Veidrodyje nieko

Transilvanijoje gyvena keturios aiškiai skirtingos tautos: pietuose saksai, o kartu su jais valachai, dakų palikuonys; vakaruose madjarai, rytuose ir šiaurėje sekeliai. Vykstu pas pastaruosius, kurie save laiko Atilos ir hunų palikuonimis. Galbūt taip ir yra, nes vienuoliktame amžiuje šalį užkariavę madjarai rado joje įsikūrusius hunus. Skaičiau, kad visi pasaulyje žinomi prietarai yra susirinkę į Karpatų pasagą, tarsi ji būtų kažkokio vaizduotės sūkurio centras; jeigu taip, mano viešnagė gali būti labai įdomi. (Pastaba: viską apie juos būtinai išklausinėti grafą.)

Miegojau prastai, nors lova buvo pakankamai patogi: sapnavau visokius keistus sapnus. Visą naktį po mano langu staugė šuo, tai galėjo turėti įtakos; o gal kalta paprika, nes išgėriau visą grafiną vandens ir vis tiek buvau ištroškęs. Paryčiais užmigau, ir mane pažadino nesiliaujantis beldimas į duris, tad turbūt tada jau miegojau kietai. Pusryčiams vėl gavau paprikos, kažkokios kukurūzų miltų košės, kurią jie vadino „mamaliga“, ir mėsos faršu įdarytą baklažaną, puikų patiekalą, vadinamą „impletata“. (Pastaba: gauti ir šį receptą.) Pusryčius teko valgyti skubant, nes traukinys išvyko truputį prieš aštuonias, tiksliau, turėjo išvykti: 7.30 atskubėjęs į stotį, vagone išsėdėjau daugiau nei valandą, kol pajudėjome. Man atrodo, kad kuo toliau į rytus, tuo mažiau punktualūs traukiniai. Kokie jie turėtų būti Kinijoje?

Visą dieną tarsi slinkome per kraštą, pilną visokiausio grožio. Kartais matėme miestelius ar pilis ant stačių kalvų, tokias, kokios piešiamos senuose mišioluose; kartais lėkėme palei upes ir upelius, kurie, sprendžiant iš plačių akmenuotų pakrančių, smarkiai patvinsta. Daug vandens ir stiprios srovės reikia, kad upės pakraštys būtų taip nušluotas. Kiekvienoje stotyje stovėjo žmonių būriai, kartais ištisos minios, apsirengusios kuo įvairiausiai. Vieni atrodė lygiai kaip valstiečiai namie ar tie, kuriuos mačiau važiuodamas per Prancūziją ir Vokietiją, su trumpais švarkais, apvaliomis skrybėlėmis ir naminėmis kelnėmis; kiti buvo labai vaizdingi. Moterys atrodė dailios, kol prie jų nepriartėdavai, bet liemuo jų buvo labai negrakštus. Visos turėjo vienokias ar kitokias plačias baltas rankoves, o dauguma – didelius diržus su daugybe plazdančių juostelių, kaip baleto kostiumuose, tik žinoma, po jais buvo apatiniai sijonai. Keisčiausiai atrodė slovakai, barbariškesni už kitus: didelės piemenų skrybėlės, plačios purvinai baltos kelnės, baltos drobinės palaidinės ir milžiniški sunkūs odiniai diržai, beveik pėdos pločio, nukalinėti žalvarinėmis vinimis. Jie avi aukštus batus, į kuriuos sukiša kelnes, ir turi ilgus juodus plaukus ir tankius juodus ūsus. Labai vaizdingi, bet pasitikėjimo nekelia. Scenoje juos iškart palaikytum sena rytietiška plėšikų gauja. Tačiau man pasakė, kad jie visiškai nekenksmingi ir jiems netgi trūksta prigimtinio ryžto.

Prietemai jau tamsėjant, atvykome į Bistricą, labai įdomią seną vietą. Būdama beveik pasienyje – iš jos per Borgo perėją einama į Bukoviną – ji turėjo labai audringą praeitį, ir tai aiškiai matyti. Prieš penkiasdešimt metų kilo eilė didelių gaisrų, kurie penkis kartus baisiai ją nusiaubė. Pačioje septyniolikto amžiaus pradžioje ji iškentė trijų savaičių apgultį ir neteko 13 000 žmonių: karo aukų skaičių dar padidino badas ir ligos.

Grafas Drakula buvo nurodęs man vykti į viešbutį „Auksinė karūna“. Mano didžiam džiaugsmui, jis pasirodė esąs visiškai senoviškas, nes, žinoma, norėjau kuo daugiau pamatyti iš šio krašto papročių. Akivaizdu, kad manęs laukė: priėjęs duris, išvydau linksmos išvaizdos pagyvenusią moterį įprastais valstietės drabužiais – balti apatiniai ir ilga dviguba spalvoto audinio prijuostė, priekyje ir užpakalyje, aptempta bemaž nepadoriai. Man priėjus, ji nusilenkė ir paklausė:

– Ponas anglas?

– Taip, – atsakiau, – Džonatanas Harkeris.

Ji nusišypsojo ir kažką perdavė pagyvenusiam vyrui baltais marškinių rankovėmis, kuris buvo išėjęs paskui ją prie durų. Jis nuėjo, bet tuoj pat grįžo su laišku:

„Mano Bičiuli. Sveiki atvykę į Karpatus. Nekantriai Jūsų laukiu. Gerai išsimiegokite šiąnakt. Rytoj trečią valandą į Bukoviną išvyks pašto karieta; vieta joje Jums palikta. Borgo perėjoje lauks mano karieta ir atveš Jus pas mane. Tikiuosi, kad kelionė iš Londono buvo laiminga ir kad viešnagė mano gražiame krašte Jums patiks.

Jūsų bičiulis

DRAKULA“

Gegužės 4 d. Sužinojau, kad šeimininkas gavo iš grafo laišką, kuriame jam liepta užtikrinti man geriausią vietą karietoje; tačiau kai paklausiau smulkiau, jis pasidarė santūrus ir apsimetė nesuprantąs mano vokiečių kalbos. Tai negalėjo būti tiesa, nes iki tol suprato puikiausiai; bent jau į klausimus atsakinėjo taip, tarsi suprastų. Jis ir jo žmona, senoji ponia, kuri mane pasitiko, išsigandę susižvalgė. Šeimininkas sumurmėjo, kad pinigai atsiųsti laiške, ir tiek jis težinąs. Kai paklausiau, ar pažįsta grafą Drakulą ir ar gali ką nors papasakoti apie jo pilį, ir jis, ir žmona persižegnojo, pasakė nieko nežiną ir tiesiog atsisakė kalbėti toliau. Iki išvykimo liko taip mažai laiko, kad nebespėjau paklausti nieko kito; visa tai buvo labai paslaptinga ir visai neguodė.

Prieš pat man išvykstant, senoji ponia atėjo į mano kambarį ir labai isteriškai paklausė:

– Ar privalote važiuoti? O! Jaunasis pone, ar privalote važiuoti?

Ji buvo tokia susijaudinusi, kad, regis, pametė ir tą vokiečių kalbą, kurią mokėjo, ir viską maišė su kažkokia kita, man visai nežinoma. Suprasti ją pavyko tik daug klausinėjant. Kai pasakiau, kad privalau išvykti tuoj pat ir kad einu svarbius reikalus, ji vėl paklausė:

– Ar žinote, kokia šiandien diena?

Atsakiau, kad gegužės ketvirtoji. Ji papurtė galvą ir vėl tarė:

– O taip! Tai aš žinau! Tai aš žinau, bet ar jūs žinote, kokia šiandien diena?

Pasakiau, kad nesuprantu, ir ji kalbėjo toliau:

– Šiandien Šventojo Jurgio išvakarės. Ar nežinote, kad šiąnakt, laikrodžiui mušant vidurnaktį, viskas, kas pasaulyje pikta, gaus visišką valią? Ar žinote, kur važiuojate ir pas ką važiuojate?

Ji taip aiškiai kentėjo, kad bandžiau ją nuraminti, bet veltui. Galiausiai ji puolė ant kelių ir maldavo nevažiuoti, bent dieną kitą palaukti. Visa tai buvo labai juokinga, bet man pasidarė nejauku. Tačiau manęs laukė reikalai, ir niekam negalėjau leisti jų sutrukdyti. Todėl bandžiau ją pakelti ir kuo rimčiau pasakiau, kad dėkoju, bet pareiga neatidėliotina ir privalau vykti. Tada ji atsistojo, nusišluostė akis, nusiėmė nuo kaklo kryželį ir ištiesė man. Nežinojau, ką daryti: kaip Anglijos bažnyčios narys esu mokytas laikyti tokius dalykus šiek tiek stabmeldiškais, tačiau atrodė taip nemandagu atstumti seną ponią, kuri linkėjo gero ir buvo tokios būsenos. Turbūt ji matė dvejonę mano veide, nes užkabino man rožinį ant kaklo, pasakė: „Dėl jūsų motinos“, ir išėjo iš kambario. Šią dienoraščio dalį rašau laukdamas karietos, kuri, žinoma, vėluoja; kryželis tebėra man ant kaklo. Nežinau, ar dėl senosios ponios baimės, ar dėl daugybės šios vietos vaiduokliškų padavimų, ar dėl paties kryželio, bet nesijaučiu nė iš tolo toks ramus kaip paprastai. Jei ši knyga kada nors pasieks Miną anksčiau už mane, tegu perduoda jai mano sudie. Štai ir karieta!

Gegužės 5 d. Pilis. Pilka ryto šviesa jau praėjo, ir saulė aukštai virš tolimo horizonto, kuris atrodo dantytas, medžių ar kalvų, nežinau, nes jis taip toli, kad dideli ir maži dalykai susilieja. Miego nenoriu, o kadangi manęs nežadins, kol pats nepabusiu, natūralu, kad rašau, kol ateis miegas. Reikia užrašyti daug keistų dalykų, o kad skaitytojas nepagalvotų, jog prieš išvykdamas iš Bistricos per sočiai pavakarieniavau, tiksliai užrašysiu savo vakarienę. Valgiau vadinamąjį „plėšiko kepsnį“: lašinių, svogūnų ir jautienos gabaliukus, paskanintus raudonaisiais pipirais, suvertus ant pagaliukų ir iškeptus virš ugnies, paprastu būdu, kaip Londone mėsa katėms! Vynas buvo „Auksinis Medijašas“, kuris keistai dilgina liežuvį, nors tai visai nėra nemalonu. Išgėriau tik porą taurių ir daugiau nieko.

Kai įlipau į karietą, vežėjas dar nebuvo užėmęs vietos: mačiau jį kalbantį su šeimininke. Akivaizdu, kad kalbėjo apie mane, nes kas kartą į mane pažvelgdavo, o kai kurie žmonės, sėdėję ant suolo prie durų, kurį vadina vardu, reiškiančiu „žodžio nešėjas“, priėjo, paklausė ir paskui taip pat į mane pažiūrėjo, dauguma su užuojauta. Girdėjau daug dažnai kartojamų žodžių, keistų žodžių, nes minioje buvo įvairių tautybių žmonių; tad tyliai išsitraukiau iš krepšio daugiakalbį žodyną ir juos susiradau. Turiu pasakyti, kad nuotaikos jie man nepakėlė, nes tarp jų buvo „Ordog“ – šėtonas, „pokol“ – pragaras, „stregoica“ – ragana, „vrolok“ ir „vlkoslak“: abu reiškia tą patį, vienas slovakiškai, kitas serbiškai, tai arba vilkolakis, arba vampyras. (Pastaba: paklausti grafą apie šiuos prietarus.)

Mums pajudėjus, prie užeigos durų susirinkusi ir jau gerokai išaugusi minia persižegnojo ir atkišo į mane du pirštus. Vargais negalais išpešiau iš bendrakeleivio, ką tai reiškia. Iš pradžių jis neatsakė, bet sužinojęs, kad esu anglas, paaiškino, kad tai užkalbėjimas ar apsauga nuo pikto žvilgsnio. Man, ką tik išvykstančiam į nežinomą vietą pas nežinomą žmogų, tai nebuvo labai malonu; tačiau visi atrodė tokie geraširdžiai, liūdni ir atjaučiantys, kad negalėjau nesusigraudinti. Niekada nepamiršiu paskutinio žvilgsnio į užeigos kiemą ir jo vaizdingų žmonių minią, stovinčią prie plačios arkos ir besižegnojančią, o už jų – vešlūs oleandrų ir apelsinmedžių lapai žaliuose kubiluose kiemo viduryje. Tada mūsų vežėjas, kurio plačios drobinės kelnės, vadinamos „gotza“, dengė visą priekinį suolą, pliaukštelėjo didžiuliu botagu virš savo keturių mažų žirgų, bėgusių vienoje eilėje, ir leidomės į kelią.

Vaizdo grožis greitai išblaškė vaiduokliškas baimes, nors jei būčiau mokėjęs kalbą, tiksliau kalbas, kuriomis šnekėjo bendrakeleiviai, galbūt nebūčiau taip lengvai jų atsikratęs. Prieš mus driekėsi žalia nuožulni žemė, pilna girių ir miškų, su šen bei ten stačiomis kalvomis, kurias vainikavo medžių guotai ar sodybos, atsukusios į kelią aklą galinę sieną. Visur svaigino vaismedžių žiedai: obelų, slyvų, kriaušių, vyšnių; važiuodami matėme po medžiais žalią žolę, nusagstytą nukritusiais žiedlapiais. Tarp šių žalių kalvų, kurias čia vadina „Mittel Land“, vingiavo kelias, tai dingdamas už žolėto posūkio, tai pasislėpdamas už pušynų galų, kurie kai kur leidosi šlaitais žemyn kaip liepsnos liežuviai. Kelias buvo duobėtas, bet per jį tarsi skridome karštligiškai skubėdami. Tada nesupratau, ką šis skubėjimas reiškia, bet vežėjas aiškiai nenorėjo prarasti nė minutės pakeliui į Borgo Prundą. Man pasakė, kad vasarą šis kelias puikus, tik dar nesutvarkytas po žiemos sniegų. Tuo jis skiriasi nuo daugumos Karpatų kelių, nes pagal seną paprotį jų neturi būti per gerai prižiūrima. Senais laikais hospodarai jų netaisė, kad turkas nepagalvotų, jog ruošiamasi įvesti svetimą kariuomenę, ir nepaspartintų karo, kuris iš tiesų visada buvo tarsi užtaisytas.

Už žalių banguojančių Mittel Lando kalvų kilo galingi miškų šlaitai iki pačių Karpatų aukštumų. Jie stūksojo mums iš dešinės ir iš kairės, popietės saulės nutvieksti, ir ši atskleidė visas nuostabias gražaus kalnagūbrio spalvas: gilią mėlynę ir purpurą viršūnių šešėliuose, žalumą ir rudumą ten, kur žolė maišėsi su uola, begalinę dantytų akmenų ir smailių uolų perspektyvą, kol jos pačios dingo tolumoje, kur didingai kilo snieguotos viršūnės. Šen bei ten kalnuose tarsi žiojėjo milžiniški plyšiai, pro kuriuos, saulei leidžiantis, kartkartėmis blykstelėdavo baltas krintančio vandens žvilgesys. Kai apsukome vienos kalvos papėdę ir atsivėrė aukšta sniego dengta viršūnė, kuri mums vingiuojant atrodė stūksanti tiesiai priešais, vienas bendrakeleivis palietė mano ranką:

– Žiūrėkit! Isten szek! Dievo sostas! – ir pagarbiai persižegnojo.

Mums vingiuojant nesibaigiančiu keliu, o saulei vis žemiau leidžiantis už nugaros, aplink ėmė slinkti vakaro šešėliai. Tai pabrėžė faktas, kad snieguota viršūnė dar laikė saulėlydį ir švytėjo švelniu, vėsiu rausvumu. Šen bei ten sutikdavome čekų ir slovakų, visus vaizdingais drabužiais, bet pastebėjau, kad skaudžiai paplitęs gūžys. Pakelėse stovėjo daugybė kryžių, ir važiuojant pro juos visi bendrakeleiviai žegnojosi. Kartais prie koplytstulpio klūpojo valstietis ar valstietė ir mums artėjant net neatsisukdavo: atsidavę maldai, jie, regis, neturėjo nei akių, nei ausų išoriniam pasauliui. Daug kas man buvo nauja: pavyzdžiui, šieno kūgiai medžiuose ir šen bei ten labai gražūs svyruoklių beržų guotai, kurių balti kamienai sidabru švietė pro švelnią lapų žalumą. Kartkartėmis aplenkdavome paprastą valstiečių vežimą ilga, gyvatiška stuburo sąnara, pritaikyta kelio nelygumams. Jame būtinai sėdėdavo visas būrys namo grįžtančių valstiečių: čekai su baltais, slovakai su spalvotais avikailiais, pastarieji kaip ietis laikė ilgas lazdas su kirviu gale. Vakarui artėjant labai atšalo, o tirštėjanti prieblanda, regis, suliejo į vieną tamsų rūką medžių – ąžuolų, bukų, pušų – šešėlius, nors slėniuose, giliai įsirėžusiuose tarp kalvų atšakų, mums kylant per perėją, tamsios eglės šen bei ten ryškėjo vėlyvo sniego fone. Kartais, kai kelias kirto pušynus, kurie tamsoje tarsi užsiverdavo virš mūsų, didžiuliai pilki kerpių kuokštai, šen bei ten apkibę medžius, sukeldavo ypač keistą ir iškilmingą įspūdį ir tęsė niūrias mintis ir vaizdinius, gimusius anksčiau vakare, kai krintanti saulė keistai išryškino vaiduokliškus debesis, kurie Karpatuose, regis, be paliovos vingiuoja slėniais. Kartais kalvos būdavo tokios stačios, kad, nors vežėjas skubino, žirgai galėjo eiti tik lėtai. Norėjau išlipti ir užeiti pėsčiomis, kaip darome namie, bet vežėjas nė girdėti nenorėjo.

– Ne, ne, – tarė jis, – čia pėsčiomis eiti negalima: šunys per daug pikti. – Ir pridūrė, matyt, tai laikydamas niūriu pokštu, nes apsižvalgė, tikėdamasis pritariančių šypsenų: – O tokių dalykų, ko gero, turėsite iki soties, dar neatsigulęs miegoti.

Sustojo jis tik vienam akimirksniui, kad uždegtų žibintus.

Sutemus keleiviai, regis, susijaudino ir vienas po kito kalbino vežėją, lyg ragindami dar labiau skubėti. Jis negailestingai plakė žirgus ilgu botagu ir laukiniais šūksniais vertė juos bėgti dar greičiau. Tada tamsoje priešais išvydau lyg pilkos šviesos lopinėlį, tarsi kalvose būtų plyšys. Keleivių jaudulys didėjo; pašėlusi karieta supo didžiulėse odinėse spyruoklėse ir svyravo kaip audringoje jūroje blaškoma valtis. Turėjau įsikibti. Kelias išsilygino, ir mes tarsi pakilome skristi. Tada kalnai, regis, priartėjo iš abiejų pusių ir niūriai pažvelgė į mus iš viršaus; įvažiavome į Borgo perėją. Vienas po kito keli keleiviai ėmė siūlyti man dovanas, brukdami su tokiu rimtumu, kad atsisakyti nebuvo įmanoma; jos buvo išties keistos ir įvairios, bet kiekviena duota nuoširdžiai, su geru žodžiu, palaiminimu ir tuo keistu baimės judesių mišiniu, kurį mačiau prie viešbučio Bistricoje: kryžiaus ženklu ir apsauga nuo pikto žvilgsnio. Paskui, mums skriejant, vežėjas pasilenkė į priekį, o keleiviai iš abiejų pusių, persisvėrę per karietos kraštą, godžiai įsistebeilijo į tamsą. Buvo aišku, kad vyksta arba laukiama kažko labai jaudinančio, bet nors klausinėjau kiekvieną, niekas nedavė nė menkiausio paaiškinimo. Taip truko kurį laiką; ir galiausiai pamatėme, kad perėja atsiveria į rytinę pusę. Virš galvų ritosi tamsūs debesys, o ore tvyrojo sunkus, slogus perkūnijos pojūtis. Atrodė, kad kalnagūbris skiria dvi atmosferas ir kad dabar patekome į audringąją. Dabar jau ir pats dairiausi vežimo, kuris turėjo nuvežti mane pas grafą. Kiekvieną akimirką tikėjausi pamatyti tamsoje žibintų šviesą, bet visur buvo juoda. Vienintelė šviesa sklido iš mūsų pačių mirgančių žibintų, kurių spinduliuose nuvarytų žirgų garai kilo baltu debesiu. Dabar matėme priešais baltai gulintį smėlėtą kelią, bet jame nebuvo nė ženklo vežimo. Keleiviai atsilošė su džiaugsmingu atodūsiu, kuris, regis, tyčiojosi iš mano nusivylimo. Jau svarsčiau, ką geriausia daryti, kai vežėjas, pažvelgęs į laikrodį, kažką taip tyliai ir žemu balsu tarė kitiems, kad vos išgirdau; man pasirodė: „Valanda anksčiau laiko.“ Tada atsisuko į mane ir vokiškai, dar prasčiau už mane, tarė:

– Čia nėra karietos. Pono vis dėlto nelaukia. Jis dabar važiuos į Bukoviną ir grįš rytoj arba poryt; geriau poryt.

Jam tebekalbant, žirgai ėmė žvengti, šnarpšti ir laukiniškai šokinėti, ir vežėjas turėjo juos sulaikyti. Tada, valstiečiams kaip vienam suklikus ir visiems persižegnojus, iš užpakalio privažiavo kaleša su keturiais žirgais, aplenkė mus ir sustojo greta karietos. Mūsų žibintų šviesoje mačiau, kad žirgai anglies juodumo ir nuostabūs. Juos valdė aukštas vyras ilga ruda barzda ir didele juoda skrybėle, kuri tarsi slėpė nuo mūsų veidą. Mačiau tik labai ryškių akių žvilgesį, kuris, jam atsisukus į mus, žibintų šviesoje atrodė raudonas. Jis tarė vežėjui:

– Šiąnakt anksti, mano drauge.

Tas užsikirsdamas atsakė:

– Ponas anglas skubėjo.

O nepažįstamasis atsiliepė:

– Todėl, matyt, ir norėjai, kad jis važiuotų į Bukoviną. Manęs neapgausi, mano drauge: aš per daug žinau, o mano žirgai greiti.

Tai sakydamas nusišypsojo, ir žibinto šviesa krito ant kietos burnos labai raudonomis lūpomis ir aštriais, dramblio kaulo baltumo dantimis. Vienas bendrakeleivis pašnibždomis pacitavo kitam eilutę iš Biurgerio „Lenoros“:

„Denn die Todten reiten schnell“

(„Nes mirusieji greitai joja.“)

Nepažįstamas vežėjas akivaizdžiai išgirdo, nes pakėlė akis su žvilgančia šypsena. Keleivis nusuko veidą, atkišo du pirštus ir persižegnojo.

– Duokit pono bagažą, – tarė vežėjas, ir mano krepšiai labai vikriai buvo paduoti ir sudėti į kalešą. Kadangi kaleša stovėjo visai greta, išlipau per karietos šoną, o vežėjas padėjo man ranka, kuri suspaudė mano ranką plieniniu gniaužtu; jo jėga turėjo būti nepaprasta. Be žodžio jis papurtė vadeles, žirgai apsisuko, ir mes įlėkėme į perėjos tamsą. Atsigręžęs mačiau žibintų šviesoje garus nuo karietos žirgų ir juose ryškėjančius neseniai buvusių bendrakeleivių siluetus, besižegnojančius. Paskui vežėjas pliaukštelėjo botagu, šūktelėjo žirgams, ir jie nulėkė į Bukoviną. Jiems skęstant tamsoje, mane nukrėtė keistas šiurpas ir apėmė vienatvės jausmas; bet ant mano pečių buvo užmestas apsiaustas, per kelius užtiestas pledas, ir vežėjas puikia vokiečių kalba tarė:

– Naktis šalta, mein Herr, o mano šeimininkas grafas liepė kuo geriausiai jumis rūpintis. Po sėdyne yra butelis slyvovicos, šio krašto slyvų degtinės, jei prireiktų.

Negėriau, bet vis tiek buvo paguoda žinoti, kad ji ten yra. Jaučiausi kiek keistai ir nemažai išsigandęs. Manau, jei būtų buvusi kokia išeitis, būčiau ja pasinaudojęs, užuot tęsęs tą nežinomą naktinę kelionę. Vežimas greitai lėkė tiesiai, paskui visiškai apsisukome ir važiavome kitu tiesiu keliu. Man pasirodė, kad tiesiog važinėjame ta pačia vieta pirmyn ir atgal; tad įsidėmėjau vieną ryškų ženklą ir įsitikinau, kad taip ir yra. Norėjau paklausti vežėjo, ką tai reiškia, bet tikrai bijojau, nes maniau, kad tokioje padėtyje joks protestas nieko nepakeis, jei jis ketina delsti. Po kiek laiko, norėdamas sužinoti, kiek jau laiko, uždegiau degtuką ir jo liepsnoje pažvelgiau į laikrodį: liko vos kelios minutės iki vidurnakčio. Mane lyg smūgis ištiko, nes, matyt, visuotinį prietarą apie vidurnaktį sustiprino neseniai patirti dalykai. Laukiau su bjauriu įtampos jausmu.

Tada kažkur tolimoje sodyboje palei kelią ėmė staugti šuo: ilgas, kankinamas gaudesys, tarsi iš baimės. Garsą perėmė kitas šuo, paskui dar vienas ir dar, kol vėjo, dabar švelniai dūsaujančio per perėją, nešamas, kilo laukinis kauksmas, kuris, regis, sklido iš viso krašto, kiek tik vaizduotė galėjo aprėpti nakties tamsoje. Išgirdę pirmą kauksmą, žirgai ėmė muistytis ir stotis piestu, bet vežėjas ramino juos švelniais žodžiais, ir jie aprimo, tik drebėjo ir prakaitavo, lyg būtų staiga išsigandę ir nubėgę. Tada toli tolumoje, nuo kalnų iš abiejų pusių, pasigirdo garsesnis ir aštresnis kauksmas – vilkų. Jis vienodai paveikė ir žirgus, ir mane: aš buvau pasiryžęs iššokti iš kalešos ir bėgti, o jie vėl stojosi piestu ir pašėlę šokinėjo, ir vežėjas turėjo panaudoti visą savo didžiulę jėgą, kad jie nepabėgtų. Tačiau po kelių minučių mano ausys prie garso priprato, o žirgai tiek nurimo, kad vežėjas galėjo nulipti ir atsistoti priešais juos. Jis glostė ir ramino juos, kažką šnabždėjo į ausis, kaip, girdėjau, daro žirgų tramdytojai, ir tai turėjo nepaprastą poveikį: po jo glamonėmis jie vėl tapo visiškai paklusnūs, nors dar drebėjo. Vežėjas vėl atsisėdo, papurtė vadeles ir pasileido dideliu greičiu. Šįkart, pasiekęs tolimąjį perėjos kraštą, staiga pasuko siauru keliuku, kuris staigiai ėjo į dešinę.

Netrukus mus apsupo medžiai, kurie kai kur išsilenkė virš kelio taip, kad važiavome tarsi tuneliu; ir vėl iš abiejų pusių mus drąsiai saugojo didžiulės niūrios uolos. Nors buvome užuovėjoje, girdėjome stiprėjantį vėją: jis dejavo ir švilpė tarp uolų, ir medžių šakos mums lekiant trenkėsi viena į kitą. Darėsi vis šalčiau, ėmė kristi smulkus, biras sniegas, ir netrukus mus ir viską aplink užklojo balta antklodė. Aštrus vėjas tebenešė šunų kauksmą, nors jis važiuojant silpnėjo. Vilkų staugimas girdėjosi vis arčiau ir arčiau, tarsi jie iš visų pusių spaustų aplink mus ratą. Baisiai išsigandau, ir žirgai dalijosi mano baime. Tačiau vežėjas nė kiek nesijaudino; jis vis sukiojo galvą į kairę ir į dešinę, bet aš tamsoje nieko nemačiau.

Staiga tolumoje kairėje išvydau silpną mirgančią mėlyną liepsną. Vežėjas pamatė ją tą pačią akimirką; jis tuoj pat sulaikė žirgus, nušoko ant žemės ir dingo tamsoje. Nežinojau, ką daryti, juolab kad vilkų kauksmas artėjo; bet kol svarsčiau, vežėjas staiga vėl pasirodė, be žodžio atsisėdo, ir mes tęsėme kelionę. Manau, kad būsiu užmigęs ir vis sapnavęs tą įvykį, nes jis, regis, kartojosi be galo, ir dabar, žvelgiant atgal, tai panašu į kažkokį baisų košmarą. Kartą liepsna pasirodė taip arti kelio, kad net tamsoje galėjau stebėti vežėjo judesius. Jis greitai nuėjo ten, kur kilo mėlyna liepsna – ji turėjo būti labai silpna, nes visai neapšvietė aplinkos, – ir surinkęs kelis akmenis sudėjo juos į kažkokį ženklą. Kartą pasirodė keistas optinis reiškinys: kai jis atsistojo tarp manęs ir liepsnos, jos neužstojo, nes aš vis tiek mačiau jos vaiduoklišką mirgėjimą. Tai mane išgąsdino, bet reiškinys truko tik akimirką, tad nusprendžiau, kad į tamsą įsitempusios akys mane apgavo. Paskui kurį laiką mėlynų liepsnų nebuvo, ir mes skriejome per tamsą, o aplink kaukė vilkai, tarsi sektų mus judančiu ratu.

Galiausiai vežėjas nuėjo toliau nei bet kada, ir jam nesant žirgai ėmė drebėti labiau nei bet kada, šnarpšti ir klykti iš baimės. Priežasties nemačiau, nes vilkų kauksmas buvo visiškai nutilęs; bet tą akimirką per juodus debesis plaukiantis mėnulis pasirodė už dantytos, pušimis apaugusios, nukarusios uolos keteros, ir jo šviesoje išvydau aplink mus vilkų ratą: baltais dantimis, nukarusiais raudonais liežuviais, ilgomis gyslotomis kojomis ir gauruotu kailiu. Niūrioje tyloje, kuri juos laikė, jie buvo šimtą kartų baisesni nei tada, kai kaukė. O aš pajutau tarsi baimės paralyžių. Tik atsidūręs akis į akį su tokiais siaubais žmogus gali suprasti tikrąją jų reikšmę.

Staiga vilkai ėmė kaukti, tarsi mėnesiena būtų kažkaip ypatingai juos paveikusi. Žirgai šokinėjo, stojosi piestu ir bejėgiškai dairėsi akimis, kurios vartėsi taip, kad skaudu buvo žiūrėti; bet gyvas siaubo ratas supo juos iš visų pusių, ir jie buvo priversti likti jame. Šaukiau vežėją, nes man atrodė, kad vienintelė mūsų viltis yra bandyti prasilaužti pro ratą ir padėti jam prieiti. Šaukiau ir daužiau kalešos šoną, tikėdamasis triukšmu nubaidyti vilkus iš tos pusės ir duoti jam progą pasiekti vežimą. Kaip jis ten atsirado, nežinau, bet išgirdau jo balsą, valdingai liepiantį, o pažvelgęs į tą pusę, išvydau jį stovintį kelyje. Jam mostelėjus ilgomis rankomis, tarsi nubraukiant kažkokią neapčiuopiamą kliūtį, vilkai ėmė trauktis vis toliau ir toliau. Tuo metu sunkus debesis uždengė mėnulio veidą, ir vėl atsidūrėme tamsoje.

Kai vėl galėjau matyti, vežėjas lipo į kalešą, o vilkų nebebuvo. Visa tai buvo taip keista ir nejauku, kad mane apėmė baisi baimė ir bijojau kalbėti ar pajudėti. Laikas atrodė nesibaigiantis, kol lėkėme keliu, dabar beveik visiškoje tamsoje, nes besiritantys debesys temdė mėnulį. Vis kilome, kartais greitai nusileisdami, bet daugiausia vis aukštyn. Staiga supratau, kad vežėjas stabdo žirgus milžiniškos griūvančios pilies kieme: iš jos aukštų juodų langų nesklido nė spindulio, o sulaužyti dantytieji mūrai brėžė laužytą liniją mėnulio nušviestame danguje.

II skyrius

DŽONATANO HARKERIO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Gegužės 5 d. Turbūt buvau užmigęs, nes būdamas visiškai budrus tikrai būčiau pastebėjęs, kad artėjame prie tokios įspūdingos vietos. Tamsoje kiemas atrodė gana didelis, o kadangi iš jo po didžiulėmis apvaliomis arkomis vedė keli tamsūs praėjimai, galbūt atrodė didesnis, nei yra iš tiesų. Dienos šviesoje jo dar nemačiau.

Kaleša sustojo, vežėjas nušoko ir ištiesė ranką padėti man išlipti. Ir vėl negalėjau nepastebėti jo nepaprastos jėgos. Jo ranka buvo tarsi plieniniai spaustuvai, kurie, jei tik panorėtų, galėtų sutraiškyti manąją. Paskui jis išėmė mano daiktus ir padėjo ant žemės šalia manęs, o aš stovėjau prie didelių senų durų, nukaltų stambiomis geležinėmis vinimis ir įstatytų į išsikišusį masyvų akmeninį portalą. Net silpnoje šviesoje mačiau, kad akmuo gausiai iškaltas, bet raižinius labai nugludino laikas ir oras. Man taip bestovint, vežėjas vėl užšoko ant savo vietos ir papurtė vadeles; žirgai šoko į priekį, ir vežimas su viskuo dingo vienoje iš tamsių angų.

Tylėdamas likau stovėti vietoje, nes nežinojau, ką daryti. Nebuvo nė ženklo varpelio ar plaktuko; vargu ar mano balsas galėjo prasiskverbti pro šias niūrias sienas ir tamsias langų angas. Laukimas atrodė begalinis, ir jutau, kaip mane apninka abejonės ir baimės. Į kokią vietą patekau ir tarp kokių žmonių? Į kokį niūrų nuotykį įsivėliau? Argi tai įprastas įvykis gyvenime advokato padėjėjo, pasiųsto paaiškinti užsieniečiui, kaip įsigyti valdą Londone? Advokato padėjėjo! Minai tai nepatiktų. Advokato, nes prieš pat išvykdamas iš Londono sužinojau, kad egzaminą išlaikiau; dabar esu tikras advokatas! Ėmiau trinti akis ir žnaibyti save, ar tikrai nemiegu. Visa tai atrodė kaip baisus košmaras, ir tikėjausi staiga pabusiąs namie, o pro langus skverbsis aušra, kaip kartais būdavo rytą po per sunkios darbo dienos. Bet mano kūnas atsiliepė į žnybį, o akys neapgavo. Iš tiesų buvau nemiegantis ir Karpatuose. Tegalėjau kantriai laukti ryto.

Vos taip nusprendžiau, už didžiųjų durų išgirdau artėjančius sunkius žingsnius, o pro plyšius pamačiau artėjančios šviesos atšvaitą. Tada sužvangėjo grandinės ir sušlamėjo atitraukiami masyvūs skląsčiai. Raktas pasisuko garsiai girgždėdamas, kaip būna ilgai nenaudotas, ir didžiosios durys atsilapojo.

Viduje stovėjo aukštas senas vyras, švariai nusiskutęs, tik su ilgais baltais ūsais, nuo galvos iki kojų apsirengęs juodai, be nė menkiausios spalvos dėmelės. Rankoje laikė seną sidabrinį žibintą, kuriame liepsna degė be jokio stiklo ar gaubto ir mesdavo ilgus virpančius šešėlius, plazdėdama atvirų durų skersvėjyje. Senis dešine ranka dvariškai mostelėjo man įeiti ir puikia anglų kalba, tik keista intonacija, tarė:

– Sveiki atvykę į mano namus! Įeikite laisvai ir savo noru!

Jis nežengė man priešais, bet stovėjo kaip statula, tarsi pasveikinimo mostas būtų pavertęs jį akmeniu. Tačiau vos peržengus man slenkstį, jis staigiai pajudėjo į priekį, ištiesė ranką ir suspaudė maniškę taip stipriai, kad susiraukiau, ir to nesumažino tai, kad ji buvo šalta kaip ledas, labiau panaši į mirusio nei į gyvo žmogaus ranką. Jis vėl tarė:

– Sveiki atvykę į mano namus. Ateikite laisvai. Išeikite saugiai ir palikite dalį laimės, kurią atsinešėte!

Rankos paspaudimo jėga buvo taip panaši į tą, kurią pastebėjau pas vežėją, kurio veido nemačiau, kad akimirką suabejojau, ar kalbuosi ne su tuo pačiu žmogumi; tad norėdamas įsitikinti, klausiamai ištariau:

– Grafas Drakula?

Jis dvariškai nusilenkė ir atsakė:

– Aš esu Drakula ir sveikinu jus savo namuose, pone Harkeri. Įeikite: nakties oras šaltas, o jums turbūt reikia pavalgyti ir pailsėti.

Tai sakydamas jis pastatė žibintą ant sienos laikiklio, išėjo laukan ir paėmė mano bagažą; įnešė jį, man nespėjus užbėgti už akių. Prieštaravau, bet jis nenusileido:

– Ne, pone, jūs mano svečias. Jau vėlu, ir mano žmonės nepasiekiami. Leiskite pačiam pasirūpinti jūsų patogumu.

Jis primygtinai nešė mano daiktus koridoriumi, paskui didžiuliais sraigtiniais laiptais ir dar vienu dideliu koridoriumi, kurio akmeninėmis grindimis sunkiai aidėjo mūsų žingsniai. Jo gale atlapojo sunkias duris, ir aš apsidžiaugiau, išvydęs gerai apšviestą kambarį, kuriame buvo padengtas stalas vakarienei, o galingame židinyje liepsnojo ir spragsėjo didelė, ką tik papildyta malkų ugnis.

Grafas sustojo, padėjo mano krepšius, uždarė duris ir, perėjęs kambarį, atidarė kitas, vedančias į mažą aštuoniakampį kambarėlį, apšviestą vienu žibintu ir, regis, be jokio lango. Perėjęs jį, atidarė dar vienas duris ir mostelėjo man įeiti. Vaizdas buvo malonus: čia buvo didelis miegamasis, gerai apšviestas ir šildomas dar vieno malkų laužo, taip pat neseniai papildyto, nes viršutinės malkos buvo šviežios, ir jis duslai gaudė plačiame kamine. Grafas pats paliko mano bagažą viduje ir pasitraukė, prieš uždarydamas duris tardamas:

– Po kelionės jums reikės atsigaivinti ir susitvarkyti. Tikiuosi, rasite viską, ko norite. Kai būsite pasiruošęs, ateikite į kitą kambarį, ten rasite paruoštą vakarienę.

Šviesa, šiluma ir mandagus grafo priėmimas, regis, išsklaidė visas mano abejones ir baimes. Atgavęs įprastą būseną, pajutau, kad esu pusiau mirtinai išalkęs; tad paskubomis susitvarkiau ir nuėjau į kitą kambarį.

Vakarienė jau buvo padengta. Šeimininkas, stovėjęs vienoje didžiojo židinio pusėje, atsirėmęs į mūrą, grakščiai mostelėjo į stalą ir tarė:

– Prašau sėstis ir vakarieniauti kaip jums patinka. Tikiuosi, atleisite, kad neprisidedu: jau pietavau, o vakarienės nevalgau.

Įteikiau jam užantspauduotą laišką, kurį man patikėjo ponas Hokinsas. Jis atplėšė ir rimtai perskaitė; paskui su žavia šypsena padavė skaityti man. Bent viena jo vieta sukėlė man malonų virpulį.

„Turiu apgailestauti, kad podagros priepuolis, nuo kurios nuolat kenčiu, kurį laiką visiškai draudžia man keliauti; bet džiaugiuosi galėdamas atsiųsti tinkamą pavaduotoją, kuriuo visiškai pasitikiu. Tai jaunas vyras, savaip energingas ir gabus, labai ištikimo būdo. Jis apdairus, tylus ir subrendo tarnaudamas man. Viešnagės metu bus jūsų paslaugoms, kada tik panorėsite, ir visais klausimais vykdys jūsų nurodymus.“

Grafas pats priėjo ir nukėlė dangtį nuo indo, ir aš iškart puoliau prie puikios keptos vištos. Su sūriu, salotomis ir buteliu seno Tokajaus, kurio išgėriau dvi taures, tai buvo visa mano vakarienė. Man valgant, grafas daug klausinėjo apie kelionę, ir pamažu papasakojau viską, ką patyriau.

Tuo metu jau baigiau vakarieniauti ir, šeimininko pageidavimu, prisitraukiau kėdę prie ugnies ir užsirūkiau jo pasiūlytą cigarą, o jis atsiprašė, kad pats nerūko. Dabar turėjau progą jį apžiūrėti ir pamačiau labai ryškią fizionomiją.

Veidas buvo tvirtas, labai tvirtas, erelio bruožų: plonos nosies aukšta kuprelė ir savotiškai išlenktos šnervės, aukšta skliautuota kakta, plaukai aplink smilkinius reti, bet visur kitur vešlūs. Antakiai labai masyvūs, beveik susiliejantys virš nosies, su tankiais plaukais, kurie, regis, garbanojosi nuo savo gausos. Burna, kiek galėjau matyti po sunkiais ūsais, buvo tvirtai sučiaupta ir atrodė gana žiauri, su ypač aštriais baltais dantimis; jie kyšojo virš lūpų, kurių nepaprastas raudonumas rodė nuostabų gyvybingumą tokio amžiaus žmogui. Kita vertus, ausys buvo blyškios, viršūnėse labai smailos; smakras platus ir stiprus, skruostai tvirti, nors ir liesi. Bendras įspūdis buvo nepaprastas išblyškimas.

Iki šiol buvau matęs tik jo plaštakų viršų, kai jos gulėjo ant kelių ugnies šviesoje, ir jos atrodė gana baltos ir dailios; bet dabar, matydamas jas iš arti, negalėjau nepastebėti, kad jos gana šiurkščios, plačios, trumpais storais pirštais. Keista, bet delnų viduryje augo plaukai. Nagai buvo ilgi ir dailūs, nupjauti aštriai. Kai grafas pasilenkė prie manęs ir jo rankos mane palietė, negalėjau sulaikyti šiurpulio. Gal jo kvapas buvo dvokiantis, bet mane apėmė baisus šleikštulys, kurio, kad ir kaip stengiausi, negalėjau nuslėpti. Grafas, aiškiai tai pastebėjęs, atsitraukė; ir su niūria šypsena, kuri parodė išsikišusius dantis labiau nei iki šiol, vėl atsisėdo savo židinio pusėje. Abu kurį laiką tylėjome; o pažvelgęs į langą, išvydau pirmą blankų ateinančios aušros ruožą. Viską gaubė keista tyla; bet įsiklausęs išgirdau, tarsi iš slėnio apačios, daugybės vilkų kauksmą. Grafo akys sužibo, ir jis tarė:

– Paklausykite jų, nakties vaikų. Kokią muziką jie groja!

Turbūt pamatęs mano veide jam keistą išraišką, pridūrė:

– Ak, pone, jūs, miesto gyventojai, negalite suprasti medžiotojo jausmų.

Tada atsistojo ir tarė:

– Bet jūs turbūt pavargote. Miegamasis paruoštas, o rytoj miegokite kiek norėsite. Iki popietės manęs nebus, tad gerai išsimiegokite ir sapnuokite gražius sapnus!

Mandagiai nusilenkęs, pats atidarė man duris į aštuoniakampį kambarėlį, ir aš įėjau į savo miegamąjį…

Esu nuostabos jūroje. Abejoju; bijau; galvoju keistus dalykus, kuriuos bijau prisipažinti savo sielai. Dieve, saugok mane, kad ir vien dėl tų, kurie man brangūs!

Gegužės 7 d. Vėl ankstyvas rytas, bet pailsėjau ir pastarosiomis dvidešimt keturiomis valandomis mėgavausi. Miegojau iki vėlyvos dienos ir pabudau pats. Apsirengęs nuėjau į kambarį, kuriame vakarieniavome, ir radau padengtus šaltus pusryčius, o kavos puodas buvo pastatytas ant židinio, kad neatvėstų. Ant stalo gulėjo kortelė, ant kurios buvo parašyta:

„Turiu kurį laiką išvykti. Nelaukite manęs. D.“

Sėdau ir sočiai pavalgiau. Baigęs ieškojau varpelio, kad praneščiau tarnams, bet neradau. Namuose tikrai keistų trūkumų, atsižvelgiant į nepaprastus turto ženklus aplink. Stalo indai auksiniai, taip gražiai nukalti, kad turi būti be galo vertingi. Užuolaidos, kėdžių ir sofų apmušalai, mano lovos užtiesalai – iš brangiausių ir gražiausių audinių ir turėjo būti pasakiškai brangūs, kai buvo pagaminti, nes jiems šimtai metų, nors puikiai išsilaikę. Panašius mačiau Hemptono rūmuose, bet ten jie buvo nudėvėti, nutrinti ir kandžių suėsti. Tačiau nė viename kambaryje nėra veidrodžio. Ant mano stalo nėra net tualetinio veidrodėlio, ir turėjau išsitraukti iš krepšio mažą skutimosi veidrodėlį, kad galėčiau nusiskusti ar susišukuoti. Dar nemačiau nė vieno tarno ir negirdėjau jokio garso prie pilies, išskyrus vilkų kauksmą. Kiek pavalgęs – nežinau, ar vadinti tai pusryčiais, ar pietumis, nes buvo tarp penkių ir šešių, – ieškojau ko nors skaityti, nes nenorėjau vaikščioti po pilį, kol nepaprašiau grafo leidimo. Kambaryje nebuvo visiškai nieko, nei knygų, nei laikraščių, nei net rašymo priemonių; tad atidariau kitas kambario duris ir radau kažką panašaus į biblioteką. Bandžiau atverti duris priešais manąsias, bet jos buvo užrakintos.

Bibliotekoje didžiam savo džiaugsmui radau daugybę angliškų knygų, ištisas lentynas, ir įrištų žurnalų bei laikraščių tomų. Stalas viduryje buvo nukrautas angliškais žurnalais ir laikraščiais, nors nė vienas nebuvo labai naujas. Knygos buvo įvairiausios: istorija, geografija, politika, politinė ekonomija, botanika, geologija, teisė, ir visos apie Angliją, anglų gyvenimą, papročius ir manieras. Buvo net žinynų, tokių kaip Londono adresų knyga, „Raudonoji“ ir „Mėlynoji“ knygos, Vitakerio almanachas, kariuomenės ir laivyno sąrašai ir, kažkodėl mane tai pradžiugino, teisininkų sąrašas.

Man apžiūrint knygas, durys atsidarė ir įėjo grafas. Jis širdingai pasisveikino ir išreiškė viltį, kad gerai išsimiegojau. Paskui kalbėjo toliau:

– Džiaugiuosi, kad radote kelią čionai: esu tikras, kad daug kas jus sudomins. Šie palydovai, – ir uždėjo ranką ant kelių knygų, – buvo man geri draugai ir jau kelerius metus, nuo tada, kai sumaniau vykti į Londoną, suteikė man daug daug malonių valandų. Per juos pažinau jūsų didžiąją Angliją, o ją pažinti reiškia ją pamilti. Trokštu vaikščioti pilnomis žmonių jūsų galingojo Londono gatvėmis, būti žmonijos sūkurio ir skubos viduryje, dalytis jos gyvenimu, permainomis, mirtimi ir viskuo, kas ją daro tuo, kuo ji yra. Bet deja! Kol kas jūsų kalbą pažįstu tik iš knygų. Į jus, mano drauge, viliuosi, kad išmoksiu ja kalbėti.

– Bet, grafe, – tariau, – jūs puikiai mokate angliškai ir kalbate!

Jis rimtai nusilenkė.

– Dėkoju, mano drauge, už pernelyg pataikaujantį vertinimą, bet vis dėlto bijau, kad nuėjau tik mažą dalį kelio, kurį norėčiau nueiti. Tiesa, žinau gramatiką ir žodžius, bet dar nežinau, kaip juos ištarti.

– Iš tiesų, – tariau, – kalbate puikiai.

– Ne taip, – atsakė jis. – Gerai žinau, kad jei vaikščiočiau ir kalbėčiau jūsų Londone, nebūtų nė vieno, kuris nepažintų manyje svetimšalio. Man to neužtenka. Čia aš didikas, aš bojaras; paprasti žmonės mane pažįsta, ir aš šeimininkas. Bet svetimšalis svetimoje žemėje yra niekas; žmonės jo nepažįsta, o nepažinti reiškia nesirūpinti. Būsiu patenkintas, jei būsiu kaip visi, kad niekas nesustotų mane pamatęs ir nenutiltų išgirdęs mano žodžius: „Cha, cha! Svetimšalis!“ Taip ilgai buvau šeimininkas, kad noriu juo ir likti, arba bent jau kad niekas kitas nebūtų mano šeimininkas. Jūs atvykote ne vien kaip mano draugo Piterio Hokinso iš Ekseterio įgaliotinis papasakoti man viską apie mano naują valdą Londone. Tikiuosi, kurį laiką pasiliksite pas mane, kad šnekėdamiesi išmokčiau anglų intonacijos; ir norėčiau, kad pasakytumėte, kai padarysiu klaidą, net menkiausią. Apgailestauju, kad šiandien turėjau taip ilgai būti išvykęs; bet žinau, kad atleisite tam, kuris turi tiek svarbių reikalų.

Žinoma, pasakiau viską, ką galėjau, apie savo pasirengimą, ir paklausiau, ar galiu įeiti į šį kambarį, kada panorėsiu. Jis atsakė:

– Taip, žinoma. – Ir pridūrė: – Galite eiti visur, kur norite pilyje, išskyrus ten, kur durys užrakintos ir kur, savaime suprantama, nenorėsite eiti. Viskas yra taip, kaip yra, ne be priežasties, ir jei matytumėte mano akimis ir žinotumėte tai, ką aš žinau, galbūt geriau suprastumėte.

Pasakiau, kad neabejoju, ir jis tęsė:

– Esame Transilvanijoje, o Transilvanija nėra Anglija. Mūsų papročiai nėra jūsų papročiai, ir daug kas jums bus keista. Na, iš to, ką papasakojote apie jau patirtus dalykus, jau žinote šį tą apie tai, kokių keistų dalykų gali būti.

Tai sukėlė ilgą pokalbį; ir kadangi buvo aišku, kad jis nori kalbėtis, kad ir vien dėl pačios kalbos, daug klausinėjau apie tai, kas man jau nutiko ar ką pastebėjau. Kartais jis nukrypdavo nuo temos arba pakreipdavo pokalbį apsimesdamas nesuprantąs, bet dažniausiai atsakė labai atvirai. Laikui bėgant, šiek tiek įsidrąsinęs, paklausiau apie kai kuriuos keistus dalykus praėjusią naktį, pavyzdžiui, kodėl vežėjas ėjo į tas vietas, kur matė mėlynas liepsnas. Jis paaiškino, kad, kaip visi tiki, tam tikrą metų naktį, tiesą sakant, praėjusią, kai visos piktosios dvasios turi nevaržomą valią, mėlyna liepsna pasirodo virš kiekvienos vietos, kur paslėptas lobis.

– Kad lobis paslėptas krašte, per kurį važiavote praėjusią naktį, – kalbėjo jis, – vargu ar galima abejoti, nes dėl šios žemės šimtmečius kovojo valachas, saksas ir turkas. Juk visame šiame krašte vargu ar rasi pėdą žemės, kurios nebūtų patręšęs žmonių kraujas, patriotų ar įsibrovėlių. Senais laikais būta audringų metų, kai austrai ir vengrai ateidavo ordomis, o patriotai išeidavo jų pasitikti, vyrai ir moterys, seniai ir vaikai, ir laukdavo jų ant uolų virš perėjų, kad dirbtinėmis griūtimis užverstų juos pražūtimi. O kai įsibrovėlis laimėdavo, rasdavo mažai, nes visa, kas buvo, slėpėsi draugiškoje žemėje.

– Bet kaip, – paklausiau, – tai galėjo taip ilgai likti nerasta, kai yra tikras ženklas, jei tik žmonės paisytų pažiūrėti?

Grafas nusišypsojo, ir jo lūpoms atsitraukus nuo dantenų, keistai išryškėjo ilgos aštrios iltys. Jis atsakė:

– Nes jūsų valstietis širdyje yra bailys ir kvailys! Tos liepsnos pasirodo tik vieną naktį, o tą naktį nė vienas šio krašto žmogus, jei tik gali, nekels kojos iš namų. Ir, gerbiamas pone, net jei keltų, nežinotų, ką daryti. Juk net tas valstietis, apie kurį man pasakojote, kuris pažymėjo liepsnos vietą, dienos šviesoje nežinotų, kur ieškoti net savo paties darbo. Net jūs, galiu prisiekti, nesugebėtumėte tų vietų vėl rasti?

– Čia jūs teisus, – tariau. – Žinau ne daugiau už mirusįjį, kur jų net ieškoti.

Paskui nukrypome prie kitų dalykų.

– Eime, – tarė jis galiausiai, – papasakokite man apie Londoną ir namą, kurį man įsigijote.

Atsiprašiau už savo aplaidumą ir nuėjau į savo kambarį pasiimti dokumentų iš krepšio. Kol juos tvarkiau, kitame kambaryje išgirdau žvangant porcelianą ir sidabrą, o einant pro šalį pastebėjau, kad stalas nukraustytas ir žibintas uždegtas, nes jau buvo gili tamsa. Žibintai degė ir kabinete ar bibliotekoje, ir radau grafą gulintį ant sofos ir skaitantį ne ką kita, o anglišką Bradšo traukinių tvarkaraštį. Man įėjus, jis nuvalė nuo stalo knygas ir popierius, ir su juo peržiūrėjau planus, aktus ir visokius skaičius. Jis domėjosi viskuo ir uždavė man begalę klausimų apie vietą ir jos apylinkes. Aiškiai buvo iš anksto išstudijavęs viską, ką galėjo gauti apie tą rajoną, nes galiausiai akivaizdžiai žinojo daug daugiau už mane. Kai tai pasakiau, jis atsakė:

– Bet, mano drauge, argi man nereikia to žinoti? Kai ten nuvyksiu, būsiu visiškai vienas, o mano draugas Harkeris Džonatanas, ne, atleiskite, aš papuolu į savo šalies įprotį pavardę rašyti pirma, mano draugas Džonatanas Harkeris nebus šalia, kad pataisytų ir padėtų. Jis bus Ekseteryje, už daugybės mylių, tikriausiai dirbs su teisės dokumentais su mano kitu draugu Piteriu Hokinsu. Taigi!

Nuodugniai išnagrinėjome Perflito valdos pirkimo reikalą. Kai papasakojau faktus, gavau jo parašą ant reikalingų dokumentų ir parašiau laišką, kad būtų paruošti siųsti ponui Hokinsui, jis ėmė klausinėti, kaip radau tokią tinkamą vietą. Perskaičiau jam tada padarytas pastabas, kurias čia ir įrašau:

„Perflite, šalutiniame kelyje, užtikau kaip tik tokią vietą, kokios, regis, reikėjo, ir ten kabojo apdriskęs skelbimas, kad ji parduodama. Ją supa aukšta senovinė siena iš sunkių akmenų, nerestauruota jau daugybę metų. Uždaryti vartai iš sunkaus seno ąžuolo ir geležies, viskas surūdiję.

Valda vadinasi Karfaksas, be abejo, tai iškreiptas senasis Quatre Face, nes namas keturių pusių, atitinkančių pagrindines pasaulio kryptis. Iš viso apie dvidešimt akrų, visiškai apsuptų minėtos tvirtos akmeninės sienos. Joje daug medžių, dėl kurių vietomis niūru, ir gilus tamsus tvenkinys ar mažas ežeras, aiškiai maitinamas šaltinių, nes vanduo skaidrus ir išteka gana dideliu upeliu. Namas labai didelis ir visų epochų, sakyčiau, iki pat viduramžių, nes viena dalis iš nepaprastai storo akmens, tik su keliais langais aukštai ir tvirtomis geležinėmis grotomis. Atrodo kaip dalis donžono ir yra greta senos koplyčios ar bažnyčios. Negalėjau į ją įeiti, nes neturėjau rakto nuo durų iš namo, bet „Kodak“ aparatu nufotografavau ją iš įvairių pusių. Namas buvo priestatais plėstas, bet labai padrikai, ir galiu tik spėti, kokį plotą jis užima, turbūt labai didelį. Arti yra tik keli namai, vienas labai didelis, neseniai išplėstas ir paverstas privačia psichiatrijos ligonine. Tačiau iš valdos jo nesimato.“

Kai baigiau, jis tarė:

– Džiaugiuosi, kad jis senas ir didelis. Aš pats iš senos giminės, ir gyvenimas naujame name mane užmuštų. Namo negalima padaryti gyvenamo per vieną dieną; o kiek gi dienų sudaro šimtmetį. Džiaugiuosi ir tuo, kad yra senų laikų koplyčia. Mes, Transilvanijos didikai, nemėgstame galvoti, kad mūsų kaulai gali gulėti tarp paprastų mirusiųjų. Aš neieškau linksmybės ir džiaugsmo, neieškau ryškios saulės ir žaižaruojančių vandenų gašlumo, kuris patinka jauniems ir linksmiems. Aš nebejaunas; o mano širdis, per varginančius mirusiųjų gedėjimo metus, nebesuderinta su džiaugsmu. Be to, mano pilies sienos griūva; šešėlių daug, ir šaltas vėjas alsuoja pro sulaužytus dantytus mūrus ir langus. Aš myliu pavėsį ir šešėlį ir norėčiau, kai tik galiu, būti vienas su savo mintimis.

Kažkodėl jo žodžiai nederėjo prie žvilgsnio, o gal tai dėl veido bruožų jo šypsena atrodė pikta ir niūri.

Netrukus, atsiprašęs, jis mane paliko, paprašęs surinkti visus dokumentus. Jo kurį laiką nebuvo, ir ėmiau vartyti kelias knygas aplink. Viena buvo atlasas, kuris pats atsivertė ties Anglija, tarsi tas žemėlapis būtų daug naudotas. Pažvelgęs pamačiau, kad tam tikrose vietose pažymėti maži ratukai; apžiūrėjęs pastebėjau, kad vienas prie Londono iš rytų pusės, kur akivaizdžiai yra jo nauja valda; kiti du – Ekseteris ir Vitbis Jorkšyro pakrantėje.

Praėjo beveik valanda, kol grafas grįžo.

– Aha! – tarė jis. – Vis dar prie knygų? Gerai! Bet negalima dirbti visą laiką. Eime; man pranešė, kad jūsų vakarienė paruošta.

Jis paėmė mane už rankos, ir įėjome į kitą kambarį, kur ant stalo radau puikią vakarienę. Grafas vėl atsiprašė, nes pietavęs išvykęs iš namų. Bet sėdėjo kaip ir praėjusį vakarą ir šnekučiavosi man valgant. Po vakarienės rūkiau, kaip ir praėjusį vakarą, o grafas liko su manimi, kalbėjosi ir klausinėjo apie viską, ką tik galima įsivaizduoti, valandą po valandos. Jutau, kad jau labai vėlu, bet nieko nesakiau, nes jaučiausi įpareigotas visaip tenkinti šeimininko norus. Miego nenorėjau, nes vakar ilgai miegojęs buvau sustiprėjęs; bet negalėjau išvengti šiurpo, kuris apima artėjant aušrai ir savaip primena potvynio apsisukimą. Sako, kad mirštantys žmonės dažniausiai miršta aušrai keičiantis ar potvyniui apsisukant; kas yra pavargęs ir tarsi pririštas prie savo posto patyręs šį atmosferos pasikeitimą, gali tuo lengvai patikėti. Staiga išgirdome gaidį, kurio giedojimas nepaprastai spigiai pakilo per skaidrų ryto orą. Grafas Drakula pašoko ant kojų ir tarė:

– Štai ir vėl rytas! Koks aš aplaidus, kad leidau jums taip ilgai nemiegoti. Turite daryti savo kalbas apie mano brangią naują šalį Angliją mažiau įdomias, kad nepamirščiau, kaip greitai bėga laikas.

Dvariškai nusilenkęs, jis greitai mane paliko.

Nuėjau į savo kambarį ir atitraukiau užuolaidas, bet nebuvo ką pastebėti: mano langas išėjo į kiemą, ir mačiau tik šiltą šviesėjančio dangaus pilkumą. Tad vėl užtraukiau užuolaidas ir aprašiau šią dieną.

Gegužės 8 d. Rašydamas šioje knygoje jau bijojau, kad per daug plečiuosi; bet dabar džiaugiuosi, kad nuo pat pradžių rašiau smulkiai, nes šioje vietoje ir visame kame joje yra kažkas taip keista, kad negaliu nesijausti neramiai. Norėčiau būti saugiai iš čia išvykęs arba niekada nebūti atvykęs. Gal šis keistas naktinis gyvenimas mane veikia; bet kad tik tai ir tebūtų! Jei būtų su kuo pasikalbėti, ištverčiau, bet nėra nieko. Kalbėtis galiu tik su grafu, o jis!.. Bijau, kad aš pats esu vienintelė gyva siela šioje vietoje. Būsiu prozaiškas, kiek faktai leidžia: tai padės laikytis, ir vaizduotė neturi manęs užvaldyti. Jei užvaldys, esu pražuvęs. Iškart pasakysiu, kokia mano padėtis, ar kokia ji atrodo.

Atsigulęs miegojau tik kelias valandas ir, pajutęs, kad daugiau nebeužmigsiu, atsikėliau. Pakabinau skutimosi veidrodėlį prie lango ir kaip tik pradėjau skustis. Staiga pajutau ranką ant peties ir išgirdau grafo balsą, sakantį: „Labas rytas.“ Krūptelėjau, nes nustebau, kad jo nepamačiau, juk veidrodyje atsispindėjo visas kambarys už manęs. Krūptelėdamas šiek tiek įsipjoviau, bet tą akimirką nepastebėjau. Atsakęs į grafo pasveikinimą, vėl atsisukau į veidrodį patikrinti, kaip galėjau suklysti. Šįkart klaidos būti negalėjo, nes vyras stovėjo visai šalia ir mačiau jį per petį. Bet veidrodyje jo atspindžio nebuvo! Rodėsi visas kambarys už manęs, bet jame nebuvo jokio žmogaus ženklo, išskyrus mane. Tai buvo stulbinama ir, pridėjus prie tiek keistų dalykų, ėmė didinti tą neaiškų nerimą, kurį visada jaučiu, kai grafas šalia; bet tą akimirką pamačiau, kad įpjova šiek tiek pakraujavo ir kraujas varva per smakrą. Padėjau skustuvą, pusiau pasisukdamas ieškoti pleistro. Kai grafas pamatė mano veidą, jo akys užsiliepsnojo kažkokiu demonišku įniršiu, ir jis staiga griebė man už gerklės. Atsitraukiau, ir jo ranka palietė karolių vėrinį, ant kurio kabojo kryželis. Jis akimirksniu pasikeitė: įniršis praėjo taip greitai, kad vos galėjau patikėti, jog jis kada buvo.

– Saugokitės, – tarė jis, – saugokitės, kad neįsipjautumėte. Šioje šalyje tai pavojingiau, nei manote. – Tada griebė skutimosi veidrodėlį ir kalbėjo toliau: – O štai šis apgailėtinas daiktas ir padarė žalą. Tai bjaurus žmogaus tuštybės žaisliukas. Lauk su juo!

Ir vienu savo baisios rankos truktelėjimu atlapojęs sunkų langą, išmetė veidrodėlį, kuris sudužo į tūkstantį šukių ant kiemo akmenų toli apačioje. Paskui be žodžio pasitraukė. Labai erzina, nes nežinau, kaip dabar skusiuosi, nebent žiūrėdamas į laikrodžio dangtelį ar skutimosi puodelio dugną, kuris, laimei, metalinis.

Nuėjęs į valgomąjį, radau paruoštus pusryčius, bet grafo niekur neradau. Taigi pusryčiavau vienas. Keista, kad dar nemačiau grafo valgant ar geriant. Jis turi būti labai savotiškas žmogus! Po pusryčių šiek tiek apžiūrėjau pilį. Išėjau ant laiptų ir radau kambarį, atsuktą į pietus. Vaizdas buvo didingas, o ten, kur stovėjau, buvo visos galimybės jį matyti. Pilis stovi ant pat baisaus prarajos krašto. Iš lango krintantis akmuo kristų tūkstantį pėdų, nieko nepaliesdamas! Kiek akys užmato, tęsiasi žalia medžių viršūnių jūra, kurią retkarčiais prakerta gilus plyšys, kur yra bedugnė. Šen bei ten sidabriniai siūlai, kur upės vingiuoja giliais tarpekliais per miškus.

Bet neturiu širdies aprašinėti grožio, nes pamatęs vaizdą toliau tyrinėjau: durys, durys, durys visur, ir visos užrakintos ir užšautos. Niekur, išskyrus langus pilies sienose, nėra išėjimo.

Pilis yra tikras kalėjimas, o aš esu kalinys!