Mateo Falkonė, 1 dalis
Mateo Falkonė: penki frankai už šieno kupetą
Prie namų atsitempia sužeistas bėglys ir prašo slėptuvės. Dešimtmetis berniukas grasinimų nebijo. Jis tik paklausia: o ką už tai gausiu?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Išėjus iš Porto Vekjo ir patraukus į salos gilumą, žemė gana staigiai ima kilti. Po trijų valandų kelio vingiuotais takais, kuriuos užgriozdina dideli uolų luitai, o kartais perkerta daubos, atsiduri prie labai plačios makijos krašto. Makija yra Korsikos piemenų ir visų, kas susipyko su teisingumu, tėvynė.
Reikia žinoti, kad Korsikos žemdirbys, nenorėdamas vargti tręšdamas lauką, padega kokį miško plotą. Blogiausiu atveju liepsna nueis toliau, negu reikia, bet tebūnie kaip bus: pasėjus žemėje, kurią patręšė ant jos augusių medžių pelenai, derlius tikrai bus geras. Nupjovus varpas (šiaudus palieka, nes rinkti juos per daug vargo), žemėje nesudegusios šaknys kitą pavasarį išleidžia labai tankias atžalas, ir po kelerių metų šios užauga iki septynių ar aštuonių pėdų. Šis savotiškas sužėlęs atžalynas ir vadinamas makija. Jį sudaro įvairiausi medžiai ir krūmai, sumišę ir susipynę, kaip Dievui patinka. Kelią čia žmogus prasiskintų tik su kirviu rankoje, o būna makijų tokių tankių ir sužėlusių, kad į jas neįsibrauna net muflonai.
Jei esi nužudęs žmogų, eik į Porto Vekjo makiją ir gyvensi saugiai, tik turėk gerą šautuvą, parako ir kulkų. Nepamiršk rudo apsiausto su gobtuvu: jis bus ir antklodė, ir čiužinys. Piemenys duos pieno, sūrio ir kaštonų, o teisingumo ir nužudytojo giminių nereikės bijoti, nebent tada, kai teks nusileisti į miestą papildyti šaudmenų.
Kai 18… metais buvau Korsikoje, Mateo Falkonės namai stovėjo už pusės lygos nuo šios makijos. Tame krašte jis buvo laikomas gana turtingu žmogumi. Gyveno kilmingai, tai yra nieko neveikdamas, iš bandų, kurias piemenys, savotiški klajokliai, ganė tai vienur, tai kitur kalnuose. Kai jį pamačiau, praėjus dvejiems metams po įvykio, kurį ketinu papasakoti, jis man pasirodė ne vyresnis kaip penkiasdešimties. Įsivaizduok žemą, bet tvirtą vyrą garbanotais, juodais kaip gagatas plaukais, erelio nosimi, plonomis lūpomis, didelėmis gyvomis akimis ir batų atvarto spalvos veidu.
Jo šaudymo meistriškumas buvo laikomas nepaprastu net tame krašte, kur tiek gerų šaulių. Pavyzdžiui, į mufloną Mateo niekada nebūtų šovęs stambiais šratais, bet iš šimto dvidešimties žingsnių nukaudavo jį viena kulka į galvą arba į petį, kaip pats nuspręsdavo. Naktį su ginklu tvarkėsi taip pat lengvai kaip dieną. Man papasakojo apie tokį jo miklumą, kuris gal pasirodys neįtikimas tam, kas nekeliavo po Korsiką. Už aštuoniasdešimties žingsnių uždegta žvakė būdavo pastatoma už permatomo, lėkštės dydžio popieriaus lapo. Mateo nusitaikydavo, tada žvakę užgesindavo, ir po minutės, visiškoje tamsoje, jis iššaudavo ir pramušdavo lapą tris kartus iš keturių.
Tokie nepaprasti gabumai pelnė Mateo Falkonei didelę šlovę. Sakydavo, kad jis toks pat geras draugas, koks pavojingas priešas. Šiaip buvo paslaugus, šelpė vargšus ir Porto Vekjo apylinkėje su visais gyveno taikiai. Bet apie jį pasakojo, kad Kortėje, kur susirado žmoną, jis labai ryžtingai atsikratė varžovo, garsėjusio ir kare, ir meilėje. Bent jau Mateo buvo priskiriamas vienas šūvis, užklupęs tą varžovą, kai šis skutosi prie mažo veidrodėlio, pakabinto lange. Kai reikalas aprimo, Mateo vedė. Žmona Džuzepa pagimdė jam iš pradžių tris dukteris (dėl to jis niršo), o galiausiai sūnų, kurį jis pavadino Fortunatu. Sūnus buvo šeimos viltis, vardo paveldėtojas. Dukterys gerai ištekėjo: prireikus tėvas galėjo pasikliauti žentų durklais ir karabinais. Sūnui tebuvo dešimt metų, bet jis jau žadėjo daug gero.
Vieną rudens dieną Mateo anksti išėjo su žmona aplankyti vienos savo bandos makijos laukymėje. Mažasis Fortunatas norėjo eiti kartu, bet laukymė buvo per toli, be to, kažkas juk turėjo likti saugoti namų. Tad tėvas nesutiko. Pamatysime, ar neteko jam dėl to gailėtis.
Jo nebuvo jau kelios valandos. Mažasis Fortunatas ramiai gulėjo saulėje, žiūrėjo į mėlynus kalnus ir galvojo, kad kitą sekmadienį eis į miestą pietauti pas dėdę kaporalį, kai jo apmąstymus staiga nutraukė šūvis. Jis atsistojo ir atsisuko į lygumą, iš kur atsklido garsas. Pasigirdo daugiau šūvių, nevienodais tarpais ir vis arčiau. Galiausiai taku, vedančiu iš lygumos į Mateo namus, pasirodė žmogus smaila kalniečio kepure, barzdotas, apskuręs, sunkiai besivelkantis ir besiremiantis šautuvu. Ką tik jam buvo peršauta šlaunis.
Tai buvo banditas, kuris naktį išėjo į miestą parako ir pakeliui pateko į Korsikos voltižierių pasalą. Atkakliai apsigynęs, jis sugebėjo pasitraukti, nuo uolos prie uolos atsišaudydamas, o persekiotojai lipo jam ant kulnų. Tačiau jis tebuvo nedaug atitrūkęs nuo kareivių, o dėl žaizdos nebūtų spėjęs pasiekti makijos anksčiau, nei jį pavys.
Jis priėjo prie Fortunato ir paklausė:
– Tu Mateo Falkonės sūnus?
– Taip.
– O aš Džanetas Sanpjeras. Mane vejasi geltonapykakliai. Paslėpk mane, nes toliau eiti nebegaliu.
– O ką pasakys tėvas, jei paslėpsiu tave be jo leidimo?
– Pasakys, kad gerai padarei.
– Kas žino?
– Greičiau paslėpk mane. Jie jau čia pat.
– Palauk, kol grįš tėvas.
– Kad palaukčiau? Prakeikimas! Po penkių minučių jie bus čia. Nagi, paslėpk mane, nes užmušiu.
Fortunatas atsakė visiškai šaltakraujiškai:
– Tavo šautuvas neužtaisytas, o karčeroje nebėra šovinių.
– Turiu stiletą.
– O ar bėgsi taip greitai kaip aš?
Jis šoktelėjo ir atsidūrė taip, kad nepasiektum.
– Tu ne Mateo Falkonės sūnus! Tai leisi mane suimti prie pat savo namų?
Vaikas, atrodo, susigraudino.
– O ką duosi, jei paslėpsiu? – paklausė prieidamas arčiau.
Banditas pasirausė odinėje kišenėje, kabančioje prie diržo, ir ištraukė penkių frankų monetą, kurią tikriausiai buvo pasilikęs parakui. Pamatęs sidabrą, Fortunatas nusišypsojo, griebė monetą ir tarė Džanetui:
– Nebijok.
Jis tuoj išrausė didelę duobę šieno kupetoje prie namo. Džanetas susirangė joje, o vaikas jį užklojo taip, kad liktų šiek tiek oro kvėpuoti, bet niekas negalėtų įtarti, jog šiene slepiasi žmogus. Dar sugalvojo laukiniui būdingą, gana išradingą gudrybę. Atsinešė katę su kačiukais ir įkurdino juos ant kupetos, kad atrodytų, jog šieno niekas seniai nejudino. Paskui, pastebėjęs kraujo pėdsakus take prie namo, rūpestingai užžėrė juos dulkėmis ir, tai padaręs, vėl visiškai ramiai atsigulė saulėje.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai viskas dėl pinigų,Kai nėra kur trauktis,Pasaulio klasika lietuviškai