Mateo Falkonė, 3 dalis
Mateo Falkonė: sidabrinis laikrodis
Ciferblatas mėlynas, korpusas žėri saulėje, laikrodis sukasi prie pat vaiko nosies. O taku jau artėja tėvas, su šautuvu rankoje ir pirštu ant gaiduko.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Kas buvo anksčiau
Mateo Falkonės sūnus Fortunatas paslėpė sužeistą banditą Džanetą šieno kupetoje. Atėjo voltižieriai su adjutantu Gamba, tolimu šeimos giminaičiu. Berniukas iš jų šaipėsi, grasinimų nebijojo ir kartojo: „Mano tėvas yra Mateo Falkonė!“ Kratą namuose ir durtuvo dūrį į šieną jis ištvėrė nemirktelėjęs. Tada adjutantas išsitraukė iš kišenės sidabrinį laikrodį.
Pastebėjęs, kaip sužibo mažojo Fortunato akys, adjutantas pakėlė laikrodį už plieninės grandinėlės galo ir tarė:
– Šelmi! Norėtum, kad toks laikrodis kabėtų tau ant kaklo. Vaikštinėtum Porto Vekjo gatvėmis išdidus kaip povas, žmonės klaustų: „Kelinta valanda?“, o tu sakytum: „Pažiūrėkite į mano laikrodį.“
– Kai užaugsiu, dėdė kaporalis man padovanos laikrodį.
– Taip, bet tavo dėdės sūnus jau turi… Tiesa, ne tokį gražų kaip šis… Tačiau jis jaunesnis už tave.
Vaikas atsiduso.
– Tai ką, nori šio laikrodžio, pusbroliuk?
Fortunatas, akies kampučiu dirsčiodamas į laikrodį, priminė katiną, kuriam siūlo visą vištą. Jausdamas, kad iš jo šaiposi, katinas nedrįsta tiesti nagų, retkarčiais nusuka akis, kad neapimtų pagunda, bet vis laižosi ūsus ir tarsi sako šeimininkui: „Kokie žiaurūs tavo juokai!“
Tačiau adjutantas Gamba, atrodo, siūlė laikrodį nuoširdžiai. Fortunatas rankos neištiesė, tik karčiai nusišypsojo ir tarė:
– Kodėl šaipotės iš manęs?
– Dievaži, nesišaipau. Tik pasakyk, kur Džanetas, ir laikrodis tavo.
Fortunatas netikėdamas šyptelėjo ir, įsmeigęs juodas akis į adjutanto akis, stengėsi jose įskaityti, kiek galima tikėti jo žodžiais.
– Tegul netenku antpečio, – sušuko adjutantas, – jei už tai neduosiu tau laikrodžio! Vyrai liudininkai, atsisakyti negalėsiu.
Taip kalbėdamas, jis vis artino laikrodį, kol šis beveik palietė išblyškusį vaiko skruostą. Vaiko veidas aiškiai rodė, kaip jo sieloje kovoja godumas ir pagarba svetingumo pareigai. Nuoga krūtinė smarkiai kilnojosi, atrodė, kad jis tuoj uždus. O laikrodis svyravo, sukosi ir kartais kliudydavo jam nosies galiuką.
Pagaliau dešinė ranka pamažu pakilo link laikrodžio. Pirštų galai jį palietė. Jau visu svoriu laikrodis gulėjo jam delne, nors adjutantas dar nepaleido grandinėlės galo… Ciferblatas buvo žydras… Korpusas neseniai nušveistas… Saulėje jis atrodė lyg iš ugnies… Pagunda buvo per didelė.
Fortunatas pakėlė ir kairę ranką ir per petį nykščiu parodė į šieno kupetą, į kurią buvo atsirėmęs. Adjutantas tuoj suprato. Jis paleido grandinėlės galą, ir Fortunatas pajuto, kad laikrodis dabar tik jo. Jis pašoko vikriai kaip danielius ir atsitraukė dešimt žingsnių nuo kupetos, kurią voltižieriai tuoj ėmė versti.
Netrukus šienas sujudėjo, ir iš jo išlindo kruvinas žmogus su durklu rankoje. Bet kai pabandė atsistoti, atšalusi žaizda nebeleido jam išsilaikyti ant kojų. Jis parkrito. Adjutantas puolė ant jo ir išplėšė stiletą. Kad ir kaip jis priešinosi, tuoj buvo tvirtai surištas.
Džanetas, gulėdamas ant žemės, surištas kaip žabų ryšulys, pasuko galvą į vėl priėjusį Fortunatą.
– Tu, kalės…! – tarė jam, daugiau su panieka negu su pykčiu.
Vaikas metė jam gautą sidabro monetą, jausdamas, kad jos nebeužsitarnavo, bet bėglys, atrodo, to judesio nepastebėjo. Labai šaltakraujiškai jis tarė adjutantui:
– Mielas Gamba, eiti negaliu. Teks jums mane nešti į miestą.
– Ką tik bėgai greičiau už stirną, – atkirto žiaurus nugalėtojas. – Bet nesijaudink. Taip džiaugiuosi tave sugavęs, kad nešiau ant nugaros visą lygą ir nepavargčiau. Beje, drauguži, padarysime tau neštuvus iš šakų ir tavo apsiausto, o Krespolio ūkyje rasime arklių.
– Gerai, – tarė belaisvis. – Ant neštuvų paklokite ir truputį šiaudų, kad būtų patogiau.
Kol vieni voltižieriai rengė neštuvus iš kaštonų šakų, o kiti tvarstė Džaneto žaizdą, iš už makijos tako posūkio staiga išniro Mateo Falkonė su žmona. Žmona ėjo sunkiai susilenkusi po didžiuliu kaštonų maišu, o vyras žingsniavo išsipūtęs: vieną šautuvą nešė rankoje, kitą per petį. Mat vyrui nedera nešti jokios kitos naštos, tik ginklus.
Pamatęs kareivius, Mateo pirmiausia pagalvojo, kad jie atėjo jo suimti. Bet kodėl taip pagalvojo? Argi Mateo turėjo kokių nesutarimų su teisingumu? Ne. Jis turėjo gerą vardą. Kaip sakoma, garbingas pilietis. Bet jis buvo korsikietis ir kalnietis, o retas Korsikos kalnietis, gerai pasirausęs atmintyje, neras kokios nuodėmėlės: šūvių, dūrių stiletu ar panašių menkniekių. Mateo sąžinė buvo švaresnė už daugelio kitų, nes jau per dešimt metų jis nebuvo nukreipęs šautuvo į žmogų. Vis dėlto buvo atsargus ir pasirengė, jei reikės, gražiai apsiginti.
– Žmona, – tarė jis Džuzepai, – mesk maišą ir būk pasirengusi.
Ji tuoj paklausė. Padavė jai šautuvą, kabėjusį per petį, nes šis galėjo trukdyti. Rankoje laikomo šautuvo gaiduką užtraukė ir lėtai patraukė link namų, eidamas palei kelią juosiančius medžius, pasirengęs, vos pastebėjęs mažiausią grėsmę, pasislėpti už storiausio kamieno ir šaudyti iš priedangos. Žmona ėjo jam ant kulnų, laikydama atsarginį šautuvą ir šovinių dėtuvę. Kilus mūšiui, geros šeimininkės darbas – užtaisyti vyro ginklus.
Adjutantas irgi labai sunerimo, matydamas, kaip Mateo artėja taip atsargiai, šautuvą atkišęs ir pirštą laikydamas ant gaiduko. „O jeigu Mateo atsitiktų būti Džaneto giminė, – pagalvojo jis, – arba draugas, ir jis panorėtų jį ginti, abiejų jo šautuvų kamšalai pasiektų du iš mūsų taip tikrai, kaip laiškas paštu. O jei nusitaikytų į mane, nepaisydamas giminystės?“
Taip dvejodamas, jis priėmė labai drąsų sprendimą: eiti prie Mateo vienas ir, kreipdamasis kaip į seną pažįstamą, papasakoti, kas atsitiko. Tačiau trumpas nuotolis, skiriantis jį nuo Mateo, jam pasirodė baisiai ilgas.
Kaip tau ši istorija?