Įvykis prie Pelėdų upelio tilto, 1 dalis
Įvykis prie Pelėdų upelio tilto: lenta po kojomis
Jį tuoj pakars nuo geležinkelio tilto. Paskutinę akimirką galvoti apie šeimą jam trukdo vienas garsas. Kas tas kūjis, mušantis vis lėčiau?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Ant geležinkelio tilto šiaurinėje Alabamoje stovėjo žmogus ir žiūrėjo žemyn, į sraunų vandenį dvidešimt pėdų po savimi. Jo rankos buvo už nugaros, riešai surišti virvele. Kaklą tvirtai juosė kilpa. Virvė buvo pririšta prie stambios skersinės sijos virš galvos, o nukarusi jos dalis siekė kelius.
Kelios palaidos lentos, užmestos ant bėgius laikančių pabėgių, buvo atrama jam ir jo budeliams: dviem federalinės kariuomenės eiliniams, kuriems vadovavo seržantas, civiliniame gyvenime galbūt buvęs šerifo padėjėjas. Netoliese ant tos pačios laikinos paklotės stovėjo ginkluotas karininkas su savo laipsnio uniforma. Tai buvo kapitonas.
Abiejuose tilto galuose stovėjo po sargybinį. Šautuvus jie laikė taip, kaip liepia statutas: stačius prieš kairį petį, gaidžiu atremtus į skersai krūtinės ištiestą dilbį. Tai oficiali ir nenatūrali poza, verčianti laikytis tiesiai. Šiems dviem, regis, nepriklausė žinoti, kas vyksta tilto viduryje. Jie tik užtvėrė abu lentinio tako galus.
Už vieno sargybinio nieko nesimatė. Geležinkelis šimtą jardų ėjo tiesiai į mišką, paskui suko ir dingo iš akių. Toliau, be abejo, buvo sargybos postas. Kitame upelio krante driekėsi atvira vieta: švelnus šlaitas, o jo viršuje iš stačių kamienų sukalta užtvara su šaudymo angomis ir viena ambrazūra, iš kurios kyšojo į tiltą nukreiptas žalvarinės patrankos vamzdis.
Šlaito viduryje, tarp tilto ir įtvirtinimo, buvo žiūrovai: viena pėstininkų kuopa, išrikiuota ir stovinti laisvai, šautuvų buožės ant žemės, vamzdžiai kiek palinkę atgal į dešinį petį, rankos sukryžiuotos ant ginklo. Dešinėje rikiuotės pusėje stovėjo leitenantas, kardo smaigalį įrėmęs į žemę, kairę ranką uždėjęs ant dešinės.
Išskyrus ketvertą tilto viduryje, nejudėjo niekas. Kuopa akmeniniais veidais, sustingusi žiūrėjo į tiltą. Į krantus atsisukę sargybiniai galėjo būti statulos, skirtos tiltui papuošti. Kapitonas sunėręs rankas tylėdamas stebėjo, kaip dirba jo pavaldiniai, ir nedavė jokio ženklo. Mirtis yra aukšta asmenybė: kai ji atvyksta iš anksto paskelbta, ją dera sutikti su iškilminga pagarba net tiems, kas su ja geriausiai pažįstami. Pagal karinį etiketą tyla ir nejudrumas yra pagarbos formos.
Žmogus, kurio šio ryto užsiėmimas buvo būti pakartam, atrodė maždaug trisdešimt penkerių. Sprendžiant iš drabužių, jis buvo civilis, plantatorius. Veidas buvo gražus: tiesi nosis, tvirta burna, plati kakta, nuo kurios ilgi tamsūs plaukai buvo sušukuoti tiesiai atgal ir krito už ausų ant gerai pasiūto surduto apykaklės. Jis nešiojo ūsus ir smailią barzdelę, bet ne žandenas. Didelės tamsiai pilkos akys žiūrėjo taip geraširdiškai, kaip vargu ar tikėtumeisi iš žmogaus, kurio kaklas jau kanapių virvėje. Aišku, tai nebuvo koks paprastas žudikas. Dosnus karo kodeksas numato kartuves daugeliui žmonių rūšių, ir džentelmenai iš jų neišbraukti.
Kai pasiruošimas baigėsi, abu eiliniai pasitraukė į šalį ir kiekvienas patraukė lentą, ant kurios ką tik stovėjo. Seržantas atsisuko į kapitoną, atidavė pagarbą ir atsistojo tiesiai jam už nugaros, o šis pasitraukė vienu žingsniu. Taip pasmerktasis ir seržantas liko stovėti abiejuose vienos lentos galuose. Lenta gulėjo ant trijų tilto pabėgių, o tas jos galas, ant kurio stovėjo civilis, beveik, bet ne visai siekė ketvirtą.
Iki šiol lentą vietoje laikė kapitono svoris, dabar – seržanto. Kapitonui davus ženklą, seržantas pasitrauks, lenta pakryps ir pasmerktasis nukris tarp dviejų pabėgių. Jo paties nuomone, sumanyta buvo paprastai ir veiksmingai.
Veido jam neuždengė, akių neužrišo. Valandėlę jis pažiūrėjo į savo „nepatikimą atramą“, paskui leido žvilgsniui nuklysti į putojantį upelį, pašėlusiai lekiantį po kojomis. Jo dėmesį patraukė šokčiojanti medžio šaka, ir akys nusekė ją pasroviui. Kaip lėtai ji, rodos, slinko! Kokia tingi srovė!
Jis užsimerkė, kad paskutines mintis galėtų skirti žmonai ir vaikams. Ankstyvos saulės paauksintas vanduo, rūkas, tūnantis prie krantų kiek toliau pasroviui, įtvirtinimas, kareiviai, ta šaka – visa tai jį blaškė. O dabar jis pajuto naują trukdį. Pro mintis apie artimuosius skverbėsi garsas, kurio jis negalėjo nei nepaisyti, nei suprasti: aštrus, aiškus metalinis smūgis, lyg kalvio kūjis dunkstelėtų į priekalą. Jis skambėjo taip pat.
Jis svarstė, kas tai galėtų būti ir ar tai be galo toli, ar visai šalia. Atrodė, ir viena, ir kita. Garsas kartojosi tolygiai, bet lėtai, kaip laidotuvių varpas. Kiekvieno naujo smūgio jis laukė nekantriai ir – pats nežinojo, kodėl – su baime. Tylos tarpai vis ilgėjo, delsimas vedė iš proto. Smūgiai retėjo, bet stiprėjo ir aštrėjo. Jie smigo į ausį lyg peilio dūriai. Jis bijojo, kad ims klykti.
Tai, ką jis girdėjo, buvo jo laikrodžio tiksėjimas.
Jis atsimerkė ir vėl pamatė vandenį apačioje. „Jei tik išlaisvinčiau rankas, – pagalvojo jis, – galėčiau numesti kilpą ir šokti į upelį. Nerdamas išvengčiau kulkų, stipriai irdamasis pasiekčiau krantą, pasukčiau į mišką ir parsigaučiau namo. Mano namai, ačiū Dievui, kol kas už jų linijų, žmona ir mažieji dar toliau, nei įsiveržėliai yra nužygiavę.“
Šios mintys, kurias čia tenka užrašyti žodžiais, pasmerktojo smegenyse ne gimė, o blykstelėjo. Tą pačią akimirką kapitonas linktelėjo seržantui. Seržantas žengė į šalį.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai nėra kur trauktis,Pasaulio klasika lietuviškai