Mateo Falkonė, 2 dalis
Mateo Falkonė: berniukas, kuris juokėsi iš kareivių
Prie durų šeši kareiviai, o kraujo pėdsakai baigiasi čia pat. Berniukas juokiasi jiems į akis ir kartoja tėvo vardą. Kiek dar tas vardas jį saugos?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Kas buvo anksčiau
Korsika, namai prie pat makijos, kur slapstosi bėgliai. Mateo Falkonė, geriausias apylinkės šaulys, išėjo su žmona prie bandos, o dešimtmetį sūnų Fortunatą paliko namie. Atsitempė sužeistas banditas Džanetas Sanpjeras ir už penkių frankų monetą gavo slėptuvę šieno kupetoje. Berniukas užkloja jį, ant kupetos pasodina katę su kačiukais, užžeria kraują ir vėl atsigula saulėje.
Po kelių minučių prie Mateo durų jau stovėjo šeši vyrai rudomis uniformomis geltonomis apykaklėmis, vadovaujami adjutanto. Tas adjutantas buvo tolimas Falkonės giminaitis. (Kaip žinoma, Korsikoje giminystę skaičiuoja kur kas toliau negu kitur.) Jis vadinosi Tiodoras Gamba ir buvo veiklus žmogus, kurio banditai labai bijojo, nes kelis jau buvo sumedžiojęs.
– Sveikas, pusbroliuk, – tarė jis priėjęs prie Fortunato. – Kaip tu paaugai! Ar nematei, kad ką tik čia kas nors ėjo?
– O, dar nesu toks didelis kaip jūs, pusbroli, – kvailu veidu atsakė vaikas.
– Dar būsi. Bet sakyk, ar nematei, kad čia kas nors ėjo?
– Ar mačiau, kad kas nors ėjo?
– Taip, žmogus su smaila juodo aksomo kepure ir raudonai bei geltonai išsiuvinėta striuke.
– Žmogus su smaila kepure ir raudonai bei geltonai išsiuvinėta striuke?
– Taip. Atsakyk greičiau ir nekartok mano klausimų.
– Šįryt pro mūsų duris jojo ponas klebonas ant savo arklio Pjero. Paklausė, kaip laikosi tėtis, o aš jam atsakiau…
– Ak, šelmi, gudruolį vaidini! Greičiau sakyk, kur nuėjo Džanetas, nes jo mes ir ieškome. Esu tikras, kad jis pasuko šiuo taku.
– Kas žino?
– Kas žino? Aš žinau, kad tu jį matei.
– Argi matai praeivius, kai miegi?
– Tu nemiegojai, nenaudėli. Šūviai tave pažadino.
– Tai jūs manote, pusbroli, kad jūsų šautuvai taip garsiai šaudo? Tėvo karabinas daug garsesnis.
– Kad tave velnias, prakeiktas nenaudėli! Esu tikras, kad Džaneto tu matei. Gal net paslėpei. Nagi, vyrai, eikite į namą ir pažiūrėkite, ar mūsų žmogaus ten nėra. Jis jau ėjo ant vienos letenos, o jam, tam sukčiui, per daug proto, kad šlubuotų į makiją. Be to, kraujo pėdsakai baigiasi čia.
– O ką pasakys tėtis? – pasišaipydamas paklausė Fortunatas. – Ką jis pasakys sužinojęs, kad į jo namus įėjo, kai jo nebuvo?
– Nenaudėli! – tarė adjutantas Gamba, griebdamas jį už ausies. – Ar žinai, kad man užtenka panorėti, ir užgiedosi kitaip? Gal kai gausi kokius dvidešimt kartų kardo plokštuma, pagaliau prabilsi.
O Fortunatas vis šaipėsi.
– Mano tėvas yra Mateo Falkonė! – išdidžiai tarė jis.
– Ar žinai, šelmi, kad galiu nusivesti tave į Kortę ar į Bastiją? Paguldysiu kalėjimo rūsyje ant šiaudų, su pančiais ant kojų, ir liepsiu nukirsti galvą giljotina, jei nepasakysi, kur Džanetas Sanpjeras.
Išgirdęs tokį juokingą grasinimą, vaikas prapliupo kvatotis. Jis pakartojo:
– Mano tėvas yra Mateo Falkonė!
– Adjutante, – pašnibždėjo vienas voltižierius, – nesipykime su Mateo.
Gamba, aišku, buvo sutrikęs. Jis tyliai tarėsi su kareiviais, kurie jau buvo apžiūrėję visą namą. Ilgai tai netruko, nes korsikiečio trobą sudaro vienas keturkampis kambarys. Baldai yra stalas, suolai, skrynios ir medžioklės bei namų apyvokos reikmenys. O mažasis Fortunatas tuo metu glostė katę ir, atrodo, piktdžiugiškai mėgavosi voltižierių ir pusbrolio sumišimu.
Vienas kareivis priėjo prie šieno kupetos. Pamatė katę ir atsainiai dūrė durtuvu į šieną, gūžtelėdamas pečiais, lyg jaustų, kad tokia atsarga juokinga. Niekas nesujudėjo, o vaiko veide neatsispindėjo nė menkiausias jaudulys.
Adjutantas ir jo vyrai keikėsi kaip įmanydami ir jau rimtai žvalgėsi į lygumą, lyg ketindami grįžti, iš kur atėję. Tada jų vadas, įsitikinęs, kad Falkonės sūnaus grasinimai neveikia, panoro paskutinį kartą pabandyti ir išmėginti glamonių bei dovanų galią.
– Pusbroliuk, – tarė jis, – tu, matau, labai nuovokus vyrukas! Toli nueisi. Bet su manimi žaidi negražų žaidimą. Jei nebijočiau nuliūdinti pusbrolio Mateo, velnias mane griebtų, nusivesčiau tave kartu.
– Na jau!
– Bet kai pusbrolis grįš, papasakosiu jam, kaip buvo, ir už melą jis išplaks tave iki kraujo.
– Nejaugi?
– Pamatysi… Bet klausyk… Būk geras vaikas, ir kai ką tau duosiu.
– O aš, pusbroli, duosiu jums patarimą: jei dar užtruksite, Džanetas bus makijoje, ir tada jo ten ieškoti prireiks daugiau negu vieno tokio narsuolio kaip jūs.
Adjutantas išsitraukė iš kišenės sidabrinį laikrodį, vertą gerų dešimties ekiu.
Kaip tau ši istorija?