Išdavikė širdis
Jis myli senį ir netrokšta jo aukso. Vis dėlto septynias naktis vidurnaktį tyliai veria jo duris ir šviečia į vieną akį. Ko jis laukia?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Tiesa! – nervingas – labai, labai, siaubingai nervingas buvau ir tebesu; bet kodėl jūs sakysite, kad aš pamišęs? Liga mano pojūčius išaštrino – ne sunaikino, ne atbukino. Aštriausia iš visų buvo klausa. Girdėjau viską, kas yra danguje ir žemėje. Daug ko girdėjau ir pragare. Tai kaipgi aš pamišęs? Klausykitės! Ir stebėkite, kaip sveikai, kaip ramiai galiu jums papasakoti visą istoriją.
Neįmanoma pasakyti, kaip ta mintis pirmą kartą įsliūkino man į galvą; bet kai jau užgimė, ji persekiojo mane dieną naktį. Tikslo nebuvo jokio. Aistros nebuvo jokios. Senį aš mylėjau. Jis niekada man nepadarė nieko bloga. Niekada manęs neįžeidė. Jo aukso netroškau. Manau, kad kalta buvo jo akis! Taip, būtent ji! Jis turėjo grifo akį – blyškiai mėlyną, apsitraukusią plėvele. Kai tik ji nukrypdavo į mane, kraujas man stingdavo; ir taip pamažu – labai palengva – apsisprendžiau atimti seniui gyvybę ir šitaip visiems laikams atsikratyti tos akies.
Štai kur esmė. Jums atrodo, kad aš pamišęs. Pamišėliai nieko nenusimano. O jūs būtumėte mane matę! Būtumėte matę, kaip išmintingai ėmiausi darbo – kaip atsargiai, kaip viską numatydamas, kaip apsimetinėdamas! Niekada nebuvau seniui toks geras kaip visą tą savaitę, kol jo nenužudžiau. Ir kas naktį, apie vidurnaktį, pakeldavau jo durų skląstį ir atidarydavau jas – o, kaip švelniai! Ir kai plyšys būdavo toks, kad tilptų galva, įkišdavau žibintą su sklende, uždarytą, visiškai uždarytą, kad neprasiskverbtų nė kruopelė šviesos, o paskui kišdavau galvą. O, jūs būtumėte juokęsi matydami, kaip gudriai ją kišdavau! Stumdavau lėtai – labai, labai lėtai, kad nesutrikdyčiau senio miego. Užtrukdavau visą valandą, kol galva atsidurdavo plyšyje tiek, kad matyčiau jį gulintį lovoje. Cha! Argi pamišėlis būtų toks protingas? O tada, kai galva jau būdavo kambaryje, atsargiai pravėrdavau žibintą – o, kaip atsargiai – atsargiai (nes girgždėjo vyriai) – pravėrdavau tik tiek, kad vienas plonas spindulys kristų ant grifo akies. Taip dariau septynias ilgas naktis – kas naktį lygiai vidurnaktį – bet akis visada būdavo užmerkta, todėl darbo atlikti buvo neįmanoma; nes mane kankino ne senis, o jo Blogoji Akis. O kas rytą, vos išaušus, drąsiai įeidavau į jo kambarį, narsiai su juo kalbėdavausi, širdingu balsu vadindavau jį vardu ir klausdavau, kaip praleido naktį. Taigi matote, kad jis būtų turėjęs būti labai jau įžvalgus senis, kad įtartų, jog kas naktį, lygiai dvyliktą, stebiu jį miegantį.
Aštuntą naktį duris atidarinėjau dar atsargiau nei paprastai. Laikrodžio minutinė rodyklė juda greičiau, nei tada judėjo mano ranka. Niekada iki tos nakties nebuvau pajutęs, kokios didelės mano galios – koks mano įžvalgumas. Vos tvardžiau triumfą. Tik pagalvokite: štai aš čia, po truputį atidarinėju duris, o jis net sapnuoti nesapnuoja apie mano slaptus darbus ir mintis. Nuo tos minties net sukikenau; gal jis išgirdo, nes staiga sujudėjo lovoje, tarsi išsigandęs. Dabar gal manote, kad atsitraukiau – bet ne. Jo kambaryje buvo juoda kaip smaloje, tokia tiršta tamsa (langinės buvo sandariai uždarytos, nes jis bijojo plėšikų), tad žinojau, kad jis nemato, kaip atsiveria durys, ir vis stūmiau jas, tolygiai, tolygiai.
Jau buvau įkišęs galvą ir rengiausi atidaryti žibintą, kai nykštys nuslydo nuo skardinio užkabėlio, ir senis pašoko lovoje šaukdamas: „Kas ten?“
Laikiausi visiškai tyliai ir nieko nesakiau. Visą valandą nė vienas raumuo man nekrustelėjo, ir per tą laiką negirdėjau, kad jis būtų atsigulęs. Jis vis sėdėjo lovoje ir klausėsi – lygiai taip, kaip aš naktis iš naktų klausiausi sienoje tiksinčių mirties laikrodžių.
Netrukus išgirdau tylią dejonę ir supratau, kad tai mirtino siaubo dejonė. Tai nebuvo skausmo ar sielvarto dejonė – o, ne! – tai buvo tylus, prislopintas garsas, kylantis iš sielos dugno, kai ją perpildo baimė. Tą garsą pažinojau gerai. Ne vieną naktį, lygiai vidurnaktį, kai visas pasaulis miegojo, jis plūsdavo iš mano paties krūtinės, savo baisiu aidu gilindamas siaubą, kuris mane draskė. Sakau, pažinojau jį gerai. Žinojau, ką jaučia senis, ir gailėjausi jo, nors širdyje kikenau. Žinojau, kad jis nemiega nuo pat pirmojo menko garso, kai pasivertė lovoje. Nuo tada baimė jame vis augo. Jis bandė įtikinti save, kad ji be pagrindo, bet negalėjo. Sakė sau: „Čia tik vėjas kamine, tik pelė perbėgo per grindis“ arba „Čia tik svirplys vieną kartą sučirpė“. Taip, jis bandė guostis tokiais spėjimais, bet viskas buvo veltui. Viskas veltui, nes Mirtis, artindamasi prie jo, leido pirma savo juodą šešėlį, ir šis apgaubė auką. Ir tai liūdna nematomo šešėlio galia vertė jį justi – nors jis nei matė, nei girdėjo – justi mano galvą kambaryje.
Ilgai, labai kantriai palaukęs ir vis negirdėdamas, kad jis atsigultų, nusprendžiau truputį – labai, labai truputį praverti žibintą. Ir pravėriau – negalite įsivaizduoti, kaip slapčia, slapčia – kol galiausiai vienas blausus spindulys, plonas kaip voro siūlas, šovė iš plyšio ir krito tiesiai ant grifo akies.
Ji buvo atmerkta – plačiai, plačiai atmerkta – ir žiūrėdamas į ją įniršau. Mačiau ją visiškai aiškiai – visą blausiai mėlyną, su šlykščiu šydu, nuo kurio stingo kaulų čiulpai; bet daugiau nieko iš senio veido ar kūno nemačiau, nes spindulį lyg instinktyviai buvau nukreipęs tiksliai į tą prakeiktą dėmę.
Ir ar nesakiau jums, kad tai, ką laikote pamišimu, tėra per didelis pojūčių aštrumas? Dabar, sakau, mano ausis pasiekė tylus, duslus, greitas garsas, koks sklinda iš laikrodžio, įvynioto į vatą. Ir tą garsą pažinojau gerai. Tai plakė senio širdis. Ji dar labiau kurstė mano įniršį, kaip bubno dūžiai kursto kareivio drąsą.
Bet net ir tada susilaikiau ir nejudėjau. Vos alsavau. Laikiau žibintą nekrutėdamas. Bandžiau, kaip tvirtai galiu išlaikyti spindulį ant akies. Tuo metu pragariškas širdies tratėjimas stiprėjo. Jis kas akimirką darėsi vis greitesnis ir vis garsesnis. Senio siaubas turėjo būti begalinis! Garsesnis, sakau, kas akimirką garsesnis! – ar gerai mane suprantate? Sakiau jums, kad esu nervingas: taip ir yra. O dabar, gūdų nakties metą, baisioje to seno namo tyloje, toks keistas garsas sukėlė man nevaldomą siaubą. Vis dėlto dar kelias minutes susilaikiau ir stovėjau nejudėdamas. Bet plakimas darėsi vis garsesnis, garsesnis! Pamaniau, kad širdis tuoj plyš. Ir tada mane apėmė naujas nerimas: garsą gali išgirsti kaimynas! Senio valanda išmušė! Garsiai suklikęs atvėriau žibintą ir šokau į kambarį. Jis suspiegė vieną kartą – tik vieną. Akimirksniu nutempiau jį ant grindų ir užverčiau ant jo sunkią lovą. Tada linksmai nusišypsojau, kad darbas jau tiek atliktas. Bet dar daug minučių širdis plakė, duslu garsu. Tai manęs nekankino: pro sieną jos niekas neišgirs. Pagaliau ji nutilo. Senis buvo miręs. Nuverčiau lovą ir apžiūrėjau lavoną. Taip, jis buvo nebegyvas kaip akmuo. Uždėjau ranką ant širdies ir laikiau daug minučių. Pulso nebuvo. Jis buvo nebegyvas kaip akmuo. Jo akis manęs daugiau nebekankins.
Jei vis dar laikote mane pamišusiu, nustosite, kai aprašysiu, kokių išmintingų atsargumo priemonių ėmiausi lavonui paslėpti. Naktis ėjo į pabaigą, ir aš dirbau skubiai, bet tyliai. Pirmiausia lavoną išnarsčiau. Nupjoviau galvą, rankas ir kojas.
Tada iš kambario grindų išėmiau tris lentas ir viską sudėjau tarp sijų. Paskui lentas grąžinau taip sumaniai, taip gudriai, kad jokia žmogaus akis – net jo – nebūtų pastebėjusi nieko negero. Nebuvo ko plauti – jokios dėmės – nė lašelio kraujo. Tam buvau per daug apdairus. Viską surinko kubilas – cha cha!
Kai baigiau tuos darbus, buvo ketvirta valanda – vis dar tamsu kaip vidurnaktį. Laikrodžiui išmušant, kažkas pasibeldė į lauko duris. Nusileidau atidaryti lengva širdimi – nes ko dabar turėjau bijoti? Įėjo trys vyrai, kurie su tobulu mandagumu prisistatė policijos pareigūnais. Kaimynas nakčia girdėjo klyksmą; kilo įtarimas, kad įvyko nusikaltimas; apie tai pranešta policijos nuovadai, ir jie (pareigūnai) pasiųsti apieškoti namų.
Nusišypsojau – nes ko man buvo bijoti? Mielai ponus priėmiau. Klyksmas, pasakiau, buvo mano paties, ištrūkęs per sapną. Senis, užsiminiau, išvykęs į kaimą. Apvedžiau lankytojus po visą namą. Liepiau ieškoti – gerai ieškoti. Galiausiai nuvedžiau juos į jo kambarį. Parodžiau jo turtus, saugius, nepaliestus. Pasitikėjimo įkarštyje atnešiau į kambarį kėdžių ir pakviečiau juos čia pailsėti po vargų, o pats, pašėlusiai įžūlus nuo visiško triumfo, pasistačiau savo kėdę toje pačioje vietoje, po kuria ilsėjosi aukos lavonas.
Pareigūnai buvo patenkinti. Mano elgesys juos įtikino. Jaučiausi nepaprastai laisvai. Jie sėdėjo ir, man linksmai atsakinėjant, šnekučiavosi apie kasdienius dalykus. Bet netrukus pajutau, kad blykštu, ir panorau, kad jie išeitų. Skaudėjo galvą, ausyse lyg skambėjo, o jie vis sėdėjo ir vis šnekučiavosi. Skambesys darėsi aiškesnis – jis nesiliovė ir darėsi aiškesnis. Ėmiau kalbėti laisviau, kad atsikratyčiau to pojūčio, bet jis nesiliovė, vis ryškėjo, kol galiausiai supratau, kad garsas ne mano ausyse.
Be abejo, dabar labai išbalau, bet kalbėjau dar sklandžiau ir garsiau. Tačiau garsas stiprėjo – ir ką man buvo daryti? Tai buvo tylus, duslus, greitas garsas – labai panašus į tą, kuris sklinda iš laikrodžio, įvynioto į vatą. Gaudžiau orą, o pareigūnai vis tiek jo negirdėjo. Kalbėjau greičiau, karščiau, bet garsas nuolat stiprėjo. Atsistojau ir ginčijausi dėl menkniekių, aukštu balsu, smarkiai mostaguodamas, bet garsas nuolat stiprėjo. Kodėl jie neišeina? Sunkiais žingsniais vaikščiojau po kambarį pirmyn ir atgal, tarsi mane būtų įsiutinusios tų vyrų pastabos, bet garsas nuolat stiprėjo. O Dieve! Ką man buvo daryti? Putojau – kliedėjau – keikiausi! Pakėliau kėdę, ant kurios sėdėjau, ir braižiau ja grindų lentas, bet garsas kilo virš visko ir vis stiprėjo. Jis darėsi garsesnis – garsesnis – garsesnis! O vyrai vis linksmai šnekučiavosi ir šypsojosi. Nejau jie negirdėjo? Visagali Dieve! – ne, ne! Jie girdėjo! – jie įtarė! – jie žinojo! – jie tyčiojosi iš mano siaubo! – taip maniau ir taip manau. Bet viskas buvo geriau už šią kančią! Viskas buvo pakenčiamiau už šią pašaipą! Nebegalėjau daugiau kęsti tų veidmainiškų šypsenų! Jaučiau, kad turiu rėkti arba mirti! Ir štai – vėl! – klausykit! garsiau! garsiau! garsiau! garsiau!
„Niekšai! – suklikau. – Nebeapsimetinėkite! Prisipažįstu! Plėškite lentas! Čia, čia! Tai plaka jo šlykšti širdis!“
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Siaubo klasika,Pasaulio klasika lietuviškai,Istorijos prie laužo