Česnakai ant lango

X skyrius

Daktaro Sevardo laiškas gerbiamam Artūrui Holmvudui

Rugsėjo 6 d.

Mano brangus Artai,

šiandien žinios ne tokios geros. Šį rytą Liusei šiek tiek pablogėjo. Tačiau iš to kilo vienas geras dalykas: ponia Vestenra, natūraliai nerimaudama dėl Liusės, pasitarė su manimi kaip su gydytoju. Pasinaudojau proga ir pasakiau, kad mano senas mokytojas Van Helsingas, didis specialistas, atvyksta pas mane paviešėti ir kad patikėsiu ją jam kartu su savimi; tad dabar galime ateiti ir išeiti be didelio jos išgąsdinimo, nes sukrėtimas jai reikštų staigią mirtį, o tai, esant Liusės silpnai būklei, gali jai būti pražūtinga. Visus mus apsupę sunkumai, mano vargšas senas bičiuli; bet, duok Dieve, juos visus įveiksime. Jei reikės, parašysiu, tad, jei iš manęs negirdi, laikyk savaime suprantama, kad tiesiog laukiu žinių. Skubėdamas

visada tavo

DŽONAS SEVARDAS

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 7 d. Pirmas dalykas, kurį pasakė Van Helsingas, kai susitikome Liverpulio gatvėje:

– Ar jūs ką nors pasakėte mūsų jaunam draugui, jos mylimajam?

– Ne, – atsakiau. – Laukiau, kol jus pamatysiu, kaip rašiau telegramoje. Parašiau jam laišką, paprasčiausiai pranešdamas, kad atvykstate, nes panelei Vestenrai ne taip gerai, ir kad, reikalui esant, jam pranešiu.

– Teisingai, mano drauge, – tarė jis, – visiškai teisingai! Geriau jis kol kas nežino; gal niekada nesužinos. Taip meldžiu; bet jei reikės, tada žinos viską. Ir, mano geras drauge Džonai, leiskite jus įspėti. Jūs turite reikalą su bepročiais. Visi žmonės kažkaip išprotėję; ir kaip apdairiai elgiatės su savo bepročiais, taip elkitės ir su Dievo bepročiais, tai yra, su visu likusiu pasauliu. Savo bepročiams nesakote, ką darote ir kodėl; nesakote, ką galvojate. Taip laikysite žinias jų vietoje, kur jos gali ilsėtis, kur gali surinkti panašias ir veistis. Mes su jumis kol kas laikysime tai, ką žinome, čia ir čia. – Jis palietė man širdį ir kaktą, o paskui taip pat save. – Aš turiu sau dabar mintis. Vėliau jums atskleisiu.

– Kodėl ne dabar? – paklausiau. – Tai gali būti naudinga; galime prieiti kokį sprendimą.

Jis sustojo, pažvelgė į mane ir tarė:

– Mano drauge Džonai, kai javai išauga, dar nesunokę, kol juose motinos žemės pienas, o saulė dar nepradėjo tapyti jų auksu, ūkininkas jis nuskina varpą, trina ją tarp savo šiurkščių rankų, nupučia žalias pelus ir jums sako: „Žiūrėkit! Geri javai; kai ateis laikas, bus geras derlius.“

Nesupratau, kaip tai pritaikyti, ir taip jam pasakiau. Atsakydamas jis pasiekė mano ausį, žaismingai ją patraukė, kaip seniai darydavo per paskaitas, ir tarė:

– Geras ūkininkas sako jums tada, nes žino, bet ne anksčiau. Bet nerasite gero ūkininko, kuris kastų savo pasodintus javus pažiūrėti, ar jie auga; tai vaikams, kurie žaidžia ūkininkus, ne tiems, kam tai gyvenimo darbas. Matote dabar, drauge Džonai? Aš pasėjau savo javus, ir Gamta turi savo darbą, kad juos daigintų; jei jie apskritai sudygs, yra šioks toks pažadas; ir aš laukiu, kol varpa pradės brinkti.

Jis nutilo, nes akivaizdžiai pamatė, kad suprantu. Paskui labai rimtai kalbėjo toliau:

– Jūs visada buvote atidus studentas, ir jūsų ligų knyga visada būdavo pilnesnė už kitas. Tada buvote tik studentas; dabar esate meistras, ir tikiuosi, kad geras įprotis neapleido. Atminkite, mano drauge, kad žinojimas stipresnis už atmintį, ir neturime pasitikėti silpnesniu. Net jei neišlaikėte geros praktikos, leiskite pasakyti, kad šis mūsų brangios panelės atvejis gali būti, atminkite, sakau gali būti, toks įdomus mums ir kitiems, kad visi kiti palyginti su juo nieko nesvers, kaip jūsų žmonės sako. Tad gerai užsirašykite. Niekas nėra per menka. Patariu įrašyti net savo abejones ir spėjimus. Vėliau jums gali būti įdomu pamatyti, kaip teisingai spėjote. Mokomės iš nesėkmės, ne iš sėkmės!

Kai aprašiau Liusės simptomus, tuos pačius kaip anksčiau, bet be galo ryškesnius, jis atrodė labai rimtas, bet nieko nesakė. Pasiėmė krepšį, kuriame buvo daug instrumentų ir vaistų, „šiurpią mūsų naudingo amato atributiką“, kaip kartą per paskaitą pavadino gydymo meno profesoriaus įrangą. Kai mus įvedė, pasitiko ponia Vestenra. Ji buvo sunerimusi, bet nė iš tolo ne tiek, kiek tikėjausi. Gamta vienoje iš savo gailestingų nuotaikų nustatė, kad net mirtis turi priešnuodį nuo savo pačios siaubų. Čia, tokiu atveju, kai bet koks sukrėtimas gali būti mirtinas, viskas sutvarkyta taip, kad dėl vienos ar kitos priežasties neasmeniški dalykai, net baisus pokytis dukroje, prie kurios ji tokia prisirišusi, jos, regis, nepasiekia. Tai šiek tiek panašu į tai, kaip ponia Gamta apgaubia svetimkūnį nejautraus audinio apvalkalu, kuris gali apsaugoti nuo blogio tai, kam prisilietimas pakenktų. Jei tai yra sutvarkytas savanaudiškumas, turėtume stabtelėti prieš pasmerkdami ką nors už egoizmo ydą, nes jo priežastys gali turėti gilesnių šaknų, nei žinome.

Pasinaudojau savo žiniomis apie šią dvasinės patologijos fazę ir nustačiau taisyklę, kad ji nebūtų su Liuse ir negalvotų apie jos ligą daugiau, nei būtina. Ji noriai sutiko, taip noriai, kad vėl pamačiau už gyvybę kovojančią Gamtos ranką. Mus su Van Helsingu nuvedė į Liusės kambarį. Jei vakar mane sukrėtė jos vaizdas, šiandien apėmė siaubas. Ji buvo baisiai, kreidiškai išblyškusi; raudonis, regis, dingo net iš lūpų ir dantenų, o veido kaulai ryškiai išsikišo; jos kvėpavimą buvo skaudu matyti ir girdėti. Van Helsingo veidas sustingo kaip marmuras, antakiai susiėjo, kol beveik susilietė virš nosies. Liusė gulėjo nejudėdama ir, regis, neturėjo jėgų kalbėti, tad kurį laiką visi tylėjome. Tada Van Helsingas mostelėjo man, ir tyliai išėjome iš kambario. Tą akimirką, kai uždarėme duris, jis greitai nuėjo koridoriumi prie kitų durų, kurios buvo atviros. Tada greitai įsitraukė mane su savimi ir uždarė duris.

– Dieve mano! – tarė jis. – Tai baisu. Nėra laiko prarasti. Ji mirs vien dėl to, kad nėra kraujo širdies veiklai palaikyti. Reikia tuoj pat perpilti kraują. Jūs ar aš?

– Aš jaunesnis ir stipresnis, profesoriau. Turiu būti aš.

– Tada tuoj ruoškitės. Aš atnešiu savo krepšį. Esu pasiruošęs.

Nusileidau su juo, ir einant kažkas pasibeldė į lauko duris. Kai pasiekėme salę, kambarinė kaip tik atidarė duris, ir greitai įėjo Artūras. Jis puolė prie manęs, nekantriai šnibždėdamas:

– Džekai, taip nerimavau. Skaičiau tarp tavo laiško eilučių ir kankinausi. Tėčiui buvo geriau, tad atskubėjau pats pamatyti. Ar tas ponas ne daktaras Van Helsingas? Esu jums toks dėkingas, pone, kad atvykote.

Kai profesoriaus žvilgsnis pirmą kartą krito ant jo, jis supyko dėl sutrukdymo tokiu metu; bet dabar, aprėpęs jo tvirtą kūno sudėjimą ir atpažinęs stiprų jaunatvišką vyriškumą, kuris, regis, sklido iš jo, profesoriaus akys sužibo. Nedelsdamas, ištiesdamas ranką, rimtai jam tarė:

– Pone, atvykote laiku. Jūs esate mūsų brangios panelės mylimasis. Jai blogai, labai labai blogai. Ne, mano vaike, nesielkite taip. – Nes tas staiga išbalo ir, vos neapalpęs, atsisėdo į kėdę. – Jūs turite jai padėti. Galite padaryti daugiau už bet ką gyvą, ir jūsų drąsa yra jūsų geriausia pagalba.

– Ką galiu padaryti? – užkimęs paklausė Artūras. – Pasakykite, ir padarysiu. Mano gyvybė jos, ir atiduočiau už ją paskutinį savo kūno kraujo lašą.

Profesorius turi stiprią humoro pusę, ir iš senos pažinties jo atsakyme atpažinau jos pėdsaką:

– Mano jaunasis pone, aš neprašau tiek daug – ne paskutinio!

– Ką turiu daryti?

Jo akyse degė ugnis, o pravėrta šnervė virpėjo iš ryžto. Van Helsingas plekštelėjo jam per petį.

– Eime! – tarė jis. – Jūs vyras, o mums reikia vyro. Jūs geresnis už mane, geresnis už mano draugą Džoną.

Artūras atrodė sutrikęs, ir profesorius maloniai paaiškino:

– Jaunai panelei blogai, labai blogai. Jai reikia kraujo, ir kraujo ji turi gauti, arba mirs. Mano draugas Džonas ir aš pasitarėme, ir ruošiamės atlikti tai, ką vadiname kraujo perpylimu: perkelti iš pilnų vienų gyslų į tuščias gyslas, kurios jo ilgisi. Džonas turėjo duoti savo kraują, nes jis daugiau jaunas ir stiprus už mane. – Čia Artūras paėmė mano ranką ir tyliai stipriai suspaudė. – Bet dabar, kai jūs čia, esate geresnis už mus, senus ar jaunus, kurie daug triūsiame minties pasaulyje. Mūsų nervai ne tokie ramūs, o kraujas ne toks šviesus kaip jūsų!

Artūras atsisuko į jį ir tarė:

– Jei tik žinotumėte, kaip mielai mirčiau dėl jos, suprastumėte…

Jis nutilo, balsas tarsi užstrigo.

– Geras berniukas! – tarė Van Helsingas. – Ne tokioje tolimoje ateityje būsite laimingas, kad viską padarėte dėl tos, kurią mylite. Eikite dabar ir tylėkite. Vieną kartą ją pabučiuosite, kol nepadaryta, bet paskui turite išeiti; ir turite išeiti man davus ženklą. Nesakykite nė žodžio poniai; žinote, kaip su ja yra! Neturi būti jokio sukrėtimo; bet koks žinojimas apie tai būtų sukrėtimas. Eime!

Visi nuėjome į Liusės kambarį. Artūras, kaip liepta, liko lauke. Liusė pasuko galvą ir pažvelgė į mus, bet nieko nesakė. Ji nemiegojo, bet buvo tiesiog per silpna pastangai. Mums kalbėjo jos akys; tai ir viskas. Van Helsingas išėmė iš krepšio kelis daiktus ir padėjo ant stalelio, kad nesimatytų. Paskui sumaišė migdomuosius ir, priėjęs prie lovos, linksmai tarė:

– Dabar, mažoji panele, štai jūsų vaistas. Išgerkite, kaip geras vaikas. Žiūrėkite, pakeliu jus, kad lengva nuryti. Taip.

Jai pavyko.

Mane nustebino, kaip ilgai vaistas veikė. Tai iš tiesų rodė jos silpnumo mastą. Laikas atrodė begalinis, kol miegas ėmė mirgėti jos vokuose. Tačiau galiausiai migdomieji ėmė veikti, ir ji giliai užmigo. Kai profesorius įsitikino, pakvietė Artūrą į kambarį ir liepė nusivilkti švarką. Paskui pridūrė:

– Galite pasiimti tą vieną mažą bučinį, kol atnešu stalą. Drauge Džonai, padėkite man!

Tad nė vienas nežiūrėjome, kol jis prie jos pasilenkė.

Van Helsingas atsisuko į mane ir tarė:

– Jis toks jaunas ir stiprus ir kraujo tokio gryno, kad nereikia jo defibrinuoti.

Tada greitai, bet visiškai metodiškai Van Helsingas atliko operaciją. Perpylimui vykstant, į vargšės Liusės skruostus, regis, grįžo kažkas panašaus į gyvybę, o per didėjantį Artūro išblyškimą jo veido džiaugsmas tiesiog švytėjo. Po kiek laiko ėmiau nerimauti, nes kraujo netekimas veikė Artūrą, kad ir koks stiprus jis buvo. Tai davė man supratimą, kokį baisų krūvį turėjo patirti Liusės organizmas, jei tai, kas silpnino Artūrą, ją tik iš dalies atgaivino. Bet profesoriaus veidas buvo sustingęs, jis stovėjo su laikrodžiu rankoje, akimis žvelgdamas tai į pacientę, tai į Artūrą. Girdėjau savo širdies plakimą. Netrukus jis tyliai tarė:

– Nejudėkite nė akimirkos. Pakanka. Jūs rūpinkitės juo; aš pažiūrėsiu jos pačios.

Kai viskas baigėsi, mačiau, kaip Artūras nusilpo. Perrišau žaizdą ir paėmiau jį už rankos išvesti, kai Van Helsingas neatsisukdamas tarė; šis žmogus, regis, turi akis pakaušyje:

– Drąsusis mylimasis, manau, nusipelno dar vieno bučinio, kurį netrukus gaus.

Ir baigęs operaciją, pataisė pagalvę po pacientės galva. Tai darant, siaura juoda aksominė juosta, kurią ji, regis, visada nešioja ant kaklo, susegta sena deimantine sagtimi, kurią jai padovanojo mylimasis, truputį pasislinko aukštyn ir atidengė raudoną žymę ant kaklo. Artūras nepastebėjo, bet išgirdau gilų įkvepiamo oro šnypštimą, vieną iš būdų, kuriais Van Helsingas išduoda jausmus. Tą akimirką nieko nesakė, bet atsisuko į mane:

– Dabar nuveskite žemyn mūsų drąsų jauną mylimąjį, duokite portveino ir leiskite jam kurį laiką prigulti. Paskui jis turi eiti namo ir ilsėtis, daug miegoti ir daug valgyti, kad atsigautų tai, ką taip atidavė savo meilei. Jis neturi čia likti. Palaukite! Akimirką. Galiu suprasti, pone, kad nerimaujate dėl rezultato. Tad išsineškite, kad visais atžvilgiais operacija sėkminga. Šįkart išgelbėjote jai gyvybę, ir galite eiti namo ir ramiai ilsėtis, žinodamas, kad padaryta viskas, kas įmanoma. Kai jai bus gerai, viską jai pasakysiu; ji nemylės jūsų mažiau dėl to, ką padarėte. Sudie.

Artūrui išėjus, grįžau į kambarį. Liusė miegojo švelniai, bet kvėpavimas buvo stipresnis; mačiau, kaip juda užklotas, kylant krūtinei. Prie lovos sėdėjo Van Helsingas, atidžiai į ją žiūrėdamas. Aksominė juosta vėl dengė raudoną žymę. Pašnibždomis paklausiau profesoriaus:

– Ką manote apie tą žymę ant jos kaklo?

– O jūs ką manote?

– Dar neapžiūrėjau, – atsakiau ir iškart atlaisvinau juostą. Tiesiai virš išorinės jungo venos buvo du įdūrimai, ne dideli, bet atrodantys nesveikai. Nebuvo ligos ženklo, bet kraštai balti ir nudėvėti, lyg nuo kokio trynimo. Man tuoj šovė į galvą, kad ši žaizda, ar kas tai buvo, gali būti to akivaizdaus kraujo netekimo priežastis; bet tą mintį atsisakiau vos ją suformavęs, nes tai negalėjo būti. Visa lova būtų permirkusi raudonai nuo kraujo, kurį mergina turėjo prarasti, kad būtų tokia išblyškusi, kokia buvo prieš perpylimą.

– Na? – paklausė Van Helsingas.

– Na, – tariau, – nieko negaliu suprasti.

Profesorius atsistojo.

– Šį vakarą turiu grįžti į Amsterdamą, – tarė jis. – Ten yra knygų ir daiktų, kurių man reikia. Jūs turite likti čia visą naktį ir neturite išleisti jos iš akių.

– Ar man pasikviesti slaugę? – paklausiau.

– Mes geriausios slaugės, jūs ir aš. Budėkite visą naktį; žiūrėkite, kad ji gerai pavalgytų ir kad niekas jos netrikdytų. Neturite miegoti visą naktį. Vėliau galėsime miegoti, jūs ir aš. Grįšiu kuo greičiau. Ir tada galime pradėti.

– Galime pradėti? – pakartojau. – Ką, po galais, tai reiškia?

– Pamatysime! – atsakė jis skubėdamas lauk. Po akimirkos grįžo, įkišo galvą pro duris ir, įspėjamai pakėlęs pirštą, tarė:

– Atminkite, ji jūsų globoje. Jei ją paliksite ir ištiks nelaimė, daugiau ramiai nemiegosite!

Daktaro Sevardo dienoraštis (tęsinys)

Rugsėjo 8 d. Visą naktį budėjau su Liuse. Opiatas prieš sutemstant nustojo veikti, ir ji pabudo natūraliai; atrodė visai kita būtybė nei prieš operaciją. Nuotaika buvo net gera, ji buvo pilna laimingo gyvumo, bet mačiau patirto visiško išsekimo pėdsakų. Kai pasakiau poniai Vestenrai, kad daktaras Van Helsingas nurodė man budėti prie jos, ji vos nenusijuokė iš šios minties, rodydama į atgautas dukters jėgas ir puikią nuotaiką. Tačiau buvau tvirtas ir pasiruošiau ilgam budėjimui. Kai kambarinė ją paruošė nakčiai, įėjau, jau pavakarieniavęs, ir atsisėdau prie lovos. Ji jokiu būdu neprieštaravo, tik dėkingai pažvelgdavo, kai sutikdavau jos žvilgsnį. Po ilgo laiko, regis, ėmė grimzti į miegą, bet su pastanga susiėmė ir jį nusipurtė. Tai kartojosi kelis kartus, su vis didesne pastanga ir trumpesnėmis pertraukomis. Buvo akivaizdu, kad ji nenori miegoti, tad tuoj pakalbinau:

– Nenorite miegoti?

– Ne; bijau.

– Bijote miegoti! Kodėl? Tai malonė, kurios visi trokštame.

– Ak, ne, jei būtumėte tokia kaip aš, jei miegas jums būtų siaubo pranašas!

– Siaubo pranašas! Ką, po galais, turite galvoje?

– Nežinau; o, nežinau. Ir tai taip baisu. Visas šis silpnumas ateina miegant, ir aš bijau net pačios minties.

– Bet, mano brangi mergaite, šiąnakt galite miegoti. Esu čia, budžiu, ir galiu pažadėti, kad nieko neatsitiks.

– Ak, jumis galiu pasitikėti!

Pasinaudojau proga ir tariau:

– Pažadu, kad jei pamatysiu bet kokį blogų sapnų ženklą, tuoj jus pažadinsiu.

– Pažadinsite? O, tikrai pažadinsite? Koks jūs man geras. Tada miegosiu!

Ir beveik su šiuo žodžiu giliai palengvėjusi atsiduso ir atsilošė, užmigusi.

Visą naktį budėjau prie jos. Ji nesujudėjo, o miegojo ir miegojo giliu, ramiu, gyvybę ir sveikatą teikiančiu miegu. Lūpos buvo šiek tiek pravertos, krūtinė kilo ir leidosi reguliariai kaip švytuoklė. Veide buvo šypsena, ir buvo akivaizdu, kad jokie blogi sapnai netrikdė jos ramybės.

Anksti rytą atėjo kambarinė, palikau ją jos priežiūrai ir grįžau namo, nes nerimavau dėl daugelio dalykų. Pasiunčiau trumpą telegramą Van Helsingui ir Artūrui, pranešdamas apie puikų operacijos rezultatą. Mano paties darbas su daugybe atsilikimų užėmė visą dieną; jau buvo tamsu, kai galėjau pasiteirauti apie savo zoofagą pacientą. Žinios buvo geros: praėjusią dieną ir naktį jis buvo visiškai ramus. Man vakarieniaujant atėjo Van Helsingo telegrama iš Amsterdamo; siūlė, kad šiąnakt būčiau Hilinghame, nes gali būti gerai būti šalia, ir pranešė, kad išvyksta naktiniu paštu ir prisijungs prie manęs ankstų rytą.

Rugsėjo 9 d. Atvykau į Hilinghamą gana pavargęs ir išsekęs. Dvi naktis vos sumerkiau akis, ir smegenys pradėjo jausti tą nutirpimą, kuris žymi protinį išsekimą. Liusė buvo atsikėlusi ir linksmos nuotaikos. Paspausdama man ranką, ji aštriai pažvelgė į veidą ir tarė:

– Šiąnakt jums jokio budėjimo. Jūs išsekęs. Man jau visai gerai, tikrai; ir jei kas budės, tai aš budėsiu su jumis.

Nesiginčijau, nuėjau vakarieniauti. Liusė ėjo su manimi, ir, pagyvintas jos žavios draugijos, puikiai pavalgiau ir išgėriau porą taurių daugiau nei puikaus portveino. Tada Liusė nuvedė mane į viršų ir parodė kambarį šalia savo, kuriame degė jauki ugnis.

– Dabar, – tarė ji, – turite likti čia. Paliksiu šias duris atviras ir savo duris taip pat. Galite gulėti ant sofos, nes žinau, kad niekas neprivers jūsų, gydytojų, eiti į lovą, kol horizonte yra pacientas. Jei ko nors prireiks, šūktelėsiu, ir galėsite tuoj pat ateiti.

Negalėjau nesutikti, nes buvau mirtinai pavargęs ir nebūčiau galėjęs budėti, net jei būčiau bandęs. Tad jai pakartojus pažadą pašaukti, jei ko prireiktų, atsiguliau ant sofos ir viską pamiršau.

Liusės Vestenros dienoraštis

Rugsėjo 9 d. Šį vakarą jaučiuosi tokia laiminga. Buvau taip apgailėtinai silpna, kad galėti galvoti ir vaikščioti yra tarsi pajusti saulę po ilgo rytų vėjo iš plieninio dangaus. Kažkodėl Artūras atrodo labai labai arti. Regis, jaučiu jo buvimą, šiltą aplink mane. Spėju, kad liga ir silpnumas yra savanaudiški dalykai ir nukreipia mūsų vidines akis ir užuojautą į save, o sveikata ir jėga atleidžia Meilei vadeles, ir mintimi ir jausmu ji gali klajoti kur nori. Žinau, kur mano mintys. Jei Artūras tik žinotų! Mielasis, mielasis, tavo ausys turi spengti miegant, kaip manosios budint. O, palaimingas praėjusios nakties poilsis! Kaip miegojau, kai mane saugojo tas mielas, geras daktaras Sevardas. Ir šiąnakt nebijosiu miegoti, nes jis šalia ir galiu jį pašaukti. Dėkoju visiems, kad tokie man geri! Ačiū Dievui! Labanakt, Artūrai.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 10 d. Pajutau profesoriaus ranką ant galvos ir per sekundę krūptelėdamas pabudau. Bent jau to išmokstame psichiatrijos ligoninėje.

– O kaip mūsų pacientė?

– Gerai, kai ją palikau, tiksliau, kai ji paliko mane, – atsakiau.

– Eime, pažiūrėkime, – tarė jis.

Ir kartu įėjome į kambarį.

Užuolaida buvo nuleista, ir nuėjau jos švelniai pakelti, o Van Helsingas savo tyliu, katės žingsniu priėjo prie lovos.

Kai pakėliau užuolaidą ir ryto saulė užliejo kambarį, išgirdau tylų profesoriaus įkvėpimo šnypštimą, ir, žinodamas, koks jis retas, širdį persmelkė mirtina baimė. Man prieinant, jis atsitraukė, ir jo siaubo šūksnis „Gott in Himmel!“ nereikalavo jokio patvirtinimo iš kankinamo veido. Jis pakėlė ranką ir parodė į lovą, o jo geležinis veidas buvo įtemptas ir pelenų baltumo. Pajutau, kaip keliai ima drebėti.

Ten ant lovos, regis, apalpusi, gulėjo vargšė Liusė, baisiau balta ir išblyškusi nei bet kada. Net lūpos buvo baltos, o dantenos, regis, susitraukė nuo dantų, kaip kartais matome lavone po ilgos ligos. Van Helsingas pakėlė koją trypti iš pykčio, bet viso gyvenimo instinktas ir ilgi įpročio metai jį sustabdė, ir vėl švelniai ją padėjo.

– Greitai! – tarė jis. – Atneškite brendžio.

Nulėkiau į valgomąjį ir grįžau su grafinu. Jis suvilgė vargšes baltas lūpas, ir kartu trynėme delną, riešą ir širdies sritį. Jis pačiupinėjo širdį ir po kelių kankinamų laukimo akimirkų tarė:

– Dar nevėlu. Ji plaka, nors silpnai. Visas mūsų darbas nueina veltui; turime pradėti iš naujo. Dabar nėra čia jauno Artūro; šįkart turiu kreiptis į jus patį, drauge Džonai.

Kalbėdamas jis naršė krepšį ir traukė perpylimo instrumentus; aš nusivilkau švarką ir atsiraitojau marškinių rankovę. Tuo metu negalima buvo duoti opiato ir jo nereikėjo; tad nedelsdami pradėjome operaciją. Po kiek laiko, ir tas laikas neatrodė trumpas, nes savo kraujo netekimas, kad ir kaip noriai jis duodamas, yra baisus jausmas, Van Helsingas įspėjamai pakėlė pirštą.

– Nejudėkite, – tarė jis, – bet bijau, kad su augančia jėga ji gali pabusti; ir tai sukeltų pavojų, o, tokį didelį pavojų. Bet imsiuosi atsargumo. Duosiu poodinę morfijaus injekciją.

Greitai ir vikriai įvykdė savo ketinimą. Poveikis Liusei nebuvo blogas, nes apalpimas, regis, subtiliai perėjo į narkotinį miegą. Su asmeniniu pasididžiavimu mačiau, kaip silpnas spalvos atspalvis grįžta į išblyškusius skruostus ir lūpas. Niekas nežino, kol to nepatiria, ką reiškia jausti, kaip tavo gyvybės kraujas teka į mylimos moters gyslas.

Profesorius kritiškai mane stebėjo.

– Užteks, – tarė jis.

– Jau? – paprieštaravau. – Iš Arto paėmėte daug daugiau.

Į tai jis liūdnai nusišypsojo ir atsakė:

– Jis jos mylimasis, jos sužadėtinis. Jūs turite darbo, daug darbo jai ir kitiems; ir to dabar užteks.

Baigę operaciją, jis rūpinosi Liuse, o aš pirštais spaudžiau savo pjūvį. Atsiguliau, kol jis turės laiko manimi pasirūpinti, nes jaučiausi silpnas ir truputį pykino. Po kiek laiko jis sutvarstė žaizdą ir pasiuntė mane žemyn išgerti taurės vyno. Man išeinant iš kambario, jis nusekė paskui ir pusiau šnibždėdamas tarė:

– Atminkite, apie tai nieko negalima sakyti. Jei mūsų jaunas mylimasis netikėtai pasirodytų, kaip anksčiau, nė žodžio jam. Tai jį ir išgąsdintų, ir sukeltų pavydą. Neturi būti nieko. Taigi!

Kai grįžau, jis atidžiai į mane pažvelgė ir tarė:

– Jums ne taip jau daug blogiau. Eikite į kambarį, atsigulkite ant savo sofos ir kurį laiką pailsėkite; paskui daug papusryčiaukite ir ateikite čia pas mane.

Vykdžiau jo nurodymus, nes žinojau, kokie jie teisingi ir išmintingi. Atlikau savo dalį, o dabar kita pareiga buvo išlaikyti jėgas. Jaučiausi labai silpnas, ir silpnumas šiek tiek nuslopino nuostabą dėl to, kas nutiko. Tačiau užmigau ant sofos vis galvodamas, kaip Liusei taip pablogėjo ir kaip ji galėjo netekti tiek kraujo, nors niekur nėra jokio ženklo. Manau, ta nuostaba tęsėsi ir sapnuose, nes miegant ir budint mintys visada grįždavo prie mažų įdūrimų jos kakle ir suplėšytos, išsekusios jų kraštų išvaizdos, nors jie ir maži.

Liusė miegojo iki gerokai įdienojus, o pabudusi buvo gana sveika ir stipri, nors ne taip, kaip dieną prieš tai. Van Helsingas ją apžiūrėjo, išėjo pasivaikščioti ir paliko mane budėti su griežtu nurodymu neapleisti jos nė akimirkai. Girdėjau jo balsą salėje, klausiantį kelio į artimiausią telegrafą.

Liusė laisvai šnekučiavosi su manimi ir, regis, visiškai nesuprato, kad kas nors nutiko. Stengiausi ją linksminti ir domėti. Kai jos motina atėjo aplankyti, regis, nepastebėjo jokio pokyčio, tik dėkingai man tarė:

– Mes jums tiek daug skolingos, daktare Sevardai, už viską, ką padarėte, bet dabar tikrai turite saugotis nepersidirbti. Pats atrodote išblyškęs. Jums reikia žmonos, kuri jus slaugytų ir šiek tiek prižiūrėtų; štai ko jums reikia!

Tai sakant, Liusė paraudo, nors tik akimirkai, nes vargšės išsekusios gyslos ilgai neištvėrė tokio neįprasto kraujo plūstelėjimo į galvą. Reakcija buvo pernelyg didelis išblyškimas, kai ji maldaujamai pažvelgė į mane. Nusišypsojau, linktelėjau ir pridėjau pirštą prie lūpų; atsidususi ji atsilošė ant pagalvių.

Van Helsingas grįžo po poros valandų ir netrukus man tarė:

– Dabar eikite namo, daug valgykite ir pakankamai gerkite. Sustiprinkite save. Aš lieku čia šiąnakt ir budėsiu su maža panele pats. Mes su jumis turime stebėti atvejį, ir niekas kitas neturi žinoti. Turiu rimtų priežasčių. Ne, neklauskite jų; galvokite, ką norite. Nebijokite galvoti net pats-mažiausiai-tikėtina. Labanakt.

Salėje priėjo dvi kambarinės ir paklausė, ar jos ar viena iš jų negalėtų budėti su panele Liuse. Maldavo leisti; o kai pasakiau, kad daktaro Van Helsingo noras, kad budėtų jis arba aš, labai graudžiai paprašė mane užtarti pas „užsienietį poną“. Mane labai sujaudino jų gerumas. Gal todėl, kad dabar esu silpnas, o gal todėl, kad jų atsidavimas pasireiškė dėl Liusės; nes vėl ir vėl mačiau panašių moters gerumo pavyzdžių. Sugrįžau čia laiku vėlyvai vakarienei; apėjau palatas, viskas gerai; ir užrašiau tai, laukdamas miego. Jis ateina.

Rugsėjo 11 d. Šią popietę nuvykau į Hilinghamą. Radau Van Helsingą puikios nuotaikos, o Liusei daug geriau. Netrukus po mano atvykimo profesoriui atėjo didelis siuntinys iš užsienio. Jis atplėšė jį labai iškilmingai, žinoma, apsimestinai, ir parodė didelį baltų gėlių ryšulį.

– Tai jums, panele Liuse, – tarė jis.

– Man? O, daktare Van Helsingai!

– Taip, mano brangioji, bet ne žaisti. Tai vaistai.

Čia Liusė susiraukė.

– Ne, bet jie ne gerti nuovire ar šlykščiu pavidalu, tad nereikia raukyti tos tokios žavios nosies, arba aš parodysiu savo draugui Artūrui, kokius vargus jam gali tekti kentėti, matant tokį didelį grožį, kurį jis taip myli, taip iškreiptą. Aha, mano gražioji panele, tai ištiesia tą tokią gražią nosį. Tai gydoma, bet jūs nežinote kaip. Aš jį dedu į jūsų langą, aš darau gražų vainiką ir kabinu jį aplink jūsų kaklą, kad gerai miegotumėte. O taip! Jos, kaip lotoso gėlė, verčia užmiršti jūsų vargą. Kvepia taip kaip Letės vandenys ir kaip jaunystės šaltinis, kurio konkistadorai ieškojo Floridose ir randa jį per vėlai.

Jam kalbant, Liusė apžiūrinėjo ir uostė gėles. Dabar numetė jas, pusiau juokdamasi, pusiau bjaurėdamasi:

– O, profesoriau, manau, kad jūs tik iš manęs juokaujate. Juk šios gėlės tik paprastas česnakas.

Mano nuostabai, Van Helsingas atsistojo ir visu griežtumu, geležinį žandikaulį sukandęs, kuokštuotiems antakiams susiėjus, tarė:

– Nežaiskite su manimi! Aš niekada nejuokauju! Visame, ką darau, yra niūrus tikslas; ir įspėju jus, kad man netrukdytumėte. Saugokitės, dėl kitų, jei ne dėl savęs.

Paskui, pamatęs vargšę Liusę išsigandusią, kaip ji ir galėjo, kalbėjo švelniau:

– O, mažoji panele, mano brangioji, nebijokite manęs. Darau tik dėl jūsų gero; bet šiose tokiose paprastose gėlėse jums yra didelė galia. Žiūrėkite, pats jas dedu į jūsų kambarį. Pats darau vainiką, kurį turite nešioti. Bet ša! Nesakyti kitiems, kurie klausia tokių smalsių klausimų. Turime klausyti, o tyla yra klusnumo dalis; o klusnumas atves jus stiprią ir sveiką į mylinčias rankas, kurios jūsų laukia. Dabar kurį laiką pasėdėkite. Eime su manimi, drauge Džonai, ir padėsite man papuošti kambarį mano česnaku, kuris net iš Harlemo, kur mano draugas Vanderpulas augina žolę šiltnamiuose visus metus. Turėjau vakar telegrafuoti, kitaip jų čia nebūtų.

Įėjome į kambarį, nešdamiesi gėles. Profesoriaus veiksmai tikrai buvo keisti ir nerandami jokioje man žinomoje farmakopėjoje. Pirmiausia jis uždarė langus ir sandariai užsklendė; paskui paėmė saują gėlių ir ištrynė visus rėmus, lyg norėdamas, kad kiekvienas įeinantis oro gūsis būtų prisotintas česnako kvapo. Paskui tuo kuokštu ištrynė visą durų staktą, viršuje, apačioje ir iš šonų, ir taip pat aplink židinį. Visa tai man atrodė groteskiška, ir netrukus tariau:

– Na, profesoriau, žinau, kad visada turite priežastį tam, ką darote, bet tai tikrai mane glumina. Gerai, kad čia nėra skeptiko, kitaip pasakytų, kad darote kažkokius kerus piktajai dvasiai atbaidyti.

– Galbūt ir darau! – ramiai atsakė jis, pradėdamas pinti vainiką, kurį Liusė turėjo nešioti ant kaklo.

Paskui palaukėme, kol Liusė pasiruoš nakčiai, o kai ji atsigulė, jis pats atėjo ir pritvirtino česnako vainiką aplink jos kaklą. Paskutiniai jo žodžiai jai buvo:

– Saugokitės, kad jo nesujudintumėte; ir net jei kambaryje bus tvanku, šiąnakt neatidarykite nei lango, nei durų.

– Pažadu, – tarė Liusė, – ir tūkstantį kartų dėkoju jums abiem už jūsų gerumą! O, kuo aš nusipelniau tokių draugų?

Kai išėjome iš namo į laukiantį mano vežimėlį, Van Helsingas tarė:

– Šiąnakt galiu ramiai miegoti, o miego man reikia: dvi kelionės naktys, daug skaitymo dieną tarp jų, daug nerimo kitą dieną ir naktis budėti nesumerkus akių. Rytoj anksti rytą ateikite manęs, ir kartu ateisime pamatyti mūsų gražiosios panelės, tiek stipresnės dėl mano „kerų“, kuriuos padariau. Cho! Cho!

Jis atrodė toks tikras, kad aš, prisiminęs savo pasitikėjimą prieš dvi naktis ir jo pražūtingą rezultatą, pajutau baimę ir neaiškų siaubą. Turbūt dėl silpnumo dvejojau tai pasakyti draugui, bet jaučiau tuo stipriau, kaip neišlietas ašaras.

XI skyrius

Liusės Vestenros dienoraštis

Rugsėjo 12 d. Kokie jie visi man geri. Tiesiog myliu tą mielą daktarą Van Helsingą. Įdomu, kodėl jis taip nerimavo dėl tų gėlių. Jis tiesiog mane išgąsdino, toks buvo įnirtęs. Ir vis dėlto turbūt buvo teisus, nes jau jaučiu iš jų paguodą. Kažkodėl šiąnakt nebijau būti viena ir galiu užmigti be baimės. Nekreipsiu dėmesio į jokį plazdenimą už lango. O, ta baisi kova su miegu, kurią taip dažnai pastaruoju metu vedžiau; nemigos skausmas arba miego baimės skausmas, su tokiais nežinomais siaubais, kokius jis man kelia! Kokie palaiminti kai kurie žmonės, kurių gyvenime nėra baimių, nėra siaubo; kuriems miegas yra palaima, ateinanti kas naktį ir nešanti tik mielus sapnus. Na, štai aš šiąnakt, tikėdamasi miego, gulinti kaip Ofelija pjesėje, su „mergelės vainikais ir mergaitišku pabarstymu“. Niekada anksčiau nemėgau česnako, bet šiąnakt jis nuostabus! Jo kvape yra ramybės; jau jaučiu ateinantį miegą. Labanakt visiems.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 13 d. Užsukau į „Berkeley“ ir radau Van Helsingą, kaip visada, punktualų. Iš viešbučio užsakyta karieta laukė. Profesorius paėmė savo krepšį, kurį dabar visada nešiojasi.

Tegu viskas būna užrašyta tiksliai. Mudu su Van Helsingu atvykome į Hilinghamą aštuntą valandą. Rytas buvo nuostabus; ryški saulė ir gaivi ankstyvo rudens nuotaika atrodė lyg gamtos metinio darbo užbaigimas. Lapai geltonavo visokiomis gražiomis spalvomis, bet dar nebuvo pradėję kristi nuo medžių. Įėję sutikome ponią Vestenrą, išeinančią iš rytinio kambario. Ji visada anksti keliasi. Šiltai mus pasveikino ir tarė:

– Džiaugsitės sužinoję, kad Liusei geriau. Mieloji tebemiega. Pažvelgiau į jos kambarį ir ją mačiau, bet neįėjau, kad nesutrikdyčiau.

Profesorius nusišypsojo ir atrodė visai triumfuojantis. Jis patrynė rankas ir tarė:

– Aha! Maniau, kad nustačiau diagnozę. Mano gydymas veikia.

Į tai ji atsakė:

– Neturite visos garbės imti sau, daktare. Liusės būklė šį rytą iš dalies priklauso nuo manęs.

– Kaip jūs turite galvoje, ponia? – paklausė profesorius.

– Na, naktį nerimavau dėl mielo vaiko ir įėjau į jos kambarį. Ji kietai miegojo, taip kietai, kad net mano atėjimas jos nepažadino. Bet kambaryje buvo baisiai tvanku. Visur daugybė tų bjaurių, stipriai kvepiančių gėlių, ir ji net turėjo jų ryšulį aplink kaklą. Bijojau, kad sunkus kvapas bus per daug miela vaikui jos silpnoje būklėje, tad visas išnešiau ir šiek tiek atidariau langą, kad įeitų truputis gryno oro. Būsite ja patenkintas, esu tikra.

Ji nuėjo į savo budoarą, kur paprastai anksti pusryčiauja. Jai kalbant, stebėjau profesoriaus veidą ir mačiau jį tampant pelenų pilkumo. Jis sugebėjo išlaikyti savitvardą, kol vargšė ponia buvo šalia, nes žinojo jos būklę ir koks žalingas būtų sukrėtimas; net nusišypsojo jai, laikydamas duris, kad praeitų į kambarį. Bet tą akimirką, kai ji dingo, staiga ir jėga įtraukė mane į valgomąjį ir uždarė duris.

Tada pirmą kartą gyvenime pamačiau Van Helsingą palūžusį. Jis iškėlė rankas virš galvos kažkokioje nebyloje neviltyje, paskui bejėgiškai suplojo delnais; galiausiai atsisėdo ant kėdės ir, užsidengęs veidą rankomis, ėmė raudoti garsiomis, sausomis raudomis, kurios, regis, kilo iš pačios kankinamos širdies. Paskui vėl pakėlė rankas, lyg kreiptųsi į visą visatą.

– Dieve! Dieve! Dieve! – tarė jis. – Ką mes padarėme, ką padarė ši vargšė būtybė, kad mus taip skaudžiai užgula? Ar tarp mūsų dar yra likimas, atsiųstas iš senojo pagonių pasaulio, kad tokie dalykai turi būti, ir tokiu būdu? Ši vargšė motina, nieko nežinodama ir manydama, kad viskas geriausiam, daro tokį dalyką, kad praranda dukterį kūnu ir siela; o mes negalime jai pasakyti, negalime net įspėti, kitaip ji mirs, ir tada miršta abi. O, kaip mus užgulė! Kaip visos velnių galios prieš mus!

Staiga jis pašoko ant kojų.

– Eime, – tarė jis, – eime, turime pamatyti ir veikti. Velniai ar ne velniai, ar visi velniai vienu metu, nesvarbu; vis tiek kovojame su juo.

Jis nuėjo prie lauko durų pasiimti krepšio, ir kartu užlipome į Liusės kambarį.

Dar kartą pakėliau užuolaidą, o Van Helsingas nuėjo prie lovos. Šįkart jis nekrūptelėjo, pažvelgęs į vargšą veidą su tuo pačiu baisiu vaškiniu išblyškimu. Jo veide buvo griežtas liūdesys ir begalinis gailestis.

– Kaip ir tikėjausi, – sumurmėjo jis, su tuo šnypščiu įkvėpimu, kuris tiek reiškė. Be žodžio nuėjo, užrakino duris ir ant stalelio ėmė dėlioti instrumentus dar vienam kraujo perpylimui. Jau seniai supratau, kad to reikia, ir pradėjau vilktis švarką, bet jis sustabdė mane įspėjančia ranka.

– Ne! – tarė jis. – Šiandien jūs turite operuoti. Aš duosiu. Jūs jau nusilpęs.

Kalbėdamas nusivilko švarką ir atsiraitojo marškinių rankovę.

Vėl operacija; vėl migdomieji; vėl kiek spalvos grįžta į pelenų skruostus ir reguliarus sveiko miego kvėpavimas. Šįkart budėjau aš, o Van Helsingas atsigavo ir ilsėjosi.

Netrukus jis pasinaudojo proga pasakyti poniai Vestenrai, kad be jo sutikimo ji neturi nieko išnešti iš Liusės kambario; kad gėlės turi gydomąją vertę, o jų kvapo įkvėpimas yra gydymo dalis. Paskui pats perėmė atvejo priežiūrą, sakydamas, kad budės šią naktį ir kitą ir praneš man, kada ateiti.

Po dar valandos Liusė pabudo žvali ir šviesi ir, regis, nedaug nukentėjusi nuo savo baisaus išbandymo.

Ką visa tai reiškia? Pradedu svarstyti, ar mano ilgas įprotis gyventi tarp bepročių nepradeda veikti mano paties smegenų.

Liusės Vestenros dienoraštis

Rugsėjo 17 d. Keturios dienos ir naktys ramybės. Vėl tampu tokia stipri, kad vos save pažįstu. Tarsi būčiau perėjusi kokį ilgą košmarą ir ką tik pabudusi išvydau gražią saulę ir pajutau aplink gaivų ryto orą. Miglotai pusiau prisimenu ilgus neramius laukimo ir baimės laikus; tamsą, kurioje nebuvo net vilties skausmo, kad dabartinis vargas būtų aštresnis; o paskui ilgus užmaršties ruožus ir grįžimą į gyvenimą, kaip naras, kylantis per didelį vandens slėgį. Tačiau nuo tada, kai su manimi daktaras Van Helsingas, visi šie blogi sapnai, regis, praėjo; garsai, kurie mane anksčiau mirtinai gąsdino, plazdenimas į langus, tolimi balsai, kurie atrodė tokie artimi, šiurkštūs garsai, sklidę nežinia iš kur ir liepę daryti nežinia ką, visi liovėsi. Dabar einu miegoti visai nebijodama miego. Net nebandau budėti. Visai pamėgau česnaką, ir kasdien man iš Harlemo atkeliauja jo dėžė. Šiąnakt daktaras Van Helsingas išvyksta, nes dienai turi būti Amsterdame. Bet manęs nereikia saugoti; esu pakankamai sveika, kad likčiau viena. Ačiū Dievui dėl mamos, dėl mielo Artūro ir dėl visų mūsų draugų, kurie tokie malonūs! Net nepajusiu pokyčio, nes praėjusią naktį daktaras Van Helsingas ilgai miegojo savo kėdėje. Du kartus pabudusi radau jį miegantį; bet nebijojau vėl užmigti, nors šakos ar šikšnosparniai ar kažkas beveik piktai plazdeno į langų stiklus.

„The Pall Mall Gazette“, rugsėjo 18 d.

PABĖGĘS VILKAS

PAVOJINGAS MŪSŲ KORESPONDENTO NUOTYKIS

Pokalbis su zoologijos sodo prižiūrėtoju

Po daugybės paklausimų ir beveik tiek pat atsisakymų, nuolat kaip tam tikrą talismaną vartodamas žodžius „Pall Mall Gazette“, sugebėjau surasti zoologijos sodo skyriaus, kuriam priklauso vilkai, prižiūrėtoją. Tomas Bilderis gyvena viename iš namelių aptvare už dramblidės ir kaip tik sėdo prie arbatos, kai jį radau. Tomas ir jo žmona yra svetingi žmonės, pagyvenę ir bevaikiai, ir jei mano patirtas jų svetingumo pavyzdys yra vidutinis, jų gyvenimas turi būti gana patogus. Prižiūrėtojas nesileido į tai, ką vadino „reikalais“, kol nepasibaigė vakarienė ir visi nebuvome sotūs. Tada, stalą nukrausčius, jis užsidegė pypkę ir tarė:

– Na, pone, dabar galit klaust, ko norit. Atleisit, kad nesišnekam apie darbo reikalus prieš valgį. Aš irgi vilkams, šakalams ir hienoms visam mūsų skyriuj pirma duodu arbatėlės, o tik paskui imu jų klaust.

– Ką reiškia „jų klausti“? – paklausiau, norėdamas jį prakalbinti.

– Vienas būdas – kaukšt per galvą su kuolu; kitas – pakasyt už ausų, kai ponai su pinigais nori savo mergoms ką parodyt. Pirmo nelabai paisau, to kaukštelėjimo kuolu prieš metant jiems pietus; bet palaukiu, kol išgers savo šerį ir kavutę, taip sakant, prieš imdamas kasyt už ausų. Atmink, – filosofiškai pridūrė jis, – mumyse daug tos pačios prigimties kaip tuose gyvuliuose. Štai jūs ateinat ir klausinėjat apie mano darbą, o aš toks surūgęs, kad jei ne jūsų prakeiktas pussvaris, būčiau pirma pasiuntęs jus velniop, nei atsakęs. Net kai pašaipiai paklausėt, ar norėčiau, kad paklaustumėt viršininko, ar galit manęs klaust. Be įžeidimo, ar pasiunčiau jus į pragarą?

– Taip.

– O kai pasakėt, kad apskųsit už nepadorią kalbą, tai buvo kaukšt man per galvą; bet pussvaris viską sutaisė. Nesiruošiau muštis, tad palaukiau valgio ir kaukiau kaip vilkai, liūtai ir tigrai. Bet, Dieve mylėk jūsų širdį, dabar, kai senė prikišo man savo arbatinio pyrago gabalą ir išskalavo mane savo prakeiktu senu arbatinuku, o aš užsirūkiau, galit kasyt man už ausų kiek norit, ir iš manęs net urzgimo negausit. Važiuokit su savo klausimais. Žinau, ko atėjot: dėl to pabėgusio vilko.

– Tiksliai. Noriu išgirsti jūsų nuomonę. Tiesiog papasakokite, kaip tai atsitiko; o kai žinosiu faktus, paprašysiu pasakyti, kas, jūsų manymu, buvo priežastis ir kuo, jūsų manymu, viskas pasibaigs.

– Gerai, šeimininke. Štai beveik visa istorija. Tas vilkas, kurį vadinom Bersikeriu, buvo vienas iš trijų pilkųjų, kurie atkeliavo iš Norvegijos pas Džamrachą, ir mes nupirkom iš jo prieš ketverius metus. Geras, gerai išauklėtas vilkas, nekėlė jokių bėdų, apie kurias verta kalbėt. Labiau stebiuosi juo, kad norėjo išeit, nei bet kuriuo kitu gyvuliu čia. Bet ką jau, vilkais negali pasitikėt, kaip ir moterim.

– Nekreipkit į jį dėmesio, pone! – linksmai nusijuokusi įsiterpė ponia Tom. – Jis taip ilgai prižiūri gyvulius, kad, Dievaži, pats panašus į seną vilką! Bet žalos jame nėra.

– Na, pone, vakar praėjus maždaug dviem valandom po šėrimo pirmą kartą išgirdau neramumą. Ruošiau beždžionidėj guolį jaunai pumai, kuri serga; bet išgirdęs klyksmą ir kauksmą tuoj atėjau. Bersikeris pašėlusiai draskė grotas, lyg norėtų išeit. Tą dieną žmonių nedaug, ir arti buvo tik vienas vyras, aukštas, liesas, kumpa nosim ir smailia barzda su keliais baltais plaukais. Žvilgsnis kietas, šaltas, akys raudonos, ir jis man kažkaip nepatiko, nes atrodė, kad jį gyvuliai ir erzina. Ant rankų balti ožkenos odos pirštinės, ir jis parodė man į gyvulius ir sako: „Prižiūrėtojau, šie vilkai dėl kažko sutrikę.“

„Gal dėl jūsų“, sakau, nes man nepatiko, kaip jis šiaušiasi. Nesupyko, kaip tikėjausi, tik nusišypsojo įžūliai, burna pilna baltų aštrių dantų. „O ne, aš jiems nepatikčiau“, sako.

„O taip, patiktumėt“, sakau, pamėgdžiodamas jį. „Jie visada mėgsta kaulą kitą dantims pasivalyt per arbatos laiką, o jūsų jų pilnas maišas.“

Na, keistas dalykas, bet kai gyvuliai pamatė mus besikalbančius, atsigulė, o kai priėjau prie Bersikerio, leido kasyt ausis kaip visada. Tas vyras priėjo ir, Dievaži, ar neįkišo rankos ir nepakasė senam vilkui ausų!

„Atsargiai, – sakau. – Bersikeris greitas.“

„Nieko, – sako jis. – Esu prie jų pripratęs!“

„Pats dirbat šioj srity?“ – sakau, nusiimdamas skrybėlę, nes žmogus, prekiaujantis vilkais ir panašiai, yra geras prižiūrėtojų draugas.

„Ne, – sako, – ne visai šioj srity, bet keletą buvau prisijaukinęs.“ Ir su tuo pakėlė skrybėlę mandagiai kaip lordas ir nuėjo. Senas Bersikeris žiūrėjo paskui jį, kol tas dingo iš akių, paskui nuėjo ir atsigulė kampe ir visą vakarą nebeišlindo. Na, praėjusią naktį, vos pakilus mėnuliui, visi vilkai čia ėmė kaukti. Nebuvo dėl ko kaukti. Niekas nebuvo arti, tik kažkas, regis, šaukė šunį kažkur už sodų, Parko kelyje. Kartą ar du išėjau pažiūrėti, ar viskas gerai, ir buvo gerai, paskui kauksmas liovėsi. Prieš pat dvyliktą apsidairiau prieš eidamas gult, ir, po velnių, priėjęs prieš seno Bersikerio narvą, pamačiau grotas sulaužytas ir išlankstytas, o narvą tuščią. Tai ir viskas, ką žinau tikrai.

– Ar dar kas nors ką matė?

– Vienas mūsų sodininkų tuo metu grįžo namo iš giesmių draugijos, kai pamatė didelį pilką šunį, išeinantį pro sodo gyvatvores. Bent taip sako, bet aš pats tuo nelabai tikiu, nes jei būtų matęs, būtų pasakęs žmonai grįžęs namo, o prisiminė tik po to, kai pasklido žinia apie vilko pabėgimą, ir mes visą naktį ieškojom Bersikerio Parke. Manau, ta giesmių draugija jam į galvą įlindo.

– Dabar, pone Bilderi, ar galite kaip nors paaiškinti vilko pabėgimą?

– Na, pone, – tarė jis įtartinai kukliai, – manau, kad galiu; bet nežinau, ar tenkins jus ši teorija.

– Tikrai tenkins. Jei toks žmogus kaip jūs, kuris iš patirties pažįsta gyvūnus, negali bent gerai spėti, kas gi bandys?

– Na, tada, pone, aš tai aiškinu taip: man atrodo, kad tas vilkas pabėgo todėl, kad norėjo išeit.

Iš to, kaip širdingai Tomas ir jo žmona nusijuokė iš pokšto, supratau, kad jis jau tarnavo anksčiau ir kad visas aiškinimas buvo tik įmantri apgaulė. Negalėjau lygintis pašaipomis su garbingu Tomu, bet maniau žinąs tikresnį kelią į jo širdį, tad tariau:

– Dabar, pone Bilderi, laikysime, kad pirmas pussvaris atidirbtas, o šis jo brolis laukia atsiėmimo, kai pasakysite, kas, jūsų manymu, nutiks.

– Teisingai, pone, – žvaliai tarė jis. – Atleisit, žinau, kad iš jūsų pasišaipiau, bet senė mirktelėjo, o tai beveik reiškė, kad tęsčiau.

– Na, ir ką tu! – tarė senoji ponia.

– Mano nuomonė tokia: tas vilkas kažkur slepiasi. Sodininkas, kuris neprisiminė, sakė, kad jis lėkė į šiaurę greičiau už arklį; bet netikiu, nes, matot, pone, vilkai nelekia šuoliais kaip ir šunys, jie ne taip sudėti. Vilkai yra puikūs pasakų knygose, ir spėju, kai jie susibėga gaujomis ir persekioja ką nors, kas bijo labiau už juos, gali sukelt velnišką triukšmą ir sukapot į gabalus, kad ir kas tai būtų. Bet, Dieve laimink, tikrame gyvenime vilkas tėra žemas padaras, ne pusės tokio protingumo ar drąsos kaip geras šuo; ir ne ketvirtadalio tokio kovingumo. Šis nepratęs kovot ar net sau pats apsirūpint, ir greičiausiai kažkur aplink Parką slepiasi ir dreba, ir, jei apskritai galvoja, svarsto, kur gaut pusryčių; arba gal nusileido į kokį kiemą ir yra anglių rūsy. Kokia staigmena bus kokiai virėjai, pamačius jo žalias akis, šviečiančias iš tamsos! Jei negaus maisto, ims jo ieškot, ir gal laiku užklius už mėsinės. Jei neužklius, o kokia auklė išeis su kareiviu, palikus kūdikį vežimėly, na, tada nenustebčiau, jei surašyme būtų vienu vaiku mažiau. Tai ir viskas.

Tiesiau jam pussvarį, kai kažkas stuktelėjo į langą, ir pono Bilderio veidas iš nuostabos pailgėjo dvigubai.

– Dieve laimink! – tarė jis. – Juk senas Bersikeris pats grįžo!

Jis nuėjo prie durų ir atidarė; man tai atrodė visiškai nereikalingas veiksmas. Visada maniau, kad laukinis gyvūnas niekada neatrodo taip gerai kaip tada, kai tarp mūsų yra aiškiai patvari kliūtis; asmeninė patirtis šią mintį sustiprino, o ne susilpnino.

Tačiau nieko nėra kaip įprotis, nes nei Bilderis, nei jo žmona apie vilką negalvojo daugiau, nei aš apie šunį. Pats gyvūnas buvo toks taikus ir gerai išauklėtas kaip tas visų paveikslėlių vilkų tėvas, buvęs Raudonkepuraitės draugas, persirengęs ir pelnantis jos pasitikėjimą.

Visa scena buvo nenusakomas komedijos ir graudulio mišinys. Piktasis vilkas, kuris pusę dienos paralyžiavo Londoną ir privertė visus miesto vaikus drebėti savo batuose, stovėjo kažkaip atgailaudamas, ir buvo priimtas ir paglostytas kaip kažkoks vilkiškas sūnus palaidūnas. Senasis Bilderis jį visą apžiūrėjo su švelniausiu rūpesčiu ir, baigęs su savo atgailautoju, tarė:

– Štai, žinojau, kad vargšas senis į kokią bėdą pakliūs; ar nesakiau visą laiką? Galva visa supjaustyta ir pilna dužusio stiklo. Lipo per kokią prakeiktą sieną. Gėda, kad žmonėms leidžia ant sienų viršaus dėti dužusius butelius. Štai kas iš to išeina. Eime, Bersikeri.

Jis paėmė vilką, užrakino narve su mėsos gabalu, kuris bent jau kiekiu atitiko elementarias nupenėto veršio sąlygas, ir nuėjo pranešti.

Aš irgi išėjau pranešti vienintelių išskirtinių žinių, kurios šiandien pateikiamos apie keistą nuotykį zoologijos sode.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 17 d. Po vakarienės kabinete tvarkiau knygas, kurios dėl kitų darbų ir daugybės vizitų pas Liusę liūdnai atsiliko. Staiga durys atsilapojo, ir įpuolė mano pacientas, veidas iškreiptas aistros. Buvau priblokštas, nes kad pacientas pats patektų į viršininko kabinetą, beveik negirdėta. Nė akimirkos nedelsdamas puolė tiesiai į mane. Rankoje laikė stalo peilį, ir, matydamas, kad jis pavojingas, stengiausi laikyti stalą tarp mūsų. Tačiau jis buvo per greitas ir per stiprus: man nespėjus atgauti pusiausvyros, smogė ir gana smarkiai perpjovė kairį riešą. Tačiau jam nespėjus smogti dar kartą, trenkiau dešine, ir jis išsitiesė aukštielninkas ant grindų. Riešas gausiai kraujavo, ant kilimo susidarė nemaža balutė. Mačiau, kad mano draugas nebesiruošia toliau pulti, ir ėmiausi tvarstyti riešą, visą laiką atidžiai stebėdamas parblokštą figūrą. Kai atbėgo prižiūrėtojai ir atkreipėme į jį dėmesį, jo užsiėmimas mane tiesiog supykino. Jis gulėjo ant pilvo ant grindų ir kaip šuo laižė kraują, nukritusį iš mano sužeisto riešo. Jį lengvai sutramdė, ir, mano nuostabai, jis gana ramiai nuėjo su prižiūrėtojais, tik vis kartodamas: „Kraujas yra gyvybė! Kraujas yra gyvybė!“

Dabar negaliu sau leisti netekti kraujo; pastaruoju metu per daug jo netekau savo fiziniam labui, o ilga Liusės ligos įtampa ir jos baisios fazės mane veikia. Esu pernelyg susijaudinęs ir pavargęs, man reikia poilsio, poilsio, poilsio. Laimei, Van Helsingas manęs nekvietė, tad nereikia atsisakyti miego; šiąnakt be jo negalėčiau apsieiti.

Van Helsingo, Antverpenas, telegrama Sevardui, Karfaksas

(Išsiųsta į Karfaksą, Saseksas, nes grafystė nenurodyta; įteikta pavėluotai dvidešimt dviem valandomis.)

Rugsėjo 17 d. Būtinai būkite šiąnakt Hilinghame. Jei ne budėdamas visą laiką, dažnai lankykite ir žiūrėkite, kad gėlės būtų vietoje; labai svarbu; nenuvilkite. Būsiu su jumis kuo greičiau po atvykimo.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 18 d. Skubu į traukinį į Londoną. Van Helsingo telegrama pripildė mane siaubo. Prarasta visa naktis, o iš karčios patirties žinau, kas gali atsitikti per naktį. Žinoma, gali būti, kad viskas gerai, bet kas galėjo atsitikti? Tikrai virš mūsų kabo kažkokia baisi lemtis, jei kiekvienas galimas atsitiktinumas trukdo viską, ką bandome. Pasiimsiu šį cilindrą ir tada galėsiu užbaigti įrašą Liusės fonografu.

Liusės Vestenros paliktas raštelis

Rugsėjo 17 d. Naktis. Rašau tai ir palieku, kad būtų pamatyta, kad niekas dėl manęs nepakliūtų į bėdą. Tai tikslus įrašas to, kas įvyko šiąnakt. Jaučiu, kad mirštu iš silpnumo, ir vos turiu jėgų rašyti, bet tai turi būti padaryta, net jei mirčiau tai darydama.

Atsiguliau kaip įprasta, pasirūpinusi, kad gėlės būtų išdėstytos, kaip nurodė daktaras Van Helsingas, ir greitai užmigau.

Mane pažadino plazdėjimas į langą, kuris prasidėjo po to vaikščiojimo per miegus ant uolos Vitbyje, kai mane išgelbėjo Mina, ir kurį dabar taip gerai pažįstu. Nebijojau, bet labai norėjau, kad daktaras Sevardas būtų kitame kambaryje, kaip sakė daktaras Van Helsingas, kad galėčiau jį pašaukti. Bandžiau užmigti, bet negalėjau. Tada grįžo senoji miego baimė, ir nusprendžiau budėti. Miegas užsispyręs bandė ateiti tada, kai jo nenorėjau; tad, bijodama būti viena, atidariau duris ir šūktelėjau: „Ar yra kas nors?“ Atsakymo nebuvo. Bijojau pažadinti mamą ir vėl uždariau duris. Tada krūmuose lauke išgirdau lyg šuns kauksmą, tik piktesnį ir gilesnį. Priėjau prie lango ir pažvelgiau, bet nieko nemačiau, tik didelį šikšnosparnį, kuris, aišku, daužė sparnais į langą. Tad grįžau į lovą, bet nusprendžiau nemiegoti. Netrukus durys atsidarė, pažvelgė mama; iš mano judėjimo pamačiusi, kad nemiegu, įėjo ir atsisėdo šalia. Ji man dar švelniau ir tyliau nei paprastai tarė:

– Nerimavau dėl tavęs, mieloji, ir atėjau pažiūrėti, ar viskas gerai.

Bijojau, kad ji peršals taip sėdėdama, ir paprašiau atsigulti su manimi, tad ji atsigulė šalia; chalato nenusivilko, nes sakė, kad pabus tik kurį laiką ir grįš į savo lovą. Kol ji gulėjo mano glėbyje, o aš jos, plazdėjimas ir daužymas vėl atėjo prie lango. Ji krūptelėjo, šiek tiek išsigando ir sušuko: „Kas tai?“ Bandžiau ją nuraminti, galiausiai pavyko, ir ji gulėjo tyliai; bet girdėjau, kaip jos vargšė mieloji širdis tebesidaužo baisiai. Po kiek laiko krūmuose vėl pasigirdo žemas kauksmas, netrukus sutrenkė langą, ir ant grindų pažiro daug dužusio stiklo. Užuolaidą atgal nupūtė įsiveržęs vėjas, o dužusių stiklų angoje pasirodė didelio, liesio pilko vilko galva. Mama išsigandusi sušuko, su vargu atsisėdo ir laukiniškai griebė viską, kas galėtų padėti. Be kita ko, griebė gėlių vainiką, kurį daktaras Van Helsingas liepė man nešioti ant kaklo, ir nuplėšė nuo manęs. Sekundę ar dvi ji sėdėjo, rodydama į vilką, jos gerklėje pasigirdo keistas ir baisus gargaliavimas; paskui ji krito, tarsi žaibo trenkta, jos galva smogė man į kaktą, ir akimirką ar dvi man apsisuko galva. Kambarys ir viskas aplink, regis, sukosi. Laikiau akis įsmeigusi į langą, bet vilkas atitraukė galvą, ir begalė mažų taškelių, regis, ėmė pūsti pro dužusį langą, sukdamiesi ir vingiuodami kaip dulkių stulpas, kurį aprašo keliautojai, kai dykumoje siaučia samumas. Bandžiau sujudėti, bet buvo kažkokie kerai, o mielos mamos vargšas kūnas, kuris, regis, jau šalo, nes jos brangi širdis nustojo plakusi, slėgė mane; ir kurį laiką nieko daugiau neprisimenu.

Laikas neatrodė ilgas, bet labai labai baisus, kol vėl atgavau sąmonę. Kažkur netoli skambėjo gedulo varpas; visi šunys apylinkėje kaukė; o mūsų krūmuose, regis, visai už lango, giedojo lakštingala. Buvau apsvaigusi ir apkvaitusi nuo skausmo, siaubo ir silpnumo, bet lakštingalos giesmė atrodė kaip mano mirusios mamos balsas, sugrįžęs mane paguosti. Garsai, regis, pažadino ir kambarines, nes girdėjau jų basas kojas tapenant už mano durų. Pašaukiau, jos įėjo ir, pamačiusios, kas nutiko ir kas gulėjo ant manęs lovoje, suklykė. Vėjas plūstelėjo pro dužusį langą, ir durys užsitrenkė. Jos nukėlė mano brangios mamos kūną ir, man atsikėlus, paguldė jį ant lovos, uždengtą paklode. Jos visos buvo tokios išsigandusios ir nervingos, kad nurodžiau eiti į valgomąjį ir išgerti po taurę vyno. Durys akimirkai atsilapojo ir vėl užsidarė. Kambarinės suklykė ir visos nuėjo į valgomąjį; o aš padėjau turimas gėles ant mano mielos mamos krūtinės. Kai jos ten buvo, prisiminiau, ką man sakė daktaras Van Helsingas, bet nenorėjau jų imti, be to, dabar kas nors iš tarnų budės su manimi. Nustebau, kad kambarinės negrįžta. Šaukiau, bet atsakymo negavau, tad nuėjau į valgomąjį jų ieškoti.

Širdis nusmuko pamačius, kas nutiko. Jos visos keturios gulėjo bejėgės ant grindų, sunkiai kvėpuodamos. Šerio grafinas ant stalo buvo pusiau pilnas, bet aplink tvyrojo keistas, aštrus kvapas. Įtariau ir apžiūrėjau grafiną. Jis kvepėjo laudanu, o pažvelgusi į bufetą pamačiau, kad butelis, kurį mamos gydytojas jai vartoja, o, vartojo, tuščias. Ką daryti? Ką daryti? Vėl esu kambaryje su mama. Negaliu jos palikti, ir esu viena, tik su miegančiais tarnais, kuriuos kažkas apnuodijo. Viena su mirusiąja! Neišdrįstu išeiti, nes pro dužusį langą girdžiu žemą vilko kauksmą.

Oras, regis, pilnas taškelių, plaukiojančių ir besisukančių lango skersvėjyje, o šviesos dega mėlynai ir blausiai. Ką daryti? Dieve, apsaugok mane šiąnakt nuo pikto! Paslėpsiu šį popierių ant krūtinės, kur jį ras, kai ateis mane paruošti laidojimui. Mano mieloji mama mirė! Laikas ir man eiti. Sudie, mielas Artūrai, jei neišgyvensiu šios nakties. Dieve, saugok tave, brangusis, ir Dieve, padėk man!