Klykianti kaukolė, 3 dalis
Klykianti kaukolė: švino gabalėlis
Kapitonas atidaro užantspauduotą dėžę, kurioje turėjo būti kaukolė, bet ji tuščia. Apvertus kažkas iškrenta, o į duris kažkas pasibeldžia tris kartus.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Kapitonas svečiui papasakojo viską: kaip kaukolė grįžo prie durų, kaip duobkasys Trehernas sode iškasė prie jos tinkantį žandikaulį ir kaip įstačius tą žandikaulį dantys užsičiaupė ant jo piršto. Dėžę jis užantspaudavo ir laikė spintoje. Viduje kažkas barška, ir jis bijo, kad tai švinas: tada ponią Prat būtų nužudęs jo paties papasakotas būdas. Audringą naktį jis atnešė dėžę į apačią, parodė svečiui sveiką antspaudą ir nuėmė dangtį. Dėžė buvo tuščia.
Ne, man nieko nenutiko. Tik bandau surinkti mintis. Taip keista. Esu visiškai tikras, kad ji buvo viduje, kai pavasarį dėjau antspaudą. Negalėjau to įsivaizduoti: tai visiškai neįmanoma. Jei būčiau kada nors išgėręs stiprią taurę su draugu, pripažinčiau, kad galėjau padaryti kokią idiotišką klaidą išgėręs per daug. Bet taip nedarau ir niekada nedariau. Pinta alaus per vakarienę ir pusė porcijos romo prieš miegą buvo daugiausia, ką išgerdavau net geriausiomis dienomis. Manau, reumatu ir podagra visada serga tokie blaivūs kaip aš! Ir vis dėlto štai mano antspaudas, o štai tuščia skrybėlių dėžė. Viskas aišku.
Sakau, man tai nė kiek nepatinka. Tai negerai. Mano nuomone, čia kažkas ne taip. Nekalbėk man apie antgamtinius reiškinius, nes aš jais netikiu, nė truputėlio! Kažkas turėjo pasidirbti su antspaudu ir pavogti kaukolę. Kartais, kai vasarą einu dirbti į sodą, palieku laikrodį su grandinėle ant stalo. Trehernas tikriausiai tada paėmė antspaudą ir juo pasinaudojo, nes būtų buvęs visai tikras, kad bent valandą negrįšiu.
O jei tai ne Trehernas… ak, nekalbėk man apie galimybę, kad tas daiktas išėjo pats! Jei taip, jis turi būti kur nors namuose, kokiame atokiame kampe, ir laukti. Galime jį užtikti bet kur, jis lauks mūsų, supranti? Tiesiog lauks tamsoje. Tada jis klyks ant manęs, spiegs ant manęs tamsoje, nes jis manęs nekenčia, sakau tau!
Skrybėlių dėžė visiškai tuščia. Nė vienas iš mūsų nesapnuoja. Štai, apverčiu ją dugnu aukštyn.
Kas čia? Apverčiant kažkas iškrito. Ant grindų, prie tavo kojų, žinau, kad ten, ir turime tai surasti. Padėk rasti, žmogau. Radai? Dėl Dievo meilės, duok man greičiau!
Švinas! Žinojau, kai išgirdau krintant. Žinojau, kad tai negali būti niekas kitas, iš to mažo bumbtelėjimo į židinio kilimėlį. Vadinasi, tai vis dėlto švinas, ir tai padarė Liukas.
Jaučiuosi kiek sukrėstas. Ne visai nervingas, žinai, bet smarkiai sukrėstas, tokia tiesa. Manau, kiekvienas būtų. Galų gale negali sakyti, kad bijau to daikto, nes užlipau ir atnešiau. Bent jau maniau, kad nešu, o tai tas pats, ir po perkūnais, kad nepasiduočiau tokioms kvailoms nesąmonėms, užnešiu dėžę į viršų ir padėsiu atgal į vietą. Ne tai. Tai tikrumas, kad vargšelė moteris taip baigė savo dienas, per mane, nes papasakojau tą istoriją. Štai kas taip baisu. Kažkodėl visada tikėjausi, kad niekada nesužinosiu tikrai, bet dabar abejonių nebėra. Pažiūrėk!
Pažiūrėk į jį! Tas mažas švino gumulėlis be jokios ypatingos formos. Pagalvok, ką jis padarė, žmogau! Ar nešiurpsti? Jis, žinoma, davė jai ko nors, kad užmigtų, bet turėjo būti viena baisios kančios akimirka. Pagalvok, verdantis švinas pilamas tau į smegenis. Pagalvok. Ji mirė anksčiau, nei spėjo suklikti, bet tik pagalvok… o! Štai vėl, čia pat lauke, žinau, kad čia pat lauke, negaliu išmesti to iš galvos! O! O!
Pamanei, kad nualpau? Ne, kad būčiau, nes būtų greičiau pasibaigę. Lengva sakyti, kad tai tik garsas ir kad garsas dar niekam nepakenkė, bet tu pats baltas kaip drobė. Yra tik vienas dalykas, ką galima padaryti, jei norime šiąnakt bent akis sumerkti. Turime ją rasti, įdėti atgal į skrybėlių dėžę ir uždaryti spintoje, kur jai patinka. Nežinau, kaip ji išėjo, bet nori atgal. Todėl šiąnakt taip baisiai klykia. Niekada nebuvo taip blogai, niekada nuo tada, kai pirmą kartą…
Palaidoti? Taip, jei rasime, palaidosime, net jei tektų dirbti visą naktį. Palaidosime šešių pėdų gylyje ir sutrypsime žemę, kad niekada nebeišeitų, o jei klyks, taip giliai beveik negirdėsime. Greičiau, imsime žibintą ir ieškosime. Ji negali būti toli. Esu tikras, kad ji čia pat lauke, ji jau lindo vidun, kai uždariau langą, žinau.
Taip, tu visai teisus. Prarandu protą, turiu susiimti. Minutę ar dvi nekalbink manęs. Sėdėsiu visai nejudėdamas užmerktomis akimis ir kartosiu tai, ką moku. Tai geriausia.
„Sudėk aukštį, platumą ir polinį nuotolį, padalink iš dviejų ir iš pusės sumos atimk aukštį. Tada pridėk platumos sekanto, polinio nuotolio kosekanto, pusės sumos kosinuso ir pusės sumos minus aukštis sinuso logaritmus.“ Štai! Nesakyk, kad išėjau iš proto, nes atmintis man veikia, ar ne?
Žinoma, gali sakyti, kad tai mechaniška ir kad niekada nepamirštame to, ko išmokome būdami berniukai ir ką beveik kasdien naudojome visą gyvenimą. Bet būtent apie tai ir kalbu. Kai žmogus išprotėja, sugenda ir neveikia kaip reikiant būtent mechaninė jo proto dalis. Jis prisimena tai, kas niekada nenutiko, mato tai, ko nėra, ar girdi garsus visiškoje tyloje. Nė vienam iš mūsų taip nėra, tiesa?
Eime, imsime žibintą ir apeisime namą. Nelyja, tik pučia kaip iš pragaro, kaip sakydavome. Žibintas spintelėje po laiptais prieškambaryje, ir visada laikau jį paruoštą, jei kartais sudužtų laivas.
Nėra prasmės jos ieškoti? Nesuprantu, kaip gali taip sakyti. Žinoma, buvo nesąmonė kalbėti apie laidojimą, nes ji nenori būti palaidota. Ji nori atgal į savo skrybėlių dėžę ir būti užnešta į viršų, vargšelė! Žinau, kad ją išėmė Trehernas ir vėl uždėjo antspaudą. Gal nunešė į šventorių, ir gal tai darė iš geros valios. Turbūt jis manė, kad ji nebeklyks, jei bus tyliai paguldyta į pašventintą žemę, netoli tos vietos, kur jai dera būti. Bet ji parėjo namo. Taip, štai kaip. Jis visai neblogas žmogus, tas Trehernas, ir, man rodos, gana religingas. Argi tai neskamba natūraliai, protingai ir geranoriškai? Jis manė, kad ji klykia, nes nebuvo deramai palaidota kartu su kitu kūnu. Bet jis klydo. Iš kur jam žinoti, kad ji klykia ant manęs, nes manęs nekenčia ir nes tai mano kaltė, kad joje buvo tas mažas švino gumulėlis?
Vis tiek nėra prasmės ieškoti? Nesąmonė! Sakau tau, ji nori, kad ją rastų… Klausyk! Koks čia beldimas? Girdi? Tuk, tuk, tuk, tris kartus, tada pauzė ir vėl. Skamba tuščiai, ar ne?
Ji parėjo namo. Tą beldimą jau esu girdėjęs. Ji nori į vidų ir būti užnešta į viršų, savo dėžėje. Ji prie lauko durų.
Eisi su manimi? Įsinešime ją. Taip, prisipažįstu, kad nenoriu eiti vienas atidaryti durų. Tas daiktas įriedės ir sustos prie mano kojos, lygiai kaip tada, ir šviesa užges. Mane gerokai sukrėtė tas rastas švino gabalėlis, be to, širdis nelabai tvarkoje, gal per daug stipraus tabako. Be to, visai sutinku pripažinti, kad šiąnakt esu truputį nervingas, jei niekada anksčiau gyvenime nebuvau.
Gerai, eime! Pasiimsiu dėžę, kad nereikėtų grįžti. Girdi beldimą? Jis nepanašus į jokį kitą, kokį esu girdėjęs. Jei palaikysi šias duris atviras, šio kambario šviesoje rasiu žibintą po laiptais, neišsinešdamas lempos į prieškambarį. Ji vis tiek užgestų.
Tas daiktas žino, kad einame. Klausyk! Jam nekantru patekti vidun. Kad ir kas būtų, neuždaryk durų, kol žibintas nebus paruoštas. Turbūt vėl bus įprastas vargas su degtukais… ne, pirmas, po perkūnais! Sakau tau, jis nori vidun, tad jokio vargo nėra. Su tomis durimis dabar gerai, uždaryk, prašau. Dabar eik ir palaikyk žibintą, nes lauke taip smarkiai pučia, kad reikės abiejų rankų. Štai taip, laikyk šviesą žemai. Vis dar girdi beldimą? Na, einu. Atidarysiu tik tiek, kiek reikia, koja prie durų apačios… dabar!
Gaudyk! Tai tik vėjas ją ridena grindimis, tiek tik, sakau tau, lauke beveik uraganas! Pagavai? Dėžė ant stalo. Viena minutė, ir užkelsiu skersinį. Štai!
Kodėl taip grubiai įmetei ją į dėžę? Jai tai nepatinka, žinai.
Ką sakai? Įkando į ranką? Nesąmonė, žmogau! Padarei tą patį, ką ir aš. Kita ranka suspaudei žandikaulius ir prisispaudei. Parodyk. Nejaugi kraujas? Turbūt stipriai suspaudei, po perkūnais, nes oda tikrai perplėšta. Prieš miegą duosiu karbolio tirpalo, nes sako, kad įdrėskimas kaukolės dantimi gali supūliuoti ir pridaryti bėdos.
Eik atgal į vidų, pažiūrėsiu prie lempos. Atnešiu dėžę. Nesirūpink žibintu, tegul dega prieškambaryje, nes tuoj man jo reikės lipant laiptais. Taip, uždaryk duris, jei nori. Taip jaukiau ir šviesiau. Ar pirštas dar kraujuoja? Tuoj atnešiu karbolio, tik leisk pažiūrėti į tą daiktą.
Fui! Ant viršutinio žandikaulio kraujo lašas. Ant iltinio danties. Klaiku, ar ne? Kai pamačiau ją bėgančią prieškambario grindimis, iš rankų beveik dingo jėgos ir pajutau linkstančius kelius. Tada supratau, kad tai audra ją varo lygiomis lentomis. Nekaltini manęs? Žinoma, ne! Buvome berniukai kartu, kai ką esame matę, ir galime vienas kitam prisipažinti, kad abu baisiai išsigandome, kai ji slydo grindimis prie tavęs. Nieko keisto, kad po to keldamas prisispaudei pirštą, jei aš tą patį padariau iš gryno nervingumo, šviesią dieną, saulei į mane šviečiant.
Keista, kaip tvirtai prie jos laikosi žandikaulis, ar ne? Turbūt dėl drėgmės, nes užsičiaupia kaip spaustuvai. Nuvaliau kraujo lašą, nes nebuvo malonu žiūrėti. Nebandysiu jo atverti, nebijok! Nekrėsiu jokių pokštų su vargše, tik vėl užantspauduosiu dėžę, užnešime į viršų ir padėsime ten, kur ji nori būti. Vaškas ant rašomojo stalo prie lango. Ačiū. Galiu tave patikinti, negreit vėl paliksiu antspaudą mėtytis, kad Trehernas galėtų pasinaudoti. Paaiškinti? Gamtos reiškinių neaiškinu, bet jei nori manyti, kad Trehernas buvo paslėpęs ją kažkur krūmuose, o audra nupūtė ją prie namo, prie durų, ir privertė belsti, lyg norėtų, kad ją įleistų, tu galvoji ne apie neįmanomą dalyką, ir aš visai pasirengęs su tavimi sutikti.
Matai? Gali prisiekti, kad šį kartą tikrai matei, kaip ją užantspauduoju, jei vėl nutiktų kas nors panašaus. Vaškas tvirtina virveles prie dangčio, kurio neįmanoma pakelti net tiek, kad įkištum vieną pirštą. Visai patenkintas, ar ne? Taip. Be to, užrakinsiu spintą ir nuo šiol laikysiu raktą kišenėje.
Dabar galime imti žibintą ir lipti į viršų. Žinai ką? Labai linkęs sutikti su tavo teorija, kad vėjas nupūtė ją prie namo. Eisiu pirmas, nes pažįstu laiptus. Tik laikyk žibintą prie mano kojų, kol lipsime. Kaip vėjas kaukia ir švilpia! Ar pajutai po batais smėlį ant grindų, kai ėjome per prieškambarį?
Taip, čia geriausio miegamojo durys. Pakelk žibintą, prašau. Šiapus, prie lovos galvūgalio. Palikau spintą atvirą, kai ėmiau dėžę. Argi ne keista, kaip silpnas moteriškų suknelių kvapas metų metus laikosi senoje spintoje? Štai lentyna. Matei, kaip padėjau ten dėžę, o dabar matai, kaip pasuku raktą ir įsidedu jį į kišenę. Na, ir baigta!
Labanakt. Ar tikrai tau visai patogu? Kambarys nekoks, bet turbūt šiąnakt mieliau miegosi čia nei viršuje. Jei ko reikės, šūktelėk. Tarp mūsų tik lentelių ir tinko pertvara. Šioje pusėje vėjo gerokai mažiau. Ant stalo olandiška, jei nori dar vieną taurę prieš miegą. Ne? Na, kaip nori. Dar kartą labanakt, ir nesapnuok to daikto, jei gali.
1906 m. lapkričio 23 d. laikraštyje „Penradono naujienos“ pasirodė tokia žinutė:
PASLAPTINGA ATITARNAVUSIO JŪRŲ KAPITONO MIRTIS
Tredkumo kaimą smarkiai sujaudino keista kapitono Čarlzo Bradoko mirtis, o apie jos aplinkybes, kurias išties sunku paaiškinti, sklinda visokiausios neįtikėtinos kalbos. Atitarnavęs kapitonas, savo laiku sėkmingai vadovavęs didžiausiems ir greičiausiems vienos pagrindinių transatlantinių garlaivių bendrovių laineriams, antradienio rytą rastas miręs savo lovoje, savo name, už ketvirčio mylios nuo kaimo. Vietos gydytojas nedelsdamas atliko apžiūrą, kuri atskleidė siaubingą faktą: velionį į gerklę įkando žmogus, ir taip neįtikėtinai stipriai, kad sutraiškė trachėją ir sukėlė mirtį. Abiejų žandikaulių dantų žymės ant odos buvo taip aiškiai matomos, kad jas buvo galima suskaičiuoti, tačiau nusikaltėliui, matyt, trūko dviejų apatinių vidurinių kandžių. Tikimasi, kad šis ypatumas padės nustatyti žudiką, kuris gali būti tik pavojingas pabėgęs beprotis. Velionis, nors jau daugiau nei šešiasdešimt penkerių metų, buvo, kaip sakoma, tvirtas ir nemenkos fizinės jėgos vyras, ir stebėtina, kad kambaryje nerasta jokių kovos požymių, taip pat nepavyko nustatyti, kaip žudikas pateko į namą. Įspėjimai išsiųsti į visas Jungtinės Karalystės psichiatrijos ligonines, bet kol kas negauta jokios žinios apie pabėgusį pavojingą pacientą.
Koronerio prisiekusieji paskelbė gana keistą nuosprendį, kad kapitonas Bradokas mirė „nuo nežinomo asmens rankų ar dantų“. Vietos gydytojas, kaip sakoma, privačiai išreiškė nuomonę, kad beprotis yra moteris, ir tai jis sprendžia iš mažo žandikaulių dydžio, kurį rodo dantų žymės. Visas įvykis apgaubtas paslapties. Kapitonas Bradokas buvo našlys ir gyveno vienas. Vaikų nepaliko.
Tai naujausia „Klykianti kaukolė“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?