Įvykis prie Pelėdų upelio tilto, 3 dalis
Įvykis prie Pelėdų upelio tilto: pilka akis
Jis girdi uodo sparnus ir pro taikiklį mato, kokios spalvos sargybinio akis. Srovė neša per lėtai, o leitenantas jau pradeda komandą.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Peitonas Farkaras, Alabamos plantatorius, vieną vakarą išgirdo iš pilko kareivio prie savo vartų, kad Pelėdų upelio tiltą lengva padegti. Kareivis buvo federalų žvalgas. Dabar Farkaras krito pro tiltą su kilpa ant kaklo, bet virvė nutrūko. Po vandeniu jis išlaisvino rankas, numetė kilpą ir su klyksmu išniro į paviršių.
Dabar jis visiškai valdė savo fizinius pojūčius. Jie iš tikrųjų buvo nepaprastai aštrūs ir budrūs. Kažkas baisiame kūno sukrėtime juos taip išaukštino ir ištobulino, kad jie fiksavo tai, ko jis niekada anksčiau nebuvo jutęs. Jis jautė ant veido bangeles ir girdėjo kiekvienos pliaukštelėjimą atskirai.
Jis pažvelgė į mišką upelio krante ir matė atskirus medžius, lapus ir kiekvieno lapo gyslas, net pačius vabzdžius ant jų: skėrius, blizgančiais kūnais muses, pilkus vorus, tiesiančius tinklus nuo šakelės prie šakelės. Jis pastebėjo vaivorykštės spalvas visuose rasos lašuose ant milijonų žolės stiebelių. Uodų, šokančių virš sūkurėlių, zyzimas, laumžirgių sparnų plakimas, vandens vorų kojų mostai, lyg irklai, keliantys valtį, – visa tai skambėjo kaip muzika. Po akimis praslydo žuvis, ir jis girdėjo, kaip jos kūnas perskrodžia vandenį.
Į paviršių jis išniro veidu pasroviui. Po akimirkos regimas pasaulis, rodos, lėtai apsisuko aplink jį kaip aplink ašį, ir jis pamatė tiltą, įtvirtinimą, kareivius ant tilto, kapitoną, seržantą, du eilinius, savo budelius. Jie juodavo žydrame danguje. Jie šaukė ir mojavo, rodydami į jį. Kapitonas buvo išsitraukęs pistoletą, bet nešovė. Kiti buvo beginkliai. Jų judesiai atrodė groteskiški ir baisūs, o kūnai milžiniški.
Staiga jis išgirdo aštrų pokštelėjimą, ir per kelis colius nuo galvos kažkas smarkiai kirto į vandenį, aptaškydamas jam veidą. Jis išgirdo antrą šūvį ir pamatė vieną iš sargybinių su šautuvu prie peties, o nuo vamzdžio kilo lengvas melsvų dūmų debesėlis. Žmogus vandenyje matė, kaip žmogaus ant tilto akis žiūri į jo paties akį pro šautuvo taikiklį. Jis pastebėjo, kad ta akis pilka, ir prisiminė skaitęs, kad pilkos akys yra aštriausios ir kad visi garsūs šauliai jas turėjo. Vis dėlto šis nepataikė.
Priešinga srovė pagavo Farkarą ir pusiau apsuko. Jis vėl žiūrėjo į mišką krante priešais įtvirtinimą. Už jo nugaros nuskambėjo aiškus, aukštas, monotoniškai giedantis balsas. Jis atsklido per vandenį taip aiškiai, kad perrėžė ir nustelbė visus kitus garsus, net bangelių plakimą ausyse. Nors ir nebuvo karys, Farkaras gana dažnai lankėsi stovyklose, kad žinotų, ką reiškia tas neskubus, ištęstas giedojimas su atodūsiais. Leitenantas krante įsitraukė į šio ryto darbą.
Kaip šaltai ir negailestingai, kokia lygia, ramia intonacija, skelbiančia ir įteigiančia vyrams ramybę, kokiais tiksliai atmatuotais tarpais nukrito tie žiaurūs žodžiai:
– Kuopa!.. Ramiai!.. Ant peties!.. Pasiruošt!.. Taikyk!.. Ugnis!
Farkaras nėrė, nėrė kuo giliau. Vanduo ūžė jo ausyse kaip Niagara, bet jis vis tiek išgirdo duslų salvės griausmą ir, vėl kildamas į paviršių, sutiko žvilgančius metalo gabalėlius, keistai suplotus, lėtai siūbuojančius žemyn. Kai kurie palietė jam veidą ir rankas, paskui nukrito, tęsdami savo kelią. Vienas įstrigo tarp apykaklės ir kaklo. Jis buvo nemaloniai šiltas, ir Farkaras jį išplėšė.
Kai dusdamas išniro į paviršių, jis suprato, kad po vandeniu išbuvo ilgai: jis buvo gerokai toliau pasroviui, arčiau išsigelbėjimo. Kareiviai jau beveik baigė užtaisyti. Metaliniai grūstuvai visi vienu metu blykstelėjo saulėje, ištraukti iš vamzdžių, apsisuko ore ir sulindo į savo lizdus. Abu sargybiniai vėl iššovė, kiekvienas sau, ir vėl be naudos.
Persekiojamas žmogus visa tai matė per petį: dabar jis smarkiai plaukė pasroviui. Protas dirbo taip pat energingai kaip rankos ir kojos. Jis galvojo žaibo greičiu:
„Karininkas, – svarstė jis, – antrą kartą nepadarys tokios pedanto klaidos. Nuo salvės išsisukti taip pat lengva, kaip nuo vieno šūvio. Jis tikriausiai jau įsakė šaudyti kiekvienam savo nuožiūra. Padėk man, Dieve, nuo visų neišsisuksiu!“
Per du jardus nuo jo pasigirdo baisus teškėjimas, paskui garsus švilpiantis, tolstantis ūžesys, kuris, rodos, grįžo oru atgal į įtvirtinimą ir užgeso sprogime, sukrėtusiame upę iki pat dugno! Kylanti vandens siena palinko virš jo, užgriuvo, apakino, užspringdino! Į žaidimą įsijungė patranka.
Kai jis, kratydamas galvą, išsilaisvino iš sutrenkto vandens sūkurio, išgirdo, kaip rikošetu atšokęs sviedinys zvimbia oru priekyje, o po akimirkos sviedinys jau traškino ir laužė šakas miške.
„Daugiau jie to nedarys, – pagalvojo jis. – Kitą kartą užtaisys kartečės. Turiu žiūrėti į patranką: dūmai mane perspės. Garsas ateina per vėlai, atsilieka nuo sviedinio. Gera patranka.“
Kaip tau ši istorija?