Brigam. – Žiūrėk! Kas tas baisus šešėlis?
Karolina atsistojo, atsisuko ir stojo veidu į sieną.
– Iš kur man žinoti? – pasakė ji.
– Jis ten kiekvieną vakarą nuo tada, kai Edvardas mirė! – šūktelėjo Rebeka.
– Kiekvieną vakarą?
– Taip. Jis mirė ketvirtadienį, o šiandien šeštadienis, vadinasi, trys vakarai, – sustingusi pasakė Karolina. Ji stovėjo taip, tarsi visa valia kaip spaustuvais laikytų save rimtą.
– Jis… jis panašus į… į… – siaubo apimta išlemeno ponia Brigam.
– Puikiai žinau, į ką jis panašus, – pasakė Karolina. – Akis turiu.
– Jis panašus į Edvardą, – kone beprotiškai iš baimės išsprūdo Rebekai. – Tik…
– Taip, panašus, – pritarė ponia Brigam tokiu pat siaubo apimtu balsu kaip sesers, – tik… O, tai baisu! Kas tai, Karolina?
– Vėl klausiu, iš kur man žinoti? – atsakė Karolina. – Matau jį ten kaip ir tu. Iš kur man žinoti daugiau už tave?
– Tai turi būti kažkas kambaryje, – pasakė ponia Brigam, pašėlusiai dairydamasi aplink.
– Pirmą vakarą, kai jis atsirado, išstumdėme viską, kas čia yra, – pasakė Rebeka. – Tai ne nuo kokio nors daikto kambaryje.
Karolina su kažkokiu įniršiu atsigręžė į ją.
– Žinoma, kad tai kažkas kambaryje, – pasakė ji. – Kaip tu elgiesi! Ką tu turi galvoje taip kalbėdama? Žinoma, kad tai kažkas kambaryje.
– Žinoma, – sutiko ponia Brigam, įtariai pažvelgusi į Karoliną. – Žinoma, kad taip. Tai tik sutapimas. Tiesiog taip išėjo. Gal tai ta užuolaidos klostė. Tai turi būti kažkas kambaryje.
– Tai ne nuo kokio nors daikto kambaryje, – su užsispyrusiu siaubu pakartojo Rebeka.
Staiga atsivėrė durys ir įėjo Henris Glinas. Jis jau buvo prabilęs, bet jo akys nusekė kitų žvilgsnius. Jis sustojo kaip įbestas, spoksodamas į šešėlį ant sienos. Šešėlis buvo žmogaus dydžio ir driekėsi per baltą durų stačiakampį, per pusę sienos tarpo, kuriame kabojo paveikslas.
– Kas tai? – paklausė jis keistu balsu.
– Tai turi būti nuo kokio nors daikto kambaryje, – silpnai pasakė ponia Brigam.
– Tai ne nuo kokio nors daikto kambaryje, – vėl pakartojo Rebeka spigiu baimės atkaklumu.
– Kaip tu elgiesi, Rebeka Glin, – pasakė Karolina.
Henris Glinas stovėjo ir spoksojo dar akimirką. Jo veide nuslinko visa jausmų eilė: siaubas, įsitikinimas, paskui įnirtingas netikėjimas. Staiga jis ėmė skubėti po kambarį šen ir ten. Įsiutusiais trūktelėjimais stumdė baldus, nuolat atsigręždamas pažiūrėti, ką tai padarė šešėliui ant sienos. Nesuvirpėjo nė viena jo baisaus kontūro linija.
– Tai turi būti kažkas kambaryje! – pareiškė jis balsu, kuris lyg kirto botagu.
Jo veidas pasikeitė. Tai, kas jo prigimtyje slapčiausia, pasirodė taip atvirai, kad beveik nebesimatė bruožų. Rebeka stovėjo prie pat sofos ir žiūrėjo į jį sielvartingomis, užburtomis akimis. Ponia Brigam įsikibo Karolinai į ranką. Abi stovėjo kampe, kad jam nepasipainiotų. Keletą akimirkų jis siautė po kambarį kaip narve uždarytas laukinis žvėris. Pajudino kiekvieną baldą; kai baldo pajudinimas šešėlio nepaveikdavo, jis trenkdavo jį ant grindų, o seserys žiūrėjo.
Tada staiga liovėsi. Jis nusijuokė ir ėmė tiesinti išverstus baldus.
– Kokia nesąmonė, – laisvai pasakė. – Tiek kalbų dėl šešėlio.
– Tikrai taip, – pritarė ponia Brigam išgąstingu balsu, kurį stengėsi padaryti natūralų. Sakydama tai, ji pakėlė šalia gulėjusią kėdę.
– Atrodo, sulaužei kėdę, kurią Edvardas taip mėgo, – pasakė Karolina.
Jos veide kovojo siaubas ir pyktis. Lūpos buvo sučiauptos, akys traukėsi. Henris su apsimestu rūpesčiu pakėlė kėdę.
– Sveika kaip buvusi, – maloniai pasakė jis. Vėl nusijuokė, žiūrėdamas į seseris. – Ar išgąsdinau jus? Maniau, jau būsite prie manęs pripratusios. Žinote, kaip aš noriu iš karto pasiekti paslapties dugną, o tas šešėlis iš tikrųjų atrodo… na, keistai, ir pagalvojau, kad jei yra kaip jį paaiškinti, norėčiau tai padaryti nedelsdamas.
– Regis, tau nepavyko, – sausai pastebėjo Karolina, vos žvilgtelėjusi į sieną.
Henrio akys nusekė paskui jos, ir jis aiškiai suvirpėjo.
– Ak, šešėlių neįmanoma paaiškinti, – pasakė jis ir vėl nusijuokė. – Kvailas žmogus, kuris bando aiškinti šešėlius.
Tada suskambo vakarienės varpelis, ir visi išėjo iš kambario, bet Henris laikėsi nugara į sieną, kaip, tiesą sakant, ir visi kiti.
Einant per koridorių, ponia Brigam prigludo prie Karolinos.
– Jis atrodė kaip demonas! – sušnibždėjo ji jai į ausį.
Henris ėjo pirmas, žvaliai kaip berniukas. Paskutinė ėjo Rebeka: vos galėjo paeiti, taip drebėjo kojos.
Kaip tau ši istorija?