Baltoji tyla
Du šimtai mylių sniego, maisto šešioms dienoms, nėščia moteris ir draugas, kurio negalima nei vežti, nei palikti. Kiek dar galima laukti?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Meisonas išspjovė ledo gabalą ir graudžiai nužvelgė vargšą gyvulį.
– Karmen ilgiau kaip porą dienų nebeištemps, – tarė jis, įsidėjo jos leteną į burną ir ėmė krimsti ledą, žiauriai sukepusį tarp pirštų.
– Nemačiau, kad šuo su prašmatniu vardu būtų ko nors vertas, – pasakė baigęs darbą ir nustūmė ją šalin. – Tokie tiesiog nuvysta ir nudvesia nuo atsakomybės. Ar esi matęs, kad pražūtų šuo su protingu vardu, koks nors Kasiaras, Saivošas ar Haskis? Ne, pone! Pažiūrėk tik į Šukumą, jis…
Kapt! Liesas žvėris šoko aukštyn, ir balti dantys kaukštelėjo per plauką nuo Meisono gerklės.
– Štai kaip? Šitaip, ką?
Tvirtas smūgis botkočiu už ausies parbloškė gyvulį į sniegą. Šis gulėjo tyliai drebėdamas, o nuo iltių varvėjo geltonos seilės.
– Kaip sakiau, pažiūrėk tik į Šukumą: štai kur dvasia. Lažinuosi, kad iki savaitės galo jis suės Karmen.
– O aš lažinuosi kitaip, – atsiliepė Malamutas Kidas, apversdamas prie ugnies atšildyti padėtą sušalusią duoną. – Dar nepasibaigus kelionei Šukumą suėsim mes. Ką pasakysi, Rūta?
Indėnė ledo gabalėliu nusodino kavos tirščius, pažvelgė į Malamutą Kidą, į savo vyrą, paskui į šunis, bet nieko neatsakė. Tai buvo taip akivaizdu, kad atsakyti nereikėjo. Dviejų šimtų mylių nepramintas kelias priekyje, maisto vos šešioms dienoms sau, o šunims nieko – kitos išeities nebuvo. Abu vyrai ir moteris susėdo prie ugnies ir ėmė valgyti savo menką maistą. Tai buvo tik vidurdienio poilsis, tad šunys gulėjo pakinkyti ir pavydžiai sekė kiekvieną kąsnį.
– Nuo rytojaus jokių pietų, – tarė Malamutas Kidas. – Ir šunis reikia atidžiai stebėti: jie darosi pikti. Pasitaikius progai parverstų žmogų be jokių ceremonijų.
– O aš kadaise buvau Epvorto lygos pirmininkas ir mokiau sekmadieninėje mokykloje.
Tai niekur nederančiai pareiškęs, Meisonas svajingai įsižiūrėjo į savo garuojančius mokasinus ir atsipeikėjo tik tada, kai Rūta pripildė jo puodelį.
– Ačiū Dievui, arbatos turim į valias! Esu matęs, kaip ji auga, ten, Tenesyje. Ko neatiduočiau dabar už karštą kukurūzų paplotėlį! Nieko, Rūta, jau nebeilgai tau badauti ir mokasinus avėti.
Moters niūrumas išsisklaidė, o jos akyse sušvito didelė meilė baltajam valdovui – pirmam baltajam žmogui, kurį ji kada matė, pirmam vyrui, kuris su moterimi elgėsi geriau nei su gyvuliu ar nešuliniu galvijum.
– Taip, Rūta, – kalbėjo toliau vyras tuo mišriu žargonu, kuriuo tik ir galėjo susikalbėti. – Palauk, kol viską išplausim ir patrauksim į Išorę. Sėsim į Baltojo Žmogaus kanoją ir važiuosim į Sūrų Vandenį. Taip, blogas vanduo, piktas vanduo, dideli kalnai šoka aukštyn žemyn visą laiką. Ir toks didelis, toks toli, toks labai toli: keliauji dešimt miegų, dvidešimt miegų, keturiasdešimt miegų, – jis vaizdžiai skaičiavo dienas ant pirštų, – ir visą laiką vanduo, blogas vanduo. Paskui ateini į didelį kaimą, žmonių daug, kaip uodų kitą vasarą. Vigvamai, o, tokie aukšti: dešimt, dvidešimt pušų. Hi-yu skookum!
Jis bejėgiškai nutilo, maldaujamai pažvelgė į Malamutą Kidą ir ženklų kalba vargais negalais sustatė tas dvidešimt pušų vieną ant kitos. Malamutas Kidas šypsojosi linksmai ir ciniškai, o Rūtos akys buvo plačiai atmerktos iš nuostabos ir malonumo: ji pusiau tikėjo, kad jis juokauja, o toks nusileidimas glostė vargšę moters širdį.
– O paskui įeini į tokią… tokią dėžę, ir pūkšt! – važiuoji aukštyn. – Tai rodydamas jis metė tuščią puodelį į orą ir, miklai jį pagavęs, sušuko: – Ir bumbt! – važiuoji žemyn. O, didieji šamanai! Tu eini į Jukono fortą, aš einu į Arktik Sitį, dvidešimt penki miegai, didelė virvė visą laiką, aš pagaunu virvę, sakau: „Alio, Rūta! Kaip gyveni?“, o tu sakai: „Čia mano geras vyras?“, aš sakau: „Taip“, tu sakai: „Negaliu kepti gera duona, nebėra sodos“, tada aš sakau: „Žiūrėk sandėlyje, po miltais. Sudie.“ Tu žiūri ir randi daug sodos. Visą laiką tu Jukono forte, aš Arktik Sityje. Hi-yu šamanas!
Rūta taip nekaltai nusišypsojo tai pasakai, kad abu vyrai prapliupo juoktis. Šunų peštynės nutraukė Išorės stebuklus, o kol urzgiančius kovotojus išskyrė, ji jau buvo apraišiojusi roges, ir viskas buvo paruošta kelionei.
– Mush! Boldi! Hi! Mush pirmyn!
Meisonas vikriai padirbėjo botagu ir, šunims tyliai inkščiant ir įsirėmus į pakinktus, vairo kartimi atplėšė roges. Paskui sekė Rūta su antru kinkiniu, o Malamutas Kidas, padėjęs jai pajudėti, ėjo paskutinis. Stiprus vyras, tikras žvėris, galintis vienu smūgiu parblokšti jautį, jis negalėjo mušti vargšų gyvulių, tad juos kalbino kaip retas šunų varovas, ir vos ne verkė kartu su jais iš jų kančios.
– Na, mush, mush, vargšai, nutrintom letenom! – murmėjo jis po kelių bergždžių bandymų pajudinti krovinį.
Pagaliau jo kantrybė buvo atlyginta: nors ir inkšdami iš skausmo, šunys paskubėjo pasivyti savo draugus.
Daugiau jokių kalbų: kelio vargas tokios prabangos neleidžia. Iš visų bukinančių darbų šiaurės kelias yra pats sunkiausias. Laimingas tas, kas gali atlaikyti vienos dienos kelią tylos kaina, ir dar pramintu taku.
O iš visų širdį plėšiančių darbų sunkiausia – praminti kelią. Kiekvienu žingsniu didžiulis pintas sniegbatis grimzta, kol sniegas pasiekia kelį. Tada aukštyn, tiesiai aukštyn: nukrypsi per colio dalį – ir nelaimė tikra. Sniegbatį reikia kelti, kol jis išlips virš paviršiaus, tada pirmyn, žemyn, ir kita koja vertikaliai kyla dar puse jardo. Kas bando pirmą kartą, net jei kažkaip nesuduria sniegbačių ir neišsitiesia visu ūgiu ant klastingo pagrindo, po šimto jardų pasiduos visiškai išsekęs. Kas visą dieną sugeba nepakliūti šunims po kojomis, tas gali įlįsti į miegmaišį švaria sąžine ir su pasididžiavimu, viršijančiu bet kokį supratimą. O kas nukeliauja dvidešimt miegų Ilguoju keliu, tam gali pavydėti ir dievai.
Popietė slinko, ir bebalsiai keliautojai, apimti Baltosios Tylos gimdomos pagarbios baimės, palinko prie darbo. Gamta turi daug gudrybių, kuriomis įtikina žmogų, kad jis baigtinis: nesiliaujantis potvynių ir atoslūgių srautas, audros įniršis, žemės drebėjimo smūgis, ilgas dangaus artilerijos griausmas. Bet pati baisiausia, pati apstulbinanti yra Baltosios Tylos sustingimas. Liaujasi visoks judėjimas, dangus nusigiedrija ir tampa tarsi varinis, menkiausias šnabždesys atrodo šventvagystė, o žmogus ima drovėtis ir baimintis savo paties balso. Vienintelė gyvybės dėmelė, keliaujanti per vaiduokliškas mirusio pasaulio dykras, jis virpa dėl savo įžūlumo ir supranta, kad jo gyvenimas yra lervos gyvenimas, ne daugiau. Nekviestos kyla keistos mintys, ir visų dalykų paslaptis siekia prabilti. Jį apima mirties, Dievo, visatos baimė, Prisikėlimo ir Gyvenimo viltis, nemirtingumo ilgesys, bergždžios įkalintos esmės pastangos. Tada, jei apskritai kada nors, žmogus eina vienas su Dievu.
Taip diena ir nuslinko. Upė darė didelį vingį, ir Meisonas pasuko kinkinį trumpesniu keliu per siaurą sausumos sąsmauką. Bet šunys užsispyrė prie aukšto kranto. Kartą po karto, nors Rūta ir Malamutas Kidas stūmė roges, jie slydo atgal. Tada visi kartu pabandė dar sykį. Nelaimingi, iš bado nusilpę gyvuliai įtempė paskutines jėgas. Aukštyn, aukštyn – rogės sustingo ant kranto viršaus, bet vedlys pasuko paskui save visą virtinę į dešinę ir supainiojo Meisono sniegbačius. Pasekmės buvo liūdnos: Meisonas nuvirto nuo kojų, vienas šuo krito pakinktuose, o rogės nusirito atgal ir nutempė viską vėl žemyn.
Čaižt! Botagas įniršęs krito ant šunų, labiausiai ant to, kuris parkrito.
– Nereikia, Meisonai, – maldavo Malamutas Kidas. – Vargšas gyvulys jau vos gyvas. Palauk, prikinkysim mano šunis.
Meisonas sąmoningai sulaikė botagą, kol nuskambėjo paskutinis žodis, ir tada švystelėjo ilga virvė, visiškai apsivyniojusi apie nusikaltusio padaro kūną. Karmen – nes tai buvo Karmen – susigūžė sniege, gailiai sucypė ir nuvirto ant šono.
Tai buvo tragiška akimirka, apgailėtinas kelio nutikimas: mirštantis šuo, du įpykę draugai. Rūta susirūpinusi žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. Tačiau Malamutas Kidas susitvardė, nors jo akyse buvo visas pasaulis priekaišto, pasilenkė prie šunies ir perpjovė pakinktus. Niekas neištarė nė žodžio. Kinkiniai buvo sudvejinti, kliūtis įveikta, rogės vėl pajudėjo, o mirštantis šuo vilkosi iš paskos. Kol gyvulys dar gali eiti, jo nešauna; jam paliekama ši paskutinė galimybė – įšliaužti į stovyklą, jei tik gali, tikintis, kad kas nors nušaus briedį.
Jau gailėdamasis dėl savo pykčio, bet per daug užsispyręs, kad jį išpirktų, Meisonas vargo vilkstinės priekyje, nė nenujausdamas, kad ore tvyro pavojus. Užuovėjos slėnyje miškas buvo tankus, ir jie vingiavo pro medžius. Už kokių penkiasdešimties pėdų nuo kelio stūksojo aukšta pušis. Ištisas kartas ji čia stovėjo, ir ištisas kartas likimas turėjo šį vienintelį tikslą. Galbūt tas pats buvo lemta ir Meisonui.
Jis pasilenkė pririšti atsilaisvinusio mokasino raiščio. Rogės sustojo, šunys be inkštelėjimo sugulė sniege. Tyla buvo šiurpi: joks dvelktelėjimas nečežino šerkšnu apaugusio miško. Kosmoso šaltis ir tyla buvo sušaldę gamtos širdį ir užgniaužę jos virpančias lūpas. Ore pulsavo atodūsis; jie lyg ir negirdėjo jo, o tik pajuto, tarsi judesio nuojautą nejudančioje tuštumoje. Tada didysis medis, slegiamas savo metų ir sniego, suvaidino paskutinį vaidmenį gyvenimo tragedijoje. Meisonas išgirdo perspėjantį traškesį ir bandė pašokti, bet, beveik atsitiesęs, gavo smūgį tiesiai į petį.
Staigus pavojus, greita mirtis – kiek kartų Malamutas Kidas buvo su ja susidūręs! Pušų spygliai dar virpėjo, kai jis jau davė įsakymus ir puolė veikti. Indėnė nei apalpo, nei ėmė bergždžiai raudoti, kaip būtų padariusi ne viena jos baltoji sesuo. Jam įsakius ji užgulė skubiai iš kuolo padaryto sverto galą, lengvindama spaudimą ir klausydamasi vyro dejonių, o Malamutas Kidas puolė medį kirviu. Plienas linksmai skambėjo, įkirsdamas į sušalusį kamieną, ir kiekvieną kirtį lydėjo priverstinis, garsus iškvėpimas, miškakirčio „Hu! Hu!“
Pagaliau Kidas paguldė ant sniego apgailėtiną daiktą, kuris kadaise buvo žmogus. Bet už draugo skausmą baisesnė buvo nebyli moters kančia, tas viltingas ir beviltiškas klausimas jos veide. Kalbėta mažai: šiauriečiai anksti išmoksta, kad žodžiai bergždi, o darbai neįkainojami. Kai šešiasdešimt penki laipsniai žemiau nulio, žmogus negali gulėti sniege ilgiau nei kelias minutes ir likti gyvas. Tad rogių raiščiai buvo perpjauti, o sužeistasis, susuktas į kailius, paguldytas ant šakų guolio. Priešais jį gaudė laužas, sukurtas iš to paties medžio, kuris padarė nelaimę. Už jo ir iš dalies virš jo buvo ištemptas paprastas tentas: drobės gabalas, gaudantis sklindančią šilumą ir atmušantis ją atgal žemyn. Tai gudrybė, kurią išmano tie, kas fiziką studijuoja prie pačių jos versmių.
O kas yra dalijęsi guolį su mirtimi, žino, kada nuskamba šaukimas. Meisonas buvo baisiai sutraiškytas. Tai rodė jau pirma, paviršutiniška apžiūra. Dešinė ranka, koja ir nugara buvo sulaužytos, nuo klubų žemyn jis buvo paralyžiuotas, o vidinių sužalojimų tikimybė buvo didelė. Vienintelis gyvybės ženklas buvo retkarčiais išsprūstanti dejonė.
Jokios vilties, nieko negalima padaryti. Negailestinga naktis slinko lėtai. Rūtos dalia buvo beviltiškas jos genties stoicizmas, o Malamuto Kido bronziniame veide atsirado naujų raukšlių. Iš tiesų Meisonas kentėjo mažiausiai, nes laiką leido rytų Tenesyje, Didžiuosiuose Dūminiuose kalnuose, iš naujo gyvendamas vaikystės vaizdus. Graudžiausia buvo seniai pamiršto pietietiško jo tarimo melodija, kai jis kliedėjo apie maudynių duburius, meškėnų medžiokles ir arbūzų vagystes. Rūta nesuprato nė žodžio, bet Kidas suprato ir jautė – jautė taip, kaip gali jausti tik tas, kas metų metus buvo atkirstas nuo visko, ką reiškia civilizacija.
Rytas sužeistajam grąžino sąmonę, ir Malamutas Kidas pasilenkė arčiau, kad išgirstų jo šnabždesį.
– Pameni, kaip susipažinom prie Tananos? Kitą ledonešį bus ketveri metai. Tada man ji nelabai terūpėjo. Greičiau tiesiog buvo graži, na, ir buvo čia šiek tiek jaudulio, man rodos. Bet žinai, aš ją labai pamilau. Ji man buvo gera žmona, visada šalia, kai būdavo sunku. O kai reikia derėtis, pats žinai, jai nėra lygių. Pameni, kaip ji nusileido Muzhorno slenksčiais, kad nuimtų tave ir mane nuo to akmens, o kulkos plakė vandenį kaip kruša? Ir badą Nuklukjete, kai ji lenktyniavo su ledonešiu, kad atneštų žinią?
– Taip, ji man buvo gera žmona, geresnė už aną. Nežinojai, kad buvau vedęs? Niekad nesakiau, ką? Na, pabandžiau kartą, ten, Valstijose. Todėl ir esu čia. Kartu augom. Išvažiavau, kad ji turėtų progą išsiskirti. Ir išsiskyrė.
– Bet tai neturi nieko bendra su Rūta. Galvojau viską išplauti ir kitąmet traukti į Išorę, ji ir aš, bet jau per vėlu. Nesiųsk jos atgal pas savuosius, Kidai. Moteriai baisiai sunku grįžti. Tik pagalvok! Beveik ketveri metai ant mūsų lašinių, pupelių, miltų ir džiovintų vaisių, o paskui atgal prie žuvies ir karibu. Negerai jai, išmėginus mūsų gyvenimą ir supratus, kad jis geresnis už jos žmonių, grįžti pas juos. Pasirūpink ja, Kidai, gal tu pats… bet ne, tu nuo jų visada laikeisi atokiau, ir niekada man nesakei, ko atvykai į šį kraštą. Būk jai geras ir kuo greičiau išsiųsk į Valstijas. Bet sutvarkyk taip, kad ji galėtų grįžti: gali imti ilgėtis namų, pats supranti.
– O vaikas… jis mus suartino, Kidai. Tik tikiuosi, kad bus berniukas. Tik pagalvok! Mano kūno kūnas, Kidai. Jis negali likti šiame krašte. O jei mergaitė – juo labiau. Parduok mano kailius: už juos duos bent penkis tūkstančius, ir dar tiek pat turiu kompanijoje. Mano reikalus tvarkyk kartu su savo. Manau, tas terasos sklypas dar atsipirks. Pasirūpink, kad jis gerai mokytųsi, ir, Kidai, svarbiausia, neleisk jam grįžti. Šis kraštas nesukurtas baltiesiems.
– Aš jau baigtas žmogus, Kidai. Geriausiu atveju trys ar keturi miegai. Tu turi eiti. Privalai eiti! Atsimink, tai mano žmona, tai mano sūnus… O Dieve! Tikiuosi, kad sūnus! Negali likti su manim, ir aš, mirštantis, įsakau tau eiti.
– Duok man tris dienas, – maldavo Malamutas Kidas. – Gal tau pagerės, gal kas nors pasitaikys.
– Ne.
– Tik tris dienas.
– Tu turi eiti.
– Dvi dienas.
– Tai mano žmona ir mano sūnus, Kidai. Tu to neprašytum.
– Vieną dieną.
– Ne, ne! Įsakau…
– Tik vieną dieną. Su maistu kaip nors išsisuksim, o gal pavyks nušauti briedį.
– Ne… gerai, vieną dieną, bet nė minutės daugiau. Ir, Kidai, nepalik… nepalik manęs vieno, kai ateis ta akimirka. Tik vienas šūvis, vienas gaiduko paspaudimas. Supranti. Tik pagalvok! Tik pagalvok! Mano kūno kūnas, o aš jo niekada nepamatysiu!
– Atsiųsk čia Rūtą. Noriu atsisveikinti ir pasakyti, kad ji turi galvoti apie vaiką ir nelaukti, kol numirsiu. Kitaip gali atsisakyti eiti su tavim. Sudie, seni, sudie.
– Kidai! Klausyk… iškask duobę aukščiau upeliuko, šalia nuošliaužos. Ten ant kastuvo išploviau už keturiasdešimt centų.
– Ir, Kidai!
Jis pasilenkė dar žemiau, kad išgirstų paskutinius silpnus žodžius, kuriais mirštantis žmogus atsisakė savo išdidumo.
– Man gaila… dėl… na, žinai… dėl Karmen.
Palikęs merginą tyliai verkti prie vyro, Malamutas Kidas užsitraukė parką, užsidėjo sniegbačius, pasikišo šautuvą po pažastimi ir nusliūkino į mišką. Jis nebuvo naujokas atšiaurių Šiaurės sielvartų akivaizdoje, bet tokio sunkaus uždavinio dar nebuvo sprendęs. Abstrakčiai tai buvo paprastas matematikos veiksmas: trys galimi gyvenimai prieš vieną pasmerktą. Bet dabar jis dvejojo. Penkerius metus, petys į petį, upėse ir keliuose, stovyklose ir kasyklose, žvelgdami mirčiai į akis mūšiuose, potvyniuose ir bade, jie mezgė savo draugystės saitus. Tie saitai buvo tokie tvirti, kad jis dažnai pajusdavo neaiškų pavydą Rūtai – nuo to pirmo karto, kai ji atsistojo tarp jų. O dabar jis turėjo juos nukirsti savo ranka.
Nors meldė briedžio, bent vieno briedžio, visa medžioklė, regis, buvo palikusi šią žemę, ir sutemos užklupo išsekusį žmogų, šliaužiantį į stovyklą tuščiomis rankomis, sunkia širdimi. Šunų triukšmas ir spiegiantys Rūtos riksmai privertė jį skubėti.
Įsiveržęs į stovyklą jis pamatė merginą urzgiančios gaujos vidury, kertančią kirviu į visas puses. Šunys sulaužė griežtą šeimininkų įstatymą ir puolė maistą. Jis prisidėjo apvertęs šautuvą, ir senas kaip pasaulis natūralios atrankos žaidimas vyko su visu pirmykštės aplinkos negailestingumu. Šautuvas ir kirvis kilo ir leidosi, pataikė ir nepataikė monotoniška tvarka; šmėžavo lankstūs kūnai, laukinės akys ir varvančios iltys, žmogus ir žvėris kovojo dėl viršenybės iki pat žiauriausios pabaigos. Tada sumušti gyvuliai nusliūkino į laužo šviesos pakraštį, laižė žaizdas ir kaukė savo kančią žvaigždėms.
Visos džiovintos lašišos atsargos buvo suėstos, o dviem šimtams mylių dykynės liko gal penki svarai miltų. Rūta sugrįžo pas vyrą, o Malamutas Kidas supjaustė šiltą vieno šuns kūną, kurio kaukolę buvo sutriuškinęs kirvis. Kiekvieną gabalą jis kruopščiai pasidėjo, išskyrus kailį ir vidurius, kuriuos numetė tiems, kurie dar prieš akimirką buvo to šuns draugai.
Rytas atnešė naują bėdą. Gyvuliai puolė vienas kitą. Karmen, vis dar besilaikanti ant plono gyvybės siūlo, buvo gaujos parblokšta. Botagas krito ant jų, bet jie to nepaisė. Jie gūžėsi ir cypė po smūgiais, bet nesiskirstė, kol nedingo paskutinis apgailėtinas kąsnis: kaulai, kailis, plaukai, viskas.
Malamutas Kidas dirbo savo darbą ir klausėsi Meisono, kuris vėl buvo Tenesyje ir sakė painias kalbas bei laukinius raginimus senų dienų broliams.
Pasinaudodamas šalia augančiomis pušimis, jis dirbo greitai, o Rūta stebėjo, kaip jis daro sandėlėlį, panašų į tuos, kuriuose medžiotojai kartais saugo mėsą nuo ernių ir šunų. Vieną po kitos jis palenkė dviejų mažų pušų viršūnes viena prie kitos, beveik iki žemės, ir pririšo briedžio odos raiščiais. Tada mušdamas suvaldė šunis, pakinkė juos į dvejas roges ir sukrovė ant jų viską, išskyrus kailius, kuriais buvo apgaubtas Meisonas. Tuos kailius jis tvirtai apvyniojo ir aprišo aplink jį, abu galus pritvirtindamas prie palenktų pušų. Vienas medžioklinio peilio mostas juos paleistų ir išmestų kūną aukštyn į orą.
Rūta jau buvo išklausiusi paskutinę vyro valią ir nesipriešino. Vargšė mergina gerai buvo išmokusi klusnumo pamoką. Nuo mažens ji lenkėsi ir matė, kaip visos moterys lenkiasi kūrinijos valdovams, ir jai neatrodė, kad moters prigimtyje būtų priešintis. Kidas leido jai vieną kartą išlieti sielvartą, kai ji bučiavo vyrą (jos pačios žmonės tokio papročio neturėjo), paskui nuvedė prie pirmųjų rogių ir padėjo užsidėti sniegbačius. Aklai, instinktyviai ji paėmė vairo kartį ir botagą, šūktelėjo šunims „mush!“ ir išvedė juos į kelią. Tada jis grįžo pas Meisoną, kuris buvo praradęs sąmonę, ir dar ilgai po to, kai ji išnyko iš akių, tupėjo prie ugnies laukdamas, tikėdamasis, melsdamas, kad draugas numirtų.
Nemalonu būti vienam su skausmingomis mintimis Baltojoje Tyloje. Niūrumo tyla yra gailestinga: ji gaubia žmogų tarsi apsauga ir alsuoja tūkstančiu neapčiuopiamų užuojautų. Bet šviesi Baltoji Tyla, skaidri ir šalta, po plieniniu dangumi, yra negailestinga.
Praėjo valanda, dvi valandos, bet žmogus nemirė. Vidurdienį saulė, nė nepakėlusi savo krašto virš pietinio horizonto, metė per dangų ugnies užuominą ir greit ją atitraukė. Malamutas Kidas pakilo ir nusitempė prie draugo. Jis metė vieną žvilgsnį aplink. Baltoji Tyla, regis, šaipėsi, ir jį apėmė didelė baimė. Nuskambėjo aštrus trenksmas. Meisonas išlėkė aukštyn į savo oro kapą, o Malamutas Kidas plakė šunis, kol šie pasileido pašėlusiu šuoliu, ir pabėgo per sniegą.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai nėra kur trauktis,Pasaulio klasika lietuviškai