Įvykis prie Pelėdų upelio tilto, 4 dalis
Įvykis prie Pelėdų upelio tilto: svetimos žvaigždės
Miškas be galo, kelias be vieno šuns lojimo, žvaigždės ne tokios, kokias jis pažinojo. O namai jau visai čia pat. Kur jis iš tikrųjų eina?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Virvei nutrūkus, Peitonas Farkaras iškrito į Pelėdų upelį, išsilaisvino ir plaukia pasroviui nuo tilto. Jo pojūčiai neįprastai paaštrėjo. Sargybiniai šaudo, kuopa paleido salvę, dabar jį apšaudo ir patranka. Jis stebi ją per petį ir laukia kitos kartečės.
Staiga jis pajuto, kad yra sukamas ratu, kaip vilkelis. Vanduo, krantai, miškai, dabar jau tolimas tiltas, įtvirtinimas ir žmonės – viskas susimaišė ir išsiliejo. Iš daiktų liko tik spalvos, apskritos gulsčios juostos, ir nieko daugiau jis nematė. Jį pagavo sūkurys ir nešė tokiu greičiu, sukdamas ir stumdamas į priekį, kad jis apsvaigo ir jam pasidarė bloga.
Po kelių akimirkų jį išmetė ant žvyro prie kairiojo, pietinio upelio kranto, už išsikišusio iškyšulio, kuris paslėpė jį nuo priešų. Staigus sustojimas ir į žvyrą nubrozdinta ranka jį atgaivino, ir jis apsiverkė iš džiaugsmo. Jis įkasė pirštus į smėlį, saujomis bėrė jį ant savęs ir garsiai laimino. Smėlis atrodė kaip deimantai, rubinai, smaragdai. Jis negalėjo sugalvoti nieko gražaus, į ką šis nebūtų panašus.
Medžiai ant kranto buvo milžiniški sodo augalai. Jis pastebėjo aiškią jų išdėstymo tvarką, įkvėpė jų žiedų kvapą. Pro tarpus tarp kamienų švietė keista rausva šviesa, o šakose vėjas grojo Eolo arfų muziką. Jis nebenorėjo baigti savo pabėgimo: buvo patenkintas galėdamas likti šioje nuostabioje vietoje, kol vėl bus pagautas.
Švilpesys ir kartečės barškėjimas šakose aukštai virš galvos pažadino jį iš svajonės. Nepataikęs artileristas pasiuntė jam atsitiktinį atsisveikinimą. Jis pašoko, užbėgo šlaitu aukštyn ir nėrė į mišką.
Visą tą dieną jis ėjo, nustatydamas kryptį pagal saulę. Miškas atrodė begalinis. Niekur nerado jokios properšos, net medkirčių kelio. Jis nė nežinojo, kad gyvena tokioje laukinėje vietoje. Tame atradime buvo kažkas nejauku.
Sutemus jis buvo nuvargęs, nusitrynęs kojas, išbadėjęs. Mintis apie žmoną ir vaikus varė jį toliau. Pagaliau jis rado kelią, kuris, kaip žinojo, vedė teisinga kryptimi. Kelias buvo platus ir tiesus kaip miesto gatvė, bet juo, regis, niekas nevaikščiojo. Palei jį nebuvo nei laukų, nei sodybų. Net šuns lojimas neišdavė, kad čia gyventų žmonės.
Juodi medžių kamienai abiejose pusėse sudarė tiesias sienas, kurios horizonte susiliejo į vieną tašką, tarsi brėžinys perspektyvos pamokoje. Viršuje, kai jis pažvelgė pro šią miško prošvaistę, švietė didžiulės auksinės žvaigždės. Jos atrodė nepažįstamos ir buvo sugrupuotos į keistus žvaigždynus. Jis buvo tikras, kad jos išdėstytos kokia nors tvarka, turinčia slaptą ir piktą prasmę. Miškas abiejose pusėse buvo pilnas keistų garsų, tarp kurių jis vieną, antrą, trečią kartą aiškiai išgirdo šnabždesius nežinoma kalba.
Jam skaudėjo kaklą. Pakėlęs ranką jis pajuto, kad kaklas baisiai ištinęs. Jis žinojo, kad jį juosia juodas ratas ten, kur įsirėžė virvė. Akys buvo tarsi paplūdusios krauju, jis nebegalėjo jų užmerkti. Liežuvis buvo ištinęs iš troškulio. Karštį jis malšino iškišęs jį pro dantis į šaltą orą. Kaip švelniai velėna buvo išklojusi šį nevaikščiotą kelią! Jis nebejautė žemės po kojomis!
Be abejo, nepaisant kančių, jis užmigo eidamas, nes dabar mato kitą vaizdą. O gal tiesiog atsigavo po kliedėjimo. Jis stovi prie savo namų vartų. Viskas taip, kaip paliko, ir viskas šviesu ir gražu ryto saulėje. Tikriausiai ėjo visą naktį. Kai jis atstumia vartus ir žengia plačiu baltu taku, pamato suplazdant moters drabužius. Jo žmona, žvali, gaivi ir miela, nulipa nuo verandos jo pasitikti. Laiptų apačioje ji stovi laukdama, su neapsakomo džiaugsmo šypsena, su neprilygstama grakštumo ir orumo laikysena. O, kokia ji graži! Jis puola pirmyn ištiestomis rankomis.
Kai jau nori ją apkabinti, pajunta svaiginantį smūgį į sprandą. Akinanti balta šviesa nušvinta visur aplink jį, su garsu tarsi patrankos šūvio, o paskui – vien tamsa ir tyla!
Peitonas Farkaras buvo miręs. Jo kūnas su nulaužtu kaklu švelniai siūbavo iš vienos pusės į kitą po Pelėdų upelio tilto sijomis.
Tai naujausia „Įvykis prie Pelėdų upelio tilto“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?