Klykianti kaukolė: beldimas prieš aušrą

Girdi potvynį? Niūrus garsas, ar ne? Kartais, maždaug šiuo metų laiku… ei! Štai ir ji! Neišsigąsk, žmogau, ji tavęs nesuės, galų gale tai tik garsas! Bet džiaugiuosi, kad išgirdai, nes visada atsiranda žmonių, kurie mano, kad tai vėjas, mano vaizduotė ar dar kas nors. Šįvakar jos daugiau nebeišgirsi, man rodos, nes dažniausiai ji pasigirsta tik kartą. Taip, teisingai. Užmesk ant ugnies dar vieną malkagalį ir įsipilk dar truputį į tą silpną mišinį, kurį taip mėgsti.

Prisimeni senąjį dailidę Blauklotą iš to vokiečių laivo, kuris mus ištraukė, kai „Klontarfas“ nuėjo dugnan? Vieną naktį siaučiant audrai stovėjome išsukę prieš vėją, jaukiau nebūna, iki artimiausios žemės penki šimtai mylių, o laivas kilo ir krito tvarkingai kaip laikrodis. „Kaila farkšų šmonių ant kranto šiąnakt, fyrai!“ – sušuko senasis Blauklotas, eidamas su burių meistru į savo kajutę. Dažnai tai prisimenu dabar, kai visam laikui esu ant kranto.

Taip, tai buvo tokį vakarą kaip šis, kai trumpam parvažiavau namo, laukdamas, kol išvešiu „Olimpiją“ į pirmą reisą. Kitame reise ji pasiekė rekordą, jei pameni, tad data aiški. Devyniasdešimt antrieji, lapkričio pradžia.

Oras buvo šlykštus, Pratas irzlus, o vakarienė prasta, iš tikrųjų labai prasta, kas padėties nepagerino, ir dar šalta, kas ją dar pablogino. Vargšė mažoji ponia labai dėl to sielojosi ir primygtinai panoro čia pat ant stalo pagaminti velsiečių sūrio skrebučių, kad atsvertų žalias ropes ir pusžalę avieną. Pratas turbūt turėjo sunkią dieną. Gal neteko paciento. Šiaip ar taip, nuotaika buvo bjauri.

– Matai, žmona bando mane nunuodyti! – pasakė jis. – Kada nors jai pavyks.

Mačiau, kad ją tai įskaudino, tad apsimečiau juokiantis ir pasakiau, kad ponia Prat per gudri, kad atsikratytų vyru tokiu paprastu būdu. O tada ėmiau jiems pasakoti apie japonų gudrybes su verptu stiklu, kapotais arklio ašutais ir panašiais dalykais.

Pratas buvo gydytojas ir apie tokius dalykus žinojo daug daugiau už mane, bet tai mane tik paskatino, ir aš papasakojau apie vieną airę, kuri pribaigė tris vyrus, kol kas nors įtarė nešvarų darbą.

Niekada negirdėjai tos istorijos? Ketvirtas vyras sugebėjo neužmigti, sugavo ją, ir ją pakorė. Kaip ji tai darė? Apsvaigindavo juos, o miegantiems pro mažą raginį piltuvėlį įpildavo į ausis išlydyto švino…

Ne, čia vėjas švilpia. Vėl sukasi į pietus. Pažįstu iš garso. Be to, anas dalykas retai pasigirsta daugiau nei kartą per vakarą, net šiuo metų laiku, kai tai nutiko. Taip, buvo lapkritis. Vargšė ponia Prat staiga mirė savo lovoje netrukus po to, kai čia vakarieniavau. Galiu tiksliai nustatyti datą, nes žinią gavau Niujorke, su garlaiviu, atplaukusiu po „Olimpijos“, kai vedžiau ją į pirmą reisą. Tu tais pačiais metais gavai „Leofriką“? Taip, prisimenu. Kokia senų kelmų pora iš mūsų darosi. Beveik penkiasdešimt metų, kai abu buvome mokiniai „Klontarfe“. Argi kada pamirši senąjį Blauklotą? „Kaila farkšų šmonių ant kranto, fyrai!“ Cha cha!

Įsipilk dar truputį su visu tuo vandeniu. Tai senasis „Hulstkampas“, kurį radau rūsyje, kai šis namas man atiteko. Tas pats, kurį prieš dvidešimt penkerius metus atvežiau Liukui iš Amsterdamo. Jis nė lašo nebuvo palietęs. Gal dabar gailisi, vargšelis.

Kur sustojau? Sakiau, kad ponia Prat staiga mirė, taip. Liukui, man rodos, po jos mirties čia buvo vieniša. Kartkartėmis atvažiuodavau jo aplankyti. Jis atrodė išsekęs ir nervingas, sakė, kad praktika tampa jam per sunki, nors padėjėjo jokiu būdu nenorėjo. Bėgo metai, jo sūnus žuvo Pietų Afrikoje, ir po to jis ėmė keistėti. Buvo jame kažkas ne taip kaip kitų žmonių. Tikiu, kad savo profesijoje jis išliko sveiko proto iki galo. Niekas nesiskundė, kad būtų daręs didelių klaidų gydydamas ar panašiai, bet jo išvaizda…

Jaunystėje Liukas buvo rudaplaukis, išblyškusio veido, ir niekada nebuvo apkūnus. Sulaukęs vidutinio amžiaus tapo gelsvai žilas, o sūnui mirus vis liso, kol jo galva ėmė atrodyti kaip kaukolė, ant kurios labai įtemptai užtrauktas pergamentas, o akyse atsirado toks spindesys, į kurį buvo nemalonu žiūrėti.

Jis turėjo seną šunį, kurį mėgo vargšė ponia Prat ir kuris visur ją sekiodavo. Tai buvo buldogas, geraširdiškiausias padaras, kokį tik esi matęs, nors mokėjo užkabinti viršutinę lūpą už iltės, ir tai gerokai gąsdindavo svetimus. Kartais vakarais Pratas ir Bamblas – taip šunį vadino – ilgai sėdėdavo ir žiūrėdavo vienas į kitą, matyt, galvodami apie senus laikus, kai Liuko žmona sėdėdavo tame krėsle, kuriame dabar sėdi tu. Tai visada buvo jos vieta, o čia, kur sėdžiu aš, – daktaro.

Bamblas lipdavo į krėslą per pakojį: tuo metu jis jau buvo senas ir storas, nebegalėjo gerai šokti, ir dantys ėmė klibėti. Jis įdėmiai žiūrėdavo į Liuką, o Liukas įdėmiai žiūrėdavo į šunį, ir jo veidas vis labiau panašėdavo į kaukolę su dviem žarijėlėmis vietoj akių. Maždaug po penkių minučių, o gal ir greičiau, senasis Bamblas staiga imdavo drebėti visu kūnu, tada netikėtai pakeldavo baisų kauksmą, lyg būtų peršautas, išvirsdavo iš krėslo, nutipendavo šalin, pasislėpdavo po indauja ir gulėdavo ten, leisdamas keistus garsus.

Žinant, kaip Pratas atrodė tais paskutiniais mėnesiais, tai nėra keista. Nesu nei nervingas, nei lakios vaizduotės, bet visai tikiu, kad jautrią moterį jis būtų įvaręs į isteriją: jo galva taip priminė kaukolę pergamente.

Pagaliau kartą prieš Kalėdas atvažiavau čia, kai mano laivas stovėjo doke ir turėjau tris savaites laisvo laiko. Bamblo nesimatė, ir aš tarp kitko pasakiau, kad senasis šuo, matyt, nugaišo.

– Taip, – atsakė Pratas, ir jo balse man pasirodė kažkas keista dar prieš tai, kai jis po trumpos pauzės tęsė: – Aš jį užmušiau. Nebegalėjau to pakęsti.

Paklausiau, ko Liukas negalėjo pakęsti, nors gana gerai nuvokiau.

– Jis įprato sėdėti jos krėsle, spoksoti į mane, o paskui kaukti. – Liukas šiek tiek sudrebėjo. – Jis visai nesikankino, vargšas senasis Bamblas, – skubiai pridūrė jis, lyg manytų, kad palaikysiu jį žiauriu. – Įdėjau į gėrimą dionino, kad giliai užmigtų, o paskui po truputį apmarinau chloroformu, kad nebūtų jautęs dusulio, net jei sapnavo. Nuo to laiko tyliau.

Pagalvojau, ką jis turi galvoje, nes tie žodžiai jam išsprūdo, lyg negalėtų jų sulaikyti. Paskui supratau. Jis norėjo pasakyti, kad to garso nebegirdi taip dažnai, kai šuns nebėra. Gal iš pradžių manė, kad tai senasis Bamblas kiemo gale kaukia į mėnulį, nors tai ne toks garsas, tiesa? Be to, aš žinau, kas tai yra, net jei Liukas nežinojo. Galų gale tai tik garsas, o garsas dar niekam nepakenkė. Bet jo vaizduotė buvo daug lakesnė už manąją.

Neabejoju, kad šioje vietoje iš tikrųjų yra kažkas, ko nesuprantu. Tačiau jei ko nors nesuprantu, tai vadinu reiškiniu ir iš anksto nemanau, kad tai mane užmuš, kaip manė jis. Toli gražu ne viską suprantu, nei tu, nei joks žmogus, buvęs jūroje. Anksčiau kalbėdavome apie potvynio bangas ir negalėdavome jų paaiškinti. Dabar jas aiškiname vadindami povandeniniais žemės drebėjimais ir išsišakojame į penkiasdešimt teorijų, kurių kiekviena galėtų padaryti drebėjimus visai suprantamus, jei tik žinotume, kas jie yra. Kartą į tokią bangą pakliuvau, ir rašalinė nuo stalo skriejo tiesiai į mano kajutės lubas. Tas pats nutiko ir kapitonui Lekiui, turbūt skaitei apie tai jo knygoje. Puiku. Jei taip nutiktų ant kranto, sakykim, šiame kambaryje, nervingas žmogus imtų kalbėti apie dvasias, levitaciją ir penkiasdešimt kitų nieko nereiškiančių dalykų, užuot ramiai užrašęs tai kaip dar nepaaiškintą „reiškinį“. Matai, toks mano požiūris ir į tą balsą.

Be to, kas įrodo, kad Liukas nužudė žmoną? Niekam kitam, tik tau, nedrįsčiau net užsiminti. Galų gale, tebuvo sutapimas, kad vargšelė ponia Prat staiga mirė lovoje praėjus kelioms dienoms po to, kai per vakarienę papasakojau tą istoriją. Ji nebuvo vienintelė taip mirusi moteris. Liukas pasikvietė gydytoją iš gretimos parapijos, ir jie sutarė, kad ji mirė dėl kažkokios širdies ligos. O kodėl gi ne? Tai gana dažna liga.

Žinoma, buvo dar samtis. Niekam apie jį nesakiau, ir krūptelėjau, kai radau jį miegamojo spintoje. Dar visai naujas, mažas alavuotos geležies samtelis, ugnyje buvęs ne daugiau kaip kartą ar du. Jame buvo truputis išlydyto švino, prilipusio prie dugno, visiškai pilko, su sukietėjusiomis šlakų nuosėdomis. Bet tai nieko neįrodo. Kaimo gydytojas paprastai būna nagingas, viską darosi pats, ir Liukas galėjo turėti tuziną priežasčių truputį švino išsilydyti samtyje. Pavyzdžiui, jis mėgo žvejoti jūroje ir galėjo nusilieti svarelį naktinei ūdai, o gal svarelį prieškambario laikrodžiui ar dar kam nors.

Vis dėlto kai jį radau, pasijutau gana keistai, nes jis labai panėšėjo į daiktą, kurį aprašiau pasakodamas tą istoriją. Supranti? Tai mane nemaloniai paveikė, ir aš jį išmečiau. Jis guli jūros dugne už mylios nuo Nerijos ir bus taip surūdijęs, kad nieks nebeatpažins, jei kada potvynis jį išplaus.

Matai, Liukas turbūt pirko jį kaime prieš daugelį metų, nes tas žmogus ir dabar tokius samčius pardavinėja. Manau, jie naudojami virtuvėje. Šiaip ar taip, nebuvo jokios priežasties leisti, kad smalsi kambarinė užtiktų tokį daiktą su švinu viduje, imtų svarstyti, kas tai yra, ir gal dar pasikalbėtų su ta tarnaite, kuri girdėjo mane pasakojant istoriją per vakarienę. Ta mergina ištekėjo už kaimo skardininko sūnaus ir gali visa tai prisiminti.

Supranti mane, ar ne? Dabar, kai Liuko Prato nebėra ir jis guli palaidotas greta žmonos, po sąžiningo žmogaus antkapiu, nenorėčiau išjudinti nieko, kas galėtų pakenkti jo atminimui. Jie abu mirę, ir jų sūnus taip pat. Ir taip užteko bėdų dėl Liuko mirties.

Kaip? Vieną rytą jį rado mirusį paplūdimyje, ir vyko koronerio tyrimas. Ant gerklės buvo žymių, bet jo niekas neapiplėšė. Nuosprendis skelbė, kad jis žuvo „nuo nežinomo asmens ar gyvūno rankų ar dantų“, nes pusė prisiekusiųjų manė, kad tai galėjo būti didelis šuo, parvertęs jį ir sugriebęs už trachėjos, nors gerklės oda nebuvo pažeista. Niekas nežinojo, kada jis išėjo ir kur buvo. Jis gulėjo aukštielninkas virš potvynio ribos, o po ranka buvo sena, jo žmonai priklausiusi kartoninė skrybėlių dėžė, atvira. Dangtis buvo nukritęs.

Atrodė, kad jis dėžėje nešėsi namo kaukolę: gydytojai mėgsta tokius dalykus kolekcionuoti. Ji buvo išriedėjusi ir gulėjo šalia jo galvos, ir tai buvo nepaprastai graži kaukolė, gana maža, puikių formų, labai balta, su tobulais dantimis. Tai yra, viršutinis žandikaulis buvo tobulas, o apatinio, kai pirmą kartą ją pamačiau, visai nebuvo.

Taip, radau ją čia, kai atvykau. Matai, ji buvo labai balta ir nublizginta, tarsi skirta laikyti po stiklu. Žmonės nežinojo, iš kur ji ir ką su ja daryti, tad įdėjo atgal į skrybėlių dėžę ir pastatė ant lentynos spintoje geriausiame miegamajame, ir, žinoma, parodė man, kai perėmiau namą. Nusivedė mane ir į paplūdimį, kad parodytų vietą, kur rado Liuką, o senas žvejys paaiškino, kaip tiksliai jis gulėjo ir kaip šalia jo gulėjo kaukolė. Vieno tik negalėjo paaiškinti: kodėl kaukolė nuriedėjo šlaitu aukštyn, prie Liuko galvos, o ne pakalnėn, prie kojų. Tuo metu man tai nepasirodė keista, bet paskui dažnai apie tai galvojau, nes ta vieta gana stati. Rytoj, jei nori, nuvesiu tave ten. Paskui sukroviau ten lyg ir akmenų kapčių.

Kai jis parkrito ar buvo parblokštas – nežinia, kaip buvo – dėžė trenkėsi į smėlį, dangtis nukrito, ir tas daiktas išriedėjo. Jis turėjo riedėti žemyn. Bet neriedėjo. Jis buvo prie pat Liuko galvos, beveik ją lietė, ir buvo veidu atsisukęs į ją. Sakau, kai žmogus man tai pasakojo, keista nepasirodė, bet paskui negalėjau liautis apie tai galvojęs, vėl ir vėl, kol užsimerkęs ėmiau matyti visą vaizdą. Ir tada ėmiau savęs klausti, kodėl tas prakeiktas daiktas nuriedėjo aukštyn, o ne žemyn, ir kodėl sustojo prie Liuko galvos, o ne kur kitur, sakykim, už jardo.

Aišku, nori žinoti, kokią išvadą padariau, tiesa? Tokios, kuri paaiškintų riedėjimą, jokios. Tačiau po kurio laiko man į galvą atėjo kitas dalykas, nuo kurio pasidarė tikrai nejauku.

O ne, ne apie ką nors antgamtiška! Vaiduokliai gal yra, gal nėra. Jei yra, nelinkęs tikėti, kad jie gali pakenkti gyviems žmonėms kitaip, tik išgąsdinę, ir aš mieliau pasitikčiau bet kokios formos vaiduoklį nei rūką perpildytame Lamanše. Ne. Mane kamavo tik kvaila mintis, tiek tik, ir negaliu pasakyti, nei kaip ji prasidėjo, nei kas ją taip išaugino, kad ji virto tikrumu.

Vieną vakarą prie pypkės ir nuobodžios knygos galvojau apie Liuką ir jo vargšę žmoną, kai man šovė, kad kaukolė galbūt yra jos, ir nuo to laiko niekaip negaliu tos minties atsikratyti. Neabejoju, pasakysi, kad tai beprasmiška: ponia Prat buvo palaidota kaip krikščionė ir guli šventoriuje, kur ją paguldė, ir siaubinga manyti, kad jos vyras laikė jos kaukolę senoje skrybėlių dėžėje savo miegamajame. Vis dėlto, nepaisydamas proto, sveikos nuovokos ir tikimybės, esu įsitikinęs, kad laikė. Gydytojai daro visokių keistų dalykų, nuo kurių tokiems kaip mes eina šiurpas, ir būtent tie dalykai mums neatrodo nei tikėtini, nei logiški, nei protingi.

Ir tada, nejau nematai? Jei tai tikrai buvo jos kaukolė, vargšės moters, vienintelis paaiškinimas, kodėl ji pas jį atsidūrė, yra tas, kad jis ją iš tikrųjų nužudė, ir kaip tik tuo būdu, kaip anoji moteris istorijoje žudė vyrus, ir kad bijojo, jog kada nors tyrimas jį išduos. Matai, ir tai papasakojau, ir tikiu, kad tai tikrai nutiko kokie penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų prieš tai. Iškasė tas tris kaukoles, supranti, ir kiekvienoje barškėjo mažas švino gumulėlis. Dėl to moterį ir pakorė. Esu tikras, kad Liukas tai prisiminė. Nenoriu žinoti, ką jis darė apie tai pagalvojęs. Mano skonis niekada nekrypo į baisybes, ir nemanau, kad tu jas mėgsti, ar ne? Ne. O jei mėgtum, galėtum pats papildyti, ko istorijai trūksta.

Turbūt buvo gana klaikus reikalas, a? Norėčiau nematyti visko taip aiškiai, lygiai kaip viskas turėjo vykti. Esu tikras, kad jis paėmė ją naktį prieš laidotuves, kai karstas jau buvo uždarytas, o tarnaitė miegojo. Galiu lažintis, kad paėmęs jis į jos vietą po paklode kažką įdėjo, kad užpildytų ir atrodytų panašiai. Kaip manai, ką jis ten po paklode įdėjo?

Nesistebiu, kad gaudai mane už žodžio! Iš pradžių sakau, kad nenoriu žinoti, kas įvyko, ir kad nekenčiu galvoti apie baisybes, o tada aprašau tau viską, lyg būčiau matęs. Esu visai tikras, kad įdėjo jos rankdarbių krepšelį. Tą krepšelį gerai pamenu, nes vakarais ji visada juo naudodavosi. Jis buvo iš rudo pliušo, o prikimštas buvo maždaug tokio dydžio kaip… supranti. Taip, ir vėl aš už to paties! Gali juoktis iš manęs, bet tu negyveni vienas čia, kur tai buvo padaryta, ir tu nepasakojai Liukui istorijos apie išlydytą šviną. Sakau tau, nesu nervingas, bet kartais imu suprasti, kodėl kai kurie žmonės yra. Likęs vienas apie visa tai galvoju, sapnuoju tai, o kai tas daiktas klykia… na, atvirai sakant, tas garsas man nepatinka lygiai taip pat, kaip ir tau, nors jau turėčiau būti pripratęs.

Neturėčiau būti nervingas. Esu plaukęs laivu su vaiduokliu. Marso aikštelėje buvo Žmogus, ir per dešimt dienų nuo inkaro išmetimo du trečdaliai įgulos mirė nuo Vakarų Pakrantės karštligės, o man nieko nebuvo, nei tada, nei vėliau. Mačiau ir bjaurių vaizdų, kaip ir tu, kaip ir mes visi. Bet niekas man taip nestrigo galvoje kaip šitai.

Matai, bandžiau atsikratyti to daikto, bet jam tai nepatinka. Jis nori būti savo vietoje, ponios Prat skrybėlių dėžėje, spintoje, geriausiame miegamajame. Niekur kitur jam nėra gerai. Iš kur žinau? Nes bandžiau. Nemanai gi, kad nebandžiau? Kol jis ten, tik retkarčiais klykia, dažniausiai šiuo metų laiku, bet jei išnešu jį iš namų, klykia visą naktį, ir joks tarnas čia neištveria dvidešimt keturių valandų. Ir taip dažnai būdavau paliktas vienas ir turėdavau pats tvarkytis po dvi savaites. Dabar niekas iš kaimo nenakvotų po šiuo stogu nė vienos nakties, o apie namo pardavimą ar net nuomą negali būti nė kalbos. Senės sako, kad jei čia liksiu, pats greit blogai baigsiu.

To nebijau. Šypsaisi vien nuo minties, kad kas nors galėtų tokias nesąmones imti rimtai. Visai teisingai. Tai visiškos, įžūlios nesąmonės, sutinku su tavimi. Argi nesakiau, kad galų gale tai tik garsas, kai krūptelėjai ir apsidairei, lyg tikėtumeisi už krėslo pamatyti vaiduoklį?

Gal dėl kaukolės visai klystu, ir man malonu taip manyti, kai pavyksta. Gal tai tik puikus egzempliorius, kurį Liukas kažkur seniai gavo, o tai, kas purtant barška viduje, gal tik akmenėlis, kieto molio gabalėlis ar dar kas nors. Kaukolėse, ilgai gulėjusiose žemėje, paprastai būna kažkas, kas barška, ar ne? Ne, niekada nebandžiau to išimti, kad ir kas tai būtų. Bijau, kad tai gali būti švinas, supranti? O jei taip, nenoriu to žinoti, nes daug mieliau nebūti tikram. Jei tai tikrai švinas, ją nužudžiau aš, lygiai taip pat, lyg pats būčiau tai padaręs. Tai, manau, kiekvienas turi matyti. Kol tikrai nežinau, turiu paguodą sakyti, kad visa tai visiškai juokingos nesąmonės, kad ponia Prat mirė natūralia mirtimi, o graži kaukolė priklausė Liukui, kai jis studijavo Londone. Bet jei būčiau visai tikras, manau, turėčiau palikti šiuos namus, tikrai, be jokios abejonės. Ir taip turėjau liautis bandęs miegoti geriausiame miegamajame, kur ta spinta.

Klausi, kodėl neįmetu jos į tvenkinį? Taip, bet prašyčiau nevadinti jos „prakeikta baidykle“. Jai nepatinka, kai ją pravardžiuoja.

Štai! Viešpatie, koks klyksmas! Juk sakiau! Visai išblyškai, žmogau. Prisikimšk pypkę, pritrauk krėslą arčiau ugnies ir išgerk dar. Senoji olandiška dar niekam nepakenkė. Mačiau Javoje olandą, per rytą išgėrusį pusę ąsočio „Hulstkampo“, net nemirktelėjęs. Pats daug romo negeriu, nes netinka mano reumatui, bet tu reumato neturi, ir tau tai nepakenks. Be to, lauke labai drėgna naktis. Vėjas vėl kaukia, greit bus iš pietvakarių. Girdi, kaip barška langai? Potvynis irgi turbūt pasisuko, sprendžiant iš aimanų.

Nebūtume to daikto daugiau girdėję, jei nebūtum to pasakęs. Beveik tikras, kad nebūtume. O taip, jei nori vadinti tai sutapimu, prašom, bet norėčiau, kad jos daugiau nepravardžiuotum, jei neprieštarauji. Gal vargšelė moteris girdi, ir gal jai skauda, supranti? Vaiduoklis? Ne! Nevadini vaiduokliu daikto, kurį gali paimti į rankas, apžiūrėti šviesią dieną ir kuris barška purtomas. Ar vadini? Bet tai kažkas, kas girdi ir supranta, dėl to nėra jokios abejonės.

Kai pirmą kartą atvykau į šį namą, bandžiau miegoti geriausiame miegamajame, vien todėl, kad jis buvo geriausias ir patogiausias, bet teko atsisakyti. Tai buvo jų kambarys, ten stovi didelė lova, kurioje ji mirė, o spinta įmūryta sienoje, netoli galvūgalio, kairėje. Ten jai patinka būti laikomai, savo skrybėlių dėžėje. Tuo kambariu naudojausi tik dvi savaites po atvykimo, o paskui išsikrausčiau ir užėmiau mažą kambarėlį apačioje, šalia priimamojo, kur Liukas miegodavo, kai tikėdavosi, kad naktį jį pašauks pas ligonį.

Ant kranto visada gerai miegojau. Aštuonios valandos – mano dozė, nuo vienuoliktos iki septynių, kai esu vienas, nuo dvylikos iki aštuonių, kai pas mane draugas. Bet tame kambaryje negalėjau miegoti po trijų ryto, tiksliau, po ketvirčio ketvirtos. Tiesą sakant, pasitikrinau savo senu kišeniniu chronometru, kuris tebėra tikslus, ir tai visada būdavo lygiai septyniolika minučių po trijų. Įdomu, ar tą valandą ji mirė?

Tai nebuvo tai, ką girdėjai. Jei būtų buvę tai, nebūčiau ištvėręs nė dviejų naktų. Tai buvo tik krūptelėjimas, aimana ir kelias sekundes sunkus kvėpavimas spintoje, ir įprastomis aplinkybėmis tai niekaip nebūtų manęs pažadinę, esu tikras. Manau, tu toks pat, ir mes tokie, kaip kiti jūroje buvę žmonės. Jokie natūralūs garsai mums netrukdo, nei visas triukšmas burlaivio, stovinčio prieš smarkią audrą ar besivartančio ant šono pavėjui. Bet jei kajutės stalo stalčiuje atsilaisvina ir ima barškėti pieštukas, akimirksniu pabundi. Būtent, tu visada supranti. Tai va, garsas spintoje buvo ne garsesnis, bet pažadino mane iš karto.

Sakiau, kad tai buvo kaip „krūptelėjimas“. Žinau, ką turiu galvoje, bet sunku paaiškinti nesakant nesąmonių. Žinoma, žmogaus krūptelėjimo tiesiog „išgirsti“ negali. Daugių daugiausia gali išgirsti, kaip jis staiga įkvepia tarp pravertų lūpų ir sukąstų dantų, ir beveik nepastebimą garsą drabužių, kurie staiga, nors ir labai nežymiai, sujudėjo. Štai taip ir buvo.

Žinai, kaip stovėdamas prie vairo jauti, ką burlaivis darys, dvi ar tris sekundes prieš jam tai padarant. Raiteliai tą patį sako apie arklį, bet tai ne taip keista, nes arklys yra gyvas padaras su savo jausmais, o apie gyvą laivą ir panašius dalykus kalba tik poetai ir sausumos žiurkės. Bet aš visada kažkaip jaučiau, kad laivas jūroje, be to, kad yra garų ar burių mašina kroviniams vežti, yra ir jautrus prietaisas, ryšio priemonė tarp gamtos ir žmogaus, ypač to, kuris stovi prie vairo, jei laivas vairuojamas rankomis. Jis tiesiai iš vėjo ir jūros, potvynio ir srovės gauna įspūdžius ir perduoda juos žmogaus rankai, lygiai kaip bevielis telegrafas viršuje pagauna pertraukiamas sroves, o apačioje jas paverčia žinute.

Matai, prie ko suku. Pajutau, kad kažkas spintoje krūptelėjo, ir pajutau tai taip ryškiai, kad išgirdau, nors galbūt nebuvo ko girdėti, ir tas garsas mano galvoje staiga mane pažadino. Bet kitą garsą aš tikrai girdėjau. Jis buvo prislopintas, lyg dėžėje, toks tolimas, lyg sklistų iš tolimojo ryšio telefono, ir vis dėlto žinojau, kad jis spintoje prie mano lovos galvūgalio. Tąkart plaukai nepasišiaušė ir kraujas nesustingo. Tiesiog piktinausi, kad mane pažadino kažkas, kam nedera triukšmauti, kaip nedera barškėti pieštukui mano kajutės stalo stalčiuje. Nes nesupratau. Tiesiog pamaniau, kad spinta kažkaip susisiekia su lauku, kad vėjas įsiskverbė ir dejuoja ją perpūsdamas su labai silpnu cypimu. Užsidegiau šviesą, pažiūrėjau į laikrodį: buvo septyniolika minučių po trijų. Tada apsiverčiau ir užmigau ant dešinės ausies. Ji mano geroji. Kita ausimi gana prastai girdžiu, nes vaikystėje, nerdamas nuo fok marselio rėjos, trenkiausi ja į vandenį. Kvailas poelgis, bet pasekmė labai patogi, kai noriu užmigti triukšme.

Tai buvo pirma naktis, ir tas pats kartojosi dar keletą kartų, bet nereguliariai, nors visada tuo pačiu laiku, sekundės tikslumu. Gal kartais miegodavau ant geros ausies, o kartais ne. Išnaršiau spintą, bet nebuvo kelio, kuriuo galėtų įeiti vėjas ar kas nors kita, nes durys tinka sandariai, matyt, kad neįskristų kandys. Ponia Prat turbūt laikė ten žieminius drabužius, nes tebekvepia kamparu ir terpentinu.

Maždaug po dviejų savaičių tų garsų man užteko. Iki tol sakiau sau, kad būtų kvaila pasiduoti ir išnešti kaukolę iš kambario. Dienos šviesoje viskas visada atrodo kitaip, ar ne? Bet balsas ėjo garsyn – turbūt galima jį vadinti balsu – ir vieną naktį įsibrovė net į kurčiąją ausį. Tai supratau visiškai pabudęs, nes geroji ausis buvo prispausta prie pagalvės, ir tokioje padėtyje nebūčiau išgirdęs net rūko sirenos. Bet tai išgirdau, ir tai mane įsiutino, jei ne išgąsdino, nes kartais vienas nuo kito netoli. Užsidegiau šviesą, atsikėliau, atidariau spintą, pagriebiau skrybėlių dėžę ir išmečiau pro langą kuo toliau.

Tada mano plaukai pasistojo. Tas daiktas ore suklykė kaip dvylikos colių patrankos sviedinys. Jis nukrito kitoje kelio pusėje. Naktis buvo labai tamsi, ir nemačiau jo krintant, bet žinau, kad jis nukrito už kelio. Langas yra tiesiai virš lauko durų, iki tvoros maždaug penkiolika jardų, o kelias dešimties jardų pločio. Už jo gyvatvorė palei kleboniją priklausančią žemę.

Tą naktį daugiau beveik nemiegojau. Nuo tada, kai išmečiau dėžę, nepraėjo nė pusvalandis, ir lauke išgirdau klyksmą. Toks, kokį girdėjome šįvakar, tik blogesnis, sakyčiau, labiau beviltiškas. Gal tai buvo mano vaizduotė, bet galėjau prisiekti, kad klyksmai kaskart artėjo. Užsidegiau pypkę, truputį pasivaikščiojau pirmyn atgal, paskui paėmiau knygą ir sėdėjau skaitydamas, bet tegu mane pakaria, jei prisimenu, ką skaičiau, ar net kokia tai buvo knyga, nes retkarčiais atsklisdavo klyksmas, nuo kurio numirėlis būtų apsivertęs karste.

Kiek prieš aušrą kažkas pasibeldė į lauko duris. To su niekuo nesupainiosi. Atsidariau langą ir pažvelgiau žemyn, nes spėjau, kad kažkam reikia gydytojo: gal žmogus manė, kad Liuko namą perėmė naujasis. Po to baisaus garso buvo gana palengvėjimas išgirsti žmogaus beldimą.

Iš viršaus durų nematyti dėl mažo prieangio. Beldimas pasikartojo, ir aš šūktelėjau, kas ten, bet niekas neatsakė, nors beldimas pasigirdo vėl. Sušukau dar kartą ir pasakiau, kad gydytojas čia nebegyvena. Atsakymo nebuvo, bet man šovė, kad tai gali būti koks senas, visiškai kurčias kaimietis. Tad paėmiau žvakę ir nulipau atidaryti durų. Garbės žodis, apie tą daiktą dar negalvojau, ir kitus garsus buvau beveik pamiršęs. Lipau įsitikinęs, kad lauke ant slenksčio rasiu ką nors su žinia. Pastačiau žvakę ant prieškambario stalo, kad atidarius neužpūstų vėjas. Kol traukiau senovišką skląstį, vėl išgirdau beldimą. Jis nebuvo garsus ir, dabar jau iš arti, kiek pamenu, skambėjo keistai, tuščiaviduriai, bet tikrai maniau, kad beldžia žmogus, norintis įeiti.

Ne. Nieko ten nebuvo, bet kai atidariau duris į vidų, stovėdamas truputį šonu, kad iškart matyčiau lauką, kažkas įriedėjo per slenkstį ir sustojo prie mano kojos.