Ovalinis portretas
Sužeistas keliautojas nakvoja apleistoje pilyje. Pastūmęs žvakes, šešėlyje pamato merginos portretą ir tuoj užsimerkia. Ką jis išvydo?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Pilis, į kurią mano kamerdineris išdrįso įsiveržti jėga, kad tik aš, sunkiai sužeistas, nenakvočiau po atviru dangumi, buvo viena iš tų niūrumo ir didybės samplaikų, kurios nuo seno rūsčiai stūkso Apeninuose – ne mažiau tikrovėje nei ponios Radcliffe vaizduotėje. Iš visko sprendžiant, ji buvo palikta laikinai ir visai neseniai. Įsikūrėme viename iš mažiausių ir kukliausiai apstatytų kambarių. Jis buvo atokiame pilies bokšte. Puošmenos jame buvo prabangios, bet nudriskusios ir senoviškos. Sienas dengė gobelenai, jas puošė įvairiausi heraldiniai trofėjai, o šalia jų kabojo neįprastai daug labai gyvai nutapytų naujųjų laikų paveikslų sodriais auksiniais arabeskų rėmais. Tais paveikslais, kabojusiais ne tik ant didžiųjų sienų, bet ir daugybėje kampelių, kurių prireikė dėl keistos pilies architektūros, – tais paveikslais mane, ko gero, sudomino prasidedantis kliedesys, tad liepiau Pedrui užverti sunkias langines, nes jau buvo naktis, uždegti aukštą kandeliabrą prie lovos galvūgalio ir plačiai atskleisti kutuotas juodo aksomo užuolaidas, gaubusias pačią lovą. Norėjau, kad visa tai būtų padaryta, nes ketinau atsiduoti jei ne miegui, tai bent pakaitomis paveikslams ir mažai knygelei, kurią radome ant pagalvės ir kurioje, kaip buvo žadama, tie paveikslai buvo aptarti ir aprašyti.
Ilgai, ilgai skaičiau ir pamaldžiai, atsidavęs žiūrėjau į paveikslus. Greitai ir svaigiai skriejo valandos, ir atėjo gilus vidurnaktis. Kandeliabras stovėjo man nepatogiai, tad, nenorėdamas žadinti snaudžiančio kamerdinerio, pats sunkiai ištiesiau ranką ir pastačiau jį taip, kad šviesa geriau kristų ant knygos.
Bet šio judesio padarinio visai nelaukiau. Gausių žvakių (o jų buvo daug) šviesa dabar krito į kambario nišą, kurią iki tol gaubė tirštas lovos stulpo šešėlis. Taip ryškioje šviesoje išvydau paveikslą, kurio anksčiau visai nebuvau pastebėjęs. Tai buvo portretas jaunos merginos, jau tampančios moterimi. Skubiai žvilgtelėjau į paveikslą ir užsimerkiau. Kodėl taip padariau, iš pradžių nesupratau net pats. Bet kol vokai buvo nuleisti, mintyse ieškojau atsakymo, kodėl juos nuleidau. Tai buvo nevalingas judesys, kad laimėčiau laiko pamąstyti, kad įsitikinčiau, jog akys manęs neapgavo, kad nuraminčiau ir sutramdyčiau vaizduotę ir galėčiau pažvelgti blaiviau ir tvirčiau. Po kelių akimirkų vėl įsmeigiau akis į paveikslą.
Kad dabar matau teisingai, negalėjau ir nenorėjau abejoti, nes pirmasis žvakių blyksnis ant drobės, regis, išsklaidė sapningą sustingimą, kuris jau slinko per mano jausmus, ir vienu mostu grąžino mane į būdravimą.
Portretas, kaip jau sakiau, vaizdavo jauną merginą. Tai buvo tik galva ir pečiai, nutapyti, kaip vadina dailininkai, vinjetės būdu, labai panašiai į tas galvas, kurias taip mėgo Sully. Rankos, krūtinė ir net spindinčių plaukų galai nepastebimai ištirpo neaiškiame, bet giliame šešėlyje, kuris buvo viso paveikslo fonas. Rėmas buvo ovalus, gausiai paauksuotas, su mauriškais filigranais. Kaip meno kūrinys pats paveikslas buvo nepranokstamas. Bet taip staiga ir taip smarkiai mane sukrėsti negalėjo nei meistriškas darbas, nei nemarus veido grožis. Ir jau visai negalėjo būti, kad vaizduotė, išjudinta iš pusmiegio, būtų palaikiusi šią galvą gyvo žmogaus galva. Iškart supratau, kad piešinio, vinjetės ir rėmo ypatumai būtų tokią mintį tuojau pat išsklaidę, nebūtų leidę jai kilti nė akimirkai. Įdėmiai apie tai mąstydamas, gal valandą išbuvau pusiau sėdėdamas, pusiau gulėdamas, akis įsmeigęs į portretą. Pagaliau, supratęs tikrąją jo poveikio paslaptį, vėl atsiguliau. Paveikslo kerai slypėjo išraiškoje, tokioje gyvoje, kad ji iš pradžių mane pritrenkė, o galiausiai sutrikdė, pavergė ir pripildė siaubo.
Su giliu, pagarbiu šiurpu pastačiau kandeliabrą į senąją vietą. Taip paslėpęs nuo akių tai, kas mane taip sujaudino, godžiai griebiausi knygelės, kurioje buvo aptariami paveikslai ir jų istorijos. Atsivertęs numerį, kuriuo buvo pažymėtas ovalinis portretas, perskaičiau šiuos miglotus ir keistai senoviškus žodžius:
„Ji buvo rečiausio grožio mergelė, tiek pat linksma, kiek žavi. Ir pikta buvo ta valanda, kai ji išvydo tapytoją, jį pamilo ir už jo ištekėjo. Jis – aistringas, mąslus, griežtas ir jau turintis nuotaką: savo Meną; ji – rečiausio grožio mergelė, tiek pat linksma, kiek žavi, visa šviesa ir šypsenos, žaisminga it jauna stirnaitė, viską mylinti ir viskuo besirūpinanti; nekenčianti tik Meno, kuris buvo jos varžovas; bijanti tik paletės, teptukų ir kitų nelemtų įrankių, kurie atimdavo iš jos mylimojo veidą. Todėl šiai damai buvo baisu išgirsti, kad tapytojas nori nutapyti ir savo jaunąją nuotaką. Bet ji buvo nuolanki ir klusni ir daugybę savaičių romiai sėdėjo tamsiame, aukštame bokšto kambaryje, kur šviesa ant blyškios drobės lašėjo tik iš viršaus. O jis, tapytojas, didžiavosi savo darbu, kuris slinko iš valandos į valandą, iš dienos į dieną. Ir jis buvo aistringas, laukinis ir niūrus žmogus, paskęstantis svajonėse, tad nematė, kad šviesa, taip šiurpiai krintanti tame vienišame bokšte, sekina sveikatą ir dvasią jo nuotakos, kuri akivaizdžiai nyko visų akyse, tik ne jo. Tačiau ji šypsojosi ir vis šypsojosi, nesiskųsdama, nes matė, kad tapytojas (turėjęs didelę šlovę) jaučia šiame darbe karštą, deginantį malonumą ir dieną naktį triūsia vaizduodamas tą, kuri taip jį mylėjo, bet kasdien vis labiau liūdo ir silpo. Ir išties kai kurie, matę portretą, apie jo panašumą kalbėjo pusbalsiu, kaip apie didį stebuklą ir kaip apie įrodymą ne tik tapytojo galios, bet ir jo gilios meilės tai, kurią taip nepranokstamai pavaizdavo. Bet galiausiai, darbui artėjant prie pabaigos, į bokštą nebebuvo įleidžiamas niekas, nes tapytoją buvo apėmęs pašėlęs darbo įkarštis ir jis retai atitraukdavo akis nuo drobės, net kad pažvelgtų į žmonos veidą. Ir jis nematė, kad spalvos, kurias tepa ant drobės, semiamos iš skruostų tos, kuri sėdi šalia jo. Ir kai praėjo daugybė savaičių ir beliko nedaug: vienas potėpis ties burna ir vienas atspalvis akyje, damos dvasia vėl suplazdėjo, kaip liepsna lempos dugne. Ir tada potėpis buvo padarytas, ir atspalvis uždėtas, ir vieną akimirką tapytojas stovėjo apžavėtas prieš savo sukurtą darbą; bet kitą, dar tebežiūrėdamas, jis ėmė drebėti, visiškai išbalo, apstulbo ir, garsiai sušukęs: ‚Tai iš tiesų pati Gyvybė!‘, staiga atsisuko į savo mylimąją – ji buvo mirusi.“
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Siaubo klasika,Pasaulio klasika lietuviškai,Vėlinių vakarui