Mateo Falkonė, 4 dalis
Mateo Falkonė: išdaviko namai
Surištas bėglys spjauna ant slenksčio ir ištaria vieną žodį. Mateo neatsako. Dešimt minučių tyli žiūrėdamas į sūnų, paskui liepia eiti paskui jį.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Už sidabrinį laikrodį dešimtmetis Fortunatas parodė, kur slepiasi banditas Džanetas. Sužeistasis ištrauktas iš šieno ir surištas, jam daromi neštuvai. Tada iš makijos grįžta Mateo Falkonė su žmona. Pamatęs kareivius, jis užtraukia šautuvo gaiduką ir lėtai artėja prie namų. Adjutantas Gamba eina jo pasitikti vienas, ir tas trumpas kelias jam atrodo baisiai ilgas.
Adjutantas ėjo vienas, atvirai, ir jau iš tolo šaukė vyrui su šautuvu:
– Ei! Sveikas, senas drauge! – Kaip sekasi, šaunuoli? Čia aš, Gamba, tavo pusbrolis.
Mateo, neatsakydamas nė žodžio, sustojo ir, kol anas kalbėjo, pamažu kėlė šautuvo vamzdį, tad, kai adjutantas priėjo, šis jau žiūrėjo į dangų.
– Sveikas, broli, – tarė adjutantas, tiesdamas ranką. – Seniai tavęs nemačiau.
– Sveikas, broli.
– Užsukau pakeliui pasisveikinti su tavimi ir su pussesere Pepa. Šiandien nuėjome ilgą kelią, bet nuovargio nėra ko gailėti, nes pagavome puikų grobį. Ką tik sučiupome Džanetą Sanpjerą.
– Dievui ačiū! – sušuko Džuzepa. – Praeitą savaitę jis pavogė mums melžiamą ožką.
Šie žodžiai pradžiugino Gambą.
– Vargšas, – tarė Mateo, – jis buvo alkanas.
– Tas nenaudėlis gynėsi kaip liūtas, – kiek įsižeidęs tęsė adjutantas. – Nukovė vieną mano voltižierių, ir to dar negana, sulaužė ranką kapralui Šardonui. Bet didelės bėdos nėra, juk tai tik prancūzas… Paskui taip gerai pasislėpė, kad ir velnias nebūtų radęs. Be mano pusbroliuko Fortunato niekada nebūčiau jo suradęs.
– Fortunato! – sušuko Mateo.
– Fortunato! – pakartojo Džuzepa.
– Taip, Džanetas slėpėsi anoje šieno kupetoje, bet pusbroliukas man parodė tą gudrybę. Pasakysiu ir jo dėdei kaporaliui, kad atsiųstų jam gražią dovaną už pastangas. O jo ir tavo vardai bus pranešime, kurį siųsiu ponui generaliniam prokurorui.
– Prakeikimas! – tyliai ištarė Mateo.
Jie priėjo prie būrio. Džanetas jau gulėjo ant neštuvų, pasirengęs kelionei. Pamatęs Mateo šalia Gambos, jis keistai šyptelėjo, paskui, pasisukęs į namų duris, spjovė ant slenksčio ir tarė:
– Išdaviko namai!
Pavadinti Falkonę išdaviku būtų išdrįsęs tik žmogus, pasiryžęs mirti. Geras stileto dūris, kurio nebūtų reikėję kartoti, tuoj būtų atlyginęs už įžeidimą. Tačiau Mateo tik pridėjo ranką prie kaktos kaip sugniuždytas žmogus.
Pamatęs ateinantį tėvą, Fortunatas nuėjo į namus. Netrukus jis vėl pasirodė su dubeniu pieno ir, nuleidęs akis, padavė jį Džanetui.
– Šalin nuo manęs! – griausmingu balsu suriko bėglys. Paskui atsisuko į vieną voltižierių: – Drauge, duok atsigerti.
Kareivis įdėjo jam į rankas gertuvę, ir banditas gėrė vandenį, kurį davė žmogus, su kuriuo ką tik apsikeitė šūviais. Paskui paprašė surišti jam rankas taip, kad jos būtų sukryžiuotos ant krūtinės, o ne už nugaros.
– Mėgstu gulėti patogiai, – pasakė.
Prašymą tuoj įvykdė. Tada adjutantas davė ženklą žygiuoti, atsisveikino su Mateo, kuris jam neatsakė, ir sparčiu žingsniu nusileido į lygumą.
Praėjo beveik dešimt minučių, kol Mateo pravėrė burną. Vaikas neramiai žiūrėjo tai į motiną, tai į tėvą, kuris, pasirėmęs šautuvu, žiūrėjo į jį su sutramdytu pykčiu veide.
– Gražiai pradedi! – pagaliau tarė Mateo ramiu balsu, bet šiurpiu tam, kas jį pažino.
– Tėve! – sušuko vaikas ir ašarodamas žengė pirmyn, lyg norėdamas pulti jam po kojų.
– Šalin nuo manęs! – šūktelėjo Mateo.
Vaikas sustojo ir raudojo nejudėdamas, per kelis žingsnius nuo tėvo.
Priėjo Džuzepa. Ji ką tik pastebėjo laikrodžio grandinėlę, kurios galas kyšojo iš Fortunato marškinių.
– Kas tau davė šį laikrodį? – griežtai paklausė.
– Pusbrolis adjutantas.
Falkonė griebė laikrodį, iš visų jėgų sviedė jį į akmenį ir sudaužė į šipulius.
– Žmona, – tarė jis, – ar šis vaikas mano?
Rudi Džuzepos skruostai tapo plytų spalvos.
– Ką tu sakai, Mateo? Ar žinai, su kuo kalbi?
– Tai štai, šis vaikas yra pirmas mūsų giminėje, kuris padarė išdavystę.
Fortunato raudos ir žagsėjimas sustiprėjo, o Falkonė vis nenuleido nuo jo lūšies akių. Pagaliau jis trenkė šautuvo buože į žemę, tada užsimetė šautuvą ant peties ir vėl patraukė makijos taku, šūktelėjęs Fortunatui eiti paskui. Vaikas paklausė.
Džuzepa nubėgo paskui Mateo ir griebė jį už rankos.
– Tai tavo sūnus, – virpančiu balsu tarė ji, įsmeigusi juodas akis į vyro akis, lyg norėdama įskaityti, kas dedasi jo sieloje.
– Palik mane, – atsakė Mateo. – Aš jo tėvas.
Džuzepa pabučiavo sūnų ir verkdama įėjo į trobą. Ji puolė ant kelių prieš Mergelės paveikslą ir karštai meldėsi. O Falkonė nuėjo taku kokius du šimtus žingsnių ir sustojo tik mažoje dauboje, į kurią nusileido. Šautuvo buože pabadė žemę ir rado ją minkštą, lengvai kasamą. Vieta jam pasirodė tinkama jo sumanymui.
– Fortunatai, eik prie to didelio akmens.
Vaikas padarė, kaip liepta, ir atsiklaupė.
– Sukalbėk maldas.
– Tėve, tėve, nežudykite manęs.
– Sukalbėk maldas! – baisiu balsu pakartojo Mateo.
Vaikas, mikčiodamas ir raudodamas, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir „Tikiu“. Tėvas tvirtu balsu kiekvienos maldos gale atsakydavo:
– Amen!
– Ar tai visos maldos, kurias moki?
– Tėve, dar moku „Sveika, Marija“ ir litaniją, kurios išmokė teta.
– Ji labai ilga, bet nesvarbu.
Vaikas užgesusiu balsu baigė litaniją.
– Baigei?
– O, tėve, pasigailėkite! Atleiskite! Daugiau taip nedarysiu! Taip prašysiu pusbrolio kaporalio, kad Džanetui dovanotų!
Jis dar kalbėjo, kai Mateo užtraukė šautuvo gaiduką ir nusitaikė, sakydamas:
– Tegul Dievas tau atleidžia!
Vaikas iš paskutiniųjų pabandė atsistoti ir apkabinti tėvo kelius, bet nebespėjo. Mateo iššovė, ir Fortunatas krito negyvas.
Nė nežvilgtelėjęs į lavoną, Mateo patraukė atgal namo pasiimti kastuvo, kad palaidotų sūnų. Nespėjo žengti nė kelių žingsnių, kai sutiko Džuzepą, atbėgančią šūvio išgąsdintą.
– Ką tu padarei? – sušuko ji.
– Įvykdžiau teisingumą.
– Kur jis?
– Dauboje. Palaidosiu jį. Jis mirė kaip krikščionis. Užsakysiu už jį mišias. Tegul pasako mano žentui Tiodorui Bjankiui, kad ateitų gyventi pas mus.
Tai naujausia „Mateo Falkonė“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?