Beždžionės letena

Po trečios stiklinės jo akys sužibo ir jis ėmė kalbėti. Mažas šeimos ratelis godžiai žiūrėjo į šį svečią iš tolimų kraštų, o jis, įsitaisęs kėdėje ir ištiesęs plačius pečius, pasakojo apie laukines vietas ir narsius žygius, apie karus, marą ir keistas tautas.

– Dvidešimt vieni metai, – tarė ponas Vaitas, linktelėdamas žmonai ir sūnui. – Kai išvyko, buvo liesas vaikinukas, dirbo sandėlyje. O dabar tik pažiūrėkit.

– Neatrodo, kad jam būtų labai pakenkę, – mandagiai pasakė ponia Vait.

– Pats norėčiau nuvažiuoti į Indiją, – tarė senis. – Tiesiog apsižvalgyti, supranti.

– Geriau likti, kur esi, – papurtė galvą seržantas majoras. Jis padėjo tuščią stiklinę, tyliai atsiduso ir vėl papurtė galvą.

– Norėčiau pamatyti tas senas šventyklas, fakyrus ir žonglierius, – tarė senis. – O ką tu man anądien pradėjai pasakoti apie kažkokią beždžionės leteną, Morisai?

– Nieko, – skubiai atsakė kareivis. – Bent jau nieko, ko verta klausytis.

– Beždžionės leteną? – smalsiai paklausė ponia Vait.

– Na, čia tik toks, galima sakyti, burtų dalykėlis, – lyg tarp kitko tarė seržantas majoras.

Visi trys klausytojai pasilenkė arčiau. Svečias išsiblaškęs pakėlė tuščią stiklinę prie lūpų ir vėl ją padėjo. Šeimininkas jam pripylė.

– Iš pažiūros, – tarė seržantas majoras, raustydamasis kišenėje, – tai paprasčiausia maža letenėlė, sudžiūvusi kaip mumija.

Jis kažką išsitraukė ir ištiesė. Ponia Vait susiraukusi atsitraukė, bet sūnus paėmė ir smalsiai apžiūrėjo.

– O kas joje tokio ypatingo? – paklausė ponas Vaitas, paėmė ją iš sūnaus, apžiūrėjo ir padėjo ant stalo.

– Ją užkerėjo senas fakyras, – tarė seržantas majoras, – labai šventas žmogus. Jis norėjo parodyti, kad žmonių gyvenimus valdo likimas ir kad tie, kurie į jį kišasi, tik užsitraukia sielvartą. Užkerėjo taip, kad trys skirtingi žmonės galėtų iš jos gauti po tris norus.

Jis kalbėjo taip iškilmingai, kad klausytojai pajuto: jų lengvas juokas nuskambėjo ne vietoje.

– Tai kodėl pats nepaprašote trijų, pone? – šmaikštaudamas paklausė Herbertas Vaitas.

Kareivis pažvelgė į jį taip, kaip brandus amžius paprastai žiūri į įžūlią jaunystę.

– Paprašiau, – tyliai pasakė jis, ir jo dėmėtas veidas išbalo.

– Ir jums tikrai išsipildė visi trys norai? – paklausė ponia Vait.

– Išsipildė, – atsakė seržantas majoras, ir stiklinė sutarškėjo į jo tvirtus dantis.

– O ar dar kas nors yra prašęs? – neatlyžo senutė.

– Pirmasis žmogus turėjo savo tris norus. Taip, – atsakė jis. – Nežinau, kokie buvo pirmi du, bet trečiuoju jis paprašė mirties. Taip letena atiteko man.

Jo balsas buvo toks rimtas, kad visi nutilo.

– Jei savo tris norus jau išnaudojai, Morisai, tai iš jos tau nebėra jokios naudos, – pagaliau tarė senis. – Kam tada ją laikai?

Kareivis papurtė galvą.

– Turbūt tik užgaida, – lėtai pasakė jis. – Buvau pagalvojęs parduoti, bet nemanau, kad parduosiu. Ji jau ir taip pridarė daug bėdos. Be to, žmonės neperka. Vieni mano, kad tai pasaka, o tie, kurie tiki, nori pirma išbandyti ir tik paskui mokėti.

– O jei galėtum gauti dar tris norus, – įdėmiai žiūrėdamas į jį paklausė senis, – ar imtum?

– Nežinau, – atsakė tas. – Nežinau.

Jis paėmė leteną, pasiūbavo ją tarp smiliaus ir nykščio ir staiga metė į ugnį. Vaitas tyliai šūktelėjo, pasilenkė ir ją išgriebė.

– Geriau tegu dega, – iškilmingai tarė kareivis.

– Jei tau jos nereikia, Morisai, – pasakė Vaitas, – atiduok man.

– Neatiduosiu, – užsispyręs atsakė draugas. – Aš ją įmečiau į ugnį. Jei pasiliksi, nekaltink manęs dėl to, kas nutiks. Mesk ją atgal į ugnį, kaip protingas žmogus.

Vaitas papurtė galvą ir atidžiai apžiūrėjo naują savo daiktą.

– O kaip tai daroma? – pasiteiravo jis.

– Laikyk ją pakėlęs dešinėje rankoje ir garsiai ištark norą, – tarė seržantas majoras, – bet įspėju dėl pasekmių.

– Skamba kaip „Tūkstantis ir viena naktis“, – pasakė ponia Vait, atsistodama ir imdama ruošti vakarienę. – Gal paprašytum man keturių porų rankų?

Vyras išsitraukė talismaną iš kišenės, ir visi trys prapliupo juokais, kai seržantas majoras, išsigandęs, sugriebė jį už rankos.

– Jei jau būtinai nori prašyti, – šiurkščiai tarė jis, – prašyk ko nors protingo.

Ponas Vaitas įmetė leteną atgal į kišenę, pastatė kėdes ir pakvietė draugą prie stalo. Valgant talismanas beveik pasimiršo, o paskui visi trys užburti klausėsi antros kareivio nuotykių Indijoje dalies.

– Jei istorija apie beždžionės leteną ne teisingesnė už kitas, kurias jis mums čia pripasakojo, – pasakė Herbertas, kai už svečio, skubančio į paskutinį traukinį, užsidarė durys, – tai daug iš jos neišpešim.

– Ar ką nors jam už ją davei, tėve? – paklausė ponia Vait, atidžiai žiūrėdama į vyrą.

– Menkniekį, – atsakė jis, truputį parausdamas. – Jis nenorėjo imti, bet aš priverčiau. Ir dar kartą primygtinai prašė ją išmesti.

– Dar ko! – apsimestinai pasibaisėjo Herbertas. – Juk mes būsim turtingi, garsūs ir laimingi. Pradžiai panorėk tapti imperatoriumi, tėve, tada mama tavimi nebekomanduos.

Jis nuskuodė aplink stalą, o paskui jį apšmeižta ponia Vait, apsiginklavusi krėslo servetėle.

Ponas Vaitas išsitraukė leteną iš kišenės ir abejodamas į ją pažvelgė.

– Tikrai nežinau, ko prašyti, – lėtai tarė jis. – Man rodos, turiu viską, ko reikia.

– Jei išmokėtum namą, būtum visai laimingas, ar ne? – pasakė Herbertas, uždėjęs ranką jam ant peties. – Tai prašyk dviejų šimtų svarų. Kaip tik užteks.

Tėvas, droviai šypsodamasis iš savo paties patiklumo, pakėlė talismaną, o sūnus rimtu veidu, kurį kiek gadino mirktelėjimas motinai, atsisėdo prie pianino ir paėmė kelis iškilmingus akordus.

– Noriu dviejų šimtų svarų, – aiškiai ištarė senis.

Žodžius palydėjo galingas pianino griausmas, bet jį nutraukė šiurpus senio riksmas. Žmona ir sūnus pribėgo prie jo.

– Ji sujudėjo! – sušuko jis, su pasibjaurėjimu žvilgtelėdamas į daiktą, gulintį ant grindų. – Kai ištariau norą, ji pasisuko man rankoje kaip gyvatė.

– Bet pinigų nematau, – pasakė sūnus, pakeldamas leteną ir padėdamas ant stalo, – ir galiu lažintis, kad nepamatysiu.

– Tau turbūt pasivaideno, tėve, – pasakė žmona, nerimastingai žiūrėdama į jį.

Jis papurtė galvą.

– Bet nieko. Nieko blogo neatsitiko, tik vis dėlto išsigandau.

Jie vėl susėdo prie židinio, ir abu vyrai baigė rūkyti pypkes. Lauke vėjas pūtė dar stipriau nei anksčiau, ir senis nervingai krūptelėjo, kai viršuje trinktelėjo durys. Visus tris apėmė neįprasta, slegianti tyla, kuri truko, kol senukai atsikėlė eiti miegoti.

– Tikriausiai rasite pinigus, surištus dideliame maiše lovos viduryje, – palinkėdamas labos nakties pasakė Herbertas, – o ant spintos bus pritūpęs kažkas baisaus ir žiūrės, kaip kišatės į kišenę nešvariai uždirbtus pinigus.

Jis sėdėjo vienas tamsoje, žiūrėjo į gęstančią ugnį ir matė joje veidus. Paskutinis veidas buvo toks baisus ir toks panašus į beždžionės, kad jis nustebęs jį apžiūrinėjo. Veidas darėsi vis ryškesnis, ir Herbertas, nejaukiai nusijuokęs, ėmė čiupinėti stalą, ieškodamas stiklinės su trupučiu vandens, kad užpiltų jį. Ranka užčiuopė beždžionės leteną. Jis lengvai šiurptelėjo, nusišluostė ranką į švarką ir nuėjo miegoti.

Kitą rytą, kai žiemos saulė liejosi ant pusryčių stalo, senis juokėsi iš savo baimių. Kambaryje tvyrojo kasdieniška, sveika nuotaika, kurios vakar vakare nebuvo, o nešvari, sudžiūvusi letenėlė buvo numesta ant bufeto taip nerūpestingai, kad buvo aišku: į jos galią niekas labai netiki.

– Turbūt visi seni kareiviai vienodi, – pasakė ponia Vait. – Kad mes tokių niekų klausėmės! Kaip šiais laikais gali pildytis norai? O jei ir galėtų, kaip tau pakenktų du šimtai svarų, tėve?

– Gali iš dangaus nukristi tiesiai ant galvos, – lengvabūdiškai pasakė Herbertas.

– Morisas sakė, kad viskas vyksta taip natūraliai, – tarė tėvas, – kad, jei nori, gali laikyti sutapimu.

– Tik nepradėkit tų pinigų leisti, kol negrįšiu, – pasakė Herbertas, keldamasis nuo stalo. – Bijau, kad pasidarysi šykštus, godus žmogus, ir mums teks tavęs išsižadėti.

Motina nusijuokė, palydėjo jį iki durų, pažiūrėjo, kaip jis eina keliu, o grįžusi prie stalo labai linksmai šaipėsi iš vyro patiklumo. Tačiau tai nesutrukdė jai nuskubėti prie durų, vos pasigirdus laiškanešio beldimui, ir gana šiurkščiai atsiliepti apie išgerti mėgstančius atsargos seržantus majorus, kai paaiškėjo, kad paštas atnešė siuvėjo sąskaitą.

– Kai grįš, Herbertas tikriausiai vėl ką nors juokingo pasakys, – pasakė ji, kai jie sėdėjo prie pietų.

– Galimas daiktas, – tarė ponas Vaitas, įsipildamas alaus. – Bet vis tiek tas daiktas man rankoje sujudėjo, galiu prisiekti.

– Tau taip pasirodė, – ramino jį senutė.

– Sakau, sujudėjo, – atsakė jis. – Nieko man nepasirodė. Aš kaip tik… Kas yra?

Žmona neatsakė. Ji stebėjo keistai besielgiantį žmogų lauke: jis neryžtingai žvalgėsi į namą ir, regis, bandė apsispręsti įeiti. Prisiminusi du šimtus svarų, ji pastebėjo, kad nepažįstamasis gerai apsirengęs ir dėvi naują, blizgantį cilindrą. Tris kartus jis stabtelėjo prie vartų ir vėl nuėjo. Ketvirtą kartą sustojo uždėjęs ant jų ranką, staiga ryžtingai juos atvėrė ir pasuko taku. Tą pačią akimirką ponia Vait užsidėjo rankas už nugaros, skubiai atrišo prijuostės raištelius ir pakišo tą naudingą drabužį po kėdės pagalvėle.

Ji įvedė į kambarį svetimą žmogų, kuris atrodė sutrikęs. Jis vogčiomis žiūrėjo į ją ir išsiblaškęs klausėsi, kaip senutė atsiprašinėja dėl kambario ir dėl vyro švarko, kurį šis paprastai vilkėdavo tik sode. Tada ji laukė, kiek moteriai leidžia kantrybė, kol svečias pasakys, ko atėjo, bet jis iš pradžių keistai tylėjo.

– Mane… paprašė atvykti, – pagaliau tarė jis, pasilenkė ir nusirinko nuo kelnių siūlą. – Aš iš „Mo ir Megins“.

Senutė krūptelėjo.

– Kas nors atsitiko? – uždususi paklausė ji. – Kas nors nutiko Herbertui? Kas yra? Kas yra?

Įsiterpė vyras.

– Na, na, motin, – skubiai pasakė jis. – Atsisėsk ir nedaryk išvadų iš anksto. Tikrai neatnešėte blogų žinių, pone. – Ir jis ilgesingai pažvelgė į svečią.

– Labai apgailestauju… – pradėjo svečias.

– Jis susižeidė? – pasimetusi sušuko motina.

Svečias palenkė galvą.

– Sunkiai susižeidė, – tyliai pasakė jis, – bet jam visai neskauda.

– O, ačiū Dievui! – sudėjo rankas senutė. – Ačiū Dievui bent už tai! Ačiū…

Ji staiga nutilo, nes suprato, ką iš tikrųjų reiškia šis paguodos žodis, ir baisų savo baimių patvirtinimą pamatė nusuktame svečio veide. Ji užgniaužė kvapą, atsisuko į lėčiau suprantantį vyrą ir uždėjo drebančią seną ranką ant jo rankos. Stojo ilga tyla.

– Jį įtraukė mašinos, – pagaliau tyliai pasakė svečias.

– Įtraukė mašinos, – apdujęs pakartojo ponas Vaitas. – Taip.

Jis sėdėjo tuščiu žvilgsniu žiūrėdamas pro langą, paėmė žmonos ranką į savo abi ir suspaudė ją taip, kaip spausdavo kadaise, kai jiedu dar tik draugavo, beveik prieš keturiasdešimt metų.

– Jis buvo vienintelis, kuris mums liko, – tarė jis, švelniai atsisukdamas į svečią. – Sunku.

Svečias kostelėjo, atsistojo ir lėtai nuėjo prie lango.

– Įmonė prašė perduoti nuoširdžią užuojautą dėl jūsų didelės netekties, – pasakė jis neatsisukdamas. – Prašau suprasti, kad esu tik jos tarnautojas ir tik vykdau nurodymus.

Niekas neatsakė. Senutės veidas buvo baltas, akys įsmeigtos, kvėpavimo negirdėti. Vyro veide buvo tokia išraiška, kokią jo draugas seržantas galbūt turėjo per pirmąjį savo mūšį.

– Man pavesta pasakyti, kad „Mo ir Megins“ atsakomybės neprisiima, – tęsė svečias. – Jokios kaltės nepripažįsta, bet atsižvelgdami į jūsų sūnaus darbą nori skirti jums tam tikrą sumą kaip kompensaciją.

Ponas Vaitas paleido žmonos ranką, atsistojo ir su siaubu pažvelgė į svečią. Sausos jo lūpos ištarė:

– Kiek?

– Du šimtus svarų, – atsakė svečias.

Negirdėdamas žmonos riksmo, senis silpnai nusišypsojo, ištiesė rankas kaip neregys ir be sąmonės sudribo ant grindų.

Didžiulėse naujose kapinėse, maždaug už dviejų mylių, senukai palaidojo savo mirusįjį ir grįžo į namus, skendinčius šešėlyje ir tyloje. Viskas baigėsi taip greitai, kad iš pradžių jie vos suvokė, kas įvyko, ir vis dar kažko laukė – kažko kito, kas palengvintų šią per sunkią senoms širdims naštą.

Tačiau dienos ėjo, ir laukimą pakeitė susitaikymas, beviltiškas senų žmonių susitaikymas, kartais klaidingai vadinamas abejingumu. Kartais jie vos persimesdavo žodžiu, nes dabar neturėjo apie ką kalbėti, o dienos buvo ilgos iki nuovargio.

Praėjus maždaug savaitei senis naktį staiga pabudo, ištiesė ranką ir suprato esąs vienas. Kambaryje buvo tamsu, nuo lango sklido tylus verksmas. Jis pasikėlė lovoje ir įsiklausė.

– Grįžk, – švelniai pasakė jis. – Sušalsi.

– Mano sūnui dar šalčiau, – atsakė senutė ir vėl pravirko.

Jos verksmas pamažu tolo. Lova buvo šilta, akys sunkios nuo miego. Jis neramiai prasnūdo, o paskui kietai užmigo, kol staiga jį pažadino laukinis žmonos šauksmas.

– Letena! – šaukė ji. – Beždžionės letena!

Jis išsigandęs pašoko.

– Kur? Kur ji? Kas yra?

Ji klupinėdama atėjo per kambarį prie jo.

– Man jos reikia, – tyliai pasakė ji. – Tu jos nesunaikinai?

– Ji svetainėje, ant lentynėlės, – nustebęs atsakė jis. – O ką?

Ji verkė ir juokėsi kartu, pasilenkė ir pabučiavo jį į skruostą.

– Tik dabar prisiminiau, – isteriškai pasakė ji. – Kodėl nepagalvojau anksčiau? Kodėl tu nepagalvojai?

– Apie ką? – paklausė jis.

– Apie kitus du norus, – greitai atsakė ji. – Išnaudojom tik vieną.

– Argi to neužteko? – piktai paklausė jis.

– Ne! – džiūgaudama sušuko ji. – Prašysim dar vieno. Eik žemyn, greitai atnešk ją ir panorėk, kad mūsų berniukas vėl būtų gyvas.

Senis atsisėdo lovoje ir nusimetė antklodę nuo drebančių kojų.

– Dieve brangus, tu išprotėjai! – pasibaisėjęs sušuko jis.

– Atnešk, – dūsavo ji. – Greitai atnešk ir panorėk… O, mano berniuk, mano berniuk!

Vyras uždegė degtuką ir žvakę.

– Grįžk į lovą, – nedrąsiai tarė jis. – Pati nežinai, ką kalbi.

– Pirmas noras išsipildė, – karštligiškai pasakė senutė. – Kodėl neišsipildytų antras?

– Sutapimas, – užsikirsdamas tarė senis.

– Eik, atnešk ir panorėk! – sušuko žmona, virpėdama iš susijaudinimo.

Senis atsisuko, pažvelgė į ją, ir jo balsas sudrebėjo.

– Jis jau dešimt dienų miręs, ir be to, jis… kitaip nebūčiau tau sakęs, bet… aš jį atpažinau tik iš drabužių. Jei tada jis buvo per baisus, kad galėtum jį matyti, tai kaip dabar?

– Sugrąžink jį! – sušuko senutė ir tempė jį prie durų. – Manai, kad bijau vaiko, kurį pati žindžiau?

Jis nulipo žemyn tamsoje, apgraibomis nuėjo į svetainę, paskui prie židinio. Talismanas buvo savo vietoje, ir jį apėmė siaubinga baimė, kad dar neištartas noras gali atvesti sumaitotą sūnų, jam dar nespėjus pabėgti iš kambario. Jis užgniaužė kvapą, kai suprato nebežinantis, kur durys. Šaltu prakaitu išpiltas, jis apgraibomis apėjo stalą, ėjo palei sieną, kol atsidūrė mažame koridoriuje su tuo bjauriu daiktu rankoje.

Kai įėjo į kambarį, net žmonos veidas atrodė pasikeitęs. Jis buvo baltas, laukiantis, ir išsigandusiam seniui pasirodė, kad jame yra kažkas nenatūralaus. Jis jos bijojo.

– Panorėk! – tvirtu balsu sušuko ji.

– Tai kvaila ir nuodėminga, – sumurmėjo jis.

– Panorėk! – pakartojo žmona.

Jis pakėlė ranką.

– Noriu, kad mano sūnus vėl būtų gyvas.

Talismanas nukrito ant grindų, ir jis baimingai į jį pažvelgė. Tada drebėdamas susmuko į kėdę, o senutė degančiomis akimis nuėjo prie lango ir pakėlė užuolaidą.

Jis sėdėjo, kol visai sužvarbo, retkarčiais žvilgtelėdamas į senutės figūrą, žiūrinčią pro langą. Žvakės galas, nudegęs žemiau porcelianinės žvakidės krašto, mėtė pulsuojančius šešėlius ant lubų ir sienų, kol, plykstelėjęs stipriau nei anksčiau, užgeso. Senis neapsakomai lengva širdimi, nes talismanas nesuveikė, nušliaužė atgal į lovą, o po minutės ar dviejų šalia jo tyliai ir abejingai atsigulė senutė.

Abu tylėjo ir gulėdami klausėsi laikrodžio tiksėjimo. Sugirgždėjo laiptai, spiegianti pelė triukšmingai perbėgo sienoje. Tamsa slėgė. Kurį laiką gulėjęs ir rinkęs drąsą, jis paėmė degtukų dėžutę, uždegė degtuką ir nuėjo žemyn atsinešti žvakės.

Laiptų apačioje degtukas užgeso, ir jis stabtelėjo uždegti kito. Tą pačią akimirką į lauko duris kažkas pasibeldė, taip tyliai ir vogčiomis, kad vos buvo girdėti.

Degtukai iškrito jam iš rankos ir pasipylė koridoriuje. Jis stovėjo nejudėdamas, sulaikęs kvapą, kol beldimas pasikartojo. Tada apsisuko, greitai nubėgo atgal į kambarį ir uždarė duris. Trečias beldimas nuaidėjo per visą namą.

– Kas čia? – pašokusi sušuko senutė.

– Žiurkė, – drebančiu balsu atsakė senis. – Žiurkė. Prabėgo pro mane ant laiptų.

Žmona atsisėdo lovoje ir klausėsi. Per namą nuaidėjo garsus beldimas.

– Tai Herbertas! – suklykė ji. – Tai Herbertas!

Ji puolė prie durų, bet vyras buvo greitesnis, sugriebė ją už rankos ir tvirtai laikė.

– Ką tu darai? – užkimusiu balsu sušnibždėjo jis.

– Tai mano berniukas, tai Herbertas! – šaukė ji, mechaniškai muistydamasi. – Pamiršau, kad ten dvi mylios. Ko mane laikai? Paleisk. Turiu atidaryti duris.

– Dėl Dievo, neįleisk to! – drebėdamas sušuko senis.

– Bijai savo paties sūnaus! – šaukė ji, muistydamasi. – Paleisk mane. Einu, Herbertai, einu!

Pasigirdo dar vienas beldimas ir dar vienas. Senutė staigiu trūktelėjimu išsilaisvino ir išbėgo iš kambario. Vyras nuskubėjo iki laiptų aikštelės ir maldaudamas šaukė jai, kol ji bėgo žemyn. Jis išgirdo, kaip sužvangėjo atkabinama grandinė ir kaip lėtai, sunkiai išsitraukė apatinė sklendė. Tada išgirdo senutės balsą, įtemptą ir uždususį.

– Viršutinė sklendė! – garsiai šaukė ji. – Nulipk! Nepasiekiu.

Tačiau jos vyras keturiomis pašėlusiai graibė grindis, ieškodamas letenos. Kad tik rastų ją, kol tai, kas lauke, dar neįėjo. Per namą nuaidėjo tikra beldimų salvė, ir jis išgirdo, kaip koridoriuje sugirgždėjo per grindis kėdė, kurią žmona statė prie durų. Jis išgirdo, kaip girgžda lėtai atsitraukianti sklendė, ir tą pačią akimirką rado beždžionės leteną ir karštligiškai sušnibždėjo trečią, paskutinį norą.

Beldimas staiga liovėsi, nors jo aidas dar tvyrojo name. Jis išgirdo, kaip kėdė atitraukiama ir kaip atsidaro durys. Laiptais į viršų plūstelėjo šaltas vėjas, ir ilga, garsi žmonos rauda, pilna nevilties ir kančios, suteikė jam drąsos nubėgti pas ją, o paskui iki vartų. Priešais mirgantis gatvės žibintas švietė ant tylaus, tuščio kelio.