Ji vaikšto naktimis

VIII skyrius

Minos Marėj dienoraštis

Ta pati diena, 23 val. O, kaip aš pavargau! Jei nebūčiau dienoraščio pavertusi pareiga, šį vakarą jo neatversčiau. Puikiai pasivaikščiojome. Po kiek laiko Liusė pralinksmėjo, manau, dėl mielų karvių, kurios lauke prie švyturio prisiartino uostinėdamos ir mirtinai mus išgąsdino. Manau, pamiršome viską, išskyrus, žinoma, savo baimę, ir tai tarsi nuvalė lentą ir leido pradėti iš naujo. Robino Hudo įlankoje, mielame mažame senoviškame užeigos namelyje, kurio erkerio langas žvelgė tiesiai į jūržolėmis apaugusias pakrantės uolas, išgėrėme puikią sotią arbatą. Manau, savo apetitu būtume pašiurpinusios „Naująją Moterį“. Vyrai atlaidesni, telaimina juos Dievas! Paskui ėjome namo su keliais, tiksliau, daugeliu sustojimų pailsėti, širdyje nuolat bijodamos laukinių bulių. Liusė tikrai pavargo, ir ketinome kuo greičiau nusliūkinti į lovą. Tačiau atėjo jaunas vikaras, ir ponia Vestenra pakvietė jį vakarienės. Abi su Liuse kovojome su miegu; žinau, kad man tai buvo sunki kova, ir esu visiškai didvyriška. Manau, kada nors vyskupai turės susirinkti ir pasirūpinti, kad būtų išugdyta nauja vikarų rūšis, kurie nevalgo vakarienės, kad ir kaip būtų kviečiami, ir žino, kada merginos pavargusios. Liusė miega ir tyliai kvėpuoja. Jos skruostai rausvesni nei paprastai, ir ji atrodo, o, tokia miela. Jei ponas Holmvudas ją įsimylėjo matydamas tik svetainėje, įdomu, ką pasakytų pamatęs ją dabar. Kokios nors „Naujosios Moterys“ rašytojos kada nors iškels mintį, kad vyrams ir moterims turėtų būti leista pamatyti vienas kitą miegančius prieš peršantis ar sutinkant. Bet spėju, kad Naujoji Moteris ateityje nebesiteiks sutikti; ji pati pirš. Ir kaip gražiai jai tai seksis! Tame yra šiek tiek paguodos. Šį vakarą esu labai laiminga, nes mieloji Liusė, regis, sveiksta. Tikrai tikiu, kad ji įveikė posūkį ir kad jos sapnų bėdos baigėsi. Būčiau visiškai laiminga, jei tik žinočiau, ar Džonatanas… Telaimina ir tesaugo jį Dievas.

Rugpjūčio 11 d., 3 val. nakties. Vėl dienoraštis. Miego nėra, tad galiu rašyti. Esu per daug susijaudinusi, kad užmigčiau. Patyrėme tokį nuotykį, tokį kankinamą išgyvenimą. Užmigau vos užvertusi dienoraštį… Staiga visiškai atsibudau ir atsisėdau, jausdama baisią baimę ir kažkokią tuštumą aplink. Kambaryje buvo tamsu, ir Liusės lovos nemačiau; nusliūkinau ir pačiupinėjau. Lova buvo tuščia. Uždegiau degtuką ir pamačiau, kad jos kambaryje nėra. Durys uždarytos, bet neužrakintos, nors aš buvau užrakinusi. Bijojau pažadinti jos motiną, kuri pastaruoju metu serga labiau nei paprastai, tad užsimečiau drabužius ir ruošiausi jos ieškoti. Išeidama iš kambario pagalvojau, kad jos drabužiai galėtų duoti užuominą apie jos sapno ketinimą. Chalatas reikštų namus, suknelė – lauką. Ir chalatas, ir suknelė buvo savo vietose. „Ačiū Dievui, – pasakiau sau, – ji negali būti toli, nes vilki tik naktinius marškinius.“ Nubėgau žemyn ir pažvelgiau į svetainę. Nėra! Tada apžiūrėjau visus kitus atvirus namo kambarius, o vis didėjanti baimė šaldė širdį. Galiausiai priėjau lauko duris ir radau jas atviras. Ne plačiai, bet spynos liežuvėlis nebuvo užkabintas. Namo žmonės kas vakarą atidžiai rakina duris, tad išsigandau, kad Liusė išėjo tokia, kokia buvo. Nebuvo laiko galvoti, kas galėjo atsitikti; neaiški, užvaldanti baimė užtemdė visas smulkmenas. Paėmiau didelę sunkią skarą ir išbėgau. Man esant Kresente, laikrodis mušė pirmą, ir aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Nubėgau Šiaurės terasa, bet nemačiau nė ženklo baltos figūros, kurios tikėjausi. Vakarų uolos krašte virš molo pažvelgiau per uostą į Rytų uolą, tikėdamasi ar bijodama, nežinau kurio, pamatyti Liusę ant mūsų mėgstamo suolo. Švietė ryški pilnatis, o sunkūs juodi lekiantys debesys, plaukdami skersai, vertė visą vaizdą bėgančia šviesos ir šešėlio diorama. Akimirką ar dvi nieko nemačiau, nes debesies šešėlis užtemdė Šv. Marijos bažnyčią ir viską aplink. Tada debesiui praslinkus pasirodė abatijos griuvėsiai, o siauros šviesos juostos kraštui, aštriam kaip kardo kirtis, slenkant, pamažu pasirodė bažnyčia ir kapinės. Kad ir ko tikėjausi, nenusivyliau, nes ten, ant mūsų mėgstamo suolo, sidabrinė mėnesiena krito ant pusiau gulinčios, sniego baltumo figūros. Debesis atslinko per greitai, kad pamatyčiau daug, nes šešėlis beveik tuoj užgožė šviesą; bet man pasirodė, kad už suolo, kur švytėjo balta figūra, stovi kažkas tamsus ir pasilenkęs virš jos. Kas tai buvo, žmogus ar žvėris, negalėjau pasakyti; nelaukiau antro žvilgsnio, o nulėkiau stačiais laiptais prie molo ir pro žuvų turgų prie tilto, vienintelio kelio į Rytų uolą. Miestas atrodė miręs, nes nesutikau nė gyvos dvasios; tuo džiaugiausi, nes nenorėjau jokių vargšės Liusės būklės liudininkų. Laikas ir atstumas atrodė begaliniai, keliai drebėjo, ir sunkiai kvėpavau, lipdama nesibaigiančiais laiptais į abatiją. Turbūt ėjau greitai, bet man atrodė, tarsi kojos būtų švininės, o visi kūno sąnariai surūdiję. Beveik pasiekusi viršų, pamačiau suolą ir baltą figūrą, nes jau buvau pakankamai arti, kad ją matyčiau net per šešėlių ruožus. Neabejotinai kažkas ilgas ir juodas buvo pasilenkęs virš pusiau gulinčios baltos figūros. Išsigandusi sušukau: „Liuse! Liuse!“, ir kažkas pakėlė galvą, ir iš savo vietos pamačiau baltą veidą ir raudonas žėrinčias akis. Liusė neatsakė, ir nubėgau prie kapinių įėjimo. Man įėjus, bažnyčia buvo tarp manęs ir suolo, ir minutę ar panašiai jos nemačiau. Kai vėl pasirodė, debesis jau buvo praslinkęs, ir mėnesiena krito taip skaisčiai, kad mačiau Liusę, pusiau gulinčią, galvą atlošusią per suolo atkaltę. Ji buvo visiškai viena, ir aplink nebuvo nė ženklo gyvo padaro.

Pasilenkusi prie jos, pamačiau, kad ji tebemiega. Jos lūpos buvo pravertos, ir ji kvėpavo ne tyliai, kaip paprastai, o ilgais, sunkiais įkvėpimais, lyg stengtųsi kiekvienu įkvėpimu pripildyti plaučius. Man priėjus, ji miegodama pakėlė ranką ir pritraukė naktinių marškinių apykaklę prie kaklo. Tai darydama šiek tiek sudrebėjo, lyg jaustų šaltį. Užmečiau ant jos šiltą skarą ir sandariai apgaubiau kaklą, nes bijojau, kad nakties oras gali mirtinai ją peršaldyti, tokią neapsirengusią. Bijojau ją pažadinti iškart, tad, kad rankos būtų laisvos jai padėti, susegiau skarą prie kaklo dideliu segtuku; bet turbūt nerimaudama buvau nerangi ir ją įgnybau ar įdūriau, nes vėliau, jai kvėpuojant ramiau, ji vėl pakėlė ranką prie kaklo ir sudejavo. Kruopščiai ją apvyniojusi, užmoviau jai savo batus ir labai švelniai ėmiau žadinti. Iš pradžių ji nereagavo, bet pamažu miegodama darėsi vis neramesnė, kartais dejavo ir dūsavo. Galiausiai, kadangi laikas greitai bėgo ir dėl daugelio kitų priežasčių norėjau kuo greičiau parvesti ją namo, papurčiau stipriau, kol pagaliau ji atsimerkė ir pabudo. Atrodė, kad nenustebo mane pamačiusi, nes, žinoma, iš karto nesuprato, kur esanti. Liusė visada gražiai pabunda, ir net tokiu metu, kai jos kūnas turėjo būti sušalęs, o protas šiek tiek priblokštas pabudus neapsirengusiai naktį kapinėse, ji neprarado grakštumo. Truputį drebėjo ir įsikibo manęs; kai pasakiau, kad tuoj pat eitų su manimi namo, atsistojo be žodžio, paklusni kaip vaikas. Einant žvirgždas skaudino man kojas, ir Liusė pastebėjo, kad susiraukiau. Ji sustojo ir norėjo primygtinai, kad pasiimčiau batus; bet nesutikau. Tačiau pasiekusios taką už kapinių, kur buvo po audros likusi bala, išsitepiau kojas purvu, trindama vieną į kitą, kad einant namo, jei ką sutiktume, niekas nepastebėtų mano basų kojų.

Laimė mums šypsojosi, ir parėjome namo nesutikusios nė gyvos dvasios. Kartą pamatėme vyrą, regis, ne visai blaivų, einantį gatve priešais mus; bet pasislėpėme tarpduryje, kol jis dingo vienoje iš tų angų, kokių čia yra, stačiuose siauruose skersgatviuose, Škotijoje vadinamuose „wynds“. Širdis visą laiką daužėsi taip garsiai, kad kartais maniau apalpsianti. Nerimavau dėl Liusės, ne tik dėl sveikatos, kad nepakenktų šaltis, bet ir dėl jos reputacijos, jei istorija pasklistų. Parėjusios, nusiplovusios kojas ir kartu sukalbėjusios padėkos maldą, paguldžiau ją į lovą. Prieš užmigdama ji paprašė, net maldavo, kad niekam, net motinai, nesakyčiau nė žodžio apie jos vaikščiojimo per miegus nuotykį. Iš pradžių dvejojau pažadėti; bet pagalvojusi apie motinos sveikatą ir kaip tokia žinia ją jaudintų, ir apie tai, kaip tokia istorija galėtų būti iškraipyta, ne, neišvengiamai būtų iškraipyta, jei pasklistų, nusprendžiau, kad protingiau sutikti. Tikiuosi, gerai padariau. Užrakinau duris, o raktas pririštas prie riešo, tad galbūt daugiau manęs netrikdys. Liusė kietai miega; aušros atspindys aukštai ir toli virš jūros…

Ta pati diena, vidurdienis. Viskas gerai. Liusė miegojo, kol ją pažadinau, ir, regis, net nepakeitė šono. Nakties nuotykis jai, atrodo, nepakenkė, priešingai, padėjo, nes šį rytą ji atrodo geriau nei per pastarąsias savaites. Apgailestauju pastebėjusi, kad mano nerangumas su segtuku ją sužeidė. Iš tiesų tai galėjo būti rimta, nes jos kaklo oda buvo pradurta. Turbūt suėmiau laisvos odos gabalėlį ir perdūriau, nes yra du maži raudoni taškeliai, kaip nuo adatos dūrio, o ant naktinių marškinių juostos buvo kraujo lašas. Kai atsiprašiau ir susirūpinau, ji nusijuokė, paglostė mane ir pasakė, kad net nejaučia. Laimei, randas negali likti, nes taip mažai.

Ta pati diena, naktis. Praleidome laimingą dieną. Oras buvo skaidrus, saulė ryški, pūtė vėsus vėjelis. Pietums išsirengėme į Malgreivo miškus; ponia Vestenra važiavo keliu, o mes su Liuse ėjome uolų taku ir prie vartų prisijungėme. Pati jaučiausi truputį liūdna, nes negalėjau nejausti, kaip visiškai laiminga būčiau, jei Džonatanas būtų šalia. Bet štai! Turiu tik būti kantri. Vakare pasivaikščiojome Kazino terasoje, klausėmės geros Šporo ir Makenzio muzikos ir anksti nuėjome miegoti. Liusė atrodo ramesnė nei kurį laiką ir užmigo iškart. Užrakinsiu duris ir pasilaikysiu raktą kaip anksčiau, nors nesitikiu bėdų šiąnakt.

Rugpjūčio 12 d. Mano lūkesčiai buvo klaidingi, nes per naktį du kartus mane pažadino Liusė, bandanti išeiti. Net miegodama, regis, šiek tiek nekantravo radusi duris uždarytas ir grįžo į lovą tarsi protestuodama. Pabudau su aušra ir išgirdau paukščius, čiulbančius už lango. Pabudo ir Liusė, ir su džiaugsmu pamačiau, kad jai dar geriau nei vakar rytą. Regis, sugrįžo visas senas linksmumas, ji atėjo, prisiglaudė prie manęs ir papasakojo viską apie Artūrą. Pasakiau, kaip nerimauju dėl Džonatano, ir ji bandė mane paguosti. Na, šiek tiek pavyko, nes nors užuojauta faktų nepakeičia, ji gali padėti juos lengviau pakelti.

Rugpjūčio 13 d. Dar viena tyli diena, ir į lovą su raktu ant riešo kaip anksčiau. Naktį vėl pabudau ir radau Liusę sėdinčią lovoje, tebemiegančią, rodančią į langą. Tyliai atsikėliau, patraukiau užuolaidą ir pažvelgiau laukan. Švietė skaisti mėnesiena, ir švelnus šviesos poveikis jūrai ir dangui, susiliejusiems į vieną didelę tylią paslaptį, buvo nenusakomai gražus. Tarp manęs ir mėnesienos skraidė didelis šikšnosparnis, didžiuliais sukamais ratais pirmyn ir atgal. Kartą ar du priskrido visai arti, bet, matyt, išsigando mane pamatęs ir nuskrido per uostą link abatijos. Kai grįžau nuo lango, Liusė vėl buvo atsigulusi ir ramiai miegojo. Daugiau visą naktį nesujudėjo.

Rugpjūčio 14 d. Visą dieną Rytų uoloje skaitau ir rašau. Liusė, regis, tiek pat pamilo šią vietą kaip ir aš, ir sunku ją atitraukti, kai laikas eiti namo pietų, arbatos ar vakarienės. Šią popietę ji pasakė keistą dalyką. Ėjome namo vakarienės, užlipome į laiptų nuo Vakarų molo viršų ir sustojome pažiūrėti vaizdo, kaip paprastai. Besileidžianti saulė, žemai danguje, kaip tik krito už Ketlneso; raudona šviesa krito ant Rytų uolos ir senos abatijos ir, regis, maudė viską gražiame rausvame švytėjime. Kurį laiką tylėjome, ir staiga Liusė sumurmėjo lyg sau:

– Vėl jo raudonos akys! Lygiai tokios pačios.

Tai buvo tokia keista išraiška, ištarta be jokios priežasties, kad mane visai išgąsdino. Šiek tiek pasisukau, kad gerai matyčiau Liusę, neatrodydama spoksanti, ir pamačiau, kad ji pusiau sapno būsenoje, su keista išraiška veide, kurios negalėjau suprasti; tad nieko nesakiau, tik sekiau jos žvilgsnį. Atrodė, kad ji žiūri į mūsų suolą, ant kurio viena sėdėjo tamsi figūra. Pati šiek tiek išsigandau, nes akimirką atrodė, kad nepažįstamasis turi dideles akis, kaip degančios liepsnos; bet antras žvilgsnis išsklaidė iliuziją. Raudona saulės šviesa krito ant Šv. Marijos bažnyčios langų už mūsų suolo, ir saulei leidžiantis lūžis ir atspindys pakito tiek, kad atrodė, jog šviesa juda. Atkreipiau Liusės dėmesį į keistą reiškinį, ir ji krūptelėjusi atsipeikėjo, bet vis tiek atrodė liūdna; gal galvojo apie aną baisią naktį ten. Niekada apie ją nekalbame, tad nieko nesakiau, ir nuėjome namo vakarieniauti. Liusei skaudėjo galvą, ir ji anksti nuėjo miegoti. Įsitikinau, kad miega, ir pati išėjau trumpam pasivaikščioti; ėjau uolomis į vakarus, pilna saldaus liūdesio, nes galvojau apie Džonataną. Grįžtant, tada švietė ryški mėnesiena, tokia ryški, kad nors mūsų Kresento dalies fasadas buvo šešėlyje, viskas gerai matėsi, žvilgtelėjau į mūsų langą ir pamačiau pasilenkusią Liusės galvą. Pagalvojau, kad gal manęs dairosi, tad išskleidžiau nosinę ir pamojavau. Ji nepastebėjo ir nesujudėjo. Tuo metu mėnesiena apslinko pastato kampą, ir šviesa krito ant lango. Ten aiškiai buvo Liusė, galva atsirėmusi į palangės kraštą, užmerktomis akimis. Ji kietai miegojo, o šalia jos, ant palangės, sėdėjo kažkas, panašus į gana didelį paukštį. Bijojau, kad ji peršals, tad užbėgau laiptais, bet man įėjus į kambarį, ji jau slinko atgal į lovą, kietai miegodama ir sunkiai kvėpuodama; ranką laikė prie kaklo, lyg saugodama nuo šalčio.

Jos nepažadinau, tik šiltai apklojau; pasirūpinau, kad durys būtų užrakintos, o langas sandariai uždarytas.

Miegodama ji atrodo tokia miela; bet blyškesnė nei paprastai, o po akimis įtemptas, išsekęs atspalvis, kuris man nepatinka. Bijau, kad ji dėl kažko jaudinasi. Norėčiau sužinoti, dėl ko.

Rugpjūčio 15 d. Atsikėliau vėliau nei paprastai. Liusė buvo glebi ir pavargusi ir miegojo dar ir po to, kai mus pakvietė. Per pusryčius laukė laiminga staigmena. Artūro tėvui geriau, ir jis nori, kad vestuvės įvyktų greitai. Liusė pilna tylaus džiaugsmo, o motina ir džiaugiasi, ir liūdi. Vėliau dieną ji man pasakė priežastį. Sielojasi, kad praranda Liusę kaip savo pačios, bet džiaugiasi, kad greitai ji turės kas ją saugotų. Vargšė mieloji ponia! Ji man patikėjo, kad gavo savo mirties nuosprendį. Liusei nepasakė ir privertė mane pažadėti tylėti; gydytojas pasakė, kad daugiausia po kelių mėnesių ji turi mirti, nes širdis silpsta. Bet kada, net dabar, staigus sukrėtimas beveik tikrai ją užmuštų. Ak, išmintingai padarėme, kad nuo jos nuslėpėme tą baisią Liusės naktinio vaikščiojimo naktį.

Rugpjūčio 17 d. Dvi dienas jokio dienoraščio. Neturėjau širdies rašyti. Kažkoks šešėlinis apdangalas, regis, slenka ant mūsų laimės. Jokių žinių iš Džonatano, Liusė, regis, silpsta, o jos motinos valandos skaičiuojamos. Nesuprantu, kodėl Liusė taip nyksta. Ji gerai valgo, gerai miega ir mėgaujasi grynu oru, bet visą laiką rožės jos skruostuose vysta, ir ji kasdien silpnėja ir glemba; naktį girdžiu ją aiktelint, lyg gaudytų orą. Naktį visada laikau mūsų durų raktą pririštą prie riešo, bet ji keliasi, vaikšto po kambarį ir sėdi prie atviro lango. Praėjusią naktį pabudusi radau ją persisvėrusią per langą, o kai bandžiau pažadinti, negalėjau: ji buvo apalpusi. Kai pavyko ją atgaivinti, ji buvo silpna kaip vanduo ir tyliai verkė tarp ilgų, skausmingų oro gaudymų. Kai paklausiau, kaip atsidūrė prie lango, ji papurtė galvą ir nusisuko. Tikiuosi, kad jos negalavimas nekyla iš to nelaimingo segtuko dūrio. Ką tik pažiūrėjau į jos kaklą, kol ji miegojo, ir mažos žaizdelės, regis, neužgijo. Jos tebėra atviros ir, jei ką, didesnės nei anksčiau, o kraštai šiek tiek balti. Jos kaip maži balti taškeliai raudonais viduriais. Jei per dieną kitą neužgis, primygtinai reikalausiu, kad gydytojas jas apžiūrėtų.

Samuelio F. Bilingtono ir sūnaus, Vitbio advokatų, laiškas ponams Carter, Paterson & Co., Londonas

Rugpjūčio 17 d.

Gerbiamieji,

prašome priimti pridedamą prekių, išsiųstų Didžiuoju Šiaurės geležinkeliu, sąskaitą. Jos turi būti pristatytos į Karfaksą prie Perflito iškart gavus King's Kroso prekių stotyje. Namas šiuo metu tuščias, bet pridedame raktus, visi paženklinti.

Prašome sudėti siuntą sudarančias dėžes, kurių yra penkiasdešimt, iš dalies sugriuvusiame pastate, kuris yra namo dalis ir pažymėtas „A“ pridedamoje schemoje. Jūsų agentas lengvai atpažins vietą, nes tai senovinė dvaro koplyčia. Prekės išvyksta šį vakarą 21.30 traukiniu ir į King's Krosą turi atvykti rytoj 16.30. Kadangi mūsų klientas nori, kad pristatymas įvyktų kuo greičiau, būsime dėkingi, jei nurodytu laiku King's Kroso stotyje turėsite paruoštus vežimus ir tuoj pat nugabensite prekes į paskirties vietą. Kad išvengtumėte delsimo dėl įprastų mokėjimo reikalavimų jūsų skyriuose, pridedame dešimties svarų (10 £) čekį, kurio gavimą prašome patvirtinti. Jei mokestis bus mažesnis, likutį galite grąžinti; jei didesnis, gavę žinią tuoj pat atsiųsime skirtumo čekį. Išvykdami raktus palikite pagrindinėje namo salėje, kur savininkas juos galės pasiimti, įėjęs į namą su savo dublikatu.

Prašome nelaikyti, kad peržengiame dalykinio mandagumo ribas, visais būdais ragindami veikti kuo skubiau.

Lieka, gerbiamieji,

su pagarba

SAMUEL F. BILLINGTON & SON

Ponų Carter, Paterson & Co., Londonas, laiškas ponams Billington & Son, Vitbis

Rugpjūčio 21 d.

Gerbiamieji,

patvirtiname gavę 10 £ ir grąžiname 1 £ 17 š. 9 p. permokos čekį, kaip parodyta pridedamoje apmokėtoje sąskaitoje. Prekės pristatytos tiksliai pagal nurodymus, raktai palikti ryšulyje pagrindinėje salėje, kaip nurodyta.

Lieka, gerbiamieji,

su pagarba

Už CARTER, PATERSON & CO.

Minos Marėj dienoraštis

Rugpjūčio 18 d. Šiandien esu laiminga, rašau sėdėdama ant suolo kapinėse. Liusei daug geriau. Praėjusią naktį ji gerai miegojo visą naktį ir manęs netrikdė nė karto. Rožės, regis, jau grįžta į jos skruostus, nors ji dar liūdnai blyški ir išblyškusi. Jei ji būtų kaip nors anemiška, suprasčiau, bet ji ne. Ji linksma, pilna gyvybės ir džiugesio. Visa liguista santūra, regis, praėjo, ir ji ką tik priminė, lyg man reikėtų priminimo, apie tą naktį ir kad čia, ant šio suolo, radau ją miegančią. Sakydama žaismingai bakstelėjo bato kulnu į akmens plokštę ir tarė:

– Mano vargšės kojelės tada nedaug triukšmo kėlė! Spėju, vargšas senasis ponas Sveilsas būtų pasakęs, kad taip buvo todėl, kad nenorėjau pažadinti Džordžio.

Kadangi ji buvo tokia šneki, paklausiau, ar tą naktį ką nors sapnavo. Prieš atsakydama, ant jos kaktos pasirodė ta miela raukšlelė, kurią Artūras (vadinu jį Artūru, nes taip įpratusi ji) sako mylįs, ir visai nesistebiu. Tada ji pusiau sapnuodama kalbėjo, lyg bandydama prisiminti:

– Ne visai sapnavau; bet viskas atrodė tikra. Norėjau tik būti čia, šioje vietoje, nežinau kodėl, nes kažko bijojau, nežinau ko. Prisimenu, nors, spėju, miegojau, kaip ėjau gatvėmis ir per tiltą. Pro šalį einant šoktelėjo žuvis, ir pasilenkiau pažiūrėti, ir išgirdau daugybę kaukiančių šunų, visas miestas, regis, turėjo būti pilnas šunų, kaukiančių vienu metu, kai lipau laiptais. Tada miglotai prisimenu kažką ilgą ir tamsų, raudonomis akimis, lygiai kaip matėme saulėlydyje, ir kažką labai saldaus ir labai karčiaus aplink mane vienu metu; ir tada, regis, skendau giliame žaliame vandenyje, ausyse dainavo, kaip girdėjau, būna skęstantiems; ir tada viskas, regis, tolo nuo manęs; siela, regis, išėjo iš kūno ir plūduriavo ore. Regis, prisimenu, kad kartą Vakarų švyturys buvo tiesiai po manimi, o tada buvo kažkoks kankinantis jausmas, lyg žemės drebėjime, ir sugrįžau ir radau tave purtančią mano kūną. Pamačiau, kad tai darai, anksčiau, nei pajutau.

Tada ji ėmė juoktis. Man tai pasirodė truputį šiurpu, ir klausiausi jos sulaikiusi kvapą. Tai man nelabai patiko, ir pagalvojau, kad geriau jos neužlaikyti ties šia tema, tad perėjome prie kitų temų, ir Liusė vėl tapo tokia kaip anksčiau. Parėjus namo gaivus vėjelis buvo ją sustiprinęs, ir jos išblyškę skruostai tikrai rausvesni. Motina apsidžiaugė ją pamačiusi, ir visos praleidome labai laimingą vakarą.

Rugpjūčio 19 d. Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas! Nors ne vien džiaugsmas. Pagaliau žinių iš Džonatano. Brangusis sirgo; todėl nerašė. Nebijau to galvoti ar sakyti dabar, kai žinau. Ponas Hokinsas persiuntė man laišką ir pats parašė, o, taip maloniai. Ryte išvykstu pas Džonataną padėti slaugyti, jei reikės, ir parsivežti namo. Ponas Hokinsas sako, kad nebūtų blogai, jei ten susituoktume. Verkiau prie geros sesers laiško, kol jaučiu jį šlapią ant krūtinės, kur jis guli. Jis apie Džonataną ir turi būti prie mano širdies, nes jis yra mano širdyje. Kelionė suplanuota, bagažas paruoštas. Imu tik vieną drabužių pakaitą; Liusė parveš mano lagaminą į Londoną ir laikys, kol už jį atsiųsiu, nes gali būti… Daugiau nerašysiu; turiu tai pasakyti Džonatanui, savo vyrui. Laiškas, kurį jis matė ir lietė, turi mane guosti, kol susitiksime.

Sesers Agatos, Šv. Juozapo ir Šv. Marijos ligoninė, Budapeštas, laiškas panelei Vilhelminai Marėj

Rugpjūčio 12 d.

Gerbiamoji ponia,

rašau pono Džonatano Harkerio pageidavimu, kuris pats dar nepakankamai stiprus rašyti, nors gerai sveiksta, ačiū Dievui, Šv. Juozapui ir Šv. Marijai. Beveik šešias savaites jis buvo mūsų globojamas, kentėdamas nuo smarkaus smegenų uždegimo. Jis prašo perduoti savo meilę ir pasakyti, kad šiuo paštu už jį rašau ponui Piteriui Hokinsui, Ekseteris, su pagarba apgailestaudamas dėl vėlavimo ir pranešdamas, kad visas jo darbas baigtas. Jam reikės kelias savaites pailsėti mūsų sanatorijoje kalnuose, bet paskui grįš. Jis prašo pasakyti, kad neturi pakankamai pinigų ir norėtų sumokėti už buvimą čia, kad kitiems, kuriems reikia, netrūktų pagalbos.

Patikėkite,

su užuojauta ir visais palaiminimais

SESUO AGATA

P. S. Mano pacientui miegant, atplėšiau šį laišką, kad praneščiau dar kai ką. Jis man viską apie jus papasakojo ir kad netrukus būsite jo žmona. Visų palaiminimų jums abiem! Jis patyrė kažkokį baisų sukrėtimą, taip sako mūsų gydytojas, ir jo kliedesiai buvo baisūs: apie vilkus, nuodus ir kraują, apie vaiduoklius ir demonus, ir bijau pasakyti apie ką dar. Būkite visada atsargi su juo, kad ilgą laiką niekas tokio jo nejaudintų; tokios ligos pėdsakai lengvai neišnyksta. Būtume parašę seniai, bet nieko nežinojome apie jo draugus, ir jis neturėjo nieko, ką kas nors galėtų suprasti. Jis atvyko traukiniu iš Klauzenburgo, ir konduktoriui stoties viršininkas pasakė, kad jis įlėkė į stotį šaukdamas bilieto namo. Iš smarkaus elgesio supratę, kad jis anglas, davė jam bilietą iki tolimiausios stoties tuo keliu, kurią pasiekia traukinys.

Būkite tikra, kad juo gerai rūpinamasi. Savo mielumu ir švelnumu jis užkariavo visų širdis. Jis tikrai gerai sveiksta, ir neabejoju, kad po kelių savaičių visiškai atsigaus. Bet dėl saugumo būkite su juo atsargi. Meldžiu Dievą, Šv. Juozapą ir Šv. Mariją, kad jūsų abiejų lauktų daug daug laimingų metų.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugpjūčio 19 d. Praėjusią naktį Renfildas keistai ir staiga pasikeitė. Apie aštuntą ėmė jaudintis ir uostinėti kaip šuo, užuodžiantis žvėrį. Prižiūrėtojas atkreipė dėmesį į jo elgesį ir, žinodamas, kad juo domiuosi, paskatino kalbėti. Paprastai jis su prižiūrėtoju pagarbus, kartais vergiškas; bet šį vakarą, kaip sako šis vyras, buvo visiškai išdidus. Visai nesiteikė su juo kalbėti. Tepasakė:

„Nenoriu su tavimi kalbėti: dabar nesiskaitai; Šeimininkas arti.“

Prižiūrėtojas mano, kad jį užvaldė kažkokia staigi religinės manijos forma. Jei taip, reikia saugotis audrų, nes stiprus vyras su žudiko ir religine manija kartu gali būti pavojingas. Tai baisus derinys. Devintą aplankiau jį pats. Jo požiūris į mane buvo toks pat kaip į prižiūrėtoją; jo didingoje savijautoje skirtumas tarp manęs ir prižiūrėtojo, regis, jam buvo niekis. Panašu į religinę maniją, ir greitai jis pats manysis esąs Dievas. Šie menkutiniai žmonių skirtumai per daug niekingi Visagaliui. Kaip šie bepročiai išsiduoda! Tikrasis Dievas rūpinasi, kad ir žvirblis nenukristų, bet iš žmogaus tuštybės sukurtas Dievas nemato skirtumo tarp erelio ir žvirblio. O, jei žmonės tik žinotų!

Pusvalandį ar ilgiau Renfildas vis labiau jaudinosi. Neapsimečiau, kad jį stebiu, bet griežtai stebėjau. Staiga jo akyse pasirodė tas vengiantis žvilgsnis, kurį visada matome, kai bepročiui šauna į galvą mintis, o kartu ir tas vengiantis galvos ir nugaros judesys, kurį ligoninių prižiūrėtojai taip gerai pažįsta. Jis visiškai nutilo, nuėjo ir nuolankiai atsisėdo ant lovos krašto ir žiūrėjo į erdvę blyškiomis akimis. Nusprendžiau patikrinti, ar jo apatija tikra, ar tik apsimestinė, ir bandžiau užvesti kalbą apie augintinius, tema, kuri niekada nebuvo jo nesudominusi. Iš pradžių jis neatsakė, bet galiausiai irzliai tarė:

– Tegu jie prasmenga! Nė kiek man jie nerūpi.

– Ką? – tariau. – Nesakykite, kad jums nerūpi vorai? (Vorai dabar jo pomėgis, o užrašų knygelė pildosi smulkių skaičių stulpeliais.)

Į tai jis mįslingai atsakė:

– Pamergės džiugina akis, kurios laukia nuotakos atėjimo; bet kai nuotaka artėja, pamergės nebespindi pripildytoms akims.

Jis nenorėjo aiškintis, o visą laiką, kol buvau su juo, atkakliai sėdėjo ant lovos.

Šį vakarą esu pavargęs ir prislėgtas. Negaliu negalvoti apie Liusę ir kaip viskas galėjo būti kitaip. Jei tuoj neužmigsiu, chloralis, modernusis Morfėjas, C₂HCl₃O · H₂O! Turiu saugotis, kad tai netaptų įpročiu. Ne, šiąnakt nieko negersiu! Pagalvojau apie Liusę ir neįžeisiu jos, maišydamas šiuos du dalykus. Jei reikės, ši naktis bus be miego…

Vėliau. Džiaugiuosi, kad taip nusprendžiau; dar labiau, kad ištesėjau. Gulėjau blaškydamasis ir girdėjau laikrodį išmušant tik dvi, kai iš palatos atsiųstas naktinis sargas atėjo pasakyti, kad Renfildas pabėgo. Užsimečiau drabužius ir tuoj nubėgau žemyn; mano pacientas per pavojingas, kad vaikščiotų laisvas. Jo mintys gali pavojingai pasireikšti su nepažįstamais. Prižiūrėtojas manęs laukė. Pasakė, kad matė jį prieš nepilnas dešimt minučių, regis, miegantį lovoje, kai pažvelgė pro stebėjimo angelę duryse. Jo dėmesį atkreipė garsas, kai buvo išlaužiamas langas. Nubėgo atgal, pamatė dingstančias jo kojas pro langą ir tuoj pasiuntė manęs. Jis tik su naktiniais ir negali būti toli. Prižiūrėtojas pagalvojo, kad naudingiau stebėti, kur jis eis, nei sekti, nes gali prarasti jį iš akių, kol išeis iš pastato pro duris. Jis stambus ir pro langą nepralįstų. Aš liesas, tad su jo pagalba išlindau, bet kojomis pirmyn, ir, kadangi buvome tik kelias pėdas virš žemės, nusileidau nesužeistas. Prižiūrėtojas pasakė, kad pacientas nuėjo į kairę tiesia linija, tad bėgau kiek galėdamas greičiau. Perbėgęs medžių juostą pamačiau baltą figūrą, lipančią per aukštą sieną, skiriančią mūsų valdą nuo apleisto namo valdos.

Tuoj nubėgau atgal, pasakiau sargui, kad tuoj paimtų tris ar keturis vyrus ir sektų mane į Karfakso valdą, jei mūsų draugas būtų pavojingas. Pats paėmiau kopėčias, perlipau sieną ir nušokau kitoje pusėje. Mačiau Renfildo figūrą, dingstančią už namo kampo, tad nubėgau paskui. Tolimoje namo pusėje radau jį prisispaudusį prie senų, geležimi apkaustytų ąžuolinių koplyčios durų. Jis kalbėjo, regis, su kažkuo, bet bijojau prieiti taip arti, kad girdėčiau, ką sako, kad jo neišgąsdinčiau ir jis nepabėgtų. Gaudyti išskridusį bičių spiečių – niekis, palyginti su pusnuogio bepročio sekimu, kai jį apėmęs pabėgimo priepuolis! Tačiau po kelių minučių pamačiau, kad jis nieko aplink nepastebi, tad išdrįsau prieiti arčiau, juolab kad mano vyrai jau buvo perlipę sieną ir jį apsupinėjo. Išgirdau jį sakant:

– Esu čia vykdyti Tavo įsakymų, Šeimininke. Esu Tavo vergas, ir Tu man atlyginsi, nes būsiu ištikimas. Ilgai ir iš toli Tave garbinau. Dabar, kai esi arti, laukiu Tavo įsakymų, ir Tu manęs neaplenksi, ar ne, brangus Šeimininke, dalydamas gėrybes?

Jis vis dėlto yra savanaudis senas elgeta. Galvoja apie duoną ir žuvis net tada, kai tiki esąs Tikrojo Buvimo akivaizdoje. Jo manijos sudaro stulbinamą derinį. Kai jį apsupome, jis kovojo kaip tigras. Jis nepaprastai stiprus, labiau panašus į laukinį žvėrį nei į žmogų. Niekada dar nemačiau bepročio tokiame pykčio priepuolyje ir tikiuosi daugiau nepamatysiu. Laimė, kad laiku sužinojome jo jėgą ir pavojingumą. Su tokia jėga ir ryžtu jis galėjo pridaryti baisių dalykų, kol buvo uždarytas. Dabar bent jau saugu. Net Džekas Šepardas neišsilaisvintų iš tramdomųjų marškinių, kurie jį laiko, ir jis prirakintas prie sienos minkštoje palatoje. Jo šauksmai kartais baisūs, bet po jų sekanti tyla dar mirtingesnė, nes kiekvienu judesiu jis galvoja apie žmogžudystę.

Ką tik pirmą kartą pasakė rišlius žodžius:

– Būsiu kantrus, Šeimininke. Tai ateina, ateina, ateina!

Tad supratau užuominą ir atėjau ir aš. Buvau per daug susijaudinęs, kad miegočiau, bet šis dienoraštis mane nuramino, ir jaučiu, kad šiąnakt šiek tiek pamiegosiu.

IX skyrius

Minos Harker laiškas Liusei Vestenrai

Budapeštas, rugpjūčio 24 d.

Mano brangiausioji Liuse,

žinau, kad nekantrauji išgirsti viską, kas nutiko nuo mūsų išsiskyrimo Vitbio stotyje. Na, brangioji, laimingai pasiekiau Halą, spėjau į laivą į Hamburgą, o paskui traukiniu čia. Jaučiu, kad iš kelionės beveik nieko neprisimenu, tik tai, kad žinojau vykstanti pas Džonataną ir kad, kadangi teks slaugyti, geriau išsimiegoti kiek įmanoma… Radau savo mylimąjį, o, tokį liesą, išblyškusį ir silpną. Iš jo mielų akių dingo visas ryžtas, ir ta tyli orumo išraiška, apie kurią tau pasakojau, išnyko iš veido. Jis tik savęs paties griuvėsiai ir neprisimena nieko, kas jam nutiko per ilgą laiką. Bent jau nori, kad taip tikėčiau, ir niekada neklausiu. Jį ištiko kažkoks baisus sukrėtimas, ir bijau, kad vargšui protui būtų per sunku bandyti tai prisiminti. Sesuo Agata, gera būtybė ir gimusi slaugė, sako, kad jis kliedėjo apie baisius dalykus, kai buvo nesąmoningas. Norėjau, kad pasakytų, apie ką, bet ji tik žegnojosi ir sakė, kad niekada nepasakys, kad ligonių kliedesiai yra Dievo paslaptys ir kad jei slaugė dėl savo pašaukimo juos girdi, turi gerbti jai patikėtą pasitikėjimą. Ji miela, gera siela, ir kitą dieną, pamačiusi, kad nerimauju, vėl užsiminė apie tai ir, pasakiusi, kad niekada negalės paminėti, apie ką mano vargšelis kliedėjo, pridūrė: „Tiek galiu pasakyti, brangioji: tai nebuvo apie ką nors bloga, ką jis pats būtų padaręs, ir jums, kaip jo būsimai žmonai, nėra ko sielotis. Jis nepamiršo nei jūsų, nei to, ką jums skolingas. Jis bijojo didžių ir baisių dalykų, apie kuriuos negali kalbėti joks mirtingasis.“ Manau, ši miela siela pagalvojo, kad galiu pavydėti, ar mano vargšelis nebus įsimylėjęs kitos merginos. Tik pamanyk, kad aš pavyduliaučiau dėl Džonatano! Ir vis dėlto, brangioji, sušnibždėsiu tau: nukrėtė džiaugsmo virpulys, kai sužinojau, kad bėdos priežastis nėra kita moteris. Dabar sėdžiu prie jo lovos, iš kur matau jo veidą jam miegant. Jis pabunda!..

Pabudęs paprašė švarko, nes norėjo kažką paimti iš kišenės; paklausiau sesers Agatos, ir ji atnešė visus jo daiktus. Pamačiau, kad tarp jų yra jo užrašų knygelė, ir ketinau paprašyti leisti ją pažiūrėti, nes supratau, kad galiu rasti užuominą apie jo bėdą, bet jis turbūt pamatė mano norą akyse, nes pasiuntė mane prie lango, sakydamas, kad akimirką nori pabūti visiškai vienas. Paskui pašaukė atgal, ir kai priėjau, jis laikė ranką ant knygelės ir labai iškilmingai tarė:

„Vilhelmina…“ Tada supratau, kad jis mirtinai rimtas, nes niekada nevadino manęs šiuo vardu nuo tada, kai paprašė už jo tekėti. „Žinai, brangioji, mano mintis apie vyro ir žmonos pasitikėjimą: neturi būti jokios paslapties, jokio slėpimo. Patyriau didelį sukrėtimą, ir kai bandau galvoti, kas tai buvo, galva sukasi, ir nežinau, ar visa tai buvo tikra, ar bepročio sapnas. Žinai, kad sirgau smegenų uždegimu, o tai reiškia būti išprotėjusiam. Paslaptis čia, ir nenoriu jos žinoti. Noriu pradėti gyvenimą čia, nuo mūsų vedybų.“ Nes, brangioji, nusprendėme susituokti, kai tik bus baigti formalumai. „Ar sutinki, Vilhelmina, dalytis mano nežinojimu? Štai knyga. Paimk ją ir saugok, skaityk, jei nori, bet niekada neleisk man sužinoti; nebent mane užgultų kokia šventa pareiga grįžti prie čia užrašytų karčių valandų, miego ar budėjimo, sveiko proto ar beprotybės.“ Jis išsekęs krito atgal, o aš pakišau knygą jam po pagalve ir pabučiavau. Paprašiau sesers Agatos, kad išprašytų vyresniąją leisti mūsų vestuves šią popietę, ir laukiu atsakymo…

Ji atėjo ir pasakė, kad pasiųsta anglų misijos bažnyčios kapeliono šaukti. Susituoksime po valandos arba kai tik Džonatanas pabus…

Liuse, laikas atėjo ir praėjo. Jaučiuosi labai iškilmingai, bet labai labai laiminga. Džonatanas pabudo kiek po valandos, viskas buvo paruošta, ir jis atsisėdo lovoje, paremtas pagalvėmis. Savo „sutinku“ ištarė tvirtai ir stipriai. Aš vos galėjau kalbėti; širdis buvo tokia pilna, kad net tie žodžiai, regis, smaugė. Mielos seserys buvo tokios malonios. Duok Dieve, niekada, niekada jų nepamiršiu, nei rimtų ir mielų pareigų, kurias prisiėmiau. Turiu papasakoti apie savo vestuvinę dovaną. Kai kapelionas ir seserys paliko mane vieną su mano vyru, o, Liuse, pirmą kartą parašiau žodžius „mano vyru“, paliko mane vieną su mano vyru, paėmiau knygą iš po pagalvės, įvyniojau į baltą popierių, perrišau blyškiai mėlynu kaspinėliu, kurį nešiojau ant kaklo, užlašinau antspaudo vaško ant mazgo ir kaip antspaudą panaudojau vestuvinį žiedą. Paskui pabučiavau ją, parodžiau vyrui ir pasakiau, kad taip ir laikysiu, ir tai bus išorinis ir matomas ženklas visam mūsų gyvenimui, kad vienas kitu pasitikime; kad niekada jos neatversiu, nebent dėl jo paties ar dėl kokios griežtos pareigos. Tada jis paėmė mano ranką, ir, o, Liuse, pirmą kartą paėmė savo žmonos ranką, ir pasakė, kad tai pats brangiausias dalykas visame plačiame pasaulyje ir kad vėl pereitų visą praeitį, kad ją laimėtų, jei reikėtų. Vargšelis norėjo pasakyti dalį praeities, bet dar negali galvoti apie laiką, ir nesistebėsiu, jei iš pradžių painios ne tik mėnesį, bet ir metus.

Na, brangioji, ką galėjau pasakyti? Tegalėjau pasakyti, kad esu laimingiausia moteris visame plačiame pasaulyje ir kad neturiu ko jam duoti, tik save, savo gyvenimą ir pasitikėjimą, ir kad su jais eina mano meilė ir pareiga visas mano gyvenimo dienas. Ir, brangioji, kai jis mane pabučiavo ir prisitraukė savo vargšėmis silpnomis rankomis, tai buvo tarsi labai iškilmingas mūsų pažadas…

Mieloji Liuse, ar žinai, kodėl visa tai tau pasakoju? Ne tik todėl, kad man visa tai miela, bet ir todėl, kad tu buvai ir esi man labai brangi. Man teko garbė būti tavo drauge ir vadove, kai iš mokyklos suolo atėjai ruoštis gyvenimo pasauliui. Noriu, kad dabar laimingos žmonos akimis pamatytum, kur mane nuvedė pareiga; kad ir tu savo vedybiniame gyvenime būtum tokia laiminga kaip aš. Brangioji, duok Visagalis Dieve, kad tavo gyvenimas būtų toks, kokį žada: ilga saulėta diena, be šiurkštaus vėjo, be pareigos užmiršimo, be nepasitikėjimo. Neturiu linkėti, kad neskaudėtų, nes taip niekada nebūna; bet tikiuosi, kad visada būsi tokia laiminga, kokia esu dabar. Sudie, brangioji. Tuoj išsiųsiu šį laišką ir, galbūt, labai greitai vėl parašysiu. Turiu baigti, nes Džonatanas pabunda; turiu rūpintis savo vyru!

Tave amžinai mylinti

MINA HARKER

Liusės Vestenros laiškas Minai Harker

Vitbis, rugpjūčio 30 d.

Mano brangiausioji Mina,

vandenynai meilės ir milijonai bučinių, ir tegu greitai būsi savo namuose su vyru. Norėčiau, kad grįžtum pakankamai greitai ir pabūtum pas mus čia. Stiprus oras greitai atgaivintų Džonataną; mane jis visiškai atgaivino. Apetitas kaip kormorano, esu pilna gyvybės ir gerai miegu. Džiaugsiesi sužinojusi, kad visiškai nustojau vaikščioti per miegus. Manau, jau savaitę neišlipau iš lovos, tai yra, kartą įlipusi vakare. Artūras sako, kad storėju. Beje, pamiršau pasakyti, kad Artūras čia. Kartu tiek vaikštome, važinėjame, jodinėjame, irkluojame, žaidžiame tenisą, žvejojame; ir myliu jį labiau nei bet kada. Jis sako, kad myli mane labiau, bet tuo abejoju, nes iš pradžių sakė, kad negali mylėti labiau, nei tada mylėjo. Bet tai niekai. Štai jis mane šaukia. Tad kol kas tiek iš tave mylinčios

LIUSĖS

P. S. Mama siunčia savo meilę. Vargšelei, regis, geriau.

P. P. S. Susituoksime rugsėjo 28 d.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugpjūčio 20 d. Renfildo atvejis dar įdomesnis. Jis taip nurimo, kad būna aistros nutrūkimų. Pirmą savaitę po priepuolio jis nuolat siautėjo. Tada vieną naktį, kaip tik tekant mėnuliui, nurimo ir vis murmėjo sau: „Dabar galiu laukti; dabar galiu laukti.“ Prižiūrėtojas atėjo man pranešti, ir tuoj nubėgau pažiūrėti. Jis tebebuvo tramdomuosiuose marškiniuose ir minkštoje palatoje, bet iš veido dingo paraudimas, o akyse buvo kažkas iš senojo maldaujančio, galėčiau sakyti, „šliaužiojančio“ švelnumo. Dabartine būkle buvau patenkintas ir nurodžiau jį atlaisvinti. Prižiūrėtojai dvejojo, bet galiausiai įvykdė mano norą neprieštaraudami. Keista, kad pacientas turėjo pakankamai humoro, kad pastebėtų jų nepasitikėjimą, nes priėjęs prie manęs pašnibždomis, slapta į juos žvilgčiodamas, tarė:

– Jie mano, kad galiu jus sužeisti! Tik pagalvokit, kad aš sužeisčiau jus! Kvailiai!

Kažkaip buvo malonu, kad net šio vargšo bepročio galvoje esu atskirtas nuo kitų; bet vis dėlto nesuprantu jo minties. Ar turiu suprasti, kad turiu su juo ką nors bendra, tad tarsi turime stovėti kartu; ar jis turi iš manęs gauti kokios nors tokios didžiulės naudos, kad mano gerovė jam būtina? Vėliau turiu išsiaiškinti. Šį vakarą jis nekalbės. Jo negundo net pasiūlymas gauti kačiuką ar net suaugusią katę. Jis tesako: „Man katės nebeįdomios. Dabar turiu daugiau apie ką galvoti, ir galiu laukti; galiu laukti.“

Po kiek laiko jį palikau. Prižiūrėtojas sako, kad jis buvo tylus iki pat aušros, o paskui ėmė nerimti, galiausiai siautėti, kol pagaliau patyrė priepuolį, kuris taip jį išsekino, kad apalpo ir pateko į kažkokią komą.

…Tris naktis nutiko tas pats: visą dieną siautėja, paskui ramus nuo mėnulio patekėjimo iki saulės patekėjimo. Norėčiau rasti užuominą apie priežastį. Beveik atrodo, kad yra kažkoks poveikis, kuris ateina ir išeina. Laiminga mintis! Šiąnakt sveikas protas žais prieš beprotišką. Anksčiau jis pabėgo be mūsų pagalbos; šiąnakt pabėgs su ja. Duosime jam progą, o vyrai bus pasiruošę sekti, jei prireiktų…

Rugpjūčio 23 d. „Visada nutinka netikėtumas.“ Kaip gerai Dizraelis pažinojo gyvenimą. Mūsų paukštis, radęs narvą atvirą, neskrido, tad visi mūsų gudrūs pasiruošimai nuėjo perniek. Bet kuriuo atveju įrodėme vieną dalyką: ramybės laikotarpiai trunka pakankamai ilgai. Ateityje kelias valandas per dieną galėsime atlaisvinti jo saitus. Daviau nurodymą naktiniam prižiūrėtojui, kai tik jis nurimsta, paprasčiausiai uždaryti jį minkštoje palatoje iki valandos prieš saulėtekį. Vargšo sielos kūnas džiaugsis palengvėjimu, net jei protas negali to įvertinti. Klausykit! Vėl netikėtumas! Mane šaukia; pacientas vėl pabėgo.

Vėliau. Dar vienas naktinis nuotykis. Renfildas gudriai palaukė, kol prižiūrėtojas įėjo į kambarį patikrinti. Tada išlėkė pro jį ir nubėgo koridoriumi. Pasiunčiau pranešimą, kad prižiūrėtojai sektų. Jis vėl nuėjo į apleisto namo valdą, ir radome jį toje pačioje vietoje, prispaustą prie senų koplyčios durų. Pamatęs mane, įniršo, ir jei prižiūrėtojai nebūtų laiku jo sugriebę, būtų bandęs mane nužudyti. Kol jį laikėme, atsitiko keistas dalykas. Jis staiga padvigubino pastangas, o paskui taip pat staiga nurimo. Instinktyviai apsidairiau, bet nieko nemačiau. Tada pagavau paciento žvilgsnį ir nusekiau juo, bet mėnesienos danguje, į kurį jis žiūrėjo, nemačiau nieko, tik didelį šikšnosparnį, kuris tyliai ir vaiduokliškai plasnojo į vakarus. Šikšnosparniai paprastai sukasi ir skraido šen bei ten, bet šis, regis, skrido tiesiai, lyg žinotų, kur traukia, ar turėtų savo ketinimą. Pacientas kas akimirką nurimo ir netrukus tarė:

– Nereikia manęs rišti; eisiu tyliai!

Be vargo grįžome į namą. Jaučiu, kad jo ramybėje yra kažkas grėsminga, ir nepamiršiu šios nakties…

Liusės Vestenros dienoraštis

Hilinghamas, rugpjūčio 24 d. Turiu pamėgdžioti Miną ir viską užrašyti. Tada galėsime ilgai kalbėtis, kai susitiksime. Įdomu, kada tai bus. Norėčiau, kad ji vėl būtų su manimi, nes jaučiuosi tokia nelaiminga. Praėjusią naktį, regis, vėl sapnavau kaip Vitbyje. Gal tai oro pasikeitimas ar grįžimas namo. Viskas man tamsu ir bjauru, nes nieko neprisimenu; bet esu pilna neaiškios baimės ir jaučiuosi tokia silpna ir nusikamavusi. Kai Artūras atėjo priešpiečių, pamatęs mane atrodė labai nuliūdęs, o aš neturėjau jėgų bandyti būti linksma. Įdomu, ar šiąnakt galėčiau miegoti mamos kambaryje. Sugalvosiu pasiteisinimą ir pabandysiu.

Rugpjūčio 25 d. Dar viena bloga naktis. Mamai mano pasiūlymas, regis, nepatiko. Ji pati nelabai sveika ir, be abejo, bijo mane jaudinti. Bandžiau budėti, ir kurį laiką pavyko; bet kai laikrodis išmušė dvylika, mane pažadino iš snaudulio, tad turbūt miegojau. Į langą kažkas tarsi krebždėjo ar plasnojo, bet nekreipiau dėmesio, ir kadangi daugiau neprisimenu, spėju, kad tada užmigau. Dar blogų sapnų. Norėčiau juos prisiminti. Šį rytą esu baisiai silpna. Veidas baisiai išblyškęs, gerklę skauda. Turbūt kažkas negerai su plaučiais, nes, regis, niekada negaunu pakankamai oro. Pabandysiu pralinksmėti, kai ateis Artūras, kitaip žinau, kad jam bus nelaimė matyti mane tokią.

Artūro Holmvudo laiškas daktarui Sevardui

Viešbutis „Albemarle“, rugpjūčio 31 d.

Mano brangus Džekai,

noriu, kad padarytum man paslaugą. Liusė serga; tai yra, neturi jokios konkrečios ligos, bet atrodo baisiai ir kasdien blogėja. Klausiau, ar yra kokia priežastis; jos motinos klausti nedrįstu, nes jaudinti vargšę ponią dėl dukters, esant dabartinei sveikatai, būtų mirtina. Ponia Vestenra man patikėjo, kad jos likimas nulemtas, širdies liga, nors vargšė Liusė to dar nežino. Esu tikras, kad mano brangią mergaitę kažkas slegia. Vos neišprotėju apie ją galvodamas; žiūrėti į ją skaudu. Pasakiau jai, kad paprašysiu tave ją apžiūrėti, ir nors iš pradžių ji prieštaravo, žinau kodėl, senas bičiuli, galiausiai sutiko. Žinau, senas drauge, kad tau tai bus skaudi užduotis, bet tai dėl jos, ir negaliu dvejoti prašyti, o tu veikti. Rytoj antrą valandą ateik priešpiečių į Hilinghamą, kad ponia Vestenra nieko neįtartų, o po priešpiečių Liusė ras progą pabūti su tavimi viena. Ateisiu arbatos, ir galėsime išeiti kartu; labai nerimauju ir noriu pasitarti su tavimi vienas kuo greičiau po to, kai ją apžiūrėsi. Nenuvilk!

ARTŪRAS

Artūro Holmvudo telegrama Sevardui

Rugsėjo 1 d.

Esu šaukiamas pas tėvą, kuriam blogiau. Rašau. Išsamiai parašyk man šio vakaro paštu į Ringą. Reikalui esant siųsk telegramą.

Daktaro Sevardo laiškas Artūrui Holmvudui

Rugsėjo 2 d.

Mano brangus senas bičiuli,

dėl panelės Vestenros sveikatos skubu pranešti, kad, mano nuomone, nėra jokio funkcinio sutrikimo ar man žinomos ligos. Kartu visiškai nesu patenkintas jos išvaizda; ji liūdnai skiriasi nuo tos, kurią paskutinį kartą mačiau. Žinoma, turi turėti omenyje, kad neturėjau visos progos apžiūrėti taip, kaip norėčiau; pati mūsų draugystė sukuria nedidelį sunkumą, kurio negali įveikti nei medicinos mokslas, nei paprotys. Geriau papasakosiu, kas tiksliai nutiko, ir paliksiu tau iš dalies daryti savo išvadas. Tada pasakysiu, ką padariau ir ką siūlau daryti.

Radau panelę Vestenrą, regis, linksmos nuotaikos. Jos motina buvo šalia, ir per kelias sekundes supratau, kad ji iš visų jėgų stengiasi suklaidinti motiną ir apsaugoti ją nuo nerimo. Neabejoju, kad ji spėja, jei nežino, kokio atsargumo reikia. Priešpiečiavome vieni, ir kadangi visi stengėmės būti linksmi, gavome tam tikrą atlygį už pastangas: tikrą linksmumą. Tada ponia Vestenra nuėjo prigulti, o Liusė liko su manimi. Nuėjome į jos budoarą, ir iki ten jos linksmumas laikėsi, nes vaikščiojo tarnai. Tačiau vos užsidarė durys, kaukė nukrito nuo jos veido, ir ji sunkiai atsidususi krito į kėdę ir ranka uždengė akis. Pamatęs, kad jos gera nuotaika išblėso, tuoj pasinaudojau šia reakcija, kad nustatyčiau diagnozę. Ji labai mielai man tarė:

„Negaliu pasakyti, kaip nekenčiu kalbėti apie save.“

Priminiau, kad gydytojo konfidencialumas šventas, bet tu labai dėl jos nerimauji. Ji tuoj suprato mano mintį ir vienu žodžiu tai išsprendė. „Sakyk Artūrui viską, ką nori. Man nerūpi dėl savęs, o tik dėl jo!“ Tad esu visiškai laisvas.

Lengvai pamačiau, kad ji šiek tiek nukraujavusi, bet nemačiau įprastų anemijos požymių, ir atsitiktinai galėjau patikrinti jos kraujo kokybę, nes atidarant įstrigusį langą nutrūko virvė, ir ji lengvai įsipjovė ranką sudužusiu stiklu. Pats dalykas nedidelis, bet davė man aiškią progą, ir paėmiau kelis kraujo lašus ir juos ištyriau. Kokybinė analizė rodo visiškai normalią būklę ir, manau, pati savaime stiprią sveikatą. Kitais fiziniais klausimais įsitikinau, kad nėra pagrindo nerimauti; bet kadangi kažkur turi būti priežastis, priėjau išvadą, kad ji turi būti psichinė. Ji skundžiasi, kad kartais sunku pakankamai kvėpuoti, ir sunkiu, letargišku miegu, su sapnais, kurie ją gąsdina, bet apie kuriuos nieko neprisimena. Sako, kad vaikystėje vaikščiojo per miegus ir kad Vitbyje įprotis sugrįžo, ir kad kartą naktį išėjo ir nuėjo į Rytų uolą, kur ją rado panelė Marėj; bet tikina, kad pastaruoju metu įprotis nesugrįžo. Abejoju, tad padariau geriausia, ką žinau: parašiau savo senam draugui ir mokytojui, profesoriui Van Helsingui iš Amsterdamo, kuris apie neaiškias ligas žino tiek, kiek niekas pasaulyje. Paprašiau jį atvykti, ir kadangi sakei, kad viskas bus tavo sąskaita, paminėjau, kas esi ir koks tavo ryšys su panele Vestenra. Tai, mano brangus bičiuli, tavo norų vykdymas, nes esu be galo išdidus ir laimingas, kad galiu dėl jos ką nors padaryti. Žinau, kad Van Helsingas dėl asmeninės priežasties dėl manęs padarytų viską, tad, kad ir kokiu pagrindu jis atvyktų, turime priimti jo norus. Atrodo savavališkas žmogus, bet tai todėl, kad apie tai, ką kalba, išmano geriau už bet ką. Jis filosofas ir metafizikas, vienas pažangiausių savo laikų mokslininkų; ir, manau, turi visiškai atvirą protą. Tai, kartu su geležiniais nervais, ledinio upelio būdu, nepalaužiamu ryžtu, savitvarda ir tolerancija, iš dorybių iškelta į palaiminimus, ir maloniausia bei tikriausia širdimi sudaro jo įrangą kilniam darbui, kurį jis dirba žmonijai; tai ir teorinis, ir praktinis darbas, nes jo pažiūros tokios pat plačios kaip visa aprėpianti užuojauta. Pasakoju tau šiuos faktus, kad žinotum, kodėl juo taip pasitikiu. Paprašiau jį atvykti tuoj pat. Rytoj vėl pamatysiu panelę Vestenrą. Susitiksime universalinėje parduotuvėje, kad per ankstyvu vizito pakartojimu neišgąsdinčiau jos motinos.

Visada tavo

DŽONAS SEVARDAS

Medicinos, filosofijos, literatūros daktaro Abrahamo Van Helsingo laiškas daktarui Sevardui

Rugsėjo 2 d.

Mano geras Drauge,

kai gaunu jūsų laišką, aš jau keliauju pas jus. Dėl gero likimo galiu išvykti tuoj pat, nesuteikiant skriaudos niekam iš tų, kas man patikėjo. Jei likimas būtų kitoks, tai būtų blogai patikėjusiems, nes aš ateinu pas draugą, kai jis mane šaukia padėti tiems, kas jam brangūs. Pasakykite savo draugui, kad tuo metu, kai jūs taip greitai išsiurbėte iš mano žaizdos gangrenos nuodus nuo to peilio, kurį mūsų kitas draugas, per daug nervingas, išleido iš rankos, jūs padarėte jam daugiau, kai jam reikia mano pagalbų ir jūs jų šaukiate, nei visi jo didžiuliai turtai galėtų. Bet tai papildomas malonumas daryti jam, jūsų draugui; aš ateinu pas jus. Tad turėkite man kambarius Didžiajame Rytų viešbutyje, kad būčiau arti, ir prašau taip sutvarkyti, kad galime matyti jaunąją panelę rytoj ne per vėlai, nes tikėtina, kad man reikės grįžti čia tą naktį. Bet jei reikės, ateisiu vėl po trijų dienų ir būsiu ilgiau, jei būtina. Iki tol sudie, mano drauge Džonai.

VAN HELSINGAS

Daktaro Sevardo laiškas gerbiamam Artūrui Holmvudui

Rugsėjo 3 d.

Mano brangus Artai,

Van Helsingas atvyko ir išvyko. Važiavo su manimi į Hilinghamą ir, Liusės apdairumo dėka, jos motina priešpiečiavo kitur, tad buvome su ja vieni. Van Helsingas labai atidžiai apžiūrėjo pacientę. Jis man praneš, o aš patarsiu tau, nes, žinoma, nebuvau visą laiką šalia. Bijau, kad jis labai susirūpinęs, bet sako, kad turi pagalvoti. Kai pasakiau apie mūsų draugystę ir kaip tu šiuo klausimu manimi pasitiki, jis tarė: „Jūs turite pasakyti jam viską, ką galvojate. Pasakykite, ką aš galvoju, jei galite atspėti, jei norite. Ne, aš nejuokauju. Tai ne pokštas, bet gyvenimas ir mirtis, gal daugiau.“ Paklausiau, ką tai reiškia, nes jis buvo labai rimtas. Tai buvo jau grįžus į miestą, kai jis gėrė arbatą prieš grįždamas į Amsterdamą. Daugiau užuominų nedavė. Neturi ant manęs pykti, Artai, nes pati jo santūra reiškia, kad visas jo protas dirba jos labui. Kai ateis laikas, kalbės pakankamai aiškiai, būk tikras. Tad pasakiau, kad tiesiog parašysiu mūsų vizito aprašymą, tarsi rašyčiau specialų straipsnį „The Daily Telegraph“. Regis, to nepaisė, tik pastebėjo, kad Londono suodžiai nebe tokie blogi kaip tada, kai jis čia studijavo. Rytoj gausiu jo ataskaitą, jei tik jis spės. Bet kuriuo atveju gausiu laišką.

Na, o vizitas. Liusė buvo linksmesnė nei tą dieną, kai pirmą kartą ją mačiau, ir tikrai atrodė geriau. Ji šiek tiek prarado baisią išvaizdą, kuri taip tave sukrėtė, o kvėpavimas buvo normalus. Ji buvo labai miela su profesoriumi (kaip visada) ir stengėsi, kad jis jaustųsi laisvai; nors mačiau, kad vargšei tai buvo sunki kova. Manau, Van Helsingas irgi tai matė, nes pamačiau tą greitą žvilgsnį po kuokštuotais antakiais, kurį pažįstu iš seno. Tada jis ėmė šnekėti apie viską, išskyrus mus ir ligas, ir su tokiu begaliniu maloniu būdu, kad mačiau, kaip vargšės Liusės apsimestinis gyvumas virsta tikru. Tada, be jokio matomo pokyčio, švelniai pasuko pokalbį prie savo vizito ir mielai tarė:

„Mano brangioji jaunoji panele, aš turiu tokį didelį malonumą, nes jūs esate taip mylima. Tai daug, mano brangioji, net jei būtų tai, ko aš nematau. Jie man sakė, kad jūs prislėgta dvasioje ir kad jūs baisiai išblyškusi. Jiems aš sakau: Pūf!“ Ir jis spragtelėjo man pirštais ir kalbėjo toliau: „Bet jūs ir aš parodysime jiems, kaip jie klysta. Kaip gali jis, – ir parodė į mane tuo pačiu žvilgsniu ir gestu, kaip kadaise parodė savo klasei, per tam tikrą progą, tiksliau po jos, kurią man niekada nepamiršta priminti, – ką nors žinoti apie jaunas paneles? Jis turi savo bepročius žaisti, ir grąžinti juos į laimę ir pas tuos, kas juos myli. Tai daug darbo, ir, o, bet yra atlygis, kad galime tokią laimę suteikti. Bet jaunos panelės! Jis neturi nei žmonos, nei dukters, o jaunieji nepasakoja save jauniems, bet seniems, kaip aš, kas pažino tiek daug sielvartų ir jų priežastis. Tad, mano brangioji, išsiųsime jį surūkyti cigaretės sode, kol jūs ir aš turime mažą pokalbį tik sau.“

Supratau užuominą ir pasivaikščiojau, o netrukus profesorius priėjo prie lango ir pakvietė mane. Atrodė rimtas, bet tarė: „Aš padariau atidžią apžiūrą, bet nėra funkcinės priežasties. Su jumis sutinku, kad buvo daug kraujo prarasta; buvo, bet nėra. Bet jos būklė jokiu būdu nėra anemiška. Prašiau, kad ji atsiųstų man kambarinę, kad galiu paklausti vieną ar du klausimą, kad nepraleisčiau nieko. Gerai žinau, ką ji pasakys. Ir vis dėlto priežastis yra; visada yra priežastis visam. Aš turiu grįžti namo ir galvoti. Jūs turite siųsti man telegramą kasdien; ir jei bus priežastis, ateisiu vėl. Liga, nes nebūti visiškai sveikam yra liga, mane domina, ir mieloji jaunoji brangioji, ji domina mane irgi. Ji mane žavi, ir dėl jos, jei ne dėl jūsų ar ligos, aš ateinu.“

Kaip sakau, jis daugiau nepasakė nė žodžio, net kai buvome vieni. Taigi dabar, Artai, žinai viską, ką žinau. Griežtai stebėsiu. Tikiuosi, tavo vargšas tėvas atsigauna. Turbūt baisu, mano brangus senas bičiuli, būti tokioje padėtyje tarp dviejų žmonių, kurie abu tau tokie brangūs. Žinau tavo požiūrį į pareigą tėvui, ir teisingai jos laikaisi; bet, jei reikės, pranešiu, kad tuoj vyktum pas Liusę; tad per daug nesijaudink, jei iš manęs nieko negirdi.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 4 d. Zoofagas pacientas tebėra įdomus. Turėjo tik vieną protrūkį, vakar, neįprastu laiku. Prieš pat vidurdienį ėmė nerimti. Prižiūrėtojas žinojo simptomus ir tuoj pakvietė pagalbą. Laimei, vyrai atbėgo ir suspėjo laiku, nes išmušus vidurdienį jis taip įsisiautėjo, kad reikėjo visos jų jėgos jam išlaikyti. Tačiau po maždaug penkių minučių ėmė vis labiau rimti, galiausiai paskendo kažkokioje melancholijoje, kurioje liko iki šiol. Prižiūrėtojas sako, kad jo klyksmai per priepuolį buvo tikrai baisūs; kai atėjau, rankos buvo pilnos, rūpinantis kitais pacientais, kuriuos jis išgąsdino. Iš tiesų, puikiai suprantu tą poveikį, nes garsai sutrikdė net mane, nors buvau gana toli. Dabar jau po ligoninės pietų, o pacientas tebesėdi kampe, paskendęs mintyse, su bukai niūria, sielvartinga išraiška veide, kuri labiau užsimena nei tiesiogiai ką nors parodo. Nelabai galiu suprasti.

Vėliau. Dar vienas paciento pokytis. Penktą valandą jį aplankiau ir radau, regis, tokį pat laimingą ir patenkintą kaip anksčiau. Gaudė muses, jas valgė ir skaičiavo laimikį, darydamas nagu žymes durų krašte tarp minkštų apmušalų gumbų. Pamatęs mane, priėjo, atsiprašė už blogą elgesį ir labai nuolankiai, šliaužiodamas paprašė parvesti jį į savo kambarį ir vėl duoti užrašų knygelę. Nusprendžiau jam nusileisti; tad jis grįžo į kambarį su atviru langu. Savo arbatos cukrų išbarstė ant palangės ir renka tikrą musių derlių. Dabar jų nevalgo, o deda į dėžutę kaip anksčiau ir jau tiria kambario kampus, ieškodamas voro. Bandžiau užvesti kalbą apie pastarąsias dienas, nes bet kokia užuomina apie jo mintis man būtų labai naudinga; bet jis neužkibo. Akimirką ar dvi atrodė labai liūdnas ir kažkokiu tolimu balsu, lyg sau, o ne man, tarė:

– Viskas baigta! Viskas baigta! Jis mane apleido. Dabar man nėra vilties, nebent pats tai padarysiu!

Tada staiga ryžtingai atsisuko į mane ir tarė:

– Daktare, gal būsite labai geras ir duosite man truputį daugiau cukraus? Manau, man tai būtų naudinga.

– O musėms? – paklausiau.

– Taip! Musėms jis irgi patinka, o man patinka musės; todėl man jis patinka.

Ir yra žmonių, kurie taip mažai žino, kad mano, jog bepročiai negali samprotauti. Parūpinau jam dvigubą kiekį ir palikau jį tokį laimingą, kaip, spėju, bet kas pasaulyje. Norėčiau perprasti jo protą.

Vidurnaktis. Dar vienas pokytis. Buvau aplankęs panelę Vestenrą, kuriai gerokai geriau, ką tik grįžau ir stovėjau prie savo vartų, žiūrėdamas į saulėlydį, kai vėl išgirdau jį rėkiant. Kadangi jo kambarys šioje namo pusėje, girdėjau geriau nei rytą. Buvo sukrėtimas nusigręžti nuo nuostabaus dūmingo Londono saulėlydžio grožio, su jo grėsmingomis šviesomis, rašalo šešėliais ir visais nuostabiais atspalviais, kokie atsiranda ant nešvarių debesų kaip ant nešvaraus vandens, ir suvokti visą savo šalto akmeninio pastato niūrų griežtumą, su jo kvėpuojančios kančios gausa, ir savo apleistą širdį, kuri visa tai turi pakelti. Pasiekiau jį kaip tik saulei leidžiantis ir pro jo langą pamačiau raudoną diską smengant. Jam smengant, pacientas vis labiau rimo; ir kai diskas paniro, išslydo iš jį laikančių rankų, inertiška masė, ant grindų. Tačiau nuostabu, kokią protinę atsigavimo jėgą turi bepročiai, nes per kelias minutes jis visai ramiai atsistojo ir apsidairė. Mostelėjau prižiūrėtojams jo nelaikyti, nes norėjau pamatyti, ką darys. Jis nuėjo tiesiai prie lango ir nubraukė cukraus trupinius; tada paėmė musių dėžutę, ištuštino ją lauke ir išmetė; paskui uždarė langą, perėjo kambarį ir atsisėdo ant lovos. Visa tai mane nustebino, tad paklausiau:

– Ar nebelaikysite musių?

– Ne, – tarė jis, – man įgriso visas tas šlamštas!

Jis tikrai nuostabiai įdomus tyrimo objektas. Norėčiau pažvelgti į jo protą ar staigios aistros priežastį. Stop; vis dėlto gali būti užuomina, jei rastume, kodėl šiandien jo priepuoliai užėjo vidurdienį ir saulėlydžio metu. Ar gali būti, kad saulė tam tikrais laikotarpiais turi piktą poveikį, kuris veikia tam tikras prigimtis, kaip kartais mėnulis kitas? Pamatysime.

Sevardo, Londonas, telegrama Van Helsingui, Amsterdamas

Rugsėjo 4 d. Pacientei šiandien dar geriau.

Sevardo, Londonas, telegrama Van Helsingui, Amsterdamas

Rugsėjo 5 d. Pacientei gerokai geriau. Geras apetitas; miega natūraliai; gera nuotaika; grįžta spalva.

Sevardo, Londonas, telegrama Van Helsingui, Amsterdamas

Rugsėjo 6 d. Baisus pablogėjimas. Atvykite tuoj pat; nepraraskite nė valandos. Telegramą Holmvudui sulaikau, kol jus pamatysiu.