Laivas be gyvųjų

V skyrius

Panelės Minos Marėj laiškas panelei Liusei Vestenrai

Gegužės 9 d.

Mano brangiausioji Liuse,

atleisk, kad taip ilgai nerašiau, bet tiesiog skendau darbuose. Mokytojos padėjėjos gyvenimas kartais sunkus. Ilgiuosi būti su tavimi prie jūros, kur galėsime laisvai šnekučiuotis ir statyti pilis ore. Pastaruoju metu labai daug dirbau, nes noriu neatsilikti nuo Džonatano studijų, ir uoliai mokiausi stenografijos. Kai susituoksime, galėsiu būti Džonatanui naudinga, ir jei gerai stenografuosiu, galėsiu taip užrašyti, ką jis nori pasakyti, ir perrašyti jam rašomąja mašinėle, su kuria taip pat daug treniruojuosi. Kartais rašome vienas kitam stenografuotus laiškus, o savo kelionių užsienyje dienoraštį jis veda stenografiškai. Būdama su tavimi, tokiu pat būdu vesiu dienoraštį. Turiu galvoje ne tuos, kur savaitei skirti du puslapiai, o sekmadienis įspraustas į kampą, bet tokį žurnalą, kuriame galėsiu rašyti, kai tik užsimanysiu. Nemanau, kad kitiems jame bus daug įdomaus, bet jis jiems ir neskirtas. Gal kada parodysiu Džonatanui, jei bus kas verta dalytis, bet iš tiesų tai pratybų sąsiuvinis. Pabandysiu daryti tai, ką daro žurnalistės: imti interviu, rašyti aprašymus ir stengtis prisiminti pokalbius. Sako, kad šiek tiek pasipraktikavus galima prisiminti viską, kas per dieną vyksta ar ką girdi sakant. Na, pamatysime. Kai susitiksime, papasakosiu apie savo mažus planus. Ką tik gavau kelias skubotas Džonatano eilutes iš Transilvanijos. Jis sveikas ir maždaug po savaitės grįš. Nekantrauju išgirsti visas jo naujienas. Turbūt taip gera pamatyti svetimas šalis. Įdomu, ar mes, turiu galvoje Džonataną ir mane, kada nors jas pamatysime kartu. Skamba dešimtos valandos varpas. Sudie.

Tave mylinti

MINA

Kai rašysi, papasakok visas naujienas. Jau seniai nieko nepasakojai. Girdžiu gandus, ypač apie aukštą, gražų, garbanotą vyrą???

Liusės Vestenros laiškas Minai Marėj

Čatamo gatvė 17

Trečiadienis

Mano brangiausioji Mina,

turiu pasakyti, kad labai neteisingai kaltini mane esant prasta susirašinėtoja. Nuo išsiskyrimo tau rašiau du kartus, o tavo paskutinis laiškas buvo tik antras. Be to, neturiu ko pasakoti. Iš tiesų nėra nieko, kas tave sudomintų. Miestas dabar labai malonus, dažnai einame į paveikslų galerijas, pasivaikščioti ir pajodinėti parke. O dėl aukšto garbanoto vyro, spėju, kad tai tas, kuris buvo su manimi paskutiniame koncerte. Akivaizdu, kad kažkas pasakoja paskalas. Tai ponas Holmvudas. Jis dažnai pas mus lankosi, ir jie su mama labai gerai sutaria; tiek daug bendrų temų. Prieš kurį laiką sutikome vyrą, kuris kaip tik tiktų tau, jei nebūtum jau susižadėjusi su Džonatanu. Puiki partija: gražus, pasiturintis ir geros kilmės. Jis gydytojas ir tikrai protingas. Tik pagalvok! Jam tik dvidešimt devyneri, o jo žinioje milžiniška psichiatrijos ligoninė. Ponas Holmvudas mus supažindino, jis atėjo pas mus į svečius ir dabar dažnai lankosi. Manau, tai vienas ryžtingiausių vyrų, kokius esu mačiusi, ir kartu ramiausias. Atrodo visiškai nesudrumsčiamas. Galiu įsivaizduoti, kokią nuostabią galią jis turi savo pacientams. Jis turi keistą įprotį žiūrėti tiesiai į veidą, tarsi bandytų perskaityti mintis. Su manimi jis to daug bando, bet glostau sau, kad gavo kietą riešutą. Tai žinau iš veidrodžio. Ar kada bandai skaityti savo veidą? Aš bandau, ir galiu pasakyti, kad tai neblogas užsiėmimas, keliantis daugiau vargo, nei gali įsivaizduoti, jei niekada nebandei. Jis sako, kad esu jam įdomus psichologinis tyrimas, ir kukliai manau, kad taip ir yra. Kaip žinai, nesidomiu drabužiais tiek, kad galėčiau aprašyti naujas madas. Drabužiai – nuobodybė. Vėl žargonas, bet nesvarbu: Artūras taip sako kasdien. Štai ir išsidaviau. Mina, nuo vaikystės dalijomės visomis paslaptimis; kartu miegojome ir valgėme, kartu juokėmės ir verkėme; o dabar, nors jau prasitariau, norėčiau pasakyti daugiau. O, Mina, argi neatspėjai? Aš jį myliu. Rašydama raustu, nes nors manau, kad jis mane myli, žodžiais to dar nepasakė. Bet, o Mina, aš jį myliu; aš jį myliu; aš jį myliu! Štai, tai man padeda. Norėčiau būti su tavimi, brangioji, sėdėti prie ugnies besirengiant nakčiai, kaip sėdėdavome; ir bandyčiau tau pasakyti, ką jaučiu. Nežinau, kaip tai rašau net tau. Bijau sustoti, nes suplėšyčiau laišką, o nenoriu sustoti, nes taip noriu tau viską pasakyti. Tuoj pat parašyk ir pasakyk, ką apie tai manai. Mina, turiu baigti. Labanakt. Palaimink mane savo maldose ir, Mina, melskis už mano laimę.

LIUSĖ

P. S. Nereikia sakyti, kad tai paslaptis. Dar kartą labanakt.

L.

Liusės Vestenros laiškas Minai Marėj

Gegužės 24 d.

Mano brangiausioji Mina,

ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū už tavo mielą laišką. Buvo taip gera tau pasisakyti ir sulaukti užuojautos.

Brangioji, kai lyja, tai pila. Kokios teisingos senos patarlės. Štai aš, kuriai rugsėjį sueis dvidešimt, ir iki šiandien neturėjau jokios piršlybos, tikros piršlybos, o šiandien sulaukiau trijų. Tik pagalvok! TRYS piršlybos per vieną dieną! Ar ne baisu! Man gaila, tikrai ir nuoširdžiai gaila dviejų vargšų vaikinų. O, Mina, esu tokia laiminga, kad nežinau, ką su savimi daryti. Ir trys piršlybos! Bet dėl Dievo, nesakyk nė vienai merginai, nes joms kiltų visokių pernelyg išpūstų minčių ir jos jaustųsi įskaudintos ir pažemintos, jei pirmą dieną namuose nesulauktų bent šešių. Kai kurios merginos tokios tuščios! Mes su tavimi, brangi Mina, susižadėjusios ir greitai rimtai įsikursiančios kaip senos vedusios moterys, galime tuštybę niekinti. Na, turiu papasakoti apie tuos tris, bet turi išlaikyti paslaptį, brangioji, nuo visų, išskyrus, žinoma, Džonataną. Jam pasakysi, nes aš, būdama tavo vietoje, tikrai pasakyčiau Artūrui. Moteris turi viską pasakyti savo vyrui, ar nemanai, brangioji? Ir aš turiu būti sąžininga. Vyrai mėgsta, kad moterys, ypač žmonos, būtų tokios pat sąžiningos kaip jie; o moterys, bijau, ne visada tokios sąžiningos, kokios turėtų būti. Na, brangioji, Pirmasis atėjo prieš pat priešpiečius. Tau apie jį pasakojau: daktaras Džonas Sevardas, psichiatrijos ligoninės žmogus, tvirtu smakru ir gera kakta. Išoriškai jis buvo labai šaltas, bet vis tiek nervinosi. Akivaizdu, kad buvo pasiruošęs visokioms smulkmenoms ir jas atsiminė; bet vos nesisėdo ant savo šilkinės skrybėlės, ko šalti vyrai paprastai nedaro, o paskui, norėdamas atrodyti laisvai, vis žaidė lancetu taip, kad vos nesušukau. Jis kalbėjo su manimi, Mina, labai tiesiai. Pasakė, kokia jam brangi, nors taip mažai mane pažįsta, ir koks būtų jo gyvenimas, jei padėčiau ir jį džiuginčiau. Ketino pasakyti, koks būtų nelaimingas, jei manęs jis nerūpėtų, bet pamatęs, kad verkiu, pasakė esąs žiaurus ir nedidins mano dabartinės bėdos. Paskui nutilo ir paklausė, ar galėčiau jį su laiku pamilti; o kai papurčiau galvą, jo rankos sudrebėjo, ir kiek padvejojęs paklausė, ar jau neįsimylėjau kito. Pasakė labai gražiai: kad nenori išspausti iš manęs paslapties, tik žinoti, nes jei moters širdis laisva, vyras gali turėti vilties. Ir tada, Mina, pajutau tarsi pareigą pasakyti, kad yra kažkas. Pasakiau tik tiek, o jis atsistojo, atrodė labai stiprus ir labai rimtas, paėmė abi mano rankas ir pasakė, kad tikisi, jog būsiu laiminga, ir kad jei kada prireiks draugo, turiu jį laikyti vienu geriausių. O, brangi Mina, negaliu nustoti verkti, ir turi atleisti, kad šis laiškas visas ištepliotas. Būti peršamai labai malonu ir taip toliau, bet visai nelaiminga matyti, kaip vargšas vaikinas, kuris, žinai, tave nuoširdžiai myli, išeina visiškai sudaužyta širdimi, ir žinoti, kad, ką bepasakytų tą akimirką, tu visiškai išeini iš jo gyvenimo. Brangioji, kol kas turiu sustoti, jaučiuosi tokia nelaiminga, nors esu tokia laiminga.

Vakaras

Artūras ką tik išėjo, ir nuotaika geresnė nei tada, kai sustojau, tad galiu toliau pasakoti apie dieną. Na, brangioji, Antrasis atėjo po priešpiečių. Jis toks mielas, amerikietis iš Teksaso, ir atrodo toks jaunas ir šviežias, kad vos įmanoma patikėti, jog tiek visur buvo ir tiek nuotykių patyrė. Užjaučiu vargšę Dezdemoną, kai jai į ausį buvo pilama tokia pavojinga srovė, nors ir juodaodžio. Spėju, kad mes, moterys, tokios bailės, kad manome, jog vyras išgelbės mus nuo baimių, ir už jo išteka. Dabar žinau, ką daryčiau, jei būčiau vyras ir norėčiau, kad mergina mane pamiltų. Ne, nežinau, nes štai ponas Morisas mums pasakojo savo istorijas, o Artūras niekada nepasakojo, ir vis dėlto… Brangioji, šiek tiek skubu. Ponas Kvinsis P. Morisas rado mane vieną. Atrodo, kad vyras visada randa merginą vieną. Ne, neranda, nes Artūras du kartus bandė sudaryti progą, o aš jam padėjau kaip galėdama; dabar nesigėdiju to pasakyti. Iš anksto turiu pasakyti, kad ponas Morisas ne visada kalba žargonu, tai yra, niekada nekalba nepažįstamiems ar prie jų, nes iš tiesų yra gerai išsilavinęs ir puikių manierų, bet jis išsiaiškino, kad man linksma klausytis amerikietiško žargono, ir kai būdavau šalia ir nebūdavo kam pasipiktinti, sakydavo tokius juokingus dalykus. Bijau, brangioji, kad jis viską išgalvoja, nes žargonas tiksliai pritaikomas prie visko, ką jis sako. Bet toks jau žargono būdas. Pati nežinau, ar kada kalbėsiu žargonu; nežinau, ar Artūrui tai patinka, nes dar negirdėjau jo vartojant. Na, ponas Morisas atsisėdo šalia manęs, atrodė kiek galėdamas laimingas ir linksmas, bet vis tiek mačiau, kad labai nervinasi. Paėmė mano ranką ir labai mielai tarė:

– Panele Liuse, žinau, kad nesu vertas tvarkyti jūsų batelių raištelių, bet spėju, jei lauksite vyro, kuris vertas, tai išeidama prisijungsite prie tų septynių merginų su žibintais. Gal pasikinkysite greta manęs, ir patrauksime ilgu keliu kartu, dvigubame pakinktyje?

Na, jis atrodė toks geros nuotaikos ir linksmas, kad atsisakyti nebuvo nė per pus taip sunku kaip vargšui daktarui Sevardui; tad kuo lengviau pasakiau, kad nieko neišmanau apie kinkymą ir kad dar nesu įpratinta prie pakinktų. Tada jis pasakė, kad kalbėjo lengvabūdiškai, ir tikisi, kad jei tuo suklydo tokia rimta, tokia jam reikšminga proga, jam atleisiu. Jis tikrai atrodė rimtas tai sakydamas, ir negalėjau nesijausti truputį rimta ir aš; žinau, Mina, pagalvosi, kad esu baisi koketė, bet negalėjau nejausti tam tikro triumfo, kad jis antras per vieną dieną. O tada, brangioji, man nespėjus nė žodžio ištarti, jis ėmė lieti tikrą meilės žodžių srautą, klodamas prie mano kojų pačią širdį ir sielą. Atrodė toks rimtas, kad daugiau niekada nemanysiu, jog vyras, kuris kartais linksmas, visada žaidžia ir niekada nebūna rimtas. Spėju, kad jis kažką pamatė mano veide, kas jį sustabdė, nes staiga nutilo ir tokiu vyrišku įkarščiu, už kurį būčiau galėjusi jį pamilti, jei būčiau laisva, tarė:

– Liuse, žinau, kad esate atvira mergina. Nebūčiau čia ir taip su jumis nekalbėčiau, jei netikėčiau, kad esate tikra, iki pat sielos gelmių. Pasakykite, kaip vienas geras draugas kitam, ar yra dar kas nors, kuris jums rūpi? Jei yra, daugiau nė per plauką jūsų netrikdysiu, bet būsiu, jei leisite, labai ištikimas draugas.

Brangi Mina, kodėl vyrai tokie kilnūs, kai mes, moterys, taip mažai jų vertos? Štai aš beveik šaipiausi iš šio didžiaširdžio tikro džentelmeno. Apsipyliau ašaromis, bijau, brangioji, palaikysi šį laišką labai šlapiu ne vienu požiūriu, ir tikrai jaučiausi labai blogai. Kodėl negali leisti merginai ištekėti už trijų vyrų ar kiek tik jų nori, ir išvengti viso šito vargo? Bet tai erezija, ir neturiu to sakyti. Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad, nors verkiau, sugebėjau pažvelgti į drąsias pono Moriso akis ir tiesiai pasakiau:

– Taip, yra žmogus, kurį myliu, nors jis dar nepasakė, kad net mane myli.

Gerai padariau, kad kalbėjau taip atvirai, nes jo veidas nušvito, jis ištiesė abi rankas ir paėmė manąsias, turbūt pati jas jam įdėjau, ir širdingai tarė:

– Štai mano drąsi mergaitė. Geriau pavėluoti į progą jus laimėti, nei ateiti laiku pas bet kurią kitą merginą pasaulyje. Neverkite, mano brangioji. Jei tai dėl manęs, tai aš kietas riešutas; priimu stačias. Jei tas kitas vaikinas nežino savo laimės, geriau tegu greitai jos paieško, nes turės reikalų su manimi. Mergaite, jūsų sąžiningumas ir drąsa padarė mane draugu, o tai rečiau už meilužį; bent jau mažiau savanaudiška. Brangioji, man teks gana vienišas kelias nuo čia iki Dangaus karalystės. Ar neduosite man vieno bučinio? Tai bus šis tas, kas kartais atbaidys tamsą. Galite, žinote, jei norite, nes tas kitas geras vaikinas, jis turi būti geras ir puikus vaikinas, brangioji, kitaip negalėtumėte jo mylėti, dar neprabilo.

Tai mane visiškai įveikė, Mina, nes tai buvo drąsu ir miela, ir kilnu varžovo atžvilgiu, ar ne? O jis toks liūdnas; tad pasilenkiau ir jį pabučiavau. Jis atsistojo, laikydamas abi mano rankas, ir žvelgdamas žemyn į mano veidą, bijau, kad labai raudonavau, tarė:

– Mergaite, laikau jūsų ranką, ir jūs mane pabučiavote, ir jei tai mūsų nepadaro draugais, tai niekas niekada nepadarys. Ačiū už jūsų mielą sąžiningumą, ir sudie.

Jis suspaudė man ranką, paėmė skrybėlę ir tiesiai išėjo iš kambario neatsigręždamas, be ašaros, be virpesio, be stabtelėjimo; o aš verkiu kaip kūdikis. O, kodėl toks vyras turi būti nelaimingas, kai aplink tiek merginų, kurios garbintų žemę, kuria jis eina? Žinau, kad ir aš garbinčiau, jei būčiau laisva, tik nenoriu būti laisva. Brangioji, tai mane visiškai išmušė iš vėžių, ir jaučiu, kad negaliu iškart rašyti apie laimę, kai tau tai papasakojau; o apie trečiąjį nenoriu pasakoti, kol viskas negali būti tik laiminga.

Visada tave mylinti

LIUSĖ

P. S. O dėl Trečiojo, nereikia tau pasakoti apie Trečiąjį, ar ne? Be to, viskas buvo taip sumišę; atrodė tik akimirka nuo jo įėjimo į kambarį iki to, kai abi jo rankos apsivijo mane, ir jis mane bučiavo. Esu labai, labai laiminga ir nežinau, kuo tai užsitarnavau. Ateityje turiu tik stengtis parodyti, kad nesu nedėkinga Dievui už Jo gerumą, atsiuntusį man tokį mylimąjį, tokį vyrą ir tokį draugą.

Sudie.

Daktaro Sevardo dienoraštis

(Įrašytas fonografu)

Gegužės 25 d. Šiandien apetitas atoslūgyje. Negaliu valgyti, negaliu ilsėtis, tad vietoj to dienoraštis. Nuo vakarykščio atmetimo jaučiu kažkokią tuštumą; niekas pasaulyje neatrodo pakankamai svarbu, kad būtų verta daryti… Kadangi žinojau, kad vienintelis vaistas nuo to yra darbas, nuėjau pas pacientus. Išsirinkau vieną, kurio tyrimas man labai įdomus. Jis toks savotiškas, kad esu pasiryžęs kiek galėdamas jį suprasti. Šiandien, regis, priartėjau prie jo paslapties šerdies kaip niekad.

Klausinėjau jį išsamiau nei bet kada, norėdamas perprasti jo haliucinacijos faktus. Dabar matau, kad mano elgesyje buvo šiek tiek žiaurumo. Atrodė, kad noriu laikyti jį ties jo beprotybės tašku, o to su pacientais vengiu kaip pragaro žiočių.

(Pastaba: kokiomis aplinkybėmis nevengčiau pragaro bedugnės?) Omnia Romae venalia sunt. Pragaras turi savo kainą! Verb. sap. Jei už šio instinkto kažkas slypi, bus vertinga vėliau tiksliai tai atsekti, tad geriau pradėsiu dabar:

R. M. Renfildas, 59 metų. Sangvinikas, didelė fizinė jėga, liguistai dirglus; niūrumo periodai, pasibaigiantys kokia nors įkyria mintimi, kurios negaliu perprasti. Manau, kad pats sangvinikų temperamentas ir trikdantis poveikis baigiasi protiškai užbaigtu darbu; galimai pavojingas žmogus, tikriausiai pavojingas, jei nesavanaudis. Savanaudžių atsargumas yra tokie pat patikimi šarvai jų priešams kaip ir jiems patiems. Šiuo klausimu manau štai ką: kai pastovus taškas yra savasis aš, įcentrinė jėga atsveria išcentrinę; kai pastovus taškas yra pareiga, tikslas ir pan., pastaroji jėga viršesnė, ir ją atsverti gali tik atsitiktinumas ar jų seka.

Kvinsio P. Moriso laiškas gerbiamam Artūrui Holmvudui

Gegužės 25 d.

Mano brangus Artai,

pasakojome istorijas prie laužo prerijose, perrišome vienas kito žaizdas po bandymo išsilaipinti Markizo salose ir gėrėme į sveikatą Titikakos krante. Dar yra istorijų papasakoti, kitų žaizdų gydyti ir kitą tostą išgerti. Ar neleisi, kad tai vyktų prie mano laužo rytoj vakare? Nedvejoju tavęs kviesti, nes žinau, kad viena ponia pažadėjo dalyvauti vienuose pietuose, o tu laisvas. Bus dar tik vienas, mūsų senas draugas iš Korėjos, Džekas Sevardas. Jis taip pat ateina, ir abu norime sulieti ašaras virš vyno taurės ir iš visos širdies išgerti į sveikatą laimingiausio žmogaus visame plačiame pasaulyje, kuris laimėjo kilniausią širdį, kokią Dievas sukūrė, ir labiausiai vertą laimėjimo. Pažadame širdingą priėmimą, meilų pasveikinimą ir tostą, tokį tikrą kaip tavo paties dešinė. Abu prisiekiame parvesti tave namo, jei per daug gersi už vieną akių porą. Ateik!

Tavo, kaip visada ir amžinai,

KVINSIS P. MORISAS

Artūro Holmvudo telegrama Kvinsiui P. Morisui

Gegužės 26 d.

Mane visada įskaičiuokit. Nešu žinių, nuo kurių abiem suskambės ausys.

ARTAS

VI skyrius

Minos Marėj dienoraštis

Liepos 24 d. Vitbis. Liusė pasitiko mane stotyje, mielesnė ir gražesnė nei bet kada, ir nuvažiavome į namą prie Kresento, kuriame jos išsinuomojusios kambarius. Tai nuostabi vieta. Mažytė upė Eskas teka giliu slėniu, kuris platėja artėdamas prie uosto. Skersai jį kerta didelis viadukas aukštomis atramomis, pro kurias vaizdas kažkodėl atrodo toliau, nei yra iš tiesų. Slėnis nuostabiai žalias ir toks status, kad nuo aukštumų abiejose pusėse žvelgi tiesiai per jį, nebent prieini taip arti, kad matytum žemyn. Senamiesčio namai, tolimoje nuo mūsų pusėje, visi raudonais stogais ir atrodo sukrauti vienas ant kito bet kaip, kaip Niurnbergo paveikslėliuose. Tiesiai virš miesto stūkso Vitbio abatijos griuvėsiai; ją nusiaubė danai, ir čia vyksta dalis „Marmiono“, kur merginą užmūrijo sienoje. Tai labai kilnūs griuvėsiai, milžiniški, pilni gražių ir romantiškų kampelių; yra legenda, kad viename iš langų matoma balta ponia. Tarp jų ir miesto yra kita bažnyčia, parapinė, aplink kurią didelės kapinės, pilnos antkapių. Mano nuomone, tai pati gražiausia Vitbio vieta, nes yra tiesiai virš miesto ir iš jos matyti visas uostas ir įlanka iki Ketlneso kyšulio, kuris įsiremia į jūrą. Virš uosto ji leidžiasi taip stačiai, kad dalis šlaito nugriuvo ir kai kurie kapai sunaikinti. Vienoje vietoje dalis kapų mūro kyšo virš smėlėto tako, toli apačioje. Per kapines veda takai su suolais, ir žmonės eina ten sėdėti visą dieną, žiūrėti į gražų vaizdą ir mėgautis vėjeliu. Pati dažnai čia ateisiu sėdėti ir dirbti. Tiesą sakant, ir dabar rašau, knygą pasidėjusi ant kelių, ir klausausi trijų šalia sėdinčių senukų pokalbio. Atrodo, kad jie visą dieną nieko neveikia, tik čia sėdi ir šneka.

Po manimi plyti uostas; tolimoje jo pusėje į jūrą nusidriekia ilga granitinė siena, gale išlinkusi į išorę, o vidury jos – švyturys. Išorėje palei ją eina masyvi jūros užtvara. Artimoje pusėje užtvara sudaro atvirkščiai išlenktą alkūnę, ir jos gale taip pat švyturys. Tarp abiejų molų yra siaura anga į uostą, kuris staiga praplatėja.

Per potvynį čia gražu, bet per atoslūgį vanduo nuseklėja į nieką, ir lieka tik Esko srovė, tekanti tarp smėlio seklumų, su vienur kitur išsikišančiomis uolomis. Už uosto šioje pusėje maždaug pusę mylios kyla didžiulis rifas, kurio aštrus kraštas eina tiesiai iš už pietinio švyturio. Jo gale plūduras su varpu, kuris blogu oru supasi ir vėjas atneša graudų garsą. Čia yra legenda, kad kai pražūna laivas, jūroje girdėti varpai. Turiu paklausti senuko apie tai; jis ateina čia…

Juokingas senukas. Turbūt baisiai senas, nes jo veidas visas gumbuotas ir susiraizgęs kaip medžio žievė. Sako, kad jam beveik šimtas ir kad per Vaterlo mūšį buvo jūreivis Grenlandijos žvejų laivyne. Bijau, kad jis labai skeptiškas žmogus, nes kai paklausiau apie varpus jūroje ir Baltąją ponią abatijoje, labai šiurkščiai atsakė:

– Nesukčiau galvos dėl jų, panele. Tie dalykai jau visai nudėvėti. Atmink, nesakau, kad jų niekad nebuvo, bet sakau, kad mano laikais nebuvo. Atvykėliams ir ekskursantams jie gerai, bet ne tokiai gražiai jaunai panelei kaip jūs. Tie pėstininkai iš Jorko ir Lidso, kur vis ėda rūkytas silkes, geria arbatą ir dairosi pigaus gagato, visko patikėtų. Pats stebiuosi, kas dar vargintųsi jiems meluodamas, net laikraščiai, kurie pilni kvailų šnekų.

Pagalvojau, kad iš jo būtų galima sužinoti įdomių dalykų, tad paklausiau, ar nepapasakotų šio to apie seniau buvusią banginių medžioklę. Jis kaip tik rengėsi pradėti, kai laikrodis išmušė šešias, ir tada sunkiai ėmė keltis:

– Turiu dabar tipenti namo, panele. Anūkė nemėgsta laukti, kai arbata paruošta, o man reikia laiko laiptais užsikarstyti, nes jų daug; ir, panele, pagal laikrodį pilvui jau labai reikia pašaro.

Jis nušlubavo, ir mačiau, kaip kiek galėdamas skuba laiptais žemyn. Laiptai yra didžioji šios vietos ypatybė. Jie veda iš miesto į bažnyčią, jų šimtai, nežinau kiek, ir vingiuoja dailia kreive aukštyn; nuolydis toks švelnus, kad žirgas lengvai galėtų jais lipti. Manau, iš pradžių jie buvo kažkaip susiję su abatija. Eisiu ir aš namo. Liusė su mama išėjo į svečius, o kadangi tai buvo tik pareigos vizitai, aš nėjau. Jos jau turėtų būti namie.

Rugpjūčio 1 d. Prieš valandą atėjau čia su Liuse ir labai įdomiai pasišnekėjome su mano senu draugu ir kitais dviem, kurie visada prie jo prisijungia. Akivaizdu, kad jis yra jų orakulas, ir manau, kad savo laikais turėjo būti labai valdingas žmogus. Jis nieko nepripažįsta ir visus nutildo. Jei negali įveikti argumentais, užgauna, o tylą palaiko pritarimu. Liusė atrodė nuostabiai graži savo baltoje batistinėje suknelėje; čia ji gavo gražų skaistalą. Pastebėjau, kad mums atsisėdus senukai nedelsdami priėjo ir atsisėdo šalia jos. Ji tokia miela su senais žmonėmis; manau, visi iškart ją įsimylėjo. Net mano senukas pasidavė ir jai neprieštaravo, bet užtat man atiteko dviguba dalis. Užvedžiau jį ant legendų, ir jis tuoj pradėjo kažką panašaus į pamokslą. Turiu pabandyti prisiminti ir užrašyti:

– Visa tai kvailos šnekos, nuo pradžios iki galo, štai kas tai yra, ir nieko daugiau. Tie prakeiksmai, šmėklos, baubai, vaiduokliai ir visa kita tinka tik vaikams ir kvailoms bobelėms bauginti. Tai niekas, tik oro burbulai. Jie, ir visokie ženklai, ir įspėjimai, – viskas prisigalvota klebonų, piktų knygnešių ir geležinkelio agitatorių, kad gąsdintų žalius vaikus ir priverstų žmones daryti tai, ko šiaip nedarytų. Pyktis ima apie juos pagalvojus. Juk tie, kam negana melagysčių spausdinti ant popieriaus ir sakyti iš sakyklų, nori jas dar ir ant antkapių iškalti. Pažiūrėkit aplink, kur tik norit: visi tie akmenys, kiek gali iš pasididžiavimo galvas keliantys, pasvirę, griūva nuo ant jų prirašyto melo svorio. „Čia ilsisi kūnas“ arba „Šventai atminčiai“ parašyta ant visų, o vos ne pusėje jų jokio kūno nėra, ir apie atminimą niekam nerūpi nė žiupsnis uostomojo, juo labiau šventumas. Melas viskas, nieko daugiau, tik vienoks ar kitoks melas! Dieve mano, bus keista sumaištis Paskutiniojo teismo dieną, kai jie išsiris savo mirtiniuose marškiniuose, visi vienas ant kito, bandydami tempti savo antkapius, kad įrodytų, kokie geri buvo; vieni drebės ir kretės, o jų rankos nuo gulėjimo jūroje tokios išmirkusios ir slidžios, kad net negalės jų išlaikyti.

iš senio pasitenkinimo pilnos minos ir to, kaip jis dairėsi draugų pritarimo, supratau, kad jis giriasi, tad įterpiau žodį, kad nesustotų:

– O, pone Sveilsai, negalite kalbėti rimtai. Juk ne visi šie antkapiai klaidingi?

– Užtenka! Gal ir yra vienas kitas ne klaidingas, nebent kur žmonės aprašomi pernelyg geri; nes yra žmonių, kurie mano, kad balzamo dubuo yra kaip jūra, jei tik jų pačių. Visa tai tik melas. Dabar paklausykit: atvykote čia svetima ir matote šitas kapines.

Linktelėjau, nes pamaniau, kad geriau pritarti, nors ne viską supratau iš jo tarmės. Žinojau, kad tai kažkaip susiję su bažnyčia.

– Ir manote, kad visi tie akmenys virš žmonių, kurie čia paguldyti jaukiai ir patogiai? – Vėl pritariau. – Tai štai kur melas. Juk čia dešimtys kapų tokių tuščių kaip senojo Duno tabako dėžutė penktadienio vakarą. – Jis kumštelėjo vienam iš draugų, ir visi nusijuokė. – Ir Dieve mano! Kaip kitaip gali būti? Pažiūrėkit į tą, patį paskutinį: perskaitykit!

Nuėjau ir perskaičiau:

„Edvardas Spenslė, laivo kapitonas, piratų nužudytas prie Andreso krantų 1854 m. balandį, 30 metų.“

Kai grįžau, ponas Sveilsas tęsė:

– Kas gi jį parvežė namo, įdomu, kad čia palaidotų? Nužudytas prie Andreso krantų! O jūs manėt, kad jo kūnas po žeme! Juk galiu įvardyti tuziną, kurių kaulai guli Grenlandijos jūrose ten aukščiau, – jis parodė į šiaurę, – ar kur srovės juos nunešė. Štai akmenys aplink jus. Savo jaunomis akimis galite iš čia perskaityti smulkų melų šriftą. Šitas Breitveitas Lauris; pažinojau jo tėvą, žuvo „Lively“ laive prie Grenlandijos dvidešimtaisiais. Arba Endriu Vudhausas, nuskendęs tose pačiose jūrose 1777-aisiais. Arba Džonas Paktonas, nuskendęs prie Atsisveikinimo kyšulio metais vėliau. Arba senasis Džonas Rolingsas, kurio senelis plaukiojo su manimi, nuskendęs Suomijos įlankoje penkiasdešimtaisiais. Ar manot, kad visiems tiems vyrams teks skubėti į Vitbį, kai trimitas suskambės? Aš turiu savo nuomonę! Sakau, kai jie čia atvyktų, taip vienas kitą stumdytų ir grūstų, kad būtų kaip senais laikais mūšis ant ledo, kai vienas kitą puldavom nuo aušros iki tamsos ir žaizdas rišdavomės šiaurės pašvaistės šviesoje.

Akivaizdu, kad tai vietinis pokštas, nes senukas kikeno, o draugai su malonumu prisijungė.

– Bet, – tariau, – juk ne visai teisus, nes remiatės prielaida, kad visi vargšai ar jų dvasios turės Paskutiniojo teismo dieną imti su savimi antkapius. Ar manote, kad to tikrai reikės?

– Na, kam gi dar tie antkapiai? Atsakykit man, panele!

– Kad patiktų giminėms, manau.

– Kad patiktų giminėms, manot! – tai jis tarė su didžiausia panieka. – Kaip giminėms patiks žinoti, kad virš jų parašytas melas ir kad visi čia žino, jog tai melas? – Jis parodė į akmenį mums po kojomis, padėtą kaip plokštę, ant kurios rėmėsi suolas, visai prie uolos krašto. – Perskaitykit melą ant tos plokštės, – tarė jis.

Iš mano vietos raidės buvo apverstos, bet Liusė sėdėjo labiau priešais, tad pasilenkė ir perskaitė:

– „Šventai atminčiai Džordžo Kanono, mirusio su šlovingo prisikėlimo viltimi 1873 m. liepos 29 d., nukritus nuo Ketlneso uolų. Šį kapą pastatė sielvartaujanti motina savo labai mylimam sūnui. ‚Jis buvo vienatinis savo motinos sūnus, o ji buvo našlė.‘“ Tikrai, pone Sveilsai, nematau čia nieko labai juokingo!

Savo pastabą ji pasakė labai rimtai ir kiek griežtai.

– Nematote nieko juokinga! Cha cha! Bet tai todėl, kad nežinote: sielvartaujanti motina buvo pragaro katė, kuri jo nekentė, nes jis buvo kreivas, tikras luošys, o jis jos taip nekentė, kad nusižudė, kad ji negautų draudimo, kurį buvo įsigijusi dėl jo gyvybės. Beveik visą galvos viršų nusprogdino senu muškietu, kuriuo jie baidydavo varnas. Šįkart ne varnoms: jis prišaukė musių ir gaišenų paukščių. Štai kaip jis nukrito nuo uolų. O dėl šlovingo prisikėlimo vilties, pats dažnai girdėjau jį sakant, kad tikisi patekti į pragarą, nes motina tokia pamaldi, kad tikrai pateks į dangų, o jis nenorėjo gyventi ten, kur ji. Na, argi tas akmuo, – jis kalbėdamas daužė jį lazda, – ne melo krūva? Ir argi Gabrielius nesikvatos, kai Džordis atšvokš laiptais su antkapiu ant kupros ir paprašys jį priimti kaip įrodymą!

Nežinojau, ką sakyti, bet Liusė pakreipė pokalbį, atsistodama:

– O, kam mums tai pasakojote? Tai mano mėgstamiausias suolas, negaliu jo palikti; o dabar turėsiu toliau sėdėti ant savižudžio kapo.

– Tai jums nepakenks, gražuole; o gal vargšui Džordžiui bus džiugu, kad tokia dailutė mergaitė sėdi jam ant kelių. Nepakenks. Juk aš čia sėdžiu su pertraukomis jau beveik dvidešimt metų, ir nieko man neatsitiko. Nesirūpinkit tais, kurie guli po jumis, ar kurie ten negali! Bus laikas išsigąsti, kai pamatysit, kad antkapiai visi pabėgo, o vieta plika kaip ražiena. Štai laikrodis, turiu eiti. Mano pagarba, ponios!

Ir nušlubavo.

Mes su Liuse kurį laiką pasėdėjome; viskas priešais buvo taip gražu, kad susikibome rankomis; ir ji vėl papasakojo apie Artūrą ir jų būsimas vestuves. Dėl to man truputį suskaudo širdį, nes visą mėnesį neturiu žinių iš Džonatano.

Tą pačią dieną. Atėjau čia viena, nes labai liūdžiu. Laiško man nebuvo. Tikiuosi, Džonatanui nieko neatsitiko. Laikrodis ką tik išmušė devynias. Matau šviesas, išsibarsčiusias po visą miestą, vienur eilėmis palei gatves, kitur pavieniui; jos driekiasi Esku aukštyn ir užgęsta slėnio vingyje. Kairėje vaizdą nukerta juoda seno namo prie abatijos stogo linija. Toli už manęs laukuose bliauna avys ir ėriukai, o grįstu keliu apačioje kaukši asilo kanopos. Grupė ant molo šiurkščiai, bet taktu groja valsą, o toliau palei krantinę šalutinėje gatvėje vyksta Išganymo armijos susirinkimas. Nė viena grupė negirdi kitos, bet čia aukštai girdžiu ir matau abi. Įdomu, kur Džonatanas ir ar apie mane galvoja! Norėčiau, kad jis būtų čia.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Birželio 5 d. Renfildo atvejis tuo įdomesnis, kuo geriau suprantu šį žmogų. Kai kurios jo savybės labai išplėtotos: savanaudiškumas, slaptumas ir tikslingumas. Norėčiau suprasti pastarojo objektą. Atrodo, kad jis turi kažkokį įsitvirtinusį savo planą, bet koks jis, dar nežinau. Jo gera savybė yra meilė gyvūnams, nors ji įgauna tokių keistų posūkių, kad kartais įsivaizduoju, jog jis tik nenormaliai žiaurus. Jo augintiniai keistoki. Dabar jo pomėgis yra gaudyti muses. Dabar jų tiek daug, kad pats turėjau jam prikišti. Mano nuostabai, jis nesiėmė siautėti, kaip tikėjausi, o priėmė tai visiškai rimtai. Akimirką pagalvojo ir tarė: „Ar galiu turėti tris dienas? Jas išvalysiu.“ Žinoma, pasakiau, kad tinka. Turiu jį stebėti.

Birželio 18 d. Dabar jis nukreipė dėmesį į vorus ir dėžutėje turi kelis labai didelius. Vis maitina juos savo musėmis, o musių skaičius pastebimai mažėja, nors pusę savo maisto jis panaudojo, kad priviliotų daugiau musių iš lauko į kambarį.

Liepos 1 d. Jo vorai dabar tokie pat varginantys kaip musės, ir šiandien jam pasakiau, kad turi jų atsikratyti. Jis labai nuliūdo, tad pasakiau, kad bent dalį turi išvalyti. Linksmai sutiko, ir daviau tą patį laiką kaip anksčiau. Būdamas su juo, labai pasibjaurėjau, nes kai bjauri mėsinė musė, išpampusi nuo dvėselienos, įzvimbė į kambarį, jis ją pagavo, kelias akimirkas triumfuodamas palaikė tarp pirštų ir, man nespėjus suprasti, ką ketina daryti, įsidėjo į burną ir suvalgė. Bariau jį, bet jis ramiai įrodinėjo, kad tai labai gera ir sveika; kad tai gyvybė, stipri gyvybė, ir teikia jam gyvybės. Tai man davė mintį arba jos užuomazgą. Turiu stebėti, kaip jis atsikrato vorų. Akivaizdu, kad jį kamuoja kokia nors gili problema, nes turi mažą užrašų knygelę, kurioje vis ką nors žymi. Ištisi puslapiai užpildyti skaičių masėmis, paprastai pavieniai skaičiai sudedami grupėmis, o paskui sumos vėl sudedamos grupėmis, tarsi jis, kaip sako auditoriai, „suvestų“ kokią sąskaitą.

Liepos 8 d. Jo beprotybėje yra metodas, ir užuomazga mano galvoje auga. Netrukus tai bus visa mintis, o tada, o nesąmoningas galvojime, turėsi užleisti vietą savo sąmoningam broliui. Kelias dienas nesilankiau pas savo draugą, kad pastebėčiau, ar yra pokyčių. Viskas taip pat, tik jis atsisakė dalies augintinių ir gavo naują. Sugebėjo gauti žvirblį ir jau iš dalies jį prijaukino. Jaukinimo būdas paprastas: vorų jau sumažėjo. Tačiau likusieji gerai pašerti, nes jis vis vilioja muses savo maistu.

Liepos 19 d. Einame pirmyn. Mano draugas dabar turi visą žvirblių koloniją, o musės ir vorai beveik sunaikinti. Man įėjus, jis pribėgo ir pasakė norįs paprašyti didelės malonės, labai labai didelės; ir kalbėdamas pataikavo kaip šuo. Paklausiau, kas tai, ir jis su kažkokiu pasigėrėjimu balse ir laikysenoje tarė:

– Kačiuko, gražaus mažo, blizgančio žaismingo kačiuko, su kuriuo galėčiau žaisti, mokyti ir šerti, ir šerti, ir šerti!

Šis prašymas man nebuvo netikėtas, nes pastebėjau, kaip jo augintiniai vis didėja ir gyvybingėja, bet nenorėjau, kad jo graži prijaukintų žvirblių šeima būtų sunaikinta taip pat kaip musės ir vorai; tad pasakiau, kad pažiūrėsiu, ir paklausiau, ar jis nenorėtų katės vietoj kačiuko. Jo nekantrumas jį išdavė:

– O taip, norėčiau katės! Kačiuko prašiau tik todėl, kad galite atsisakyti duoti katę. Kačiuko niekas man neatsakytų, ar ne?

Papurčiau galvą ir pasakiau, kad kol kas, bijau, neįmanoma, bet pažiūrėsiu. Jo veidas apniuko, ir mačiau jame pavojaus ženklą, nes pasirodė staigus, įnirtingas, šoninis žvilgsnis, reiškiantis žudymą. Šis žmogus yra neišsivystęs maniakas žudikas. Patikrinsiu jį dabartiniu troškimu ir pažiūrėsiu, kaip jis pasireikš; tada žinosiu daugiau.

22 val. Vėl jį aplankiau ir radau sėdintį kampe, paskendusį mintyse. Man įėjus, jis puolė prieš mane ant kelių ir maldavo leisti turėti katę; kad nuo to priklauso jo išganymas. Tačiau buvau tvirtas ir pasakiau, kad negali jos turėti, ir jis be žodžio nuėjo ir atsisėdo, graužydamas pirštus, kampe, kur jį radau. Rytą anksti jį aplankysiu.

Liepos 20 d. Labai anksti aplankiau Renfildą, prieš prižiūrėtojui apeinant palatas. Radau jį atsikėlusį ir niūniuojantį. Barstė lange sutaupytą cukrų ir akivaizdžiai vėl pradėjo gaudyti muses, ir pradėjo linksmai bei noriai. Apsidairiau ieškodamas paukščių ir nematydamas paklausiau, kur jie. Neatsisukdamas atsakė, kad visi išskrido. Po kambarį mėtėsi kelios plunksnos, o ant pagalvės buvo kraujo lašas. Nieko nesakiau, bet nuėjau ir pasakiau prižiūrėtojui, kad praneštų, jei dieną pastebės ką nors keista.

11 val. Prižiūrėtojas ką tik pranešė, kad Renfildui buvo labai bloga ir jis išvėmė daugybę plunksnų.

– Manau, daktare, – tarė jis, – kad jis suėdė savo paukščius, tiesiog paėmė ir suvalgė žalius!

23 val. Šį vakarą daviau Renfildui stiprų opiatą, tiek, kad užmigtų net jis, ir paėmiau jo knygelę peržiūrėti. Mintis, kuri pastaruoju metu zvimbė galvoje, baigta, o teorija įrodyta. Mano maniakas žudikas yra ypatingas. Turėsiu sugalvoti jam naują klasifikaciją ir pavadinti jį zoofagu (gyvybę ėdančiu) maniaku; jis trokšta sugerti kuo daugiau gyvybių ir kaupiamai to siekia. Jis davė daug musių vienam vorui, daug vorų vienam paukščiui, o paskui norėjo katės, kad suėstų daug paukščių. Kokie būtų vėlesni žingsniai? Būtų beveik verta užbaigti eksperimentą. Tai būtų galima padaryti, jei tik būtų pakankama priežastis. Žmonės šaipėsi iš vivisekcijos, o pažiūrėkite į jos rezultatus šiandien! Kodėl nepažengus mokslu sunkiausioje ir gyvybiškiausioje srityje, smegenų pažinime? Jei turėčiau net vieno tokio proto paslaptį, jei turėčiau raktą nors į vieno bepročio vaizduotę, galėčiau pakelti savo mokslo šaką iki tokio lygio, kad Burdono Sandersono fiziologija ar Ferjero žinios apie smegenis atrodytų kaip niekas. Jei tik būtų pakankama priežastis! Neturiu apie tai per daug galvoti, nes galiu susigundyti; gera priežastis gali nusverti, nes ar ne ir aš turiu išskirtines smegenis, įgimtai?

Kaip gerai šis žmogus samprotavo; bepročiai savo srityje visada taip samprotauja. Įdomu, kiek gyvybių jis vertina vienu žmogumi, ar tik viena. Jis labai tiksliai uždarė sąskaitą ir šiandien pradėjo naują įrašą. Kiek iš mūsų kiekvieną gyvenimo dieną pradeda naują įrašą?

Man atrodo, kad tik vakar visas mano gyvenimas baigėsi su mano nauja viltimi ir kad iš tiesų pradėjau naują įrašą. Taip bus, kol Didysis Buhalteris mane suves ir uždarys mano sąskaitos knygą su pelno ar nuostolio likučiu. O, Liuse, Liuse, negaliu ant tavęs pykti, negaliu pykti ir ant savo draugo, kurio laimė yra tavo; turiu tik beviltiškai laukti ir dirbti. Dirbti! Dirbti!

Jei tik turėčiau tokią stiprią priežastį kaip mano vargšas beprotis draugas ten, gerą, nesavanaudišką priežastį, verčiančią dirbti, tai būtų tikra laimė.

Minos Marėj dienoraštis

Liepos 26 d. Nerimauju, ir mane ramina išsilieti čia; tai kaip šnabždėti sau ir kartu klausytis. Be to, stenografijos ženkluose yra kažkas, kas skiria tai nuo rašymo. Nerimauju dėl Liusės ir dėl Džonatano. Kurį laiką neturėjau žinių iš Džonatano ir labai sielojausi; bet vakar mielas ponas Hokinsas, visada toks malonus, atsiuntė man jo laišką. Buvau parašiusi klausdama, ar jis girdėjo, o jis pasakė, kad pridėtas laiškas ką tik gautas. Tai tik viena eilutė, datuota Drakulos pilyje, kurioje sakoma, kad jis išvyksta namo. Tai nepanašu į Džonataną; nesuprantu, ir tai mane neramina. Be to, Liusė, nors ir tokia sveika, pastaruoju metu vėl grįžo prie seno įpročio vaikščioti per miegus. Jos mama su manimi apie tai kalbėjo, ir nusprendėme, kad kas vakarą užrakinsiu mūsų kambario duris. Ponia Vestenra įsitikinusi, kad lunatikai visada eina ant namų stogų ir uolų pakraščiais, o paskui staiga pabunda ir nukrenta su beviltišku šauksmu, nuaidinčiu po visą vietą. Vargšelė, natūraliai nerimauja dėl Liusės ir pasakoja, kad jos vyras, Liusės tėvas, turėjo tą patį įprotį: naktį keldavosi, rengdavosi ir išeidavo, jei nesustabdydavo. Liusė rudenį ištekės ir jau planuoja sukneles ir kaip bus sutvarkyti jos namai. Ją užjaučiu, nes ir pati taip darau, tik mes su Džonatanu pradėsime gyvenimą labai paprastai ir turėsime stengtis sudurti galą su galu. Ponas Holmvudas, tai yra gerbiamasis Artūras Holmvudas, vienatinis lordo Godalmingo sūnus, labai greitai čia atvyks, kai tik galės išvykti iš miesto, nes jo tėvas nelabai sveikas, ir manau, kad mieloji Liusė skaičiuoja akimirkas iki jo atvykimo. Ji nori nuvesti jį prie suolo ant kapinių uolos ir parodyti Vitbio grožį. Spėju, kad ją trikdo laukimas; jam atvykus viskas bus gerai.

Liepos 27 d. Jokių žinių iš Džonatano. Darausi vis neramesnė dėl jo, nors nežinau kodėl; bet labai norėčiau, kad parašytų, nors vieną eilutę. Liusė vaikšto daugiau nei bet kada, ir kiekvieną naktį mane pažadina jos judėjimas po kambarį. Laimei, oras toks karštas, kad ji negali peršalti; bet vis tiek nerimas ir nuolatinis žadinimas ima veikti, ir pati darausi nervinga ir nemiegu. Ačiū Dievui, Liusės sveikata gera. Ponas Holmvudas staiga iškviestas į Ringą pas tėvą, kuris sunkiai susirgo. Liusė jaudinasi dėl atidėto susitikimo, bet jos išvaizdai tai nekenkia; ji truputį sustorėjo, o skruostai gražiai rausvi. Ji prarado aną anemišką išvaizdą. Meldžiuosi, kad tai truktų.

Rugpjūčio 3 d. Dar viena savaitė be žinių iš Džonatano, net ir ponui Hokinsui, kuris man parašė. O, tikiuosi, kad jis neserga. Tikrai būtų parašęs. Žiūriu į tą paskutinį jo laišką, bet jis kažkaip manęs netenkina. Jis neskamba kaip jis, nors tai jo rašysena. Čia klaidos nėra. Pastarąją savaitę Liusė per miegus daug nevaikščiojo, bet joje yra keistas susitelkimas, kurio nesuprantu; net miegodama ji tarsi mane stebi. Bando duris ir, radusi užrakintas, eina po kambarį ieškodama rakto.

Rugpjūčio 6 d. Dar trys dienos ir jokių žinių. Šis laukimas darosi baisus. Jei tik žinočiau, kur rašyti ar kur vykti, būtų lengviau; bet niekas negirdėjo nė žodžio iš Džonatano nuo to paskutinio laiško. Turiu tik melsti Dievą kantrybės. Liusė dirglesnė nei bet kada, bet šiaip sveika. Praėjusi naktis buvo labai grėsminga, ir žvejai sako, kad artėja audra. Turiu pabandyti ją stebėti ir mokytis oro ženklų. Šiandien pilka diena, ir saulė, man rašant, paslėpta tirštuose debesyse aukštai virš Ketlneso. Viskas pilka, išskyrus žalią žolę, kuri tarp pilkumo atrodo kaip smaragdas; pilka žeminė uola; pilki debesys, tolimame krašte nuspalvinti saulės proveržio, kabo virš pilkos jūros, į kurią smėlio kyšuliai driekiasi kaip pilki pirštai. Jūra ūždama griūva ant seklumų ir smėlio lygumų, jos gaudesį slopina jūros rūkai, slenkantys į sausumą. Horizontas pasiklydęs pilkame rūke. Visur begalybė; debesys sukrauti kaip milžiniškos uolos, o virš jūros tvyro gaudesys, skambantis lyg pražūties pranašas. Paplūdimyje šen bei ten tamsios figūros, kartais pusiau rūko apgaubtos, atrodo kaip „žmonės, panašūs į vaikščiojančius medžius“. Žvejų valtys skuba namo, kyla ir smunka bangomis, lėkdamos į uostą ir svirdamos ant šono. Štai ateina senasis ponas Sveilsas. Eina tiesiai prie manęs, ir iš to, kaip kelia skrybėlę, matau, kad nori kalbėtis…

Mane labai sujaudino vargšo senuko pasikeitimas. Atsisėdęs šalia, jis labai švelniai tarė:

– Noriu jums šį tą pasakyti, panele.

Mačiau, kad jis nesijaučia ramiai, tad paėmiau jo vargšą seną raukšlėtą ranką ir paprašiau kalbėti atvirai; ir jis, palikęs ranką manojoje, tarė:

– Bijau, mieloji, kad turbūt jus įskaudinau visomis tomis nedoromis šnekomis apie mirusiuosius ir panašiai pastarosiomis savaitėmis; bet aš jų nemaniau, ir noriu, kad tai prisimintumėte, kai manęs nebebus. Mes, seniai, kvaišę ir su viena koja jau anapus kapo duobės, nelabai norime apie tai galvoti ir nenorime bijoti; todėl ir ėmiau iš to juoktis, kad paguosčiau savo širdį. Bet, Dieve jus mylėk, panele, aš nebijau mirti, nė kiek; tik nenoriu mirti, jei galiu išvengti. Mano laikas jau turi būti arti, nes esu senas, o šimtas metų yra per daug bet kam tikėtis; ir aš taip arti jų, kad Senis jau galanda dalgį. Matote, negaliu iš karto atprasti tai šaipytis; žandikauliai kruta kaip įpratę. Greitai Mirties Angelas man suskambės trimitu. Bet neliūdėkit ir neverkit, mieloji! – nes pamatė, kad verkiu. – Jei jis ateitų šiąnakt, neatsisakyčiau atsiliepti į jo šauksmą. Nes gyvenimas juk tėra laukimas ko nors kita, nei darome; o mirtis yra viskas, kuo galime tikrai pasikliauti. Bet esu patenkintas, nes ji ateina pas mane, mieloji, ir ateina greitai. Gal ateina, kol žiūrime ir stebimės. Gal ji tame vėjuje virš jūros, kuris neša netektį ir sudužimą, ir didelį vargą, ir liūdnas širdis. Žiūrėkit! Žiūrėkit! – staiga sušuko jis. – Tame vėjuje ir tame rūke anapus yra kažkas, kas skamba, atrodo, skanauja ir kvepia kaip mirtis. Tai ore; jaučiu, kaip ateina. Viešpatie, leisk man atsakyti linksmai, kai ateis mano šauksmas!

Jis pamaldžiai pakėlė rankas ir skrybėlę. Jo burna judėjo, tarsi melstųsi. Po kelių minučių tylos atsistojo, paspaudė man ranką, palaimino, atsisveikino ir nušlubavo. Tai mane labai sujaudino ir nuliūdino.

Apsidžiaugiau, kai atėjo pakrančių sargybinis su žiūronu po pažastimi. Sustojo su manimi pasikalbėti, kaip visada, bet visą laiką žiūrėjo į keistą laivą.

– Negaliu jo perprasti, – tarė jis, – pagal išvaizdą rusų, bet blaškosi labai keistai. Visai nežino, ko nori; atrodo, mato artėjančią audrą, bet negali nuspręsti, ar plaukti į šiaurę atviru vandeniu, ar įsukti čia. Žiūrėkit dar kartą! Vairuojamas labai keistai, nes nepaklūsta vairui; keičia kryptį su kiekvienu vėjo gūsiu. Apie jį dar išgirsime iki rytojaus šio laiko.

VII skyrius

Iškarpa iš „The Dailygraph“, rugpjūčio 8 d.

(Įklijuota Minos Marėj dienoraštyje.)

Nuo mūsų korespondento.

Vitbis.

Čia ką tik siautė viena didžiausių ir staigiausių kada užfiksuotų audrų, ir jos padariniai keisti bei neregėti. Oras buvo kiek tvankus, bet ne daugiau nei įprasta rugpjūtį. Šeštadienio vakaras buvo kaip niekad gražus, ir dauguma poilsiautojų vakar išsiruošė į Malgreivo miškus, Robino Hudo įlanką, Rig Milą, Ranziką, Steitsą ir į kitas išvykas po Vitbio apylinkes. Garlaiviai „Emma“ ir „Scarborough“ plaukiojo palei krantą, ir į Vitbį bei iš jo keliavo neįprastai daug žmonių. Diena buvo neįprastai graži iki popietės, kai keli plepiai, dažnai lankantys Rytų uolos kapines ir nuo tos aukštumos stebintys plačią jūros erdvę šiaurėje ir rytuose, atkreipė dėmesį į staiga aukštai šiaurės vakarų danguje pasirodžiusius plunksninius debesis, vadinamas „kumelių uodegas“. Vėjas tuomet pūtė iš pietvakarių, silpnai, barometro kalba „Nr. 2: lengvas vėjelis“. Budintis pakrančių sargybinis tuoj pranešė, o vienas senas žvejys, daugiau nei pusę amžiaus nuo Rytų uolos stebintis oro ženklus, tvirtai išpranašavo staigią audrą. Artėjantis saulėlydis buvo toks gražus, toks didingas su nuostabių spalvų debesų masėmis, kad ant tako palei uolą senose kapinėse susirinko nemažai žmonių pasigrožėti. Prieš saulei panyrant už juodos Ketlneso masės, drąsiai stūksančios vakarų danguje, jos kelią žymėjo begalė visų saulėlydžio spalvų debesų: liepsnos, purpuro, rožinės, žalios, violetinės ir visų aukso atspalvių; o šen bei ten nedidelės, bet, regis, visiškai juodos įvairiausių formų masės, ryškiai apibrėžtos kaip milžiniški siluetai. Dailininkai tuo pasinaudojo, ir kai kurie „Didžiosios audros preliudo“ eskizai, be abejo, kitą gegužę puoš R. A. ir R. I. sienas. Ne vienas kapitonas iškart nusprendė, kad jo „kobelas“ ar „mulas“, kaip jie vadina įvairias valtis, liks uoste, kol audra praeis. Per vakarą vėjas visiškai nurimo, o vidurnaktį stojo mirtina tyla, tvanki kaitra ir tas įtemptumas, kuris prieš perkūniją veikia jautrius žmones. Jūroje matėsi vos kelios šviesos, nes net pakrančių garlaiviai, paprastai glaudžiantys prie kranto, laikėsi toli jūroje, ir matėsi vos kelios žvejų valtys. Vienintelė pastebima burė buvo užsienio škuna su visomis iškeltomis burėmis, kuri, regis, plaukė į vakarus. Kol ji buvo matoma, jos karininkų neatsakingumas ar neišmanymas buvo dosni tema pastaboms, ir buvo bandoma signalizuoti, kad sumažintų bures pavojaus akivaizdoje. Prieš užsiveriant nakčiai ją matė su tingiai plazdančiomis burėmis, švelniai supamą banguojančios jūros,

„Tingią kaip nutapytas laivas nutapytame vandenyne.“

Netrukus prieš dešimtą oro tyla tapo visiškai slogi, ir tyla buvo tokia, kad aiškiai girdėjosi avies bliovimas sausumoje ar šuns lojimas mieste, o grupė ant molo su savo gyva prancūziška melodija buvo tarsi disonansas didžiojoje gamtos tylos harmonijoje. Kiek po vidurnakčio iš jūros atsklido keistas garsas, ir aukštai virš galvų oras ėmė nešti keistą, silpną, tuščiavidurį gaudesį.

Tada be įspėjimo užgriuvo audra. Tokiu greičiu, kuris tuo metu atrodė neįtikimas, o net vėliau neįmanoma jo suvokti, visas gamtos veidas iškart ėmė tampytis. Bangos kilo didėjančiu įniršiu, viena už kitą aukštesnė, kol per kelias minutes dar ką tik veidrodinė jūra tapo kaip riaumojanti ir ryjanti pabaisa. Baltaketerės bangos pašėlusiai daužė lygų smėlį ir veržėsi į nuožulnias uolas; kitos ritosi per molus ir savo putomis nušlavė švyturių žibintus abiejų Vitbio uosto molų galuose. Vėjas riaumojo kaip griaustinis ir pūtė tokia jėga, kad net stiprūs vyrai sunkiai laikėsi ant kojų arba niūriai kabinosi į geležinius stulpus. Reikėjo išvalyti visus molus nuo žiūrovų minios, kitaip tą naktį aukų būtų buvę keleriopai daugiau. Lyg to būtų maža, į sausumą ėmė slinkti jūros rūko masės: balti, drėgni debesys, praslenkantys vaiduokliškai, tokie žlegantys ir šalti, kad nereikėjo daug vaizduotės pagalvoti, jog jūroje žuvusiųjų dvasios drėgnomis mirties rankomis liečia savo gyvus brolius, ir ne vienas sudrebėjo, kai pro šalį slinko jūros rūko kamuoliai. Kartais rūkas išsisklaidydavo, ir kurį laiką jūra matėsi žaibų, dabar tankiai tvykstančių, šviesoje, o paskui tokie staigūs griaustinio trenksmai, kad visas dangus virš galvų, regis, drebėjo nuo audros žingsnių smūgio.

Taip atsiveriantys vaizdai buvo neišmatuojamai didingi ir įtraukiantys: kalnais kylanti jūra su kiekviena banga mėtė į dangų milžiniškas baltų putų mases, kurias audra, regis, griebė ir nublokšdavo į erdvę; šen bei ten žvejų valtis su burės skuduru pašėlusiai bėgo nuo gūsio ieškodama prieglobsčio; kartais sušmėžuodavo balti audros blaškomo jūros paukščio sparnai. Ant Rytų uolos viršaus naujas prožektorius buvo paruoštas bandymui, bet dar neišbandytas. Jį prižiūrintys pareigūnai parengė jį darbui ir per veržlaus rūko pertraukas braukė juo per jūros paviršių. Kartą ar du jis labai pravertė, kaip tada, kai žvejų valtis, bortu po vandeniu, lėkė į uostą ir, vedama gelbstinčios šviesos, sugebėjo išvengti pavojaus atsitrenkti į molus. Kiekvienai valčiai pasiekus uosto saugumą, minia krante džiaugsmingai sušukdavo, ir šūksnis akimirkai tarsi perskrosdavo vėtrą, ir vėtra jį tuoj nušluodavo.

Netrukus prožektorius atrado už kiek atstumo škuną su visomis iškeltomis burėmis, regis, tą patį laivą, kuris buvo pastebėtas anksčiau vakare. Vėjas tuo metu pasisuko į rytus, ir žiūrovai ant uolos sudrebėjo, supratę, kokiame baisiame pavojuje ji dabar. Tarp jos ir uosto plytėjo didysis plokščias rifas, ant kurio laikas nuo laiko nukentėjo tiek gerų laivų, o vėjui pučiant iš šios pusės ji visiškai negalėjo pasiekti uosto įėjimo. Buvo beveik potvynio metas, bet bangos buvo tokios didelės, kad jų įdubose beveik matėsi kranto seklumos, o škuna su visomis burėmis lėkė tokiu greičiu, kad, kaip pasakė vienas senas jūrų vilkas, „ji turi kur nors atsidurti, kad ir pragare“. Tada užslinko dar viena jūros rūko banga, didesnė už visas ankstesnes, drėgno rūko masė, kuri, regis, viską užklojo kaip pilka įkapių drobė ir paliko žmonėms tik klausą, nes audros riaumojimas, griaustinio trenksmai ir galingų bangų gaudesys per drėgną užmarštį sklido dar garsiau nei anksčiau. Prožektoriaus spinduliai buvo laikomi nukreipti į uosto žiotis per Rytų molą, kur buvo laukiama smūgio, ir vyrai laukė sulaikę kvapą. Vėjas staiga pasisuko į šiaurės rytus, rūko likučiai ištirpo vėtroje; ir tada, mirabile dictu, tarp molų, šokdama nuo bangos ant bangos, pašėlusiu greičiu, vėtros pučiama, praskriejo keistoji škuna su visomis burėmis ir pasiekė uosto saugumą. Prožektorius ją sekė, ir visus ją mačiusius nukrėtė šiurpas, nes prie vairo buvo pririštas lavonas nukarusia galva, kuri siaubingai siūbavo pirmyn ir atgal su kiekvienu laivo judesiu. Daugiau denyje nesimatė jokio pavidalo. Visus apėmė didelė baimė, kai suprato, kad laivas tarsi per stebuklą rado uostą, vairuojamas tik mirusiojo rankos! Tačiau visa tai įvyko greičiau, nei trunka šiuos žodžius parašyti. Škuna nestabtelėjo, o perlėkusi uostą, užsimetė ant smėlio ir žvyro sąnašos, kurią daugybė potvynių ir audrų suplovė į pietryčių kampą molo, išsikišusio po Rytų uola, vietiniai vadinamo Teit Hilo molu.

Žinoma, laivui užšokus ant smėlio krūvos, smūgis buvo nemažas. Kiekvienas stiebas, virvė ir vantas įsitempė, ir dalis viršutinių rėminių nukrito su trenksmu. Bet keisčiausia, kad tą pačią akimirką, kai buvo paliestas krantas, iš apačios ant denio iššoko didžiulis šuo, lyg smūgio iššautas, ir nubėgęs į priekį šoko nuo laivagalio ant smėlio. Tiesiai pasukęs į stačią uolą, kur kapinės taip stačiai kabo virš skersgatvio į Rytų molą, kad kai kurie plokštieji antkapiai, Vitbio tarme „thruff-steans“, iš tiesų kyšo virš tos vietos, kur laikanti uola nugriuvo, jis dingo tamsoje, kuri už prožektoriaus šviesos, regis, sutirštėjo.

Taip jau buvo, kad tą akimirką ant Teit Hilo molo nebuvo nė vieno, nes visi gyvenantys arti arba miegojo, arba buvo aukštumose. Tad budėjęs pakrančių sargybinis rytinėje uosto pusėje, tuoj nubėgęs prie mažo molo, pirmas užlipo ant denio. Prožektoriaus vyrai, apieškoję uosto įėjimą ir nieko nepamatę, nukreipė šviesą į apleistą laivą ir ten laikė. Sargybinis nubėgo į laivagalį, priėjęs prie vairo pasilenkė jo apžiūrėti ir tuoj atšoko, lyg staigaus jausmo apimtas. Tai, regis, sužadino bendrą smalsumą, ir nemažai žmonių ėmė bėgti. Nuo Vakarų uolos per pakeliamą tiltą iki Teit Hilo molo gerokas kelias, bet jūsų korespondentas gana gerai bėga ir aplenkė minią. Tačiau atbėgęs radau ant molo jau susirinkusią minią, kurios sargybiniai ir policija neleido lipti į laivą. Vyriausiojo valtininko malone man, kaip jūsų korespondentui, buvo leista užlipti ant denio, ir buvau vienas iš mažos grupės, kuri matė mirusį jūreivį dar pririštą prie vairo.

Nenuostabu, kad sargybinis nustebo ar net išsigando, nes tokį vaizdą nedažnai pamatysi. Vyras buvo tiesiog pririštas rankomis, surištomis viena ant kitos, prie vairo stipino. Tarp vidinės rankos ir medžio buvo kryželis, karolių vėrinys, ant kurio jis kabojo, apsuktas aplink abu riešus ir vairą, ir viską laikė surišimo virvės. Vargšas galėjo kadaise sėdėti, bet burių plaikstymasis ir daužymasis per vairo mechanizmą tampė jį pirmyn ir atgal, ir virvės, kuriomis jis buvo pririštas, įsipjovė iki kaulo. Padėtis buvo tiksliai užfiksuota, ir gydytojas, chirurgas J. M. Kafinas iš Rytų Elioto aikštės 33, atėjęs tuoj po manęs, apžiūrėjęs pareiškė, kad vyras miręs mažiausiai dvi dienas. Jo kišenėje buvo butelis, kruopščiai užkimštas, tuščias, tik su mažu popieriaus ritinėliu, kuris pasirodė esąs laivo žurnalo priedas. Sargybinis sakė, kad vyras pats turėjo surišti savo rankas, mazgus užveržęs dantimis. Tai, kad pirmas ant denio užlipo sargybinis, vėliau Admiraliteto teisme gali apsaugoti nuo komplikacijų, nes sargybiniai negali reikalauti gelbėjimo atlygio, kuris priklauso pirmajam civiliui, įėjusiam į apleistą laivą. Tačiau teisininkų liežuviai jau kruta, ir vienas jaunas teisės studentas garsiai tvirtina, kad savininko teisės jau visiškai prarastos, nes jo nuosavybė laikoma pažeidžiant „mirusios rankos“ įstatus, mat vairalazdė, perduoto valdymo simbolis, jei ne įrodymas, laikoma mirusioje rankoje. Nereikia nė sakyti, kad mirusį vairininką pagarbiai perkėlė iš vietos, kurioje jis iki mirties ėjo savo garbingą sargybą, su tokiu kilniu atkaklumu kaip jaunasis Kasabianka, ir padėjo į morgą laukti tyrimo.

Staigi audra jau praeina, jos smarkumas slūgsta; minios skirstosi namo, ir dangus ima raudonuoti virš Jorkšyro kalvų. Į kitą numerį atsiųsiu daugiau smulkmenų apie apleistą laivą, kuris taip stebuklingai audroje rado kelią į uostą.

Vitbis

Rugpjūčio 9 d. Praėjusią naktį audroje taip keistai atplaukusio apleisto laivo istorijos tęsinys beveik labiau stulbina už patį įvykį. Paaiškėjo, kad škuna yra rusų, iš Varnos, ir vadinasi „Demeter“. Jos balastas beveik vien sidabrinis smėlis, o krovinio nedaug: keletas didelių medinių dėžių, pilnų žemės. Šis krovinys adresuotas Vitbio advokatui ponui S. F. Bilingtonui, The Crescent 7, kuris šį rytą užlipo į laivą ir oficialiai perėmė jam skirtas prekes. Rusijos konsulas, atstovaudamas frachtuotojui, oficialiai perėmė laivą ir sumokėjo visus uosto mokesčius. Šiandien čia niekas nekalba apie nieką kitą, tik apie keistą sutapimą; Prekybos valdybos pareigūnai labai griežtai žiūri, kad būtų laikomasi visų taisyklių. Kadangi šis dalykas taps „devynių dienų stebuklu“, jie akivaizdžiai pasiryžę neduoti progos vėlesniems skundams. Daug domėtasi šunimi, kuris išlipo laivui atsitrenkus, ir ne vienas Gyvūnų globos draugijos, labai stiprios Vitbyje, narys bandė jį prisijaukinti. Tačiau, visiems nusivylus, jo rasti nepavyko; regis, jis visiškai dingo iš miesto. Galbūt išsigandęs nubėgo į viržynus, kur tebesislepia iš baimės. Kai kurie baiminasi tokios galimybės, kad vėliau jis pats netaptų pavojumi, nes akivaizdžiai yra įnirtęs žvėris. Anksti šį rytą didelis šuo, mišrūnas mastifas, priklausantis anglių pirkliui prie Teit Hilo molo, rastas nugaišęs kelyje priešais šeimininko kiemą. Jis kovojo ir akivaizdžiai turėjo žiaurų priešininką, nes jo gerklė buvo išplėšta, o pilvas perplėštas, lyg žiauriu nagu.

Vėliau. Prekybos valdybos inspektoriaus malone man leista peržiūrėti „Demeter“ laivo žurnalą, kuris buvo tvarkingas iki paskutinių trijų dienų, bet jame nebuvo nieko ypač įdomaus, išskyrus faktus apie dingusius vyrus. Tačiau didžiausias susidomėjimas kilo dėl butelyje rasto popieriaus, šiandien pateikto tyrime; ir niekada neteko susidurti su keistesniu pasakojimu nei tas, kurį jie abu atskleidžia. Kadangi nėra motyvo slėpti, man leista juos panaudoti, tad siunčiu nuorašą, praleisdamas tik jūrininkystės ir krovinio technines smulkmenas. Atrodo, kad kapitoną dar prieš išplaukiant į atvirą vandenį apėmė kažkokia manija ir kad ji per visą kelionę nuolat stiprėjo. Žinoma, mano pasakojimą reikia priimti cum grano, nes rašau Rusijos konsulo raštininko diktuojamas, kuris maloniai išvertė man, nes laiko mažai.

„DEMETER“ LAIVO ŽURNALAS

Iš Varnos į Vitbį.

Rašyta liepos 18 d.; vyksta tokie keisti dalykai, kad nuo šiol iki išsilaipinimo tiksliai užrašysiu.

Liepos 6 d. baigėme krauti krovinį: sidabrinį smėlį ir dėžes su žeme. Vidurdienį išplaukėme. Rytų vėjas, gaivus. Įgula: penki vyrai… du padėjėjai, virėjas ir aš (kapitonas).

Liepos 11 d. auštant įplaukėme į Bosforą. Į laivą užlipo Turkijos muitininkai. Bakšišas. Viskas tvarkoje. Išplaukėme 16 val.

Liepos 12 d. per Dardanelus. Dar muitininkai ir sargybos eskadros vėliavinė valtis. Vėl bakšišas. Pareigūnai dirba nuodugniai, bet greitai. Nori, kad greit išplauktume. Sutemus įplaukėme į Archipelagą.

Liepos 13 d. praplaukėme Matapano kyšulį. Įgula dėl kažko nepatenkinta. Atrodė išsigandusi, bet nekalbėjo atvirai.

Liepos 14 d. šiek tiek nerimavau dėl įgulos. Visi vyrai patikimi, jau plaukioję su manimi. Padėjėjas negalėjo suprasti, kas negerai; jam tik pasakė, kad yra kažkas, ir persižegnojo. Tą dieną padėjėjas supyko ant vieno ir jam smogė. Tikėjausi aršaus kivirčo, bet viskas buvo tylu.

Liepos 16 d. padėjėjas rytą pranešė, kad dingo vienas įgulos narys, Petrovskis. Negalėjo paaiškinti. Praėjusią naktį aštuoniems varpams suskambus ėjo kairiojo borto sargybą; jį pakeitė Abramovas, bet į gultą nenuėjo. Vyrai nusiminę kaip niekad. Visi sakė tikėjęsi kažko panašaus, bet daugiau nesakė, tik kad laive yra kažkas. Padėjėjas labai nekantrauja dėl jų; bijau, kad laukia bėda.

Liepos 17 d., vakar, vienas iš vyrų, Olgarenas, atėjo į mano kajutę ir baimingai patikėjo, kad, jo manymu, laive yra svetimas vyras. Sakė, kad per savo sargybą dėl liūties slėpėsi už denio namelio ir pamatė aukštą, liesą vyrą, nepanašų į nė vieną įgulos narį, užlipantį kajutės laiptais, einantį denio priekiu ir dingstantį. Atsargiai sekė, bet priėjęs prie laivagalio nieko nerado, o liukai buvo visi uždaryti. Jis buvo apimtas prietaringos panikos, ir bijau, kad panika gali plisti. Kad ją numalšinčiau, šiandien atidžiai apieškosiu visą laivą nuo pirmagalio iki laivagalio.

Vėliau tą dieną surinkau visą įgulą ir pasakiau, kad kadangi jie aiškiai mano, jog laive kažkas yra, apieškosime nuo pirmagalio iki laivagalio. Pirmasis padėjėjas supyko; sakė, kad tai kvailystė, o nusileidimas tokioms kvailoms mintims demoralizuos vyrus; sakė, kad pats su svirtimi juos sutvarkys. Leidau jam vairuoti, o kiti pradėjo nuodugnią paiešką, visi išsirikiavę į eilę, su žibintais: nepalikome neapieškoto nė vieno kampo. Kadangi buvo tik didelės medinės dėžės, nebuvo kampų, kur žmogus galėtų pasislėpti. Vyrai labai palengvėjo pasibaigus paieškai ir linksmai grįžo prie darbo. Pirmasis padėjėjas raukėsi, bet nieko nesakė.

Liepos 22 d. Paskutines tris dienas audringas oras, visi užsiėmę burėmis, nėra kada bijoti. Vyrai, regis, pamiršo baimę. Padėjėjas vėl linksmas, visi gerai sutaria. Pagyriau vyrus už darbą blogu oru. Praplaukėme Gibraltarą ir išplaukėme per sąsiaurį. Viskas gerai.

Liepos 24 d. Virš šio laivo, regis, kabo kažkokia lemtis. Jau vienu vyru mažiau, įplaukiame į Biskajos įlanką su laukiniu oru priekyje, o praėjusią naktį dar vienas vyras prarastas, dingo. Kaip ir pirmasis, jis baigė savo sargybą ir daugiau nebuvo matytas. Vyrai visi apimti panikos; atsiuntė bendrą prašymą dvigubos sargybos, nes bijo būti vieni. Padėjėjas supyko. Bijau, kad bus bėdos, nes jis arba vyrai ką nors smurtinga padarys.

Liepos 28 d. Keturios dienos pragare, blaškomi kažkokiame sūkuryje, o vėjas – audra. Niekas nemiegojo. Vyrai visi išsekę. Vos žinau, kaip paskirti sargybą, nes niekas nepajėgus. Antrasis padėjėjas pasisiūlė vairuoti ir saugoti, kad vyrai galėtų kelias valandas nusnūsti. Vėjas slūgsta; bangos dar baisios, bet jas jaučiame mažiau, nes laivas stabilesnis.

Liepos 29 d. Dar viena tragedija. Šiąnakt viena sargyba, nes įgula per daug pavargusi dvigubai. Kai rytinė sargyba išėjo į denį, nerado nieko, tik vairininką. Sukėlė triukšmą, ir visi išėjo į denį. Nuodugniai ieškojome, bet nieko neradome. Dabar neturime antrojo padėjėjo, o įgula panikoje. Mes su padėjėju sutarėme nuo šiol vaikščioti ginkluoti ir laukti bet kokio ženklo, kas tai sukėlė.

Liepos 30 d. Praėjusią naktį. Džiaugiuosi, kad artėjame prie Anglijos. Oras gražus, visos burės iškeltos. Atsiguliau išsekęs; miegojau kietai; pažadino padėjėjas, pranešęs, kad dingo ir sargybinis, ir vairininkas. Laivą valdyti liko tik aš, padėjėjas ir du vyrai.

Rugpjūčio 1 d. Dvi dienos rūko, nematyti nė vienos burės. Tikėjausi Lamanšo sąsiauryje galėsiąs signalizuoti apie pagalbą ar kur nors įplaukti. Neturėdami jėgų valdyti burių, turime bėgti su vėju. Neišdrįstame nuleisti, nes negalėtume jų vėl pakelti. Regis, dreifuojame į kažkokią baisią pražūtį. Padėjėjas dabar demoralizuotas labiau nei bet kuris iš vyrų. Jo stipresnė prigimtis, regis, atsisuko prieš jį patį. Vyrai jau anapus baimės, dirba bukai ir kantriai, pasiruošę blogiausiam. Jie rusai, jis rumunas.

Rugpjūčio 2 d., vidurnaktis. Po kelių minučių miego pabudau išgirdęs šauksmą, regis, už mano iliuminatoriaus. Rūke nieko nemačiau. Išbėgau į denį ir susidūriau su padėjėju. Sako, kad išgirdo šauksmą ir atbėgo, bet budinčio vyro nėra. Dar vienas dingo. Viešpatie, padėk mums! Padėjėjas sako, kad turbūt jau praplaukėme Doverio sąsiaurį, nes rūkui akimirkai pakilus matė Šiaurės Forlendą, kaip tik tada, kai išgirdo vyrą šaukiant. Jei taip, esame Šiaurės jūroje, ir tik Dievas gali mus vesti rūke, kuris, regis, juda kartu su mumis; o Dievas, regis, mus apleido.

Rugpjūčio 3 d. Vidurnaktį nuėjau pakeisti vairininko, bet priėjęs ten nieko neradau. Vėjas buvo pastovus, ir kol jo pučiami bėgome, laivas nevingiavo. Neišdrįsau palikti vairo, tad šūktelėjau padėjėją. Po kelių sekundžių jis atskubėjo į denį vien apatiniais. Atrodė išprotėjusiomis akimis ir išsekęs, ir labai bijau, kad jo protas pasidavė. Priėjo arti ir užkimusiu balsu, burną prikišęs man prie ausies, sušnibždėjo, lyg bijotų, kad išgirs net oras:

– Tai čia; dabar žinau. Praėjusią naktį per sargybą mačiau Tai, panašų į žmogų, aukštą, liesą ir baisiai blyškų. Tai buvo pirmagalyje ir žvelgė į priekį. Prislinkau iš užpakalio ir smogiau Tam peiliu, bet peilis perėjo kiaurai, tuščia kaip oras.

Ir kalbėdamas paėmė peilį ir žiauriai dūrė į erdvę. Paskui kalbėjo toliau:

– Bet Tai čia, ir aš Tai rasiu. Tai triume, gal vienoje iš tų dėžių. Atsuksiu jas vieną po kitos ir pažiūrėsiu. Tu vairuok.

Ir, įspėjamai pažvelgęs ir pridėjęs pirštą prie lūpų, nusileido žemyn. Kilo šokinėjantis vėjas, ir negalėjau palikti vairo. Mačiau jį vėl išeinant į denį su įrankių dėže ir žibintu ir nusileidžiant priekiniu liuku. Jis išprotėjęs, visiškai pamišęs, ir neverta bandyti jį sustabdyti. Toms didelėms dėžėms jis pakenkti negali: sąskaitose jos pažymėtos kaip „molis“, ir tampyti jas yra pats nekalčiausias dalykas, kurį jis gali daryti. Tad liksiu čia, saugosiu vairą ir rašysiu šias pastabas. Galiu tik pasitikėti Dievu ir laukti, kol rūkas išsisklaidys. Tada, jei su šiuo vėju negalėsiu vairuoti į jokį uostą, nukirsiu bures, stabtelėsiu ir signalizuosiu apie pagalbą…

Dabar beveik viskas baigta. Kaip tik ėmiau tikėtis, kad padėjėjas išeis ramesnis, nes girdėjau jį kažką kalant triume, o darbas jam į naudą, liuku atsklido staigus, išgąstingas klyksmas, nuo kurio man sustingo kraujas, ir jis išlėkė į denį lyg iššautas iš patrankos: siautėjantis beprotis, akimis besivartančiomis, veidu, baimės iškreiptu.

– Gelbėk mane! Gelbėk mane! – šaukė jis, o paskui apsižvalgė į rūko antklodę.

Jo siaubas virto neviltimi, ir tvirtu balsu jis tarė:

– Geriau eikite ir jūs, kapitone, kol nevėlu. Jis ten. Dabar žinau paslaptį. Jūra išgelbės mane nuo Jo, ir tai viskas, kas liko!

Man nespėjus nė žodžio ištarti ar žengti jo sugriebti, jis užšoko ant borto ir sąmoningai metėsi į jūrą. Spėju, kad dabar ir aš žinau paslaptį. Tai šis beprotis po vieną atsikratė vyrų, o dabar pats nusekė paskui juos. Dieve, padėk man! Kaip paaiškinsiu visus šiuos siaubus, kai pasieksiu uostą? Kai pasieksiu uostą! Ar tai kada nors bus?

Rugpjūčio 4 d. Vis dar rūkas, kurio saulėtekis negali pramušti. Žinau, kad saulėtekis, nes esu jūreivis, kitaip nežinočiau. Neišdrįsau nusileisti, neišdrįsau palikti vairo; tad čia praleidau visą naktį, ir nakties prieblandoje pamačiau Tai, Jį! Dieve, atleisk man, bet padėjėjas teisingai pasielgė šokdamas per bortą. Geriau mirti kaip žmogui; mirti kaip jūreiviui mėlynuose vandenyse niekas negali prieštarauti. Bet aš kapitonas ir neturiu palikti savo laivo. Bet šį velnią ar pabaisą suklaidinsiu: kai jėgos ims senkti, pririšiu rankas prie vairo, o kartu su jomis pririšiu tai, ko Jis, Tai, nedrįsta liesti; ir tada, ar geras vėjas, ar blogas, išgelbėsiu savo sielą ir kapitono garbę. Silpstu, o naktis artėja. Jei Jis vėl galės pažvelgti man į veidą, galiu nebespėti veikti… Jei suduš, galbūt šis butelis bus rastas, ir tie, kas jį ras, gali suprasti; jei ne… na, tada visi žinos, kad buvau ištikimas savo pareigai. Dieve, Švenčiausioji Mergele ir šventieji, padėkite vargšei neišmanančiai sielai, bandančiai atlikti savo pareigą…

Žinoma, nuosprendis liko neapibrėžtas. Nėra įrodymų, kuriuos pateikti, ir niekas nebegali pasakyti, ar pats vyras įvykdė tas žmogžudystes. Čia žmonės beveik vieningai mano, kad kapitonas yra tiesiog didvyris, ir jam bus surengtos viešos laidotuvės. Jau sutarta, kad jo kūnas bus nuvežtas valčių vilkstine kiek aukštyn Esku, paskui parvežtas prie Teit Hilo molo ir nešamas abatijos laiptais, nes jis bus palaidotas kapinėse ant uolos. Daugiau nei šimto valčių savininkai jau užsirašė, kad nori palydėti jį į kapus.

Didžiojo šuns pėdsakų nerasta; dėl to labai liūdima, nes, esant dabartinei viešajai nuomonei, miestas, tikiu, jį priimtų. Rytoj laidotuvės; ir taip baigsis dar viena „jūros paslaptis“.

Minos Marėj dienoraštis

Rugpjūčio 8 d. Liusė visą naktį buvo labai nerami, ir aš taip pat negalėjau miegoti. Audra buvo baisi, ir kai ji garsiai gaudė tarp kaminų, mane nukrėsdavo šiurpas. Kai pūstelėdavo stipriau, tai skambėjo kaip tolimas pabūklas. Keista, kad Liusė nepabudo; bet ji du kartus atsikėlė ir apsirengė. Laimei, abu kartus laiku pabudau ir sugebėjau ją nurengti jos nepažadinusi ir paguldyti į lovą. Tai labai keistas dalykas, tas vaikščiojimas per miegus, nes vos tik jos valiai fiziškai sutrukdoma, ketinimas, jei jis yra, išnyksta, ir ji beveik tiksliai paklūsta savo gyvenimo rutinai.

Rytą anksti abi atsikėlėme ir nuėjome prie uosto pažiūrėti, ar kas nors naktį atsitiko. Žmonių buvo labai mažai, ir nors saulė švietė ryškiai, o oras buvo skaidrus ir gaivus, didelės, niūrios bangos, kurios atrodė tamsios, nes jų viršūnių putos buvo kaip sniegas, sprausdavosi pro siaurą uosto angą kaip priekabiautojas per minią. Kažkodėl džiaugiausi, kad Džonatanas praėjusią naktį buvo ne jūroje, o sausumoje. Bet, o, ar jis sausumoje, ar jūroje? Kur jis ir kaip jam sekasi? Baisiai dėl jo nerimauju. Jei tik žinočiau, ką daryti, ir galėčiau ką nors daryti!

Rugpjūčio 10 d. Šiandien vargšo jūrų kapitono laidotuvės buvo labai graudžios. Atrodė, kad ten buvo visos uosto valtys, ir karstą visą kelią nuo Teit Hilo molo iki kapinių nešė kapitonai. Liusė ėjo su manimi, ir anksti nuėjome prie savo seno suolo, o valčių eisena nuplaukė upe iki viaduko ir grįžo. Vaizdas buvo nuostabus, ir matėme eiseną beveik visą kelią. Vargšas buvo palaidotas visai šalia mūsų suolo, tad atėjus laikui atsistojome ant jo ir viską matėme. Vargšė Liusė atrodė labai sukrėsta. Visą laiką buvo nerami ir sudirgusi, ir negaliu negalvoti, kad jos naktiniai sapnai ją veikia. Vienu dalyku ji labai keista: nepripažįsta man, kad yra koks nors nerimo pagrindas, arba, jei yra, pati to nesupranta. Prie to prisideda ir tai, kad vargšas senasis ponas Sveilsas šį rytą rastas miręs ant mūsų suolo, su sulaužytu sprandu. Kaip sakė gydytojas, jis aiškiai krito atgal ant suolo iš kažkokio išgąsčio, nes jo veide buvo baimės ir siaubo išraiška, nuo kurios, vyrai sakė, juos nukrėtė šiurpas. Vargšas mielas senukas! Gal jis mirštančiomis akimis pamatė Mirtį! Liusė tokia miela ir jautri, kad poveikius jaučia stipriau už kitus. Ką tik ją labai sukrėtė smulkmena, kuriai aš mažai dėmesio skyriau, nors pati labai myliu gyvūnus. Vieną iš vyrų, kurie dažnai čia ateidavo stebėti valčių, sekė jo šuo. Šuo visada su juo. Abu tylūs, ir niekada nemačiau vyro supykusio, nei girdėjau šunį lojantį. Per pamaldas šuo nėjo prie šeimininko, kuris buvo ant suolo su mumis, o laikėsi už kelių žingsnių, lojo ir kaukė. Šeimininkas kalbėjo švelniai, paskui griežtai, paskui piktai; bet jis nei ėjo, nei nustojo triukšmauti. Buvo kažkokiame įniršyje, žiaurių akių, visi plaukai pasišiaušę kaip katės uodega, kai ji eina į karą. Galiausiai ir vyras supyko, nušoko, spyrė šuniui, paskui paėmė už sprando ir pusiau nutempė, pusiau numetė ant antkapio, ant kurio pritvirtintas suolas. Tą akimirką, kai jis palietė akmenį, vargšas nutilo ir ėmė drebėti. Nebandė bėgti, o prisispaudė, drebėdamas ir gūždamasis, ir buvo tokioje gailioje baimėje, kad bandžiau jį paguosti, nors be jokios naudos. Liusė irgi jo labai gailėjosi, bet nebandė liesti šuns, tik žiūrėjo į jį kankinamu žvilgsniu. Labai bijau, kad ji per daug jautrios prigimties, kad galėtų eiti per pasaulį be bėdų. Tikiu, šiąnakt ji tai sapnuos. Visa šių dalykų sankaupa: į uostą mirusio vyro vairuotas laivas, jo poza, pririšto prie vairo su kryželiu ir karoliais, jaudinančios laidotuvės, šuo, tai įniršęs, tai išsigandęs – viskas teiks medžiagos jos sapnams.

Manau, jai geriausia eiti miegoti fiziškai išsekusiai, tad nusivesiu ją į ilgą pasivaikščiojimą uolomis iki Robino Hudo įlankos ir atgal. Tada ji neturėtų turėti didelio noro vaikščioti per miegus.