Klykianti kaukolė: užantspauduota dėžė

Nori žinoti, ar likau kambaryje iki aušros? Taip, bet laikiau uždegtą šviesą ir sėdėjau rūkydamas ir skaitydamas, greičiausiai iš išgąsčio. Paprasta, neginčijama baimė, ir nevadink to bailumu, nes tai ne tas pats. Nebūčiau galėjęs likti vienas su tuo daiktu spintoje. Būčiau mirtinai išsigandęs, nors nesu bailesnis už kitus. Po galais, žmogau, jis pats perėjo kelią, užlipo ant slenksčio ir pasibeldė, kad įleisčiau!

Išaušus apsiaviau batus ir išėjau ieškoti skrybėlių dėžės. Teko gerokai apeiti, pro vartus prie vieškelio, ir radau dėžę atvirą, kabančią kitoje gyvatvorės pusėje. Ji buvo virvele užkliuvusi už šakelių, o dangtis nukritęs ir gulėjo po ja ant žemės. Tai rodo, kad ji neatsidarė, kol nebuvo gerokai už gyvatvorės. O jei ji neatsidarė vos paleista iš rankos, tai, kas buvo viduje, irgi turėjo nulėkti už kelio.

Tiek. Užnešiau dėžę į spintą, įdėjau kaukolę atgal ir užrakinau. Kai mergina atnešė pusryčius, ji pasakė, kad jai gaila, bet turi išeiti, ir jai nesvarbu, jei praras mėnesio algą. Pažvelgiau į ją: jos veidas buvo žalsvai gelsvai baltas. Apsimečiau nustebęs ir paklausiau, kas nutiko, bet nieko iš to neišėjo, nes ji atsisuko į mane ir panoro žinoti, ar ketinu likti namuose, kuriuose vaidenasi, ir kiek tikiuosi išgyventi, jei liksiu. Ji juk pastebėjo, kad kartais truputį prastai girdžiu, bet netiki, kad net aš galėčiau dar kartą pramiegoti tuos klyksmus. O jei galiu, kodėl tarp trijų ir keturių ryto vaikščiojau po namus ir darinėjau lauko duris? Į tai nebuvo ką atsakyti, nes ji mane girdėjo, tad ji išėjo, o aš likau vienas.

Priešpiet nuėjau į kaimą ir radau moterį, sutikusią ateiti atlikti tų menkų darbų ir pagaminti man pietų, jei tik kiekvieną vakarą galės eiti namo. O aš tą pačią dieną persikrausčiau į apačią ir daugiau niekada nebandžiau miegoti geriausiame miegamajame. Po kurio laiko iš Londono gavau porą vidutinio amžiaus škotių tarnaičių, ir ilgą laiką buvo gana ramu. Iš pradžių joms pasakiau, kad namas stovi labai atviroje vietoje, kad rudenį ir žiemą vėjas aplink jį smarkiai švilpia ir dėl to kaime jis įgijo blogą vardą, nes Kornvalio žmonės linkę į prietarus ir pasakoja vaiduoklių istorijas. Dvi kieto veido gelsvaplaukės seserys beveik nusišypsojo ir su didele panieka atsakė, kad apie pietietiškas baidykles nėra geros nuomonės: jos tarnavusios dviejuose Anglijos namuose su vaiduokliais ir ten nematė net Pilkojo berniuko, kuris, jų skaičiavimu, Forfaršyre nesąs jokia ypatinga retenybė.

Jos gyveno pas mane kelis mėnesius, ir kol buvo namuose, turėjome ramybę. Viena iš jų dabar vėl čia, bet per metus ji su seserimi buvo išvažiavusi. Šita – ji buvo virėja – ištekėjo už duobkasio, dirbančio mano sode. Taip jau būna. Kaimas mažas, jis neturi daug darbo ir apie gėles žino pakankamai, kad gražiai man padėtų, be to, atlieka didžiąją dalį sunkių darbų, nes nors mėgstu judėti, jau kiek sustingstu lankstuose. Jis blaivus, tylus žmogus, besirūpinantis savo reikalais, ir kai čia atvykau, buvo našlys. Vardu Trehernas, Džeimsas Trehernas. Škotės seserys nepripažino, kad namuose kas nors negerai, bet atėjus lapkričiui pranešė, kad išeina, nes koplyčia per toli, kitoje parapijoje, o į mūsų bažnyčią jos niekaip negalinčios eiti. Tačiau jaunesnioji pavasarį grįžo, ir vos tik buvo galima paskelbti užsakus, klebonas ją sutuokė su Džeimsu Trehernu, ir nuo to laiko jokių skrupulų klausytis jo pamokslų ji, regis, nebeturi. Jei ji patenkinta, tai ir aš! Pora gyvena mažame name, kurio langai žiūri į šventorių.

Turbūt galvoji, kuo visa tai susiję su tuo, apie ką kalbėjau. Tiek daug būnu vienas, kad atvažiavus senam draugui kartais kalbu vien tam, kad girdėčiau savo balsą. Bet šiuo atveju mintys tikrai susijusios. Būtent Džeimsas Trehernas palaidojo vargšę ponią Prat, o po jos ir jos vyrą tame pačiame kape, ir jis netoli nuo jo namelio galo. Štai toks ryšys mano galvoje. Ryšys gana aiškus. Trehernas kai ką žino, iš jo elgesio esu visai tikras, nors jis toks nekalbus tylenis.

Taip, naktimis dabar esu namuose vienas, nes ponia Trehern viską daro pati, o kai pas mane būna draugas, prie stalo patarnauti ateina duobkasio dukterėčia. Žiemą jis kas vakarą parsiveda žmoną namo, o vasarą, kai šviesu, ji eina viena. Ji nėra nervinga moteris, bet jau ne taip tvirtai kaip anksčiau mano, kad Anglijoje nėra baidyklių, vertų škotės dėmesio. Argi ne juokinga mintis, kad antgamtiniai dalykai priklauso vien Škotijai? Keistas nacionalinis pasididžiavimas, sakyčiau, ar ne?

Gera ugnis, ar ne? Kai dreifuojanti mediena pagaliau įsidega, man rodos, nėra nieko geriau. Taip, jos turime daug, nes, gaila, čia dar daug laivų sudūžta. Tai vieniša pakrantė, ir medienos gali turėti kiek nori, jei tik pasivargini ją parsigabenti. Mudu su Trehernu kartkartėmis pasiskoliname vežimą ir kraunamės tarp šios vietos ir Nerijos. Nekenčiu anglių ugnies, jei galiu gauti kokios nors medienos. Rąstas yra draugija, net jei tai tik denio sijos gabalas ar nupjautas tašas, o druska jame duoda gražias kibirkštis. Žiūrėk, kaip skrenda, tarsi japoniški rankiniai fejerverkai! Garbės žodis, su senu draugu, gera ugnimi ir pypke visai pamiršti aną daiktą viršuje, ypač dabar, kai vėjas aprimo. Bet tai tik atokvėpis, iki ryto bus audra.

Sakai, norėtum pamatyti kaukolę? Neprieštarauju. Nėra jokios priežasties jos neapžiūrėti, ir tobulesnės gyvenime nesi matęs, išskyrus tai, kad apatiniame žandikaulyje trūksta dviejų priekinių dantų.

Ak, taip, juk dar nepasakojau tau apie žandikaulį. Trehernas rado jį sode praėjusį pavasarį, kai kasė duobę naujai šparagų lysvei. Žinai, kad čia šparagų lysves darome šešių ar aštuonių pėdų gylio. Taip, taip, pamiršau tau tai pasakyti. Jis kasė tiesiai žemyn, kaip kasa kapą. Jei nori gerai padarytos šparagų lysvės, patariu ją užsakyti duobkasiui. Tie vyrai turi nuostabų tokio kasimo įgūdį.

Trehernas buvo įsikasęs maždaug trijų pėdų gylyje, kai tranšėjos šone kirto į baltų kalkių masę. Jis buvo pastebėjęs, kad žemė ten kiek puresnė, nors, jo teigimu, nejudinta daugelį metų. Manau, jis pagalvojo, kad net senos kalkės gali netikti šparagams, tad išlaužė jas ir išmetė į viršų. Jis sako, kad jos buvo gana kietos, dideliais gumulais, ir vien iš įpročio jis skaldė gumulus kastuvu, kaip jie gulėjo šalia duobės. Iš vieno gabalo iškrito kaukolės žandikaulis. Jis mano, kad du priekinius dantis išmušė skaldydamas kalkes, bet niekur jų nematė. Tokiuose dalykuose jis labai patyręs, kaip gali įsivaizduoti, ir iškart pasakė, kad žandikaulis tikriausiai priklausė jaunai moteriai ir kad mirusi ji turėjo visus dantis. Jis atnešė jį man ir paklausė, ar noriu jį pasilikti. Jei ne, sakė, įmes jį į artimiausią kapą, kurį kas šventoriuje, nes, jo manymu, tai krikščioniškas žandikaulis ir turi būti deramai palaidotas, kad ir kur būtų likęs kūnas. Pasakiau jam, kad gydytojai dažnai deda kaulus į negesintas kalkes, kad gražiai pabaltų, ir kad, matyt, daktaras Pratas kadaise tam tikslui sode turėjo mažą kalkių duobę ir pamiršo žandikaulį. Trehernas ramiai į mane pažiūrėjo.

– Gal jis tiko prie tos kaukolės, kuri būdavo spintoje viršuje, sere, – pasakė jis. – Gal daktaras Pratas buvo įdėjęs kaukolę į kalkes išvalyti ar panašiai, o kai išėmė, apatinį žandikaulį paliko. Kalkėse įstrigę žmogaus plaukų, sere.

Mačiau, kad įstrigę, ir taip Trehernas pasakė. Jei nieko neįtarė, kodėl, po galais, jis užsiminė, kad žandikaulis gali tikti prie kaukolės? Be to, jis tiko. Tai įrodo, kad jis žino daugiau, nei nori sakyti. Kaip manai, ar jis pažiūrėjo prieš ją laidodamas? O gal… kai laidojo Liuką tame pačiame kape…

Na, na, nėra ko prie to grįžti, ar ne? Pasakiau, kad žandikaulį laikysiu su kaukole, užnešiau į viršų ir įstačiau į vietą. Nėra nė menkiausios abejonės, kad jie vienas kitam priklauso, ir dabar jie kartu.

Trehernas žino nemažai. Neseniai kalbėjomės apie virtuvės tinkavimą, ir jis prisiminė, kad ji nebuvo tinkuota nuo tos pačios savaitės, kai mirė ponia Prat. Nepasakė, kad mūrininkas turbūt paliko kalkių, bet pagalvojo, ir kad tai tos pačios kalkės, kurias rado šparagų duobėje. Jis daug žino. Trehernas – vienas iš tų tylenių, kurie moka sudėti du ir du. Tas kapas labai arti jo namelio galo, ir jis vienas greičiausiai kastuvu dirbančių žmonių, kokius esu matęs. Jei norėtų sužinoti tiesą, galėtų, ir niekas kitas nesužinotų, kol pats nenuspręstų pasakyti. Tokiame ramiame kaime kaip mūsų žmonės neina nakvoti į šventorių žiūrėti, ar duobkasys vienas kažko nesikrapšto tarp dešimtos valandos ir aušros.

Baisiausia pagalvoti apie Liuko apgalvotumą, jei jis tai padarė, apie jo šaltą tikrumą, kad niekas jo neatskleis, ir labiausiai apie jo drąsą, nes ji turėjo būti nepaprasta. Kartais pagalvoju, kad gana bloga gyventi vietoje, kur tai buvo padaryta, jei tai iš tikrųjų padaryta. Matai, visada pridedu šią išlygą, dėl jo atminimo ir truputį dėl savęs.

Tuoj užlipsiu ir atnešiu dėžę. Leisk užsidegti pypkę, nėra kur skubėti! Vakarieniavome anksti, dabar tik pusė dešimtos. Niekada neleidžiu draugui eiti miegoti iki dvylikos ar išgėrus mažiau nei tris taures. Gali išgerti kiek tik nori daugiau, bet mažiau negalima, dėl senų laikų.

Vėl pakyla vėjas, girdi? Tai buvo tik atokvėpis, laukia bloga naktis.

Kai pamačiau, kad žandikaulis tiksliai tinka, nutiko dalykas, nuo kurio truputį krūptelėjau. Pats ne taip lengvai krūpčioju, bet esu matęs, kaip žmonės staiga sujuda, smarkiai įkvėpdami, kai manė esą vieni, o atsisukę pamatė ką nors visai šalia. To niekas negali vadinti baime. Tu nevadintum, ar ne? Ne. Tai va, vos įstačiau žandikaulį į vietą po kaukole, dantys smarkiai užsičiaupė ant mano piršto. Jausmas buvo lygiai toks, lyg ji mane stipriai kąstų, ir prisipažįstu, kad pašokau, dar nesupratęs, kad kita ranka pats spaudžiau žandikaulį ir kaukolę vieną prie kitos. Tikinu tave, visai nebuvau nervingas. Be to, buvo šviesi diena, puikus oras, saulė liejosi į geriausią miegamąjį. Būti nervingam būtų buvę absurdiška, tai tebuvo greitas klaidingas įspūdis, bet nuo jo man iš tiesų pasidarė keista. Kažkodėl prisiminiau juokingą koronerio prisiekusiųjų nuosprendį dėl Liuko mirties: „nuo nežinomo asmens ar gyvūno rankų ar dantų“. Nuo to laiko gailiuosi, kad nemačiau tų žymių ant jo gerklės, nors apatinio žandikaulio tada nebuvo.

Dažnai esu matęs, kaip žmogus rankomis daro beprotiškus dalykus to visai nesuprasdamas. Kartą mačiau vyrą, kabantį viena ranka už seno tento raiščio, atsilošusį už borto, visu svoriu ant jo, ir kita ranka peiliu jau pjaunantį tą raištį, kai apglėbiau jį rankomis. Buvome vidury vandenyno, plaukėme dvidešimties mazgų greičiu. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką daro. Nei aš, kai prisispaudžiau pirštą tarp to daikto dantų. Ir dabar tai jaučiu. Buvo lygiai taip, lyg ji būtų gyva ir bandytų mane įkąsti. Įkąstų, jei galėtų, nes žinau, kad manęs nekenčia, vargšelė!

Kaip manai, ar tai, kas barška viduje, tikrai yra švino gabaliukas? Na, tuoj nunešiu dėžę žemyn, ir jei kas nors iškris tau į rankas, tai tavo reikalas. Jei tai tik žemės grumstelis ar akmenėlis, visas reikalas man nuo širdies nukristų, ir nemanau, kad kada nors dar pagalvočiau apie kaukolę. Bet kažkodėl negaliu prisiversti pats iškratyti to kieto gabalėlio. Vien mintis, kad tai gali būti švinas, man velniškai nejauki, ir vis dėlto esu įsitikinęs, kad netrukus sužinosiu. Tikrai sužinosiu. Esu tikras, kad Trehernas žino, bet jis toks tylenis.

Dabar užlipsiu ir atnešiu. Ką? Geriau eisi su manimi? Cha cha! Manai, bijau skrybėlių dėžės ir garso? Nesąmonė!

Velniai rautų tą žvakę, neužsidega! Tarsi juokingas daiktas suprastų, ko jo reikia! Pažiūrėk – trečias degtukas. Pypkei užsidega greitai. Štai, matai? Dėžutė nauja, tik iš skardinės, kurioje laikau atsargas dėl drėgmės. A, manai, kad žvakės dagtis gali būti drėgnas? Gerai, uždegsiu tą bjaurybę nuo ugnies. Ten jau neužges. Taip, kiek spragsi, bet dabar degs. Dega kaip bet kuri kita žvakė, ar ne? Tiesa ta, kad žvakės čia nekokios. Nežinau, iš kur jos, bet kartais dega silpnai, žalsva liepsna, spjaudydamos smulkias kibirkštis, ir dažnai mane erzina, kad užgęsta pačios. Nieko nepadarysi, nes į mūsų kaimą elektra dar negreit ateis. Iš tikrųjų gana prasta šviesa, ar ne?

Manai, geriau palikčiau tau žvakę, o pats pasiimčiau lempą? Tiesą sakant, nemėgstu nešioti lempų. Gyvenime nesu nė vienos numetęs, bet visada galvoju, kad galiu, o tai velniškai pavojinga. Be to, prie tų prastų žvakių jau gana pripratau.

Gali baigti tą taurę, kol nueisiu, nes neketinu tavęs paleisti miegoti išgėrusio mažiau nei tris. Ir į viršų tau lipti nereikės, nes paguldžiau tave senajame kabinete šalia priimamojo, ten pats ir gyvenu. Tiesą sakant, dabar niekada nesiūlau draugui miegoti viršuje. Paskutinis buvo Krakentorpas, ir jis sakė, kad visą naktį nesudėjo bluosto. Prisimeni senąjį Kraką, ar ne? Jis liko tarnyboje, ir ką tik jį paskyrė admirolu. Taip, jau einu, nebent užges žvakė. Negalėjau nepaklausti, ar prisimeni Krakentorpą. Jei kas nors būtų mums pasakęs, kad tas liesas mažas idiotas taps sėkmingiausiu iš mūsų visų, būtume juokęsi, ar ne? Mudviem irgi nesisekė blogai, tiesa, bet dabar tikrai einu. Nenoriu, kad manytum, jog kalbėdamas tai atidėlioju! Lyg būtų ko bijoti! Jei bijočiau, pasakyčiau tau visai atvirai ir paprašyčiau eiti kartu.

Štai dėžė. Atnešiau labai atsargiai, kad jos netrikdyčiau, vargšelės. Matai, jei dėžę supurtytum, žandikaulis galėtų vėl atsiskirti, o esu tikras, kad jai tai nepatiktų. Taip, žvakė užgeso, kai lipau žemyn, bet tai dėl skersvėjo iš nesandaraus lango ant laiptų aikštelės. Ar ką nors girdėjai? Taip, buvo dar vienas klyksmas. Sakai, esu išblyškęs? Niekis. Širdis kartais kiek keistai plaka, ir per greitai užlipau. Tiesą sakant, tai viena iš priežasčių, kodėl iš tikrųjų mieliau gyvenu pirmame aukšte.

Kad ir iš kur sklido tas klyksmas, tai buvo ne iš kaukolės, nes išgirdęs garsą laikiau dėžę rankoje, ir štai ji dabar čia. Tad galutinai įrodėme, kad klyksmus sukelia kažkas kita. Neabejoju, kada nors išsiaiškinsiu, kas. Žinoma, koks plyšys sienoje ar įskilimas kamine, ar tarpas lango rėme. Taip tikrame gyvenime baigiasi visos vaiduoklių istorijos. Žinai, velniškai džiaugiuosi, kad sugalvojau užlipti ir atnešti ją tau parodyti, nes tas paskutinis klyksmas išsprendžia klausimą. Pagalvok tik, koks silpnas buvau, kad įsivaizdavau, jog vargšė kaukolė gali iš tikrųjų šaukti kaip gyvas padaras!

Dabar atidarysiu dėžę, išimsime ją ir pažiūrėsime ryškioje šviesoje. Gana baisu pagalvoti, kad vargšė ponia sėdėdavo ten, tavo krėsle, vakarą po vakaro, lygiai tokioje pačioje šviesoje, ar ne? Bet juk nusprendžiau, kad visa tai nuo pradžios iki galo šlamštas ir tai tik sena kaukolė, kurią Liukas turėjo būdamas studentas. Gal į kalkes jis ją įdėjo tik pabalinti ir nerado žandikaulio.

Matai, kai įstačiau žandikaulį į vietą, užantspaudavau virvelę, o ant dangčio užrašiau. Tebėra senoji balta modistės etiketė, adresuota poniai Prat, kai jai buvo siųsta skrybėlė, ir kadangi buvo vietos, pakraštyje parašiau: „Kaukolė, kadaise priklausiusi velioniui Liukui Pratui, med. dr.“ Gerai nežinau, kodėl tai parašiau, nebent norėdamas paaiškinti, kaip tas daiktas pas mane atsidūrė. Kartais negaliu nesusimąstyti, kokia skrybėlė buvo atėjusi toje dėžėje. Kokios spalvos, kaip manai? Ar tai buvo linksma pavasarinė skrybėlė su siūbuojančia plunksna ir gražiais kaspinais? Keista, kad ta pati dėžė laiko galvą, kuri nešiojo tuos papuošalus… galbūt. Ne, juk nusprendėme, kad ji tiesiog iš Londono ligoninės, kur Liukas atliko praktiką. Taip į tai žiūrėti daug geriau, ar ne? Tarp tos kaukolės ir vargšės ponios Prat ryšio ne daugiau nei tarp mano istorijos apie šviną ir…

Dieve šventas! Imk lempą, jei gali, neleisk jai užgesti, tuoj užsklęsiu langą, sakau, kokia audra! Štai, užgeso! Juk sakiau! Nieko tokio, yra ugnies šviesa, langą uždariau, skląstis buvo nuleistas tik iki pusės. Ar dėžę nupūtė nuo stalo? Kur ji, po velnių? Štai! Šitas daugiau neatsidarys, nes užkėliau skersinį. Geras dalykas, senoviškas skersinis, nėra nieko geresnio. Dabar tu ieškok skrybėlių dėžės, o aš užsidegsiu lempą. Prakeikti tie degtukai! Taip, pypkės pridegiklis geriau, nuo ugnies turi užsidegti, nepagalvojau, ačiū, štai ir vėl šviesu. Na, kur dėžė? Taip, padėk atgal ant stalo, ir atidarysime.

Pirmą kartą matau, kad vėjas išverstų tą langą, bet iš dalies tai mano nerūpestingumas, kai jį paskutinį kartą uždariau. Taip, žinoma, girdėjau klyksmą. Atrodė, kad jis apėjo visą namą, prieš įsiverždamas pro langą. Tai įrodo, kad visada buvo vėjas ir niekas daugiau, tiesa? O kai ne vėjas, tai mano vaizduotė. Visada buvau labai lakios vaizduotės žmogus. Turbūt taip, nors pats to nežinojau. Senstant save geriau supranti, žinai.

Išimties tvarka išgersiu lašą „Hulstkampo“ neskiesto, kadangi pilies ir sau. Tas drėgnas gūsis mane sušaldė, o su mano polinkiu į reumatą labai bijau peršalti, nes šaltis, kartą įsimetęs, kartais visą žiemą lieka sąnariuose.

Po perkūnais, geras gėrimas! Užsidegsiu šviežią pypkę, dabar, kai vėl viskas jauku, ir tada atidarysime dėžę. Taip džiaugiuosi, kad tą paskutinį klyksmą išgirdome kartu, kol kaukolė buvo čia ant stalo tarp mūsų, nes daiktas niekaip negali būti dviejose vietose vienu metu, o garsas tikrai sklido iš lauko, kaip ir turi sklisti bet koks vėjo garsas. Tau pasirodė, kad jis perklykė per kambarį, kai langas išsivertė? O taip, man irgi, bet tai visai natūralu, kai viskas atvira. Žinoma, girdėjome vėją. Ko dar galima tikėtis?

Pažiūrėk, prašau. Noriu, kad pamatytum, jog antspaudas nepaliestas, prieš mums kartu atidarant dėžę. Paimsi mano akinius? Ne, turi savo. Gerai. Matai, antspaudas sveikas, ir devizo žodžius lengva perskaityti. „Sweet and low“, „Švelniai ir tyliai“, taip, nes eilėraštis tęsiasi „Vakarų jūros vėjau“ ir sako „vėl jį man atpūsk“ ir taip toliau. Štai antspaudas ant mano laikrodžio grandinėlės, kur kabo jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Jį man padovanojo mano vargšė mažoji žmona, kai ją piršau, ir kito niekada neturėjau. Jai buvo labai būdinga sugalvoti tokius žodžius: ji visada mėgo Tennysoną.

Nėra prasmės kirpti virvelės, nes ji pritvirtinta prie dėžės, tad tiesiog sulaužysiu vašką ir atrišiu mazgą, o paskui vėl užantspauduosime. Matai, man malonu jausti, kad tas daiktas saugus savo vietoje ir niekas jo negali išimti. Ne kad įtarčiau, jog Trehernas prie jo liestųsi, bet visada jaučiu, kad jis žino daug daugiau, nei sako.

Matai, pavyko nesulaužius virvelės, nors užrišdamas niekada nesitikėjau dar kartą atidaryti šios dėžės. Dangtis nusiima gana lengvai. Štai! O dabar žiūrėk!

Ką? Nieko nėra? Tuščia? Jos nebėra, žmogau, kaukolės nebėra!