Karoliai
Matildė vienam vakarui pasiskolina iš draugės deimantus ir pagaliau gyvena taip, kaip visada svajojo. Už tą vakarą ji mokės dar labai ilgai.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Ji buvo viena iš tų dailių ir žavių merginų, kurios tarsi per likimo klaidą gimsta tarnautojų šeimoje. Neturėjo nei kraičio, nei vilčių ką nors paveldėti, nei jokio būdo, kad ją pažintų, suprastų, pamiltų ir vestų turtingas ir rafinuotas vyras; ir ji leidosi ištekinama už smulkaus Viešojo švietimo ministerijos raštininko.
Puoštis negalėjo, tad rengėsi paprastai, bet jautėsi nelaiminga kaip žmogus, nublokštas žemiau savo luomo; mat moterys neturi nei kastos, nei giminės: grožis, grakštumas ir žavesys joms atstoja kilmę ir šeimą. Įgimtas subtilumas, elegancijos nuojauta ir lankstus protas yra vienintelė jų hierarchija, ir ji paprastų žmonių dukteris sulygina su didžiausiomis damomis.
Ji kentėjo be perstojo, jausdama, kad gimė visoms subtilybėms ir visai prabangai. Kentėjo dėl skurdaus būsto, apšepusių sienų, nutrintų kėdžių, bjaurių audinių. Visa tai, ko kita jos luomo moteris nė nebūtų pastebėjusi, ją kankino ir piktino. Maža bretonė, tvarkanti jų kuklius namus, žadino joje beviltišką gailestį ir pašėlusias svajones. Ji svajojo apie tylius prieškambarius, išmuštus rytietiškais audiniais ir apšviestus aukštų bronzinių šviestuvų, apie du didelius liokajus trumpomis kelnėmis, kurie snaudžia plačiuose krėsluose, apsunkę nuo tvankios krosnies šilumos. Svajojo apie didžiules svetaines, aptrauktas senoviniu šilku, apie dailius baldus su neįkainojamais niekučiais ir apie mažus, jaukius, kvepiančius salonėlius, skirtus penktos valandos pokalbiams su artimiausiais draugais, tais žinomais ir geidžiamais vyrais, kurių dėmesio pavydi ir trokšta visos moterys.
Kai ji sėsdavo vakarieniauti prie apskrito stalo su trečią dieną nekeista staltiese, priešais vyrą, kuris nukeldavo sriubinės dangtį ir sužavėtas pareikšdavo: „Ak, kokia gera jautienos sriuba! Nieko skanesnio nežinau!“, ji svajodavo apie prašmatnias vakarienes, žvilgantį sidabrą, gobelenus, kurie apgyvendina sienas senovės personažais ir keistais paukščiais stebuklingame miške; svajodavo apie nuostabius patiekalus nepaprastuose induose, apie šnabždomus komplimentus, kurių klausomasi su sfinkso šypsena, valgant rausvą upėtakio mėsą ar jerubės sparnelius.
Ji neturėjo nei puošnių drabužių, nei brangenybių, nieko. O mylėjo tik tai; jautė, kad tam ir sutverta. Taip norėjo patikti, kelti pavydą, vilioti, būti geidžiama.
Turėjo turtingą draugę, bendramokslę iš vienuolyno mokyklos, bet nebenorėjo jos lankyti, nes grįžusi labai kentėdavo. Ir verkdavo ištisas dienas iš sielvarto, gailesčio, nevilties ir sielos skausmo.
Ir štai vieną vakarą vyras parėjo išdidus, laikydamas rankoje didelį voką.
– Še, – tarė jis, – čia kai kas tau.
Ji greitai perplėšė popierių ir ištraukė kortelę, ant kurios buvo išspausdinta:
„Viešojo švietimo ministras ir ponia Žorž Rampono prašo poną ir ponią Luazelius suteikti garbę ir atvykti į vakarą ministerijos rūmuose pirmadienį, sausio 18 dieną.“
Užuot apsidžiaugusi, kaip tikėjosi vyras, ji su apmaudu numetė kvietimą ant stalo ir sumurmėjo:
– Ir ką aš su juo darysiu?
– Bet, mieloji, maniau, kad būsi patenkinta. Tu niekur neišeini, o čia proga, ir dar kokia! Be galo vargau, kol jį gavau. Visi jų nori, jie labai geidžiami, o tarnautojams duoda nedaug. Pamatysi ten visus valdžios žmones.
Ji žiūrėjo į jį sudirgusi ir nekantriai paklausė:
– O ką aš užsimesiu ant pečių, kad ten nueičiau?
Apie tai jis nebuvo pagalvojęs; sumikčiojo:
– Na, tą suknelę, su kuria eini į teatrą. Man ji atrodo labai graži…
Jis nutilo, priblokštas ir sutrikęs, pamatęs, kad žmona verkia. Dvi didelės ašaros lėtai riedėjo nuo akių kampučių link lūpų kampučių. Jis išlemeno:
– Kas tau? Kas tau?
Bet ji didžiule valios pastanga jau buvo įveikusi skausmą ir, šluostydamasi drėgnus skruostus, atsakė ramiu balsu:
– Nieko. Tik neturiu ką apsivilkti, todėl į tą pokylį eiti negaliu. Atiduok kortelę kuriam nors kolegai, kurio žmona apsirengusi geriau už mane.
Jis labai nusiminė. Ir vėl prabilo:
– Paklausyk, Matilde. Kiek kainuotų tinkama suknelė, kuri tau praverstų ir kitomis progomis, kas nors labai paprasta?
Ji kelias sekundes galvojo, skaičiavo ir svarstė, kokios sumos gali paprašyti, kad taupus raštininkas iškart neatsisakytų ir neišsigąstų.
Pagaliau neryžtingai atsakė:
– Tiksliai nežinau, bet man rodos, kad su keturiais šimtais frankų išsiversčiau.
Jis truputį išblyško, nes lygiai tokią sumą buvo atidėjęs šautuvui ir kitos vasaros medžioklėms Nantero lygumoje su keliais draugais, kurie sekmadieniais ten šaudydavo vieversius.
Vis dėlto tarė:
– Gerai. Duosiu tau keturis šimtus frankų. Tik pasistenk, kad suknelė būtų graži.
Pokylio diena artėjo, o ponia Luazel atrodė liūdna, nerami, susirūpinusi, nors suknelė jau buvo paruošta. Vieną vakarą vyras jos paklausė:
– Kas tau? Na, pasakyk, jau trečia diena esi kažkokia keista.
Ji atsakė:
– Man nemalonu, kad neturiu nė vieno papuošalo, nė vieno akmenėlio, nieko, ką galėčiau užsidėti. Atrodysiu kaip paskutinė vargeta. Jau beveik geriau būtų visai neiti į tą vakarą.
Jis tarė:
– Prisisegsi gyvų gėlių. Šiuo metų laiku tai labai madinga. Už dešimt frankų gausi dvi ar tris nuostabias rožes.
Ji nepatikėjo.
– Ne… Nėra nieko labiau žeminančio, kaip atrodyti neturtingai tarp turtingų moterų.
Bet vyras sušuko:
– Kokia tu kvaila! Nueik pas savo draugę ponią Forestjė ir paprašyk, kad paskolintų tau papuošalų. Juk jūs tokios artimos, tikrai gali paprašyti.
Ji džiugiai šūktelėjo:
– Tiesa. Apie tai nepagalvojau.
Kitą dieną ji nuėjo pas draugę ir papasakojo apie savo vargą.
Ponia Forestjė priėjo prie spintos su veidrodžiu, paėmė didelę skrynelę, atnešė, atidarė ir tarė poniai Luazel:
– Rinkis, brangioji.
Pirmiausia ji pamatė apyrankes, paskui perlų vėrinį, paskui venecijietišką kryželį, auksą ir brangakmenius, nuostabaus darbo. Ji matavosi papuošalus prieš veidrodį, dvejojo, negalėjo apsispręsti jų nusiimti ir grąžinti. Vis klausinėjo:
– Daugiau nieko neturi?
– Kaipgi, turiu. Paieškok. Nežinau, kas tau patiktų.
Staiga juodo atlaso dėžutėje ji rado nuostabius deimantų karolius, ir jos širdis ėmė daužytis nuo nesuvaldomo troškimo. Kai juos ėmė, drebėjo rankos. Apjuosė jais kaklą ant aukštakaklės suknelės ir sustingo, užsižavėjusi savimi.
Paskui neryžtingai, kupina nerimo, paklausė:
– Ar gali man paskolinti šituos, tik šituos?
– Žinoma, kad galiu.
Ji puolė draugei ant kaklo, karštai ją išbučiavo ir išlėkė su savo lobiu.
Atėjo pokylio diena. Ponia Luazel turėjo didžiulį pasisekimą. Ji buvo gražesnė už visas, elegantiška, grakšti, besišypsanti ir pašėlusiai laiminga. Visi vyrai į ją žiūrėjo, klausinėjo jos vardo, ieškojo progos susipažinti. Visi ministro kabineto atašė norėjo su ja šokti valsą. Ją pastebėjo pats ministras.
Ji šoko svaigdama, aistringai, apgirtusi nuo malonumo, nebegalvodama apie nieką, savo grožio triumfe, savo pasisekimo šlovėje, tarsi laimės debesyje, kurį sudarė visi šie pagerbimai, visas šis žavėjimasis, visi šie pažadinti geismai, visa ši pergalė, tokia visiška ir tokia miela moters širdžiai.
Išėjo apie ketvirtą valandą ryto. Vyras nuo vidurnakčio miegojo mažoje tuščioje svetainėje su trimis kitais ponais, kurių žmonos puikiai linksminosi.
Jis užmetė jai ant pečių drabužius, atsineštus išėjimui, kuklius kasdienius drabužius, kurių skurdumas rėžė akį šalia pokylio suknelės elegancijos. Ji tai pajuto ir norėjo kuo greičiau pabėgti, kad jos nepastebėtų kitos moterys, susisupusios į brangius kailius.
Luazelis ją sulaikė:
– Palauk. Lauke peršalsi. Pakviesiu fiakrą.
Bet ji jo neklausė ir greitai leidosi laiptais. Gatvėje karietos nebuvo; jie ėmė ieškoti, šaukdami vežikams, kuriuos matė važiuojant tolumoje.
Leidosi Senos link, nusivylę, drebėdami iš šalčio. Pagaliau krantinėje rado vieną iš tų senų naktinių karietų, kurias Paryžiuje pamatysi tik sutemus, tarsi jos dieną gėdytųsi savo skurdo.
Ji parvežė juos iki pat durų Martyrų gatvėje, ir jie liūdnai užlipo į namus. Jai viskas buvo baigta. O jis galvojo, kad dešimtą valandą turi būti ministerijoje.
Prieš veidrodį ji nusimetė drabužius, kuriais buvo apsigaubusi pečius, kad dar kartą pamatytų save visoje šlovėje. Bet staiga suriko. Ant kaklo nebebuvo karolių!
Vyras, jau pusiau nusirengęs, paklausė:
– Kas tau?
Ji atsigręžė į jį, apimta siaubo:
– Aš… aš… Nebeturiu ponios Forestjė karolių.
Jis pašoko kaip nesavas:
– Ką?!… Kaip?!… Negali būti!
Ir jie ieškojo suknelės klostėse, apsiausto klostėse, kišenėse, visur. Nerado.
Jis klausinėjo:
– Tikrai žinai, kad išeidama iš pokylio dar juos turėjai?
– Taip, ministerijos vestibiulyje juos palietiau.
– Bet jei būtum pametusi gatvėje, būtume girdėję, kaip nukrito. Jie turėtų būti fiakre.
– Taip. Greičiausiai. Ar įsidėmėjai numerį?
– Ne. O tu nepažiūrėjai?
– Ne.
Jie sukrėsti žiūrėjo vienas į kitą. Pagaliau Luazelis vėl apsirengė.
– Eisiu, – pasakė jis, – atgal visu keliu, kurį ėjome pėsčiomis, gal rasiu.
Ir išėjo. Ji liko su pokylio suknele, neturėdama jėgų atsigulti, susmukusi ant kėdės, nekūrenamame kambaryje, be jokios minties.
Vyras grįžo apie septintą. Nieko nerado.
Jis nuėjo į Policijos prefektūrą, į laikraščių redakcijas pažadėti atlygio, į samdomų karietų bendroves, visur, kur tik vedė menkiausia viltis.
Ji laukė visą dieną, tokia pat apstulbusi prieš šią baisią nelaimę.
Luazelis grįžo vakare, įdubusiais skruostais, išblyškęs; nieko nebuvo radęs.
– Reikia, – tarė jis, – parašyti tavo draugei, kad sulaužei karolių užsegimą ir atidavei jį taisyti. Taip turėsime laiko ką nors sugalvoti.
Ji rašė, kaip jis diktavo.
Po savaitės jie buvo praradę bet kokią viltį.
Ir Luazelis, pasenęs penkeriais metais, pareiškė:
– Reikia pagalvoti, kaip tuos karolius pakeisti.
Kitą dieną jie paėmė dėžutę, kurioje karoliai buvo laikomi, ir nuėjo pas juvelyrą, kurio vardas buvo įrašytas viduje. Jis pavartė savo knygas:
– Ne aš, ponia, šiuos karolius pardaviau; aš, matyt, tik dėžutę parūpinau.
Tuomet jie ėjo nuo juvelyro prie juvelyro, ieškodami tokių pačių karolių, remdamiesi prisiminimais, abu tiesiog ligoti nuo sielvarto ir nerimo.
Vienoje Karališkųjų rūmų pasažo parduotuvėje jie rado deimantų vėrinį, kuris jiems pasirodė visiškai toks pat, kokio ieškojo. Jis kainavo keturiasdešimt tūkstančių frankų. Jiems sutiko atiduoti už trisdešimt šešis.
Jie paprašė juvelyro neparduoti jo tris dienas. Ir išsiderėjo, kad jis priims vėrinį atgal už trisdešimt keturis tūkstančius, jei pirmieji karoliai bus rasti iki vasario pabaigos.
Luazelis turėjo aštuoniolika tūkstančių frankų, kuriuos jam paliko tėvas. Likusius pasiskolins.
Ir jis skolinosi, prašydamas iš vieno tūkstančio frankų, iš kito penkių šimtų, čia penkių luidorų, ten trijų. Išrašinėjo vekselius, prisiėmė pražūtingus įsipareigojimus, susidėjo su lupikautojais, su visokiausiomis skolintojų veislėmis. Įkeitė visą likusį gyvenimą, statė ant kortos savo parašą nežinodamas, ar pajėgs jį išpirkti, ir, išsigandęs būsimų rūpesčių, juodo skurdo, kuris turėjo jį užgriūti, visų kūno nepriteklių ir visų dvasios kančių, nuėjo atsiimti naujųjų karolių, padėdamas ant prekystalio trisdešimt šešis tūkstančius frankų.
Kai ponia Luazel nunešė karolius poniai Forestjė, ši įsižeidusi tarė:
– Galėjai man juos grąžinti anksčiau, nes man jų galėjo prireikti.
Dėžutės ji neatidarė, ko draugė labiausiai bijojo. Jei būtų pastebėjusi apgaulę, ką būtų pagalvojusi? Ką būtų pasakiusi? Argi nebūtų palaikiusi jos vagile?
Ponia Luazel pažino baisų vargšų gyvenimą. Beje, ji susitaikė su juo iš karto, didvyriškai. Reikėjo sumokėti šią baisią skolą. Ji sumokės. Atleido tarnaitę, pakeitė būstą, išsinuomojo mansardą po stogu.
Ji pažino sunkius namų ruošos darbus, bjaurius virtuvės rūpesčius. Plovė indus, dildydama rausvus nagus į riebius puodus ir keptuvių dugnus. Skalbė muiluodama nešvarius baltinius, marškinius ir skudurus, džiovino juos ant virvės; kas rytą nešė į gatvę šiukšles ir tempė aukštyn vandenį, kiekviename aukšte stabteldama atsikvėpti. Ir, apsirengusi kaip paprasta moteris, ėjo pas vaisininką, bakalėjininką, mėsininką su krepšiu ant rankos, derėdamasi, klausydamasi keiksmų, gindama kiekvieną apgailėtiną su.
Kas mėnesį reikėjo apmokėti vekselius, atnaujinti kitus, prašyti atidėjimo.
Vyras vakarais tvarkė vieno pirklio sąskaitas, o naktimis dažnai perrašinėjo tekstus po penkis su už puslapį.
Ir toks gyvenimas truko dešimt metų.
Po dešimties metų jie viską grąžino, viską, su lupikiškomis palūkanomis ir palūkanomis nuo palūkanų.
Ponia Luazel dabar atrodė sena. Ji tapo tvirta, kieta, šiurkščia neturtingų namų moterimi. Prastai susišukavusi, kreivai užsitempusi sijonus, raudonomis rankomis, ji kalbėjo garsiai, grindis plovė liedama vandenį kibirais. Bet kartais, kai vyras būdavo tarnyboje, ji prisėsdavo prie lango ir galvodavo apie tą senų laikų vakarą, tą pokylį, kuriame buvo tokia graži ir taip visų dėmesio apsupta.
Kas būtų, jei nebūtų pametusi tų karolių? Kas žino? Kas žino? Koks keistas ir permainingas gyvenimas! Kaip mažai tereikia, kad pražūtum arba išsigelbėtum!
Ir štai vieną sekmadienį, kai ji nuėjo pasivaikščioti Eliziejaus laukais, kad atsigautų po savaitės darbų, staiga pamatė moterį, vedžiojančią vaiką. Tai buvo ponia Forestjė, vis dar jauna, vis dar graži, vis dar žavi.
Ponia Luazel susijaudino. Ar užkalbinti? Taip, žinoma. O dabar, kai skola sumokėta, viską jai papasakos. Kodėl gi ne?
Ji priėjo.
– Laba diena, Žana.
Toji jos nepažino ir nustebo, kad ši paprasta moteris kreipiasi taip familiariai.
Ji sumikčiojo:
– Bet… ponia!… Nežinau… Turbūt apsirikote.
– Ne. Aš Matildė Luazel.
Draugė šūktelėjo:
– Oi!… Vargše Matilde, kaip tu pasikeitei!…
– Taip, nuo tada, kai nesimatėme, turėjau labai sunkių dienų, ir daug vargo… ir tai dėl tavęs!…
– Dėl manęs… Kaip tai?
– Prisimeni tuos deimantų karolius, kuriuos paskolinai man ministerijos pokyliui?
– Taip. Na ir kas?
– Na, tai aš juos pamečiau.
– Kaip? Juk grąžinai man juos.
– Grąžinau kitus, lygiai tokius pat. Ir štai dešimt metų už juos mokame. Supranti, mums, nieko neturintiems, tai nebuvo lengva… Bet dabar viskas baigta, ir aš velniškai patenkinta.
Ponia Forestjė sustojo.
– Sakai, kad nupirkai deimantų karolius vietoj manųjų?
– Taip. Nepastebėjai, a? Jie buvo labai panašūs.
Ir ji šypsojosi su išdidžiu, naiviu džiaugsmu.
Ponia Forestjė, labai sujaudinta, paėmė ją už abiejų rankų.
– Oi, vargše mano Matilde! Bet manieji buvo netikri! Jie kainavo daugių daugiausia penkis šimtus frankų!…
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai viskas dėl pinigų,Pasaulio klasika lietuviškai