Įvykis prie Pelėdų upelio tilto, 2 dalis
Įvykis prie Pelėdų upelio tilto: dulkinas raitelis
Prie plantatoriaus vartų dulkinas kareivis paprašo vandens ir lyg tarp kitko pamini sausą medieną po tiltu. Kodėl jis joja atgal ne ta kryptimi?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Ant geležinkelio tilto Alabamoje civilis plantatorius stovi su kilpa ant kaklo ir surištomis rankomis. Po kojomis jam lenta, kurią kitame gale laiko seržanto svoris. Jis bando galvoti apie žmoną ir vaikus, bet girdi tik savo laikrodžio tiksėjimą, ir šmėsteli mintis apie pabėgimą. Kapitonas linkteli. Seržantas žengia į šalį.
Peitonas Farkaras buvo pasiturintis plantatorius iš senos, labai gerbiamos Alabamos šeimos. Būdamas vergvaldys ir, kaip visi vergvaldžiai, politikas, jis, savaime suprantama, nuo pat pradžių palaikė atsiskyrimą ir karštai rėmė Pietų reikalą. Dėl aplinkybių, kurių pasakoti čia nebūtina, jis negalėjo įstoti į tą narsiąją kariuomenę, kuri kovėsi pražūtinguose žygiuose, pasibaigusiuose Korinto žlugimu. Jis pyko dėl šio negarbingo suvaržymo ir ilgėjosi progos pritaikyti jėgas, platesnio kario gyvenimo, galimybės pasižymėti.
Ta galimybė, jautė jis, ateis, kaip karo metu ateina visiems. O kol kas jis darė, ką galėjo. Padėdamas Pietums jis nelaikė per menka jokios paslaugos ir per pavojingu jokio nuotykio, jei tik tai derėjo civiliui, širdyje esančiam kariu. Jis iš tikrųjų ir be didelių išlygų pritarė bent daliai to atvirai niekšiško posakio, kad meilėje ir kare viskas leistina.
Vieną vakarą, kai Farkaras su žmona sėdėjo ant kaimiško suolo prie įvažiavimo į savo valdą, prie vartų prijojo pilkai apsirengęs kareivis ir paprašė atsigerti. Ponia Farkar labai mielai pati, savo baltomis rankomis, atnešė jam vandens. Kol ji ėjo, jos vyras priėjo prie dulkino raitelio ir ėmė nekantriai klausinėti naujienų iš fronto.
– Jenkiai taiso geležinkelius, – pasakė žmogus, – ir ruošiasi naujam puolimui. Jie jau pasiekė Pelėdų upelio tiltą, sutvarkė jį ir šiauriniame krante pasistatė įtvirtinimą. Komendantas išleido visur iškabintą įsakymą: bet kuris civilis, užkluptas besikišant į geležinkelį, jo tiltus, tunelius ar traukinius, bus pakartas be teismo. Aš tą įsakymą mačiau.
– Kaip toli iki Pelėdų upelio tilto? – paklausė Farkaras.
– Kokios trisdešimt mylių.
– Ar šiapus upelio nėra jokių pajėgų?
– Tik sargybos postas pusė mylios nuo tilto, prie geležinkelio, ir vienas sargybinis šiame tilto gale.
– Sakykim, žmogus, civilis, gerai išmanantis kartuves, – nusišypsojo Farkaras, – išsisuktų iš posto ir gal net įveiktų sargybinį. Ką jis galėtų nuveikti?
Kareivis pagalvojo.
– Buvau ten prieš mėnesį, – atsakė jis. – Mačiau, kad praėjusios žiemos potvynis prie medinio polio šiame tilto gale suvertė daugybę rąstgalių ir šakų. Jos dabar sausos ir degtų kaip parakas.
Ponia jau atnešė vandens, ir kareivis atsigėrė. Jis mandagiai jai padėkojo, nusilenkė jos vyrui ir nujojo. Po valandos, jau sutemus, jis vėl prajojo pro plantaciją, šįkart į šiaurę, iš kur buvo atvykęs. Tai buvo federalų žvalgas.
Kai Peitonas Farkaras krito tiesiai žemyn pro tiltą, jis prarado sąmonę ir buvo tarsi jau miręs. Iš šios būsenos jį pažadino – kaip jam atrodė, po amžių – skausmas: aštrus spaudimas gerklėje, o paskui dusulys. Aštrūs, veriantys skausmai tarsi šovė nuo kaklo žemyn per kiekvieną kūno ir galūnių skaidulą. Jie, rodos, lėkė aiškiai išsišakojusiomis linijomis ir tvinksėjo nesuvokiamai greitai, lyg pulsuojančios ugnies srovės, kaitinančios jį iki nepakeliamo karščio. Galvoje jis jautė tik sunkumą, lyg ją būtų užliejęs kraujas.
Šių pojūčių nelydėjo jokia mintis. Protaujanti jo prigimties dalis jau buvo išdilusi. Jis galėjo tik jausti, o jausti reiškė kentėti. Jis suvokė judėjimą. Apgaubtas šviečiančio debesies, kurio dabar buvo tik ugninė širdis, be jokio kūno, jis švytavo neįsivaizduojamais lankais lyg milžiniška švytuoklė.
Ir staiga, baisiai netikėtai, šviesa aplink jį su garsiu teškėjimu šovė aukštyn, ausyse pasigirdo siaubingas gaudimas, ir viskas tapo šalta ir tamsu. Sugrįžo gebėjimas galvoti. Jis suprato, kad virvė nutrūko ir jis įkrito į upelį. Dusino ne labiau nei anksčiau: kilpa ant kaklo jau ir taip smaugė, todėl vanduo nepateko į plaučius. Mirti pakartam upės dugne! Ši mintis jam pasirodė juokinga.
Jis atmerkė akis tamsoje ir pamatė viršuje šviesos atšvaitą, bet kaip toli, kaip nepasiekiamai! Jis vis dar grimzdo, nes šviesa vis blėso, kol liko tik vos įžiūrimas žybsnis. Tada ji ėmė didėti ir ryškėti, ir jis suprato, kad kyla į paviršių. Suprato nenoriai, nes dabar jam buvo labai gera. „Būti pakartam ir nuskandintam, – pagalvojo jis, – nėra taip blogai. Bet nenoriu būti nušautas. Ne, aš nebūsiu nušautas. Tai būtų nesąžininga.“
Jis nejautė, kad stengiasi, bet aštrus skausmas riešuose pranešė, kad jis bando išlaisvinti rankas. Jis stebėjo šią kovą, kaip dykinėtojas žiūri į žonglierių, nesidomėdamas, kuo viskas baigsis. Koks puikus bandymas! Kokia nuostabi, kokia antžmogiška jėga! O, kaip gražiai! Bravo!
Virvelė nukrito. Rankos atsiskyrė ir pakilo aukštyn, ir kylančioje šviesoje jis blankiai matė plaštakas iš abiejų šonų. Jis žiūrėjo su nauju susidomėjimu, kaip pirma viena, paskui kita puola kilpą ant kaklo. Jos nuplėšė ją ir įnirtingai nubloškė į šalį, ir ji raitėsi vandenyje kaip žaltys.
„Uždėkit atgal, uždėkit atgal!“ Jam atrodė, kad jis šaukia tuos žodžius savo rankoms, nes atsilaisvinus kilpai užėjo skausmas, baisesnis už visus iki šiol. Kaklą nežmoniškai maudė, smegenys degė, silpnai plazdenusi širdis smarkiai šoktelėjo, lyg norėtų išsiveržti per burną. Visą kūną laužė ir draskė nepakeliama kančia! Bet neklusnios rankos nekreipė į įsakymą dėmesio. Jos smarkiai, greitais smūgiais žemyn plakė vandenį ir stūmė jį į paviršių.
Jis pajuto, kaip galva išnyra. Saulės šviesa apakino akis, krūtinė mėšlungiškai išsiplėtė, ir su paskutine, aukščiausia kančia plaučiai įgėrė didžiulį gurkšnį oro, kurį jis tuoj pat išleido su klyksmu!
Kaip tau ši istorija?