Žvėries ženklas, 1 dalis
Pelenai ant dievo kaktos
Girtas anglas Naujųjų naktį užgesina cigarą į dievo statulos kaktą. Minia galėtų jį suplėšyti, bet šventikai ima ir nutyla. Kodėl jį paleido?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: sunki liga.
Tavo dievai ir mano dievai: kas iš mūsų žino, kurie stipresni? Taip sako vietinių patarlė.
Į rytus nuo Sueco, kaip kai kas tvirtina, tiesioginė Apvaizdos valdžia baigiasi: žmogus ten atiduodamas Azijos dievų ir velnių galiai, o Anglikonų Bažnyčios Apvaizda tik retsykiais ir ribotai prižiūri anglus.
Ši teorija paaiškina kai kuriuos visai nereikalingus Indijos gyvenimo baisumus. Galbūt ją galima pritempti ir mano istorijai paaiškinti.
Mano draugas Striklandas iš policijos, kuris apie Indijos vietinius žino tiek, kiek bet kuriam žmogui sveika žinoti, gali paliudyti, kad viskas taip ir buvo. Diumuazas, mūsų gydytojas, irgi matė tai, ką matėme mudu su Striklandu. Išvada, kurią jis iš to padarė, buvo visiškai klaidinga. Dabar jis miręs; mirė gana keistai, bet tai aprašyta kitur.
Kai Flitas atvyko į Indiją, turėjo šiek tiek pinigų ir žemės Himalajuose, netoli vietovės, vadinamos Dharmsala. Viską jam paliko dėdė, ir Flitas atvažiavo to palikimo sutvarkyti. Tai buvo stambus, sunkus, geraširdis ir niekam nekenkiantis žmogus. Vietinius jis, žinoma, pažino menkai ir skundėsi, kad kalba labai sunki.
Naujųjų metų sutikti jis atjojo iš savo kalnų į mūsų garnizono miestelį ir apsistojo pas Striklandą. Naujųjų išvakarėse klube vyko didelė vakarienė, ir gerta buvo tiek, kiek galima atleisti. Kai vyrai suvažiuoja iš tolimiausių Imperijos pakraščių, jie turi teisę pasiautėti. Nuo Pasienio buvo atvykęs būrys Gaudyk-Gyvą vyrukų, kurie per metus nebuvo matę nė dvidešimties baltų veidų ir buvo įpratę joti penkiolika mylių vakarieniauti į kitą fortą, rizikuodami gauti chaiberiečio kulką ten, kur turėtų gulti gėrimas. Naujuoju saugumu jie pasinaudojo iki galo: mėgino žaisti biliardą sode rastu susirietusiu ežiu, o vienas nešiojo biliardo taškų žymėtoją po salę dantyse. Pusė tuzino plantatorių iš pietų šnekėjo apie arklius su Didžiausiu Azijos Melagiu, o šis stengėsi pranokti visas jų istorijas iš karto. Buvo atvykę visi. Visi glaudėme gretas ir skaičiavome praėjusių metų nuostolius: kiek žuvo, kiek liko suluošinta. Gerta buvo labai daug, ir prisimenu, kad traukėme „Auld Lang Syne“ kojomis polo čempionato taurėje, galvomis žvaigždėse, ir prisiekinėjome, kad visi esame brangūs draugai. Paskui vieni iš mūsų išvyko ir aneksavo Birmą, kiti mėgino atverti Sudaną ir patys buvo atverti kudlotųjų karių tuose žiauriuose krūmynuose už Suakimo; vieni pelnė žvaigždžių ir medalių, kiti vedė, ir tai buvo blogai, dar kiti padarė dalykų, kurie buvo dar blogesni, o mes, likusieji, likome savo grandinėse ir stengėmės uždirbti pinigų iš nepakankamos patirties.
Flitas vakarą pradėjo šeriu su karčiąja, iki pat deserto nuosekliai gėrė šampaną, paskui žalią, gerklę plėšiantį Kaprio vyną, stiprų kaip viskis, prie kavos išgėrė benediktino, keturias ar penkias viskio su soda, kad geriau sektųsi biliardas, pusę trečios užkando aštriai keptais kaulais su alumi, o užbaigė senu brendžiu. Todėl kai pusę ketvirtos ryto jis išėjo į aštuonis laipsnius šalčio, labai supyko ant savo žirgo, kam šis kosti, ir mėgino į balną įšokti kaip per ožį. Žirgas ištrūko ir nuėjo į savo arklidę, tad mudu su Striklandu sudarėme Negarbės sargybą ir vedėme Flitą namo.
Kelias ėjo per turgų, pro mažą šventyklėlę, skirtą Hanumanui, beždžionių dievui, kuris yra iškili ir pagarbos verta dievybė. Visi dievai turi gerų savybių, kaip ir visi šventikai. Aš pats Hanumanui teikiu didelę reikšmę ir esu malonus jo žmonėms, didžiosioms pilkosioms kalnų beždžionėms. Niekada nežinai, kada prireiks draugo.
Šventykloje degė šviesa, ir eidami pro šalį girdėjome giesmes giedančius vyrų balsus. Vietinių šventykloje šventikai keliasi bet kuriuo nakties metu pagerbti savo dievo. Mums nespėjus jo sulaikyti, Flitas užbėgo laiptais, patapšnojo per nugaras dviem šventikams ir jau rimtai trynė savo cigaro nuorūkos pelenus į raudono akmens Hanumano statulos kaktą. Striklandas mėgino jį ištempti, bet Flitas atsisėdo ir iškilmingai pareiškė:
– Matai? Žvė… žvėries žženklas! Pats padariau. Gražu, a?
Po pusės minutės šventykla atgijo ir sušurmuliavo, o Striklandas, žinantis, kuo baigiasi dievų išniekinimas, pasakė, kad gali visko nutikti. Dėl savo pareigų, ilgų metų šioje šalyje ir silpnybės maišytis tarp vietinių šventikai jį pažinojo, ir jam buvo nesmagu. Flitas sėdėjo ant žemės ir nesutiko judėti. Sakė, kad „senasis geras Hanumanas“ – labai minkšta pagalvė.
Tada, be jokio perspėjimo, iš nišos už dievo statulos išėjo Sidabrinis Žmogus. Jis buvo visiškai nuogas tame žvarbiame, žvarbiame šaltyje, ir jo kūnas švietė kaip apšerkšnijęs sidabras, nes jis buvo tai, ką Biblija vadina „raupsuotu, baltu kaip sniegas“. Be to, jis neturėjo veido, nes sirgo raupsais jau daug metų, ir liga buvo jį sunkiai prispaudusi. Mudu pasilenkėme kelti Flito, šventykla vis pildėsi ir pildėsi žmonių, kurie, rodės, dygo iš žemės, ir tada Sidabrinis Žmogus puolė mums po rankomis, skleisdamas garsą, lygiai tokį kaip ūdros kniaukimas, apkabino Flitą per liemenį ir nuleido galvą jam ant krūtinės, kol dar nespėjome jo atplėšti. Paskui jis atsitraukė į kampą ir sėdėjo kniaukdamas, o minia užkimšo visas duris.
Šventikai buvo labai įpykę, kol Sidabrinis Žmogus nepalietė Flito. Tas prisiglaudimas juos tarsi išblaivė.
Po kelių tylos minučių vienas šventikas priėjo prie Striklando ir nepriekaištinga anglų kalba tarė:
– Išsiveskite savo draugą. Jis baigė su Hanumanu, bet Hanumanas su juo nebaigė.
Minia prasiskyrė, ir mes išnešėme Flitą į gatvę.
Striklandas labai pyko. Sakė, kad visus tris galėjo subadyti peiliais ir kad Flitas turėtų dėkoti savo laimingai žvaigždei, jog išsisuko sveikas.
Flitas niekam nedėkojo. Sakė, kad nori į lovą. Buvo didingai girtas.
Ėjome toliau, Striklandas tylus ir įtūžęs, kol Flitą ėmė krėsti smarkus drebulys ir išpylė prakaitas. Jis sakė, kad turgaus kvapai neištveriami, ir stebėjosi, kodėl skerdyklas leidžiama laikyti taip arti anglų namų.
– Ar jūs neužuodžiate kraujo? – paklausė Flitas.
Galiausiai paguldėme jį į lovą, kai jau švito, ir Striklandas pakvietė mane dar vienai viskio su soda. Gerdamas jis kalbėjo apie nemalonumą šventykloje ir prisipažino, kad visiškai to nesupranta. Striklandas nekenčia, kai vietiniai jį suglumina, nes jo gyvenimo darbas – įveikti juos jų pačių ginklais. Kol kas jam to nepavyko, bet per penkiolika ar dvidešimt metų jis šiek tiek pasistūmės.
– Jie turėjo mus sumaitoti, – pasakė jis, – o ne kniaukti ant mūsų. Įdomu, ką tai reiškė. Man tai visiškai nepatinka.
Pasakiau, kad šventyklos valdymo komitetas greičiausiai iškels mums baudžiamąją bylą už jų religijos įžeidimą. Indijos baudžiamajame kodekse buvo straipsnis, tiksliai tinkantis Flito nusižengimui. Striklandas atsakė, kad tik ir meldžiasi, kad jie taip padarytų. Prieš išeidamas pažvelgiau į Flito kambarį ir pamačiau, kad jis guli ant dešinio šono ir kasosi kairę krūtinės pusę. Tada septintą ryto, sušalęs, prislėgtas ir nelaimingas, nuėjau gulti.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Siaubo klasika,Pasaulio klasika lietuviškai