Šešėliai ant sienos, 3 dalis
Tėvo kardas
Sesuo pro durų plyšį mato, ką gydytojas naktį daro su tėvo kardu. Po laidotuvių jis išvažiuoja trims dienoms. Kodėl jis negrįžta?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Po Edvardo mirties, kai kabinete uždegama lempa, ant sienos atsiranda šešėlis, panašus į velionį. Rebeka ir Karolina jį mato nuo pirmo vakaro, dabar pamatė ir Ema. Henris išverčia visus baldus ir vis tiek šešėlio nepajudina. Tada jis nusijuokia: kvailas žmogus, kuris bando aiškinti šešėlius. Kai skamba vakarienės varpelis, visi išeina nugara į sieną.
Po vakarienės Rebeka prisiartino prie Karolinos ir vos girdimai sušnibždėjo:
– Šį vakarą nebegaliu sėdėti tame kambaryje.
– Gerai, sėdėsime pietiniame, – atsakė Karolina. – Manau, sėdėsime pietinėje svetainėje, – pasakė ji garsiai. – Ten ne taip drėgna kaip kabinete, o aš peršalusi.
Taigi visi su siuviniais susėdo pietiniame kambaryje. Henris skaitė laikraštį, pasitraukęs kėdę prie pat lempos ant stalo. Apie devintą jis staiga atsistojo ir per koridorių nuėjo į kabinetą. Trys seserys susižvalgė. Ponia Brigam atsistojo, tvirtai apsivyniojo šnarančius sijonus ir ant pirštų galų patraukė prie durų.
– Ką darysi? – sunerimusi paklausė Rebeka.
– Eisiu pažiūrėti, ką jis ten veikia, – atsargiai atsakė ponia Brigam.
Sakydama ji parodė į kabineto duris kitoje koridoriaus pusėje: jos buvo pravertos. Henris bandė jas užtraukti paskui save, bet jos kažkodėl keistai greitai išbrinko taip, kad nebesidarė. Jos taip ir liko pravertos, ir nuo viršaus iki apačios matėsi šviesos ruožas. Koridoriaus lempa nebuvo uždegta.
– Geriau likčiau, kur esi, – santūriai, bet aštriai pasakė Karolina.
– Eisiu pažiūrėti, – tvirtai pakartojo ponia Brigam.
Tada ji taip stipriai susuko sijonus, kad jos apvalus kūnas atsidūrė tarsi juodo šilko makštyje, ir smulkiais, lėtais žingsneliais perėjo koridorių iki kabineto durų. Ji sustojo ten, prispaudusi akį prie plyšio.
Pietiniame kambaryje Rebeka liovėsi siuvusi ir sėdėjo žiūrėdama išplėstomis akimis. Karolina siuvo nesustodama. O ponia Brigam, stovėdama prie kabineto durų plyšio, matė štai ką.
Henris Glinas, akivaizdžiai samprotaudamas, kad keisto šešėlio šaltinis turi būti tarp stalo su lempa ir sienos, metodiškai kapojo ir badė visą tarpą senu kardu, priklausiusiu jo tėvui. Nepraduręs nepaliko nė colio. Atrodė, kad jis tą erdvę padalijo į matematiškus plotus. Kardu jis mosavo su kažkokiu šaltu įniršiu ir apskaičiavimu; ašmenys švystelėdavo šviesa, o šešėlis nejudėjo. Ponia Brigam, žiūrėdama, pajuto, kaip ją persmelkia šaltas siaubas.
Pagaliau Henris liovėsi ir stovėjo su kardu rankoje, pakėlęs jį tarsi kirčiui, grėsmingai žvelgdamas į šešėlį ant sienos. Ponia Brigam smulkiais žingsneliais grįžo per koridorių ir, tik uždariusi paskui save pietinio kambario duris, papasakojo, ką matė.
– Jis atrodė kaip demonas! – vėl pasakė ji. – Ar namuose dar yra to seno vyno, Karolina? Nebegaliu daugiau to pakelti.
Ir iš tiesų ji atrodė palūžusi. Gražus, ramus jos veidas buvo išvargęs, įsitempęs ir išblyškęs.
– Taip, yra daug, – pasakė Karolina. – Gausi, kai eisi gulti.
– Manau, mums visoms reikėtų išgerti, – pasakė ponia Brigam. – O Dieve, Karolina, kas…
– Neklausk ir nekalbėk, – pasakė Karolina.
– Ne, neketinu, – atsakė ponia Brigam, – bet…
Rebeka garsiai sudejavo.
– Ko dejuoji? – šiurkščiai paklausė Karolina.
– Vargšas Edvardas, – atsakė Rebeka.
– Tik dėl to ir turi dejuoti, – pasakė Karolina. – Daugiau nėra dėl ko.
– Einu gulti, – pasakė ponia Brigam. – Kitaip nepajėgsiu dalyvauti laidotuvėse.
Netrukus trys seserys nuėjo į savo kambarius, ir pietinė svetainė ištuštėjo. Karolina šūktelėjo Henriui į kabinetą, kad, lipdamas į viršų, užgesintų šviesą. Praėjus maždaug valandai, jis įėjo į pietinę svetainę, nešinas lempa, kuri stovėjo kabinete. Pastatė ją ant stalo ir keletą minučių laukė, vaikščiodamas pirmyn atgal. Veidas buvo baisus: šviesi oda atrodė pamėlusi, o mėlynos akys – lyg tamsios tuštumos, kuriose atsispindi kažkas siaubinga.
Paskui jis paėmė lempą ir grįžo į kabinetą. Pastatė ją ant vidurinio stalo, ir šešėlis šoko ant sienos. Jis vėl apžiūrėjo baldus ir pastumdė, tik šįkart apgalvotai, be ankstesnio pašėlimo. Niekas šešėlio nepaveikė. Tada su lempa grįžo į pietinį kambarį ir vėl laukė. Vėl grįžo į kabinetą, pastatė lempą ant stalo, ir šešėlis šoko ant sienos. Į viršų jis užlipo tik vidurnaktį. Ponia Brigam ir kitos seserys, negalėdamos užmigti, tai girdėjo.
Kitą dieną buvo laidotuvės. Tą vakarą šeima sėdėjo pietiniame kambaryje, su jais buvo keletas giminių. Į kabinetą niekas neįžengė, kol Henris, visiems išsiskirsčius nakčiai, neįsinešė ten lempos. Jis vėl pamatė, kaip nuo šviesos ant sienos baisiai atgyja šešėlis.
Kitą rytą per pusryčius Henris Glinas pranešė, kad jam reikia trims dienoms išvykti į miestą. Seserys nustebusios pažvelgė į jį. Iš namų jis išvykdavo labai retai, o dabar, dėl Edvardo mirties, ir taip buvo apleidęs praktiką. Jis buvo gydytojas.
– Kaip gali dabar palikti pacientus? – nustebusi paklausė ponia Brigam.
– Nežinau kaip, bet kitos išeities nėra, – laisvai atsakė Henris. – Gavau telegramą nuo daktaro Mitfordo.
– Konsiliumas? – paklausė ponia Brigam.
– Turiu reikalų, – atsakė Henris.
Daktaras Mitfordas buvo senas jo kurso draugas, gyvenęs kaimyniniame mieste ir kartais kviesdavęs jį į konsiliumą.
Jam išvažiavus, ponia Brigam pasakė Karolinai, kad Henris juk nesakė, jog važiuoja į konsiliumą pas daktarą Mitfordą, ir kad jai tai atrodo labai keista.
– Viskas labai keista, – sudrebėjusi pasakė Rebeka.
– Ką turi galvoje? – aštriai paklausė Karolina.
– Nieko, – atsakė Rebeka.
Tą dieną į kabinetą niekas neįžengė, nei kitą, nei dar kitą. Trečią dieną Henrio laukė namo, bet jis neatvyko, nors paskutinis traukinys iš miesto jau buvo atvažiavęs.
– Man tai atrodo gana keistas reikalas, – pasakė ponia Brigam. – Kaipgi gydytojas gali palikti pacientus trims dienoms tokiu metu, kai kurie labai sunkūs, jis pats sakė. O dar konsiliumas, trunkantis tris dienas! Tai beprasmiška, ir dar dabar jis negrįžo. Aš šito nesuprantu.
– Aš irgi, – pasakė Rebeka.
Jos visos buvo pietinėje svetainėje. Priešais esančiame kabinete šviesos nebuvo, durys buvo pravertos.
Netrukus ponia Brigam atsistojo. Ji nebūtų galėjusi pasakyti kodėl: atrodė, kad ją stumia kažkas, kažkokia kita valia, ne jos. Ji išėjo iš kambario, vėl apsivyniojusi šnarančius sijonus, kad praeitų negirdimai, ir ėmė stumti išbrinkusias kabineto duris.
– Ji neturi lempos, – virpančiu balsu pasakė Rebeka.
Karolina, rašiusi laiškus, atsistojo, paėmė lempą (kambaryje jų buvo dvi) ir nusekė paskui seserį. Rebeka irgi atsistojo, bet liko stovėti drebėdama, nedrįsdama eiti iš paskos.
Suskambo durų skambutis, bet kitos jo negirdėjo: jis buvo prie pietinių durų, priešingoje namo pusėje nuo kabineto. Rebeka padvejojo, kol skambutis nuskambėjo antrą kartą, ir nuėjo prie durų: prisiminė, kad tarnaitės nėra namie.
Karolina ir jos sesuo Ema įėjo į kabinetą. Karolina pastatė lempą ant stalo. Jos pažvelgė į sieną.
– O Dieve, – aiktelėjo ponia Brigam, – ten… ten du… šešėliai.
Seserys stovėjo įsikibusios viena į kitą ir spoksojo į baisius dalykus ant sienos. Tada įėjo Rebeka, svirduliuodama, su telegrama rankoje.
– Štai… telegrama, – išspaudė ji. – Henris… miręs.
Tai naujausia „Šešėliai ant sienos“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?