Sniego moteris, 1 dalis
Naktis keltininko trobelėje
Pūga, trobelė be lango ir balta moteris, pučianti seniui į veidą. Jaunuolį ji palieka gyvą, bet su viena sąlyga. Ar įmanoma ją ištesėti visą gyvenimą?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: mirtis ar netektis.
Musaši provincijos kaime gyveno du medkirčiai: Mosaku ir Minokičis. Tuo metu, apie kurį pasakoju, Mosaku jau buvo senas, o jo mokinys Minokičis – aštuoniolikos metų jaunuolis. Kasdien jie drauge eidavo į mišką, esantį už kokių penkių mylių nuo kaimo. Kelią į tą mišką kerta plati upė, per kurią keliamasi valtimi. Tiltą ten statė ne kartą, bet kiekvieną sykį jį nunešdavo potvynis. Kai upė patvinsta, joks paprastas tiltas srovės neatlaiko.
Vieną labai šaltą vakarą, Mosaku ir Minokičiui grįžtant namo, juos užklupo smarki pūga. Atėję prie perkėlos, jie pamatė, kad keltininko nėra, o valtis palikta kitame krante. Tokią dieną apie plaukimą negalėjo būti nė kalbos, tad medkirčiai pasislėpė keltininko trobelėje ir dar džiaugėsi radę bent kokią pastogę. Trobelėje nebuvo nei žarijų indo, nei vietos, kur būtų galima susikurti ugnį: vos dviejų tatamių būdelė su vienomis durimis ir be lango. Mosaku ir Minokičis užsklendė duris ir atsigulė ilsėtis, užsikloję šiaudiniais lietpalčiais. Iš pradžių jiems nebuvo labai šalta, ir jie manė, kad pūga greit nurims.
Senis užmigo beveik iš karto, o jaunuolis dar ilgai gulėjo nemiegodamas, klausydamasis baisaus vėjo ir nesiliaujančių sniego kirčių į duris. Upė ūžė, o trobelė siūbavo ir girgždėjo lyg džonka jūroje. Pūga buvo siaubinga, oras šalo su kiekviena akimirka, ir Minokičis drebėjo po lietpalčiu. Bet galiausiai, nepaisant šalčio, užmigo ir jis.
Jį pažadino į veidą pabiręs sniegas. Trobelės durys buvo atplėštos, ir sniego šviesoje (juki-akari) jis pamatė viduje moterį, apsirengusią vien baltai. Ji buvo pasilenkusi virš Mosaku ir pūtė į jį savo kvapą, o tas kvapas buvo lyg ryškūs balti dūmai. Beveik tą pačią akimirką ji atsisuko į Minokičį ir pasilenkė virš jo. Jis bandė šūktelėti, bet negalėjo išleisti nė garso. Balta moteris lenkėsi vis žemiau, kol jos veidas beveik palietė jo veidą, ir jis pamatė, kad ji labai graži, nors nuo jos akių ėmė baimė. Kurį laiką ji tebežiūrėjo į jį, paskui nusišypsojo ir sušnibždėjo:
– Ketinau pasielgti su tavimi taip pat kaip su anuo. Bet negaliu tavęs nepagailėti, nes tu toks jaunas… Tu gražus vaikinas, Minokiči, tad dabar tau nieko nedarysiu. Bet jeigu kada nors kam nors papasakosi – net savo motinai – ką matei šią naktį, aš tai sužinosiu. Ir tada tave nužudysiu… Atsimink, ką pasakiau!
Tai ištarusi, ji nusigręžė ir išėjo pro duris. Tik tada jis vėl galėjo pajudėti: pašoko ir pažvelgė laukan. Bet moters niekur nebuvo matyti, o sniegas siautulingai pustė į trobelę. Minokičis uždarė duris ir užrėmė jas keliais malkų pagaliais. Svarstė, gal duris atvėrė vėjas. Gal jam tik susapnavo, gal sniego žvilgesį tarpduryje jis palaikė baltos moters pavidalu. Bet tikras būti negalėjo. Jis pašaukė Mosaku ir išsigando, nes senis neatsiliepė. Ištiesė tamsoje ranką, palietė Mosaku veidą ir pajuto ledą. Mosaku buvo sustingęs ir miręs…
Auštant pūga nurimo. Kai netrukus po saulėtekio keltininkas grįžo prie perkėlos, rado Minokičį gulintį be sąmonės šalia sušalusio Mosaku kūno. Minokičiu tuoj pat pasirūpino, ir jis greit atsigavo, bet dar ilgai sirgo nuo tos baisios nakties šalčio. Smarkiai jį sukrėtė ir senio mirtis. Tačiau apie baltai apsirengusią moterį jis nepasakė nė žodžio.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Pasaulio klasika lietuviškai,Istorijos prie laužo