Trys moterys mėnesienoje

III skyrius

DŽONATANO HARKERIO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Supratęs, kad esu kalinys, pajutau kažką laukinio. Lakstiau laiptais aukštyn žemyn, bandžiau kiekvienas duris ir žvelgiau pro kiekvieną rastą langą; bet netrukus įsitikinimas, kad esu bejėgis, nustelbė visus kitus jausmus. Žvelgdamas atgal po kelių valandų manau, kad tuo metu turbūt buvau išprotėjęs, nes elgiausi kaip žiurkė spąstuose. Tačiau supratęs, kad esu bejėgis, tyliai atsisėdau, taip tyliai, kaip dar nieko gyvenime nedariau, ir ėmiau galvoti, ką geriausia daryti. Tebegalvoju ir kol kas nieko tikro nenusprendžiau. Esu tikras tik dėl vieno: neverta atskleisti savo minčių grafui. Jis gerai žino, kad esu įkalintas; o kadangi tai padarė pats ir, be abejo, turi savų motyvų, tik apgautų mane, jei patikėčiau jam faktus. Kiek matau, vienintelis mano planas – laikyti žinias ir baimes sau ir nemerkti akių. Žinau, kad arba mane kaip kūdikį apgauna mano paties baimės, arba esu beviltiškoje padėtyje; o jei taip, man reikia ir reikės viso proto, kad išsikapstyčiau.

Vos taip nusprendžiau, išgirdau apačioje užsiveriant didžiąsias duris ir supratau, kad grafas grįžo. Į biblioteką jis iškart neatėjo, tad atsargiai nuėjau į savo kambarį ir radau jį klojantį lovą. Tai buvo keista, bet tik patvirtino tai, ką visą laiką maniau: name tarnų nėra. Kai vėliau pro durų vyrių plyšį pamačiau jį dengiantį stalą valgomajame, tuo įsitikinau, nes jei visus šiuos tarno darbus dirba pats, tai tikrai įrodymas, kad nėra kam kitam jų dirbti. Tai mane išgąsdino, nes jei pilyje daugiau nieko nėra, vadinasi, karietos, kuri mane čia atvežė, vežėjas buvo pats grafas. Baisi mintis, nes jei taip, ką reiškia, kad jis sugebėjo valdyti vilkus, tiesiog tylėdamas pakeldamas ranką? Kodėl visi žmonės Bistricoje ir karietoje taip baisiai dėl manęs bijojo? Ką reiškė kryželio, česnako, laukinės rožės, šermukšnio dovanos? Telaimina Dievas tą gerą, gerą moterį, kuri užkabino man ant kaklo kryželį! Palietęs jį, kas kartą pajuntu paguodą ir jėgą. Keista, kad daiktas, kurį mane mokė laikyti nepageidautinu ir stabmeldišku, vienatvės ir bėdos metu padeda. Ar pačiame daikte slypi kažkas, ar jis yra tarpininkas, apčiuopiama pagalba, perduodanti užuojautos ir paguodos prisiminimus? Kada nors, jei bus lemta, turėsiu šį klausimą ištirti ir apsispręsti. O kol kas turiu sužinoti viską, ką galiu, apie grafą Drakulą, nes tai gali padėti suprasti. Šįvakar jis gal papasakos apie save, jei pakreipsiu pokalbį ta linkme. Tačiau turiu būti labai atsargus, kad nesukelčiau jo įtarimo.

Vidurnaktis. Ilgai kalbėjausi su grafu. Uždaviau kelis klausimus apie Transilvanijos istoriją, ir tema jį nuostabiai užkaitino. Kalbėdamas apie dalykus ir žmones, o ypač apie mūšius, jis šnekėjo taip, lyg būtų juose visuose dalyvavęs. Vėliau tai paaiškino sakydamas, kad bojarui jo namų ir vardo pasididžiavimas yra jo paties pasididžiavimas, jų šlovė yra jo šlovė, jų likimas yra jo likimas. Kalbėdamas apie savo giminę, visada sakė „mes“, beveik daugiskaita, kaip karalius. Norėčiau užrašyti viską, ką jis sakė, tiksliai taip, kaip sakė, nes man tai buvo nepaprastai įdomu. Atrodė, kad tai visa krašto istorija. Kalbėdamas jis įsiaudrino, vaikščiojo po kambarį pešiodamas savo didžiulius baltus ūsus ir griebdamas viską, ką palietė, tarsi norėtų sutraiškyti vien jėga. Vieną dalyką užrašysiu kiek galėdamas tiksliau, nes jis savaip pasakoja jo tautos istoriją:

– Mes, sekeliai, turime teisę didžiuotis, nes mūsų gyslomis teka daugybės narsių tautų kraujas, tautų, kurios kovojo kaip liūtai dėl valdžios. Čia, Europos tautų sūkuryje, ugrų gentis iš Islandijos atsinešė kovingą dvasią, kurią jiems davė Toras ir Votanas, kurią jų berserkai taip žiauriai rodė Europos pakrantėse, taip, ir Azijos, ir Afrikos, kol tautos ėmė manyti, kad atėjo patys vilkolakiai. Čia, atėję, jie rado hunus, kurių karinis įniršis kaip gyva liepsna nušlavė žemę, kol mirštančios tautos ėmė tikėti, kad jų gyslose teka tų senųjų raganų, kurios, išvarytos iš Skitijos, poravosi su velniais dykumoje, kraujas. Kvailiai, kvailiai! Koks velnias ar kokia ragana kada buvo tokie didūs kaip Atila, kurio kraujas teka šiose gyslose? – Jis pakėlė rankas. – Argi keista, kad buvome užkariautojų tauta, kad didžiavomės, kad kai madjaras, langobardas, avaras, bulgaras ar turkas siuntė tūkstančius prie mūsų sienų, mes juos atmušdavome? Argi keista, kad kai Arpadas su savo legionais nušlavė vengrų tėvynę, pasiekęs sieną rado mus čia, kad ten buvo užbaigtas Honfoglalas? O kai vengrų potvynis nusirito į rytus, pergalingi madjarai pripažino sekelius giminėmis, ir mums šimtmečiais buvo patikėta saugoti sieną su turkų žeme; taip, ir dar daugiau, nesibaigianti pasienio sargybos pareiga, nes, kaip sako turkai, „vanduo miega, o priešas nemiega“. Kas visose Keturiose tautose priėmė „kruviną kardą“ džiaugsmingiau už mus, kas greičiau už mus susirinko po karaliaus vėliava jo kovingu šauksmu? Kada buvo išpirkta didžioji mano tautos gėda, Kosovo gėda, kai valachų ir madjarų vėliavos krito po pusmėnuliu? Kas, jei ne vienas iš mano giminės, kaip vaivada perėjo Dunojų ir sumušė turką jo paties žemėje? Tai iš tiesų buvo Drakula! Gaila, kad jam kritus, jo nevertas brolis pardavė savo tautą turkams ir užtraukė jai vergovės gėdą! Argi ne šis Drakula įkvėpė tą kitą iš savo giminės, kuris vėlesniais laikais vėl ir vėl vedė savo pajėgas per didžiąją upę į turkų žemę; kuris, atmuštas, ateidavo vėl ir vėl, nors iš kruvino lauko, kur buvo žudomi jo kariai, turėjo grįžti vienas, nes žinojo, kad tik jis vienas galiausiai laimės! Sakė, kad jis galvojo tik apie save. Ba! Kokia nauda iš valstiečių be vado? Kuo baigiasi karas be proto ir širdies, kuri jam vadovautų? Ir vėl, kai po Mohačo mūšio nusimetėme vengrų jungą, mes, Drakulos kraujo žmonės, buvome tarp vadų, nes mūsų dvasia nepakentė nelaisvės. Ak, jaunasis pone, sekeliai, o Drakula yra jų širdies kraujas, smegenys ir kardai, gali pasigirti tokia istorija, kokios niekada nepasieks tokie grybai kaip Habsburgai ir Romanovai. Karingi laikai praėjo. Kraujas per brangus šiais negarbingos taikos laikais, o didžiųjų tautų šlovė yra kaip pasakota pasaka.

Tuo metu jau artėjo rytas, ir nuėjome miegoti. (Pastaba: šis dienoraštis baisiai panašus į „Tūkstančio ir vienos nakties“ pradžią, nes viskas turi nutrūkti gaidžiui giedant, arba į Hamleto tėvo šmėklą.)

Gegužės 12 d. Pradėsiu nuo faktų, plikų, menkų faktų, patikrintų knygomis ir skaičiais, dėl kurių negali būti abejonių. Neturiu jų painioti su patirtimis, kurios remsis mano paties stebėjimu ar atmintimi. Praėjusį vakarą grafas, atėjęs iš savo kambario, pradėjo klausinėti apie teisinius dalykus ir kaip tvarkomi tam tikri reikalai. Dieną buvau nuobodžiai praleidęs prie knygų ir, tik kad protas būtų užimtas, kartojau kai kuriuos dalykus, kuriuos studijavau Linkolno Ine. Grafo klausimuose buvo tam tikra sistema, tad pabandysiu juos užrašyti iš eilės; šios žinios kada nors kaip nors gali man praversti.

Pirmiausia jis paklausė, ar žmogus Anglijoje gali turėti du ar daugiau advokatų. Pasakiau, kad gali turėti ir tuziną, jei nori, bet neprotinga, kad viename sandoryje dalyvautų daugiau nei vienas, nes vienu metu gali veikti tik vienas, o keitimas neabejotinai pakenktų jo interesams. Jis, regis, viską suprato ir toliau klausė, ar būtų praktinių kliūčių, jei vienas žmogus rūpintųsi, tarkim, bankininkyste, o kitas laivyba, tuo atveju, jei prireiktų vietinės pagalbos toli nuo banko advokato namų. Paprašiau paaiškinti plačiau, kad kartais neklaidinčiau, ir jis tarė:

– Paaiškinsiu pavyzdžiu. Jūsų ir mano draugas ponas Piteris Hokinsas iš po jūsų gražiosios Ekseterio katedros šešėlio, toli nuo Londono, per jus perka man vietą Londone. Gerai! Čia atvirai pasakysiu, kad nepagalvotumėte, jog keista, kodėl ieškojau paslaugų taip toli nuo Londono, užuot kreipęsis į ką nors ten gyvenantį: mano motyvas buvo, kad nebūtų tenkinami jokie vietos interesai, tik mano noras; o kadangi Londono gyventojas galbūt turėtų savo ar draugo tikslų, ieškojau savo įgaliotinio taip toli, kad jo darbas būtų tik mano labui. Dabar tarkime, kad aš, turintis daug reikalų, noriu išsiųsti prekių, tarkim, į Niukaslą, Daremą, Harvičą ar Doverį: argi nebūtų lengviau, jei jas siųsčiau kam nors tuose uostuose?

Atsakiau, kad tikrai būtų labai paprasta, bet mes, advokatai, turime tarpusavio atstovavimo sistemą, tad vietinis darbas gali būti atliktas vietoje bet kurio advokato nurodymu, ir klientas, tiesiog patikėjęs save vienam žmogui, gali įvykdyti savo norus be jokio papildomo vargo.

– Bet, – tarė jis, – galėčiau pats nurodinėti. Ar ne taip?

– Žinoma, – atsakiau. – Taip dažnai daro verslininkai, kurie nenori, kad visus jų reikalus žinotų vienas žmogus.

– Gerai! – tarė jis ir ėmė klausinėti apie siuntimo būdus, formalumus ir visokias kliūtis, kurias, pagalvojus iš anksto, galima būtų numatyti. Paaiškinau viską, kaip išmaniau, ir jis tikrai paliko įspūdį, kad būtų buvęs nuostabus advokatas, nes nebuvo nieko, ko jis nebūtų pagalvojęs ar numatęs. Žmogui, kuris niekada nebuvo tame krašte ir akivaizdžiai nedaug užsiima verslu, jo žinios ir įžvalgumas buvo nuostabūs. Kai jis gavo atsakymus į visus klausimus, o aš patikrinau viską, kaip galėjau, turimose knygose, jis staiga atsistojo ir tarė:

– Ar po pirmojo laiško rašėte mūsų draugui ponui Piteriui Hokinsui ar dar kam nors?

Su karteliu širdyje atsakiau, kad ne, kad kol kas nemačiau jokios progos išsiųsti laiškų.

– Tada rašykite dabar, jaunasis mano drauge, – tarė jis, uždėjęs sunkią ranką man ant peties, – parašykite mūsų draugui ir dar kam norite ir, jei jums patiks, praneškite, kad liksite pas mane dar mėnesį.

– Norite, kad likčiau taip ilgai? – paklausiau, nes širdis atšalo nuo šios minties.

– Labai to trokštu, ne, nepriimsiu atsisakymo. Kai jūsų šeimininkas, darbdavys, kaip tik norite, įsipareigojo, kad kas nors atvyks jo vardu, buvo suprasta, kad bus atsižvelgta tik į mano poreikius. Aš nešykštėjau. Ar ne taip?

Ką galėjau daryti, tik nusilenkti sutikdamas? Tai buvo pono Hokinso, ne mano interesas, turėjau galvoti apie jį, ne apie save; be to, kai grafas Drakula kalbėjo, jo akyse ir laikysenoje buvo kažkas, kas priminė, kad esu kalinys ir kad, net jei norėčiau, neturiu pasirinkimo. Grafas mano nusilenkime pamatė savo pergalę, o mano veido nerime – savo valdžią, nes iškart ėmė jomis naudotis, bet savo lygiu, nenugalimu būdu:

– Prašau jūsų, mano gerasis jaunasis drauge, kad laiškuose nerašytumėte apie nieką kita, tik apie reikalus. Jūsų draugams, be abejo, bus malonu žinoti, kad esate sveikas ir laukiate grįžimo pas juos. Ar ne taip?

Tai sakydamas, padavė man tris popieriaus lapus ir tris vokus. Visi buvo iš ploniausio užsienio pašto popieriaus, ir pažvelgęs į juos, paskui į jį, pastebėjęs tylią šypseną ir aštrias iltis virš raudonos apatinės lūpos, supratau taip aiškiai, lyg jis būtų pasakęs, kad turiu būti atsargus, ką rašau, nes jis galės tai perskaityti. Tad nusprendžiau dabar parašyti tik formalius laiškelius, o išsamiai parašyti ponui Hokinsui slapta, taip pat ir Minai, nes jai galėjau rašyti stenografiškai, ir grafas, jei net pamatytų, nieko nesuprastų. Parašęs abu laiškus, sėdėjau tyliai, skaičiau knygą, o grafas rašė kelis laiškelius, žvilgčiodamas į knygas ant stalo. Paskui paėmė mano laiškus, pridėjo prie savųjų ir padėjo rašymo reikmenis, ir vos už jo užsidarė durys, pasilenkiau ir apžiūrėjau laiškus, gulėjusius ant stalo apverstus. Nejutau jokios sąžinės graužaties, nes tokiomis aplinkybėmis turėjau gintis visais būdais.

Vienas laiškas buvo adresuotas Samueliui F. Bilingtonui, Vitbis, The Crescent 7; kitas ponui Leutneriui, Varna; trečias „Coutts & Co.“, Londonas, ir ketvirtas bankininkams „Klopstock & Billreuth“, Budapeštas. Antras ir ketvirtas buvo neužklijuoti. Jau ketinau juos pažiūrėti, kai pamačiau judant durų rankeną. Vos spėjęs padėti laiškus kaip buvę ir vėl paimti knygą, atsilošiau kėdėje, ir į kambarį įėjo grafas, laikydamas rankoje dar vieną laišką. Jis paėmė laiškus nuo stalo, kruopščiai užklijavo pašto ženklus ir, atsisukęs į mane, tarė:

– Tikiuosi, atleisite, bet šį vakarą turiu daug darbo vienas. Tikiuosi, rasite viską, ko norite.

Prie durų atsisuko ir, akimirką patylėjęs, tarė:

– Leiskite jums patarti, mano mielas jaunasis drauge, ne, leiskite įspėti jus visai rimtai: jei paliksite šiuos kambarius, jokiu būdu neužmikite kurioje nors kitoje pilies dalyje. Ji sena, turi daug prisiminimų, ir tiems, kurie miega neišmintingai, sapnuojasi blogi sapnai. Būkite įspėtas! Jei miegas dabar ar kada nors jus įveiktų ar grasintų įveikti, skubėkite į savo kambarį ar į šiuos kambarius, nes ten jūsų poilsis bus saugus. Bet jei šiuo požiūriu nebūsite atsargus, tuomet…

Kalbą jis baigė šiurpiai: mostelėjo rankomis, lyg jas plautųsi. Viską supratau; tik abejojau, ar koks nors sapnas gali būti baisesnis už nenatūralų, siaubingą niūrumo ir paslapties tinklą, kuris, regis, veržėsi aplink mane.

Vėliau. Patvirtinu paskutinius užrašytus žodžius, bet šįkart abejonių nėra. Nebijosiu miegoti bet kur, kur jo nėra. Pakabinau kryželį virš lovos galvūgalio; įsivaizduoju, kad taip mano poilsis mažiau sapnuoja; ir ten jis liks.

Jam išėjus, nuėjau į savo kambarį. Po kiek laiko, negirdėdamas jokio garso, išėjau ir akmeniniais laiptais užlipau ten, iš kur galėjau žvelgti į pietus. Palyginti su siaura kiemo tamsa, didžiulėje erdvėje, nors man ir nepasiekiamoje, buvo kažkoks laisvės pojūtis. Žiūrėdamas į ją, jaučiau, kad išties esu kalėjime, ir, regis, norėjau gryno oro gurkšnio, nors ir naktinio. Pradedu jausti, kad šis naktinis gyvenimas mane veikia. Jis griauna mano nervus. Krūpčioju nuo savo šešėlio ir esu pilnas visokių baisių vaizdinių. Dievas žino, kad šioje prakeiktoje vietoje mano baisiai baimei yra pagrindo! Žvelgiau į gražią erdvę, skęstančią švelnioje geltonoje mėnesienoje, tokioje šviesioje beveik kaip diena. Švelnioje šviesoje tolimos kalvos ištirpo, o slėnių ir tarpeklių šešėliai tapo aksominio juodumo. Pats grožis mane, regis, pralinksmino; kiekvienas įkvėpimas teikė ramybės ir paguodos. Man pasilenkus pro langą, akį patraukė kažkas, kas judėjo vienu aukštu žemiau ir šiek tiek į kairę, kur, sprendžiant iš kambarių išdėstymo, turėjo būti paties grafo kambario langai. Langas, prie kurio stovėjau, buvo aukštas ir gilus, su akmeniniais skersiniais, oro nugraužtas, bet vis dar sveikas; tačiau rėmas, matyt, jau seniai nebuvo išimtas. Atsitraukiau už mūro ir atsargiai pažvelgiau laukan.

Pamačiau grafo galvą, išlendančią pro langą. Veido nemačiau, bet pažinau vyrą iš sprando ir nugaros bei rankų judesių. Bet kuriuo atveju negalėjau supainioti rankų, kurias turėjau tiek progų apžiūrėti. Iš pradžių buvau suintriguotas ir šiek tiek pralinksmintas, nes nuostabu, koks menkas dalykas gali sudominti ir pralinksminti kalinį. Bet mano jausmai pavirto pasibjaurėjimu ir siaubu, kai pamačiau, kaip visas vyras lėtai išlenda pro langą ir ima ropoti pilies siena žemyn virš tos baisios bedugnės, veidu žemyn, o apsiaustas plinta aplink jį kaip didžiuliai sparnai. Iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis. Maniau, kad tai kokia mėnesienos apgaulė, keistas šešėlio reiškinys; bet žiūrėjau toliau, ir tai negalėjo būti apgaulė. Mačiau, kaip pirštai rankų ir kojų griebiasi akmenų kampų, kuriuos metų metai išvalė nuo skiedinio, ir taip, pasinaudodamas kiekviena atbraila ir nelygumu, jis gana greitai juda žemyn, kaip driežas siena.

Koks gi tai žmogus, ar kokia tai būtybė žmogaus pavidalu? Jaučiu, kaip šios baisios vietos siaubas mane užvaldo; bijau, baisiai bijau, ir man nėra išsigelbėjimo; mane supa siaubai, apie kuriuos bijau galvoti…

Gegužės 15 d. Dar kartą mačiau grafą išeinant savo driežo būdu. Jis slinko žemyn šonu, kokį šimtą pėdų, ir gerokai į kairę. Dingo kažkokioje skylėje ar lange. Jo galvai pradingus, persisvėriau, bandydamas pamatyti daugiau, bet veltui: per didelis atstumas. Dabar žinojau, kad jis paliko pilį, ir nusprendžiau pasinaudoti proga ištirti daugiau, nei iki šiol drįsau. Grįžau į kambarį, paėmiau žibintą ir bandžiau visas duris. Visos buvo užrakintos, kaip ir tikėjausi, o spynos gana naujos; bet nusileidau akmeniniais laiptais į salę, pro kurią iš pradžių įėjau. Skląsčius atitraukti pavyko gana lengvai, didžiąsias grandines atkabinti taip pat; bet durys buvo užrakintos, o rakto nebuvo! Tas raktas turbūt grafo kambaryje; turiu stebėti, kada jo durys bus neužrakintos, kad galėčiau jį paimti ir pabėgti. Toliau nuodugniai apžiūrėjau laiptus ir koridorius, bandžiau iš jų vedančias duris. Vienas kitas mažas kambarėlis prie salės buvo atviras, bet juose nebuvo ko žiūrėti, tik seni, nuo amžiaus dulkėti, kandžių suėsti baldai. Pagaliau laiptų viršuje radau vienas duris, kurios, nors atrodė užrakintos, spaudžiant truputį pasidavė. Pastūmiau stipriau ir supratau, kad jos nėra užrakintos, tik vyriai šiek tiek nusmukę, ir sunkios durys remiasi į grindis. Tai buvo proga, kuri daugiau galėjo nepasikartoti, tad įsitempiau ir daug sykių bandęs jas atstūmiau tiek, kad galėjau įeiti. Dabar buvau pilies sparne, esančiame toliau į dešinę už man žinomus kambarius ir vienu aukštu žemiau. Pro langus mačiau, kad kambarių eilė driekiasi pietine pilies puse, o galinio kambario langai žvelgia į vakarus ir į pietus. Iš abiejų pusių buvo didžiulis praraja. Pilis pastatyta ant didžiulės uolos kampo, tad iš trijų pusių visiškai neprieinama, ir čia, kur nepasiekdavo nei svaidyklė, nei lankas, nei kulverina, įtaisyti dideli langai, todėl buvo užtikrinta šviesa ir patogumas, neįmanomi saugotinoje vietoje. Vakaruose driekėsi didelis slėnis, o toliau kilo didžiulės dantytos kalnų tvirtovės, viršūnė po viršūnės, staigios uolos, nusagstytos šermukšniais ir erškėčiais, kurių šaknys kibo į akmens plyšius ir įtrūkimus. Tai akivaizdžiai buvo pilies dalis, kurioje seniau gyveno ponios, nes baldai atrodė jaukesni už visus kitus, kuriuos mačiau. Langai buvo be užuolaidų, ir geltona mėnesiena, plūstanti pro rombinius stiklus, leido matyti net spalvas, o dulkių gausą, dengusią viską, švelnino ir kiek paslėpė laiko ir kandžių padarytą žalą. Žibintas skaisčioje mėnesienoje beveik nieko nereiškė, bet džiaugiausi jį turėdamas, nes vietoje tvyrojo baisi vienatvė, kuri šaldė širdį ir virpino nervus. Vis dėlto tai buvo geriau nei gyventi vienam kambariuose, kurių ėmiau neapkęsti dėl grafo buvimo, ir šiek tiek pasistengęs sutramdyti nervus, pajutau švelnią ramybę. Štai sėdžiu prie mažo ąžuolinio stalelio, prie kurio senais laikais galbūt sėdėjo kokia gražuolė ponia ir rašė, daug galvodama ir raudonuodama, savo su klaidomis meilės laišką, ir stenografiškai rašau dienoraštyje viską, kas įvyko nuo paskutinio karto. Tai devynioliktas amžius, kuo moderniausias. Ir vis dėlto, jei jausmai manęs neapgauna, senieji amžiai turėjo ir tebeturi savo galių, kurių vien „modernumas“ neįveikia.

Vėliau: gegužės 16 d. rytas. Dieve, išsaugok mano protą, nes jau esu tiek nusmukęs. Saugumas ir saugumo užtikrinimas yra praeities dalykai. Kol čia gyvenu, belieka viltis vieno: kad neišprotėsiu, jei, tiesą sakant, jau neišprotėjau. Jei esu sveiko proto, tai tikrai varo iš proto mintis, kad iš visų bjaurybių, tūnančių šioje nekenčiamoje vietoje, grafas man yra mažiausiai baisus; kad tik iš jo galiu tikėtis saugumo, net jei tik tol, kol tarnauju jo tikslui. Didis Dieve! Gailestingasis Dieve! Tegu būsiu ramus, nes kitu keliu iš tikrųjų eina beprotybė. Pradedu kitaip suprasti kai kuriuos mane stebinusius dalykus. Iki šiol ne visai supratau, ką Šekspyras turėjo galvoje, kai privertė Hamletą sakyti:

„Mano užrašai! Greičiau, mano užrašai!

Dera tai užrašyti“ ir taip toliau,

nes dabar, jausdamasis lyg mano protas būtų išklibęs ar lyg būtų atėjęs smūgis, kuris turi baigtis jo sugriuvimu, poilsio ieškau dienoraštyje. Tikslaus užrašinėjimo įprotis turėtų padėti nurimti.

Paslaptingas grafo įspėjimas mane tada išgąsdino; dar labiau gąsdina dabar, kai apie jį pagalvoju, nes ateityje jis turi man baisią valdžią. Bijosiu abejoti tuo, ką jis sakys!

Parašęs dienoraštyje ir laimingai įsidėjęs knygą ir plunksną į kišenę, pajutau mieguistumą. Prisiminiau grafo įspėjimą, bet man teikė malonumą jo nepaklausyti. Mane apėmė miego jausmas, o kartu ir užsispyrimas, kuris miegą lydi kaip šauklys. Švelni mėnesiena ramino, o plati erdvė lauke teikė laisvės pojūtį, kuris mane gaivino. Nusprendžiau šįvakar negrįžti į niūrumo persekiojamus kambarius, o miegoti čia, kur senovėje ponios sėdėjo, dainavo ir gyveno mielus gyvenimus, o jų švelnios krūtinės liūdėjo dėl vyrų, išvykusių į negailestingus karus. Ištraukiau didelę sofą iš vietos kampe, kad gulėdamas galėčiau žvelgti į gražų vaizdą rytuose ir pietuose, ir, negalvodamas apie dulkes ir jomis nesirūpindamas, pasiruošiau miegoti. Turbūt užmigau; tikiuosi, bet bijau, nes viskas, kas sekė, buvo stulbinamai tikra, tokia tikra, kad dabar, sėdėdamas plačioje ryto saulėje, visiškai negaliu patikėti, jog tai buvo vien miegas.

Nebuvau vienas. Kambarys buvo tas pats, niekuo nepasikeitęs nuo mano atėjimo; skaisčioje mėnesienoje mačiau grindyse savo pėdsakus, kur buvau sujaukęs ilgai kauptas dulkes. Mėnesienoje priešais mane stovėjo trys jaunos moterys, ponios pagal drabužius ir manieras. Tuomet pagalvojau, kad turbūt sapnuoju, nes, nors mėnesiena krito joms už nugaros, jos nemetė šešėlio ant grindų. Jos priėjo prie manęs, kurį laiką žiūrėjo ir paskui ėmė šnabždėtis. Dvi buvo tamsios, aukštomis erelio nosimis, kaip grafas, ir didelėmis tamsiomis, veriančiomis akimis, kurios blyškiai geltono mėnulio fone atrodė beveik raudonos. Trečioji buvo šviesi, šviesi kiek tik įmanoma, su didelėmis banguotomis auksinių plaukų masėmis ir akimis kaip blyškūs safyrai. Man atrodė, kad kažkaip pažįstu jos veidą, pažįstu susijusį su kažkokia sapniška baime, bet tą akimirką negalėjau prisiminti, kaip ir kur. Visų trijų dantys buvo skaisčiai balti ir švietė kaip perlai jų gašlių lūpų rubino fone. Jose buvo kažkas, kas kėlė nerimą, kažkoks ilgesys ir kartu kažkokia mirtina baimė. Širdyje pajutau piktą, degantį troškimą, kad jos mane pabučiuotų tomis raudonomis lūpomis. Negerai to užrašyti, nes kada nors tai gali pamatyti Mina ir jai bus skaudu; bet tai tiesa. Jos šnabždėjosi, paskui visos trys nusijuokė, taip sidabriškai ir muzikaliai, bet taip kietai, tarsi šis garsas niekada nebūtų galėjęs išeiti pro žmogaus lūpų švelnumą. Tai buvo tarsi nepakeliamas, dilginantis saldumas vandens taurių, kuriomis groja įgudusi ranka. Šviesiaplaukė koketiškai papurtė galvą, o kitos dvi ją ragino. Viena tarė:

– Pirmyn! Tu pirma, o mes paskui; tau priklauso teisė pradėti.

Kita pridūrė:

– Jis jaunas ir stiprus; bučinių užteks mums visoms.

Gulėjau tylėdamas, žvelgdamas iš po blakstienų, kankinamas malonaus laukimo. Šviesiaplaukė priėjo ir pasilenkė prie manęs taip, kad jutau jos alsavimą. Vienu požiūriu jis buvo saldus, medaus saldumo, ir virpino nervus taip pat kaip jos balsas, bet po saldumu slypėjo kartumas, kartus bjaurumas, koks užuodžiamas kraujo kvape.

Bijojau pakelti akių vokus, bet žvelgiau ir puikiai mačiau iš po blakstienų. Moteris atsiklaupė ir pasilenkė prie manęs, tiesiog gardžiuodamasi. Buvo sąmoningas geidulingumas, ir virpinantis, ir atstumiantis, o išlenkdama kaklą ji tikrai nusilaižė lūpas kaip gyvulys, kol mėnesienoje mačiau drėgmę, žvilgančią ant raudonų lūpų ir raudono liežuvio, laižančio baltus aštrius dantis. Jos galva leidosi vis žemiau, lūpos praėjo pro mano burną ir smakrą, ir, regis, ruošėsi prigludti prie gerklės. Tada ji sustojo, ir girdėjau, kaip jos liežuvis putodamas laižo dantis ir lūpas, jutau karštą alsavimą ant kaklo. Tada mano gerklės oda ėmė dilgčioti, kaip būna, kai artėja ranka, ketinanti pakutenti, vis arčiau ir arčiau. Jutau švelnų, virpantį lūpų prisilietimą prie itin jautrios gerklės odos ir kietus dviejų aštrių dantų įspaudus, kurie palietė ir sustojo. Užsimerkiau glebioje ekstazėje ir laukiau, laukiau plakančia širdimi.

Bet tą pačią akimirką mane perskrodė kitas pojūtis, greitas kaip žaibas. Pajutau grafo buvimą, tarsi jis būtų apsuptas įniršio audros. Nevalingai atsimerkęs, pamačiau jo stiprią ranką, griebiančią dailų šviesiaplaukės kaklą ir milžino jėga traukiančią atgal; mėlynos akys buvo pakeistos įniršio, balti dantys kaukšėjo iš pykčio, dailūs skruostai liepsnojo raudonu aistros atspalviu. Bet grafas! Niekada neįsivaizdavau tokio pykčio ir įniršio, net bedugnės demonų. Jo akys tiesiog liepsnojo. Raudona šviesa jose buvo grėsminga, tarsi už jų degtų pragaro ugnis. Veidas buvo mirtinai išblyškęs, o jo linijos kietos kaip įtemptos vielos; tiršti antakiai, susiliejantys virš nosies, dabar atrodė kaip banguojantis įkaitusio metalo strypas. Įnirtingu rankos mostu jis nubloškė moterį nuo savęs, paskui mostelėjo kitoms, tarsi jas atmušdamas; tai buvo tas pats valdingas gestas, kurį mačiau naudojant vilkams. Balsu, kuris, nors tylus ir beveik šnabždesys, regis, perskrodė orą ir nuaidėjo po kambarį, jis tarė:

– Kaip jūs drįstate jį liesti, bet kuri iš jūsų? Kaip drįstate į jį žiūrėti, kai uždraudžiau? Atgal, sakau jums visoms! Šis žmogus priklauso man! Saugokitės su juo ką nors daryti, arba turėsite reikalų su manimi.

Šviesiaplaukė, šlykščiai koketiškai nusijuokusi, atsisuko atsakyti:

– Tu pats niekada nemylėjai; tu nemyli!

Prie jos prisijungė kitos moterys, ir per kambarį nuaidėjo toks bedžiaugsmis, kietas, besielis juokas, kad vos neapalpau jį girdėdamas; tai atrodė kaip velnių malonumas. Tada grafas, atidžiai pažvelgęs man į veidą, atsisuko ir švelniai sušnabždėjo:

– Taip, ir aš galiu mylėti; jūs pačios galite tai paliudyti iš praeities. Ar ne taip? Gerai, dabar pažadu, kad kai baigsiu su juo, galėsite jį bučiuoti kiek norėsite. Dabar eikite! Eikite! Turiu jį pažadinti, nes laukia darbas.

– Argi šiąnakt nieko negausime? – tyliai nusijuokusi paklausė viena ir parodė į maišą, kurį jis numetė ant grindų ir kuris judėjo, tarsi jame būtų kažkas gyva. Atsakydamas jis linktelėjo galva. Viena moteris šoko į priekį ir jį atvėrė. Jei ausys manęs neapgavo, pasigirdo aiktelėjimas ir tylus verksmas, kaip pusiau uždusinto vaiko. Moterys susispietė aplink, o mane stingdė siaubas; bet man žiūrint jos dingo, o su jomis ir baisusis maišas. Šalia jų nebuvo durų, ir pro mane jos nebūtų galėjusios praeiti nepastebėtos. Jos tiesiog, regis, ištirpo mėnesienos spinduliuose ir išėjo pro langą, nes akimirką lauke mačiau blankius šešėliuotus pavidalus, kol jie visai išnyko.

Tada siaubas mane įveikė ir be sąmonės susmukau.

IV skyrius

DŽONATANO HARKERIO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Pabudau savo lovoje. Jei nesapnavau, mane čia turėjo atnešti grafas. Bandžiau tuo įsitikinti, bet neprieinu jokios neginčijamos išvados. Žinoma, buvo smulkių požymių: drabužiai sulankstyti ir padėti ne taip, kaip esu įpratęs. Laikrodis neprisuktas, o aš griežtai įpratęs jį prisukti paskutinį dalyką prieš atsigulant, ir daug panašių smulkmenų. Bet tai nėra įrodymai, nes gali reikšti ir tai, kad mano protas nebuvo toks kaip paprastai, o dėl vienos ar kitos priežasties tikrai buvau labai sukrėstas. Turiu ieškoti įrodymų. Vienu džiaugiuosi: jei grafas mane čia atnešė ir nurengė, jis turėjo skubėti, nes mano kišenės nepaliestos. Esu tikras, kad šis dienoraštis jam būtų buvęs paslaptis, kurios jis nebūtų pakentęs. Būtų jį paėmęs ar sunaikinęs. Dairydamasis po šį kambarį, kuris man buvo toks pilnas baimės, dabar matau jame tarsi šventovę, nes niekas negali būti baisiau už tas siaubingas moteris, kurios laukė, kurios tebelaukia, kad išsiurbtų mano kraują.

Gegužės 18 d. Dienos šviesoje vėl nusileidau pažiūrėti to kambario, nes privalau žinoti tiesą. Priėjęs duris laiptų viršuje, radau jas uždarytas. Jos buvo taip smarkiai įstumtos į staktą, kad dalis medžio suskilo. Mačiau, kad spynos liežuvėlis neužšautas, bet durys užsklęstos iš vidaus. Bijau, kad tai nebuvo sapnas, ir turiu elgtis remdamasis šia prielaida.

Gegužės 19 d. Tikrai esu pakliuvęs į spąstus. Praėjusį vakarą grafas pačiu saldžiausiu balsu paprašė parašyti tris laiškus: viename pranešti, kad darbas čia beveik baigtas ir kad po kelių dienų išvykstu namo, kitame, kad išvykstu kitą rytą po laiško parašymo, o trečiame, kad palikau pilį ir atvykau į Bistricą. Būčiau noriai sukilęs, bet jaučiau, kad dabartinėmis aplinkybėmis būtų beprotybė atvirai ginčytis su grafu, kol esu visiškai jo valdžioje; o atsisakymas sukeltų jo įtarimą ir pyktį. Jis žino, kad žinau per daug ir kad neturiu gyventi, nes galiu jam būti pavojingas; vienintelė mano viltis – pratęsti savo galimybes. Gali kas nors atsitikti, kas duos progą pabėgti. Jo akyse mačiau kažką iš to kaupiamo įniršio, kuris pasirodė, kai jis nubloškė tą šviesiaplaukę nuo savęs. Jis paaiškino, kad paštas retas ir nepatikimas, kad dabar parašę nuraminsiu savo draugus; ir taip įtikinamai patikino, kad vėlesnius laiškus atšauks, jei aplinkybės leis man pasilikti ilgiau, o iki reikiamo laiko jie bus laikomi Bistricoje, kad prieštarauti būtų reiškę sukelti naują įtarimą. Tad apsimečiau sutinkąs ir paklausiau, kokias datas rašyti. Jis minutę skaičiavo ir tarė:

– Pirmas tegu būna birželio 12, antras birželio 19, o trečias birželio 29.

Dabar žinau, kiek man liko gyventi. Dieve, padėk man!

Gegužės 28 d. Yra galimybė pabėgti arba bent pranešti žinią namo. Į pilį atvyko sganų būrys ir apsistojo kieme. Šie sganai yra čigonai; turiu apie juos pastabų knygoje. Jie būdingi šiai pasaulio daliai, nors giminingi visiems pasaulio čigonams. Vengrijoje ir Transilvanijoje jų tūkstančiai, ir jie beveik visiškai už įstatymo ribų. Paprastai prisiglaudžia prie kokio didiko ar bojaro ir vadinasi jo vardu. Yra bebaimiai ir be religijos, išskyrus prietarus, ir kalba tik savo romų kalbos atmainomis.

Parašysiu kelis laiškus namo ir pabandysiu juos prikalbinti, kad išsiųstų. Jau užkalbinau juos pro langą, kad susipažinčiau. Jie nusiėmė skrybėles, lenkėsi ir rodė daug ženklų, kurių nesupratau taip pat kaip jų kalbos…

Laiškus parašiau. Minos laiškas stenografuotas, o poną Hokinsą paprasčiausiai prašau su ja susisiekti. Jai paaiškinau savo padėtį, bet be siaubų, kuriuos galiu tik spėti. Ji sukrėstų ir mirtinai išsigąstų, jei atverčiau jai širdį. Jei laiškai nepasieks tikslo, grafas dar nesužinos mano paslapties ir kiek aš žinau…

Laiškus atidaviau: išmečiau juos pro savo lango grotas kartu su auksine moneta ir kaip galėdamas rodžiau ženklais, kad išsiųstų. Vyras, kuris juos paėmė, prispaudė prie širdies, nusilenkė ir įsidėjo į kepurę. Daugiau nieko negalėjau padaryti. Slapčia grįžau į kabinetą ir ėmiau skaityti. Kadangi grafas neatėjo, rašau čia…

Grafas atėjo. Atsisėdo šalia manęs ir, atplėšdamas du laiškus, pačiu švelniausiu balsu tarė:

– Sganai davė man šiuos laiškus. Nors nežinau, iš kur jie, žinoma, pasirūpinsiu. Žiūrėkite! – Jis turbūt jau buvo pažvelgęs. – Vienas nuo jūsų, mano draugui Piteriui Hokinsui; kitas… – Čia, atvėręs voką, jis pamatė keistus ženklus, jo veidas aptemo, o akys piktai sužibo. – Kitas yra bjaurus dalykas, draugystės ir svetingumo įžeidimas! Jis nepasirašytas. Na! Tad mums jis nesvarbus.

Ir ramiai laikė laišką ir voką žibinto liepsnoje, kol jie sudegė. Paskui kalbėjo toliau:

– Laišką Hokinsui, žinoma, nusiųsiu, nes jis jūsų. Jūsų laiškai man šventi. Atleiskite, mano drauge, kad nežinodamas sulaužiau antspaudą. Ar neįdėsite jo į naują voką?

Jis ištiesė man laišką ir, mandagiai nusilenkęs, padavė švarų voką. Tegalėjau tyliai užrašyti adresą iš naujo ir jam įteikti. Kai jis išėjo iš kambario, išgirdau tyliai pasisukant raktą. Po minutės priėjau pamėginti: durys buvo užrakintos.

Kai po valandos ar dviejų grafas tyliai įėjo į kambarį, jo atėjimas mane pažadino, nes buvau užmigęs ant sofos. Jis buvo labai mandagus ir linksmas ir, pamatęs, kad miegojau, tarė:

– Taigi, mano drauge, pavargote? Eikite miegoti. Ten tikriausias poilsis. Šį vakarą negalėsiu turėti malonumo kalbėtis, nes turiu daug darbo; bet jūs, prašau, miegokite.

Nuėjau į savo kambarį, atsiguliau ir, keista, miegojau nesapnuodamas. Neviltis turi savo ramybę.

Gegužės 31 d. Šį rytą pabudęs pagalvojau pasiimti iš krepšio popieriaus ir vokų ir laikyti juos kišenėje, kad galėčiau parašyti, jei pasitaikys proga; bet vėl staigmena, vėl smūgis!

Dingo kiekvienas popieriaus lapelis, o kartu ir visos mano pastabos, užrašai apie geležinkelius ir keliones, kreditinis laiškas, trumpai tariant, viskas, kas galėtų būti naudinga, jei atsidurčiau už pilies. Atsisėdau, kurį laiką svarsčiau, paskui man šovė mintis, ir apieškojau lagaminą ir drabužių spintą.

Kostiumas, kuriuo keliavau, buvo dingęs, taip pat paltas ir pledas; niekur neradau jų pėdsako. Tai atrodė kaip kažkoks naujas piktadarystės sumanymas…

Birželio 17 d. Šį rytą, kai sėdėjau ant lovos krašto ir sukau galvą, išgirdau lauke botagų pliaukšėjimą ir žirgų kanopų trenksmą bei braižymą uolėtu taku už kiemo. Džiaugsmingai nuskubėjau prie lango ir pamačiau į kiemą įvažiuojant du didelius ilgus vežimus, kuriuos traukė po aštuonis tvirtus žirgus, o kiekvienai porai vadovavo slovakas, su plačia skrybėle, dideliu vinimis nukaltu diržu, purvinu avikailiu ir aukštais batais. Rankose jie taip pat laikė ilgas lazdas. Puoliau prie durų, ketindamas nusileisti ir per pagrindinę salę prie jų prisijungti, nes maniau, kad tas kelias jiems galėjo būti atvertas. Ir vėl smūgis: mano durys buvo užšautos iš lauko.

Tada nubėgau prie lango ir ėmiau jiems šaukti. Jie kvailai pažvelgė į viršų ir rodė pirštais, bet kaip tik tada išėjo sganų „hetmonas“ ir, pamatęs, kad rodo į mano langą, kažką pasakė, ir jie nusijuokė. Nuo tada joks mano bandymas, joks graudus šauksmas ar kankinamas maldavimas nepriversdavo jų net pažvelgti į mane. Jie ryžtingai nusisukdavo. Vežimuose buvo didelės kvadratinės dėžės su storų virvių rankenomis; akivaizdžiai tuščios, sprendžiant iš to, kaip lengvai slovakai jas kilnojo, ir iš to, kaip jos skambėjo šiurkščiai stumdomos. Kai visos buvo iškrautos ir sukrautos į didelę krūvą kiemo kampe, sganai davė slovakams pinigų, ir šie, spjovę ant jų laimei, tingiai nuėjo prie savo žirgų. Netrukus išgirdau, kaip botagų pliaukšėjimas nuslūgo tolumoje.

Birželio 24 d., prieš rytą. Praėjusią naktį grafas anksti mane paliko ir užsirakino savo kambaryje. Kai tik išdrįsau, užbėgau sraigtiniais laiptais ir pažvelgiau pro langą, atsuktą į pietus. Pamaniau, kad patykosiu grafo, nes kažkas vyksta. Sganai apsistoję kažkur pilyje ir kažką dirba. Tai žinau, nes kartkartėmis išgirstu tolimą duslų garsą, lyg kaplio ir kastuvo, ir kad ir kas tai būtų, tai turi būti kokios negailestingos piktadarystės pabaiga.

Prie lango buvau kiek mažiau nei pusvalandį, kai pamačiau kažką išeinant iš grafo lango. Atsitraukiau ir atsargiai stebėjau, ir išvydau pasirodant visą vyrą. Mane vėl sukrėtė, kad jis vilki kostiumą, kuriuo aš keliavau čionai, o per petį persimetęs baisųjį maišą, kurį mačiau nunešant tas moteris. Negalėjo būti abejonės, ko jis ieško, ir dar mano drabužiais! Taigi štai jo naujas piktas sumanymas: jis leis kitiems matyti mane, kaip jie manys, kad paliktų įrodymų, jog buvau matytas miestuose ar kaimuose siunčiantis savo laiškus, ir kad bet kokią jo padarytą piktadarystę vietos žmonės priskirtų man.

Mane siutina mintis, kad tai gali tęstis, kol esu čia uždarytas, tikras kalinys, bet be įstatymo apsaugos, kuri yra net nusikaltėlio teisė ir paguoda.

Nusprendžiau palaukti grafo grįžimo ir ilgai atkakliai sėdėjau prie lango. Tada ėmiau pastebėti, kad mėnesienos spinduliuose plaukioja kažkokie keisti mažyčiai taškeliai. Jie buvo kaip mažiausi dulkių grūdeliai, sukosi ir miglotai burėsi į sankaupas. Stebėjau juos su raminančiu jausmu, ir mane užliejo kažkokia ramybė. Atsilošiau angoje patogiau, kad galėčiau geriau mėgautis šiuo oro žaismu.

Kažkas privertė mane krūptelėti: žemas, graudus šunų kauksmas kažkur toli slėnyje, kurio nemačiau. Jis, regis, vis garsiau skambėjo mano ausyse, o plaukiojančios dulkelės, šokdamos mėnesienoje, tarsi įgijo naujus pavidalus pagal garsą. Jaučiau, kaip stengiuosi pabusti į kažkokį savo instinktų šauksmą; ne, pati mano siela kovojo, ir pusiau prisimenami pojūčiai stengėsi atsiliepti į šauksmą. Mane hipnotizavo! Dulkės šoko vis greičiau; mėnesienos spinduliai, regis, virpėjo praeidami pro mane į tamsos masę už manęs. Jos telkėsi vis labiau, kol, regis, įgijo blankius šmėklų pavidalus. Ir tada krūptelėjau, visiškai atsibudęs ir visiškai atgavęs jausmus, ir rėkdamas nubėgau iš tos vietos. Šmėklų pavidalai, pamažu ryškėję iš mėnesienos spindulių, buvo trijų vaiduokliškų moterų, kurioms buvau pasmerktas. Pabėgau ir šiek tiek saugiau pasijutau savo kambaryje, kur nebuvo mėnesienos ir ryškiai degė žibintas.

Po poros valandų išgirdau kažką grafo kambaryje, kažką panašaus į aštrų aimanavimą, greitai užgniaužtą; ir tada stojo tyla, gili, baisi tyla, nuo kurios sustingau. Plakančia širdimi pabandžiau duris; bet buvau užrakintas savo kalėjime ir nieko negalėjau padaryti. Atsisėdau ir tiesiog apsiverkiau.

Taip sėdėdamas išgirdau garsą kieme: kankinamą moters šauksmą. Puoliau prie lango, atvėriau ir pažvelgiau pro grotas. Ten iš tiesų stovėjo moteris sutaršytais plaukais, laikydama rankas ant širdies, kaip žmogus, uždusęs nuo bėgimo. Ji rėmėsi į vartų kampą. Pamačiusi mano veidą lange, puolė į priekį ir grėsmės pilnu balsu sušuko:

– Pabaisa, atiduok man mano vaiką!

Ji puolė ant kelių ir, pakėlusi rankas, šaukė tuos pačius žodžius tokiu balsu, kad man širdį gniaužė. Paskui rovė plaukus, daužė krūtinę ir atsidavė visoms pašėlusio jausmo audroms. Galiausiai puolė į priekį, ir nors jos nemačiau, girdėjau, kaip nuogos rankos daužo duris.

Kažkur aukštai virš galvos, turbūt bokšte, išgirdau grafo balsą, šaukiantį šiurkščiu, metališku šnabždesiu. Į jo šauksmą, regis, iš visur atsiliepė vilkų kauksmas. Nepraėjus nė kelioms minutėms, jų gauja, tarsi prasiveržusi užtvanka, plūstelėjo pro plačią angą į kiemą.

Moteris nesušuko, o vilkų kauksmas buvo trumpas. Netrukus jie po vieną nutekėjo šalin, laižydamiesi lūpas.

Negalėjau jos gailėtis, nes dabar žinojau, kas nutiko jos vaikui, ir jai geriau buvo mirti.

Ką daryti? Ką galiu daryti? Kaip pabėgti nuo šio baisaus nakties, tamsos ir baimės dalyko?

Birželio 25 d., rytas. Niekas nežino, kol nepakentėjo nuo nakties, koks mielas ir brangus širdžiai ir akims gali būti rytas. Šį rytą saulei pakilus taip aukštai, kad palietė didžiųjų vartų viršų priešais mano langą, ta aukšta vieta man atrodė, tarsi ten būtų nutūpęs balandis iš arkos. Baimė nukrito nuo manęs kaip garų drabužis, ištirpęs šilumoje. Turiu ką nors daryti, kol manęs neapleido dienos drąsa. Praėjusią naktį išsiųstas vienas iš mano iš anksto datuotų laiškų, pirmasis iš tos lemtingos serijos, kuri ištrins net mano egzistavimo pėdsakus iš žemės.

Negalvosiu apie tai. Veikti!

Visada naktį mane puldavo ar man grasindavo, visada naktį buvau kokiame nors pavojuje ar baimėje. Dienos šviesoje grafo dar nemačiau. Ar gali būti, kad jis miega, kai kiti budi, kad budėtų, kai jie miega? Jei tik galėčiau patekti į jo kambarį! Bet nėra jokio būdo. Durys visada užrakintos, man kelio nėra.

Taip, kelias yra, jei kas išdrįstų juo eiti. Kur nuėjo jo kūnas, kodėl negali nueiti kitas kūnas? Pats mačiau jį išropojantį pro langą. Kodėl negaliu jo pamėgdžioti ir įeiti pro jo langą? Galimybės beviltiškos, bet mano reikalas dar beviltiškesnis. Rizikuosiu. Blogiausiu atveju tai bus tik mirtis, o žmogaus mirtis nėra veršio mirtis, ir baisusis Anapus man dar gali būti atviras. Dieve, padėk man šiame darbe! Sudie, Mina, jei man nepasiseks; sudie, mano ištikimas drauge ir antrasis tėve; sudie, visi, o paskutinei – Mina!

Ta pati diena, vėliau. Pabandžiau ir, Dievo padedamas, saugiai grįžau į šį kambarį. Turiu tvarkingai užrašyti kiekvieną smulkmeną. Kol drąsa buvo šviežia, nuėjau tiesiai prie lango pietinėje pusėje ir tuoj išlipau ant siauros akmeninės atbrailos, kuri šioje pusėje juosia pastatą. Akmenys dideli ir šiurkščiai tašyti, o skiedinys tarp jų per laiką išplautas. Nusiaviau batus ir leidausi šiuo beviltišku keliu. Vieną kartą pažvelgiau žemyn, kad įsitikinčiau, jog staigus žvilgsnis į baisią gelmę manęs neįveiks, bet paskui daugiau nebežiūrėjau. Gana gerai žinojau grafo lango kryptį ir atstumą ir ėjau į jį, kiek leido galimybės. Galva nesisuko, turbūt buvau per daug susijaudinęs, ir laikas atrodė juokingai trumpas, kol atsistojau ant palangės ir bandžiau pakelti rėmą. Tačiau mane apėmė jaudulys, kai pasilenkiau ir kojomis pirmyn įšliaužiau pro langą. Tada apsižvalgiau ieškodamas grafo, bet su nuostaba ir džiaugsmu aptikau: kambarys tuščias! Jis buvo menkai apstatytas keistais daiktais, kurie, regis, niekada nenaudoti; baldai panašaus stiliaus kaip pietiniuose kambariuose, nudengti dulkėmis. Ieškojau rakto, bet spynoje jo nebuvo ir niekur neradau. Radau tik didžiulę aukso krūvą viename kampe: visokio aukso, romėniškų, britiškų, austriškų, vengriškų, graikiškų ir turkiškų pinigų, padengtų dulkių plėvele, lyg būtų ilgai gulėję žemėje. Nė vieni iš pastebėtų nebuvo jaunesni kaip trijų šimtų metų. Buvo ir grandinių bei papuošalų, kai kurie su brangakmeniais, bet visi seni ir dėmėti.

Viename kambario kampe buvo sunkios durys. Bandžiau jas, nes, neradęs nei kambario rakto, nei išorinių durų rakto, kuris buvo pagrindinis mano paieškos tikslas, turėjau tirti toliau, kitaip visos pastangos būtų bergždžios. Jos buvo atviros ir per akmeninį koridorių vedė į sraigtinius laiptus, staigiai besileidžiančius žemyn. Nusileidau, atsargiai eidamas, nes laiptai buvo tamsūs, apšviesti tik siaurų angų sunkiame mūre. Apačioje buvo tamsus, tunelį primenantis koridorius, kuriuo sklido mirtinas, šleikštus kvapas, senos, ką tik perkastos žemės kvapas. Einant koridoriumi kvapas darėsi tirštesnis ir sunkesnis. Galiausiai atvėriau sunkias praviras duris ir atsidūriau senoje griūvančioje koplyčioje, akivaizdžiai naudotoje kaip kapinės. Stogas buvo sugriuvęs, dviejose vietose laiptai vedė į kriptas, bet žemė neseniai buvo perkasta ir supilta į dideles medines dėžes, akivaizdžiai tas, kurias atvežė slovakai. Aplink nieko nebuvo, ir ieškojau kitos išeities, bet jos nebuvo. Tada apėjau kiekvieną žemės colį, kad neprarasčiau progos. Nusileidau net į kriptas, kuriose grūmėsi blanki šviesa, nors tai kėlė siaubą pačiai mano sielai. Į dvi nusileidau, bet nemačiau nieko, tik senų karstų nuolaužas ir dulkių krūvas; tačiau trečioje aptikau.

Ten, vienoje iš didžiųjų dėžių, kurių iš viso buvo penkiasdešimt, ant šviežiai iškastos žemės krūvos gulėjo grafas! Jis buvo arba miręs, arba miegojo, negalėjau pasakyti, nes akys buvo atviros ir sustingusios, bet be mirties stikliškumo, o skruostai, nepaisant išblyškimo, turėjo gyvybės šilumą; lūpos buvo raudonos kaip visada. Bet nebuvo jokio judėjimo ženklo, jokio pulso, jokio kvėpavimo, jokio širdies plakimo. Pasilenkiau prie jo ir bandžiau rasti bet kokį gyvybės ženklą, bet veltui. Jis negalėjo ten gulėti ilgai, nes žemės kvapas būtų išsisklaidęs per kelias valandas. Šalia dėžės gulėjo jos dangtis, šen bei ten išgręžiotas skylėmis. Pagalvojau, kad jis gali turėti raktus, bet kai ėmiausi ieškoti, pamačiau mirusias akis, o jose, nors ir mirusiose, tokį neapykantos žvilgsnį, nors jis ir nežinojo apie mane ar mano buvimą, kad pabėgau iš tos vietos ir, palikęs grafo kambarį pro langą, vėl užropojau pilies siena. Grįžęs į savo kambarį, uždusęs kritau ant lovos ir bandžiau galvoti…

Birželio 29 d. Šiandien mano paskutinio laiško data, ir grafas ėmėsi veiksmų įrodyti, kad jis tikras, nes vėl mačiau jį paliekant pilį pro tą patį langą ir mano drabužiais. Jam leidžiantis siena žemyn kaip driežui, norėjau turėti šautuvą ar kokį mirtiną ginklą, kad galėčiau jį sunaikinti; bet bijau, kad joks ginklas, nukaltas vien žmogaus ranka, jo nepaveiktų. Neišdrįsau laukti jo grįžimo, nes bijojau tų keistų seserų. Grįžau į biblioteką ir skaičiau, kol užmigau.

Mane pažadino grafas, kuris pažvelgė į mane taip niūriai, kaip tik žmogus gali, ir tarė:

– Rytoj, mano drauge, turime išsiskirti. Jūs grįšite į savo gražiąją Angliją, aš prie darbo, kuris gali taip pasibaigti, kad daugiau niekada nesusitiksime. Jūsų laiškas namo išsiųstas; rytoj manęs nebus, bet viskas bus paruošta jūsų kelionei. Rytą atvyks sganai, kurie čia turi savo darbų, atvyks ir slovakai. Jiems išvykus, mano karieta atvažiuos jūsų ir nuveš į Borgo perėją prie pašto karietos iš Bukovinos į Bistricą. Bet tikiuosi dar jus pamatyti Drakulos pilyje.

Įtariau jį ir nusprendžiau patikrinti jo nuoširdumą. Nuoširdumas! Atrodo šventvagystė rašyti šį žodį apie tokią pabaisą, tad paklausiau tiesiai:

– Kodėl negaliu išvykti šįvakar?

– Nes, gerbiamas pone, mano vežėjas ir žirgai išvykę su užduotimi.

– Bet aš mielai eisiu pėsčias. Noriu išvykti tuoj pat.

Jis nusišypsojo, taip švelniai, lygiai, velniškai, kad supratau, jog už to lygumo slypi apgaulė.

– O jūsų bagažas? – paklausė jis.

– Man jis nerūpi. Galiu atsiųsti kitą kartą.

Grafas atsistojo ir su tokiu saldžiu mandagumu, kad aš net akis pasitryniau, taip tikrai jis atrodė, tarė:

– Jūs, anglai, turite posakį, kuris man artimas, nes jo dvasia valdo mūsų bojarus: „Pasveikink ateinantį, paskubink išeinantį svečią.“ Eikite su manimi, mano mielas jaunasis drauge. Nė valandos nelauksite mano namuose prieš savo valią, nors man liūdna, kad išvykstate ir kad taip staiga to panorote. Eime!

Su didinga rimtimi, laikydamas žibintą, jis nužengė pirma manęs laiptais ir per salę. Staiga sustojo.

– Klausykite!

Visai arti pasigirdo daugybės vilkų kauksmas. Atrodė, kad garsas kilo jam pakėlus ranką, kaip didelio orkestro muzika tarsi pašoka po dirigento lazdele. Akimirką patylėjęs, jis didingai nuėjo prie durų, atitraukė sunkius skląsčius, atkabino sunkias grandines ir ėmė jas atverti.

Mano didžiulei nuostabai, jos buvo neužrakintos. Įtariai apsidairiau, bet niekur nemačiau jokio rakto.

Durims ėmus vertis, vilkų kauksmas lauke darėsi garsesnis ir piktesnis; jų raudoni nasrai su kaukšinčiais dantimis ir bukais nagais apginkluotos šokančios kojos pasirodė atsiveriančiame tarpe. Tada supratau, kad šiuo metu kovoti su grafu beprasmiška. Su tokiais sąjungininkais jo žinioje nieko negalėjau padaryti. Bet durys tebesivėrė lėtai, ir tarpe stovėjo tik grafo kūnas. Staiga man toptelėjo, kad tai gali būti mano pražūties akimirka ir būdas: mane atiduos vilkams, ir dar mano paties prašymu. Šioje mintyje buvo tokia velniška piktybė, verta grafo, ir kaip paskutinę viltį sušukau:

– Uždarykite duris; palauksiu iki ryto!

Ir užsidengiau veidą rankomis, kad paslėpčiau karčios nusivylimo ašaras. Vienu galingu rankos mostu grafas užtrenkė duris, ir didžiuliai skląsčiai sužvangėjo ir nuaidėjo per salę, grįžę į savo vietas.

Tylėdami grįžome į biblioteką, ir po minutės ar dviejų nuėjau į savo kambarį. Paskutinį kartą mačiau grafą Drakulą, siunčiantį man bučinį ranka; jo akyse degė raudona triumfo šviesa, o šypsena būtų padariusi garbę pragare esančiam Judui.

Kai buvau savo kambaryje ir ruošiausi gultis, man pasirodė, kad už durų kažkas šnabžda. Tyliai priėjau ir įsiklausiau. Jei ausys manęs neapgavo, girdėjau grafo balsą:

– Atgal, atgal į savo vietą! Jūsų laikas dar neatėjo. Palaukite! Būkite kantrios! Šiąnakt mano. Rytojaus naktis jūsų!

Pasigirdo tylus, saldus juoko virpesys, ir įniršęs atlapojau duris; lauke stovėjo trys baisios moterys, laižydamosi lūpas. Man pasirodžius, visos siaubingai nusijuokė ir nubėgo.

Grįžau į kambarį ir puoliau ant kelių. Ar tad pabaiga taip arti? Rytoj! Rytoj! Viešpatie, padėk man ir tiems, kuriems esu brangus!

Birželio 30 d., rytas. Galbūt tai paskutiniai žodžiai, kuriuos rašau šiame dienoraštyje. Miegojau iki pat aušros ir pabudęs puoliau ant kelių, nes nusprendžiau, kad jei ateis Mirtis, ji rastų mane pasiruošusį.

Pagaliau pajutau tą subtilų oro pokytį ir supratau, kad atėjo rytas. Tada pasigirdo laukiamas gaidžio giedojimas, ir pajutau, kad esu saugus. Džiaugsminga širdimi atidariau duris ir nubėgau į salę. Mačiau, kad durys neužrakintos, ir dabar pabėgimas buvo prieš mane. Iš nekantrumo drebančiomis rankomis atkabinau grandines ir atitraukiau masyvius skląsčius.

Bet durys nejudėjo. Mane apėmė neviltis. Traukiau, traukiau duris ir kračiau jas, kol jos, kad ir kokios masyvios, sudrebėjo rėmuose. Mačiau užšautą spynos liežuvį. Jas užrakino, kai palikau grafą.

Tada mane apėmė laukinis noras gauti tą raktą bet kokia kaina, ir nusprendžiau iškart vėl lipti siena ir patekti į grafo kambarį. Jis gali mane nužudyti, bet mirtis dabar atrodė laimingesnis blogis. Nedvejodamas užbėgau prie rytinio lango ir kaip anksčiau nusileidau siena į grafo kambarį. Jis buvo tuščias, kaip ir tikėjausi. Rakto niekur nemačiau, bet aukso krūva tebebuvo. Perėjau pro duris kampe, sraigtiniais laiptais žemyn ir tamsiu koridoriumi į seną koplyčią. Dabar gerai žinojau, kur rasti ieškomą pabaisą.

Didžioji dėžė stovėjo toje pačioje vietoje, prie sienos, bet ant jos gulėjo dangtis, neprikaltas, tik vinys paruoštos savo vietose, kad būtų įkaltos. Žinojau, kad turiu pasiekti kūną dėl rakto, tad pakėliau dangtį, atrėmiau į sieną; ir tada pamačiau tai, kas pripildė siaubo pačią mano sielą. Ten gulėjo grafas, bet atrodė, tarsi jo jaunystė būtų pusiau atsinaujinusi: balti plaukai ir ūsai virtę tamsiai geležiniai pilkais; skruostai pilnesni, o po balta oda, regis, švietė rubino raudonumas; burna raudonesnė nei bet kada, nes ant lūpų buvo šviežio kraujo lašų, kurie varvėjo iš burnos kampučių ir tekėjo per smakrą ir kaklą. Net gilios degančios akys, regis, buvo įsmigusios į ištinusią mėsą, nes vokai ir maišeliai po jais buvo pabrinkę. Atrodė, kad visa baisi būtybė tiesiog prisirijusi kraujo. Jis gulėjo kaip bjauri dėlė, išsekusi nuo sotumo. Pasilenkdamas jo paliesti sudrebėjau, ir kiekvienas mano pojūtis sukilo nuo šio prisilietimo; bet turėjau ieškoti, kitaip buvau pražuvęs. Ateinanti naktis gali pamatyti mano kūną tapusį puota panašiai tai bjauriai trijulei. Apčiupinėjau visą kūną, bet rakto neradau. Tada sustojau ir pažvelgiau į grafą. Ant pabrinkusio veido buvo pašaipi šypsena, kuri, regis, varė mane iš proto. Tai ta būtybė, kurią padėjau perkelti į Londoną, kur ji galbūt ateinančius šimtmečius tarp knibždančių milijonų tenkins savo kraujo geismą ir sukurs naują, vis platėjantį pusiau demonų ratą, kurie mito bejėgiais. Pati mintis varė iš proto. Mane apėmė baisus noras išvaduoti pasaulį nuo tokios pabaisos. Po ranka nebuvo jokio mirtino ginklo, bet griebiau kastuvą, kuriuo darbininkai pylė žemę į dėžes, ir aukštai pakėlęs smogiau ašmenimis žemyn į nekenčiamą veidą. Bet tą akimirką galva pasisuko, ir akys krito tiesiai į mane, su visa bazilisko siaubo liepsna. Žvilgsnis mane tarsi paralyžiavo, kastuvas pasisuko rankoje ir nuslydo nuo veido, tik giliai perkirto virš kaktos. Kastuvas iškrito man iš rankos ant dėžės, ir kai jį patraukiau, ašmenų kraštas užkabino dangčio briauną, šis vėl užkrito ir paslėpė baisų dalyką nuo mano akių. Paskutinį kartą mačiau pabrinkusį, kruviną veidą, sustingusį tokioje piktoje šypsenoje, kuri būtų nenusileidusi ir pačiame pragaro dugne.

Galvojau ir galvojau, koks turėtų būti kitas žingsnis, bet smegenys tarsi degė, ir laukiau, vis labiau apimamas nevilties. Laukdamas tolumoje išgirdau čigonų dainą, dainuojamą linksmais balsais, artėjančią, o per ją sunkių ratų dundesį ir botagų pliaukšėjimą; artėjo sganai ir slovakai, apie kuriuos kalbėjo grafas. Paskutinį kartą apsidairęs ir pažvelgęs į dėžę, kurioje gulėjo bjaurus kūnas, išbėgau iš tos vietos ir pasiekiau grafo kambarį, pasiryžęs išbėgti tą akimirką, kai durys bus atvertos. Įtempęs ausis klausiausi ir apačioje išgirdau rakto girgždesį didžiojoje spynoje ir sunkių durų atsidarymą. Turėjo būti kitas įėjimas arba kas nors turėjo raktą nuo vienų iš užrakintų durų. Tada pasigirdo daugybės kojų trepsėjimas, nuslopęs kažkokiame koridoriuje, kuris atsakė skambančiu aidu. Pasisukau bėgti žemyn į kriptą, kur galėjau rasti naują įėjimą; bet tą akimirką, regis, smarkiai pūstelėjo vėjas, ir durys į sraigtinius laiptus užsitrenkė taip, kad nuo staktų pakilo dulkės. Kai pribėgau jas atstumti, jos buvo beviltiškai užstrigusios. Vėl buvau kalinys, ir pražūties tinklas tik dar stipriau veržėsi aplink mane.

Man rašant, koridoriuje apačioje girdėti daugybės trepsinčių kojų garsas ir sunkiai padedamų svorių trenksmas, be abejo, tai dėžės su žemės kroviniu. Girdėti kalimas: kala dėžę. Dabar vėl girdžiu sunkias kojas trepsinčias per salę, o paskui jas daug kitų tingių kojų.

Durys uždaromos, grandinės žvanga; raktas girgžda spynoje; girdžiu, kaip raktas ištraukiamas; paskui kitos durys atsidaro ir užsidaro; girdžiu spynos ir skląsčio girgždesį.

Klausyk! Kieme ir uolėtu keliu žemyn dunda sunkūs ratai, pliaukši botagai, ir sganų choras nutolsta.

Esu vienas pilyje su tomis baisiomis moterimis. Fu! Mina yra moteris, ir nieko bendra. Tai bedugnės velnės!

Neliksiu su jomis vienas; pabandysiu lipti pilies siena toliau, nei iki šiol bandžiau. Pasiimsiu šiek tiek aukso, jei vėliau prireiktų. Galbūt rasiu kelią iš šios baisios vietos.

O tada namo! Į greičiausią ir artimiausią traukinį! Šalin iš šios prakeiktos vietos, iš šios prakeiktos šalies, kur velnias ir jo vaikai dar vaikšto žemiškomis kojomis!

Bent jau Dievo gailestingumas geresnis už šių pabaisų, o praraja status ir aukštas. Jo papėdėje žmogus gali užmigti – kaip žmogus. Sudie, visi! Mina!