Žvėries ženklas, 2 dalis
Žalia šviesa už akių
Rytą ant krūtinės jis randa juodą dėmę ir prašo vis žalesnės mėsos. Žirgai iš baimės siunta dar jam neįėjus. Kas temstant pasikeis jo kambaryje?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: sunki liga.
Kas buvo anksčiau
Naujųjų naktį girtas Flitas užgesino cigarą į Hanumano statulos kaktą. Iš nišos išbėgo beveidis raupsuotasis, Sidabrinis Žmogus, ir prisiglaudė galva prie Flito krūtinės. Šventikas juos paleido, ištaręs: „Jis baigė su Hanumanu, bet Hanumanas su juo nebaigė.“ Auštant Flitas gulėjo kasydamas kairę krūtinės pusę.
Pirmą valandą nujojau pas Striklandą pasiteirauti, kaip Flito galva. Maniau, kad skauda. Flitas pusryčiavo ir atrodė prastai. Nuotaikos jis nebeturėjo: koneveikė virėją, kam šis nepatiekė pusžalio kepsnelio. Žmogus, galintis po tokios nakties valgyti žalią mėsą, yra įdomybė. Taip jam ir pasakiau, o jis nusijuokė.
– Keistus uodus jūs čia auginate, – pasakė jis. – Mane sukandžiojo į skutelius, bet tik vienoje vietoje.
– Parodyk tą įkandimą, – pasakė Striklandas. – Gal nuo ryto jau atslūgo.
Kol kepė kepsnelius, Flitas prasisagstė marškinius ir parodė mums, kairėje krūtinės pusėje, žymę: tikslią juodųjų rozečių, tų penkių ar šešių nelygių ratu išsidėsčiusių dėmių ant leopardo kailio, kopiją. Striklandas pažiūrėjo ir tarė:
– Ryte buvo tik rausva. Dabar pajuodo.
Flitas nubėgo prie veidrodžio.
– Po velnių! – pasakė jis. – Šlykštu. Kas čia?
Negalėjome atsakyti. Tuo metu įnešė kepsnelius, visus raudonus ir sultingus, ir Flitas labai nemaloniai surijo tris. Kramtė tik dešiniaisiais krūminiais ir, griebdamas mėsą dantimis, metė galvą per dešinį petį. Baigęs jis susiprato elgęsis keistai, nes atsiprašydamas pasakė:
– Rodos, dar niekada gyvenime nebuvau toks alkanas. Prarijau kaip strutis.
Po pusryčių Striklandas man pasakė:
– Neišvažiuok. Pabūk čia ir pasilik nakčiai.
Kadangi iki mano namų nuo Striklando nebuvo nė trijų mylių, tas prašymas buvo absurdiškas. Bet Striklandas primygtinai prašė ir jau ketino kažką pridurti, kai Flitas sumišęs pareiškė, kad vėl alkanas. Striklandas nusiuntė žmogų į mano namus parvežti patalynės ir arklio, o mes trise nuėjome į Striklando arklides praleisti laiko iki išjodinėjimo. Žmogui, kuris silpnas arkliams, niekada nenusibosta jų apžiūrinėti, o kai du vyrai šitaip stumia laiką, jie vienas iš kito pasisemia ir žinių, ir melo.
Arklidėse stovėjo penki arkliai, ir niekada neužmiršiu to vaizdo, kai mėginome juos apžiūrėti. Jie tarsi išprotėjo. Stojosi piestu, žviegė, vos neišrovė pririšimo stulpų; prakaitavo, drebėjo, putojo ir ėjo iš proto iš baimės. Striklando arkliai jį pažinojo ne prasčiau už jo šunis, ir dėl to reikalas darėsi dar keistesnis. Išėjome iš arklidžių, bijodami, kad gyvuliai panikoje nesusižeistų. Tada Striklandas grįžo ir pasišaukė mane. Arkliai dar tebebuvo išsigandę, bet leido mums juos raminti ir glostyti, kišo galvas mums į krūtines.
– Jie bijo ne mūsų, – pasakė Striklandas. – Žinai, atiduočiau trijų mėnesių algą, kad tik Skandalas galėtų prakalbti.
Bet Skandalas buvo nebylys ir galėjo tik glaustis prie šeimininko ir pūsti pro šnerves, kaip arkliai daro, kai nori ką nors paaiškinti, bet negali. Flitas priėjo, kol buvome gardiniuose, ir vos arkliai jį pamatė, jų išgąstis vėl prasiveržė. Vos pavyko iš ten ištrūkti neįspirtiems. Striklandas pasakė:
– Atrodo, jie tavęs nemyli, Flitai.
– Nesąmonė, – atsakė Flitas. – Mano kumelė seka paskui mane kaip šuo.
Jis nuėjo prie jos; ji stovėjo atskirame garde. Bet kai jis atstūmė skersinius, kumelė metėsi, parvertė jį ir išlėkė į sodą. Aš nusijuokiau, bet Striklandui nebuvo juokinga. Jis abiem kumščiais suėmė savo ūsus ir tampė juos, kol vos neištraukė. Flitas, užuot leidęsis vytis savo turto, nusižiovavo ir pasakė, kad nori miego. Nuėjo į namą prigulti, o tai buvo kvailas būdas leisti Naujųjų metų dieną.
Striklandas sėdėjo su manimi arklidėse ir klausė, ar nepastebėjau Flito elgesyje ko nors ypatingo. Atsakiau, kad jis valgo kaip žvėris, bet gal taip nutiko dėl gyvenimo vienumoje, kalnuose, toli nuo tokios rafinuotos ir kilnios draugijos kaip, pavyzdžiui, mūsiškė. Striklandui ir vėl nebuvo juokinga. Nemanau, kad jis manęs klausėsi, nes kitas jo sakinys buvo apie žymę ant Flito krūtinės. Pasakiau, kad ją galėjo palikti ispaninės musės arba kad tai galbūt apgamas, ką tik gimęs ir pirmą kartą pasirodęs. Abu sutarėme, kad žiūrėti į ją nemalonu, o Striklandas rado progą pasakyti, kad aš kvailys.
– Dabar negaliu tau pasakyti, ką manau, – tarė jis, – nes pavadintum mane bepročiu. Bet, jei gali, turi pabūti su manimi kelias ateinančias dienas. Noriu, kad stebėtum Flitą, tik nesakyk, ką manai, kol nebūsiu apsisprendęs.
– Bet šį vakarą aš kviestas vakarienės, – pasakiau.
– Aš irgi, – pasakė Striklandas, – ir Flitas irgi. Nebent persigalvotų.
Vaikštinėjome po sodą rūkydami ir nieko nesakydami, nes buvome draugai, o šnekos gadina gerą tabaką, kol pypkės užgeso. Tada nuėjome žadinti Flito. Jis nemiegojo ir nerimastingai kraipėsi po kambarį.
– Klausykit, noriu dar kepsnelių, – pasakė jis. – Galima gauti?
Nusijuokėme ir atsakėme:
– Eik persirengti. Poniai tuoj bus čia.
– Gerai, – tarė Flitas. – Eisiu, kai gausiu kepsnelių. Tik pusžalių, nepamirškit.
Atrodė, kad jis visiškai rimtai. Buvo ketvirta valanda, pusryčiavę buvome pirmą, bet dar ilgai jis reikalavo tų pusžalių kepsnelių. Paskui persirengė jojimo drabužiais ir išėjo į verandą. Jo ponis (kumelė dar nebuvo sugauta) neprisileido jo artyn. Visi trys arkliai buvo nesuvaldomi, išprotėję iš baimės, ir galiausiai Flitas pasakė, kad liks namie ir ko nors užvalgys. Mudu su Striklandu išjojome stebėdamiesi. Mums jojant pro Hanumano šventyklą, išėjo Sidabrinis Žmogus ir pakniaukė į mus.
– Jis ne iš nuolatinių šios šventyklos šventikų, – pasakė Striklandas. – Man ypač norėtųsi jį nutverti.
Tą vakarą hipodrome mūsų šuoliuose nebuvo jokios spyruoklės. Arkliai buvo pavargę ir judėjo taip, tarsi juos jau būtų nujodę.
– Išgąstis po pusryčių jiems buvo per didelis, – pasakė Striklandas.
Tai buvo vienintelė jo pastaba per likusį pasijodinėjimą. Porą kartų jis, rodos, sau po nosimi nusikeikė, bet tai nesiskaito.
Grįžome tamsoje, septintą valandą, ir pamatėme, kad bungale nedega šviesa.
– Neatsakingi niekšai tie mano tarnai! – pasakė Striklandas.
Mano arklys pasistojo piestu prieš kažką ant įvažiavimo tako, ir tiesiai jam po snukiu atsistojo Flitas.
– Ką čia veiki, šliaužiodamas po sodą? – paklausė Striklandas.
Bet abu arkliai metėsi šalin ir vos mūsų nenumetė. Nulipome prie arklidžių ir grįžome pas Flitą, kuris stovėjo keturiomis po apelsinmedžių krūmais.
– Kas, po velnių, tau darosi? – paklausė Striklandas.
– Nieko, visai nieko, – atsakė Flitas, kalbėdamas labai greitai ir neaiškiai. – Sodininkavau, botanizavau, supranti. Žemė nuostabiai kvepia. Manau, eisiu pasivaikščioti, ilgai, visą naktį.
Tada supratau, kad kažkas kažkur yra baisiai negerai, ir pasakiau Striklandui:
– Vakarieniauti neisiu.
– Dieve tave laimink! – atsakė Striklandas. – Na, Flitai, kelkis. Čia pasigausi karštligę. Eime vakarieniauti, tegul uždega lempas. Valgysime visi namie.
Flitas nenoriai atsistojo ir pasakė:
– Jokių lempų, jokių lempų. Čia daug geriau. Pavakarieniaukime lauke ir dar kepsnelių, daug ir pusžalių, kruvinų, su kremzlėmis.
O gruodžio vakaras Šiaurės Indijoje yra žvarbiai šaltas, ir Flito pasiūlymas buvo beprotio pasiūlymas.
– Eik vidun, – griežtai pasakė Striklandas. – Tuojau pat eik vidun.
Flitas atėjo, ir atnešus lempas pamatėme, kad jis tiesiog aplipęs purvu nuo galvos iki kojų. Turbūt voliojosi sode. Jis traukėsi nuo šviesos ir nuėjo į savo kambarį. Jo akys buvo baisios. Už jų švietė žalia šviesa, ne jose, o už jų, jei supranti, ir apatinė to žmogaus lūpa buvo nukarusi.
Striklandas pasakė:
– Šįvakar bus bėdos, didelės bėdos. Nepersirenk jojimo drabužių.
Laukėme ir laukėme, kol Flitas vėl pasirodys, o tuo tarpu užsakėme vakarienę. Girdėjome jį judant savo kambaryje, bet šviesos ten nebuvo. Netrukus iš to kambario pasigirdo ilgas vilko kaukimas.
Žmonės lengvai rašo ir kalba apie stingstantį kraują, apie plaukus, kurie stojasi piestu, ir panašius dalykus. Abu pojūčiai per daug baisūs, kad su jais būtų galima juokauti.
Mano širdis sustojo, tarsi į ją būtų įsmeigtas peilis, o Striklandas išbalo kaip staltiesė.
Kaukimas pasikartojo, ir jam atsiliepė kitas kaukimas, toli už laukų.
Tai ir uždėjo siaubui paauksuotą stogą. Striklandas įsiveržė į Flito kambarį. Aš paskui jį, ir pamatėme, kaip Flitas lipa pro langą. Giliai gerklėje jis leido žvėriškus garsus. Negalėjo mums atsakyti, kai ant jo šaukėme. Jis spjovė.
Ne visai atsimenu, kas buvo toliau, bet manau, kad Striklandas turėjo jį apsvaiginti ilguoju batų nutraukikliu, nes kitaip nebūčiau galėjęs atsisėsti jam ant krūtinės. Flitas nebegalėjo kalbėti, galėjo tik urgzti, ir urzgė kaip vilkas, ne kaip žmogus. Žmogaus dvasia turbūt visą dieną seko ir su prieblanda užgeso. Turėjome reikalą su žvėrimi, kuris kadaise buvo Flitas.
Šis įvykis buvo už bet kokios žmogiškos ir protingos patirties ribų. Mėginau ištarti „pasiutligė“, bet žodis neišėjo, nes žinojau, kad meluoju.
Surišome šį žvėrį odiniais dirželiais nuo pankos, lubinės vėduoklės, virvės, suraišiojome jo nykščius ir didžiuosius kojų pirštus, o į burną įkišome batų šaukštą: tai labai veiksmingas žąslas, jei moki jį įtaisyti. Paskui įnešėme jį į valgomąjį ir nusiuntėme žmogų pas gydytoją Diumuazą, kad tuoj pat atvyktų. Kai išsiuntėme pasiuntinį ir atgavome kvapą, Striklandas pasakė:
– Nieko gero. Čia ne gydytojo darbas.
Aš irgi žinojau, kad jis sako tiesą.
Žvėries galva buvo laisva, ir jis mėtė ją iš šono į šoną. Kas nors įėjęs į kambarį būtų pamanęs, kad dorojame vilko kailį. Tai buvo pats šlykščiausias šio reikalo priedas.
Striklandas sėdėjo įrėmęs smakrą į kumštį, stebėjo ant žemės besirangantį žvėrį ir nieko nesakė. Grumtynėse marškiniai buvo perplėšti ir atidengė juodą rozetės žymę ant kairės krūtinės pusės. Ji buvo iškilusi kaip pūslė.
Tyloje, kol stebėjome, išgirdome kažką lauke: kniaukimą, tokį kaip ūdros patelės. Abu atsistojome, ir, atsakau tik už save, ne už Striklandą, man pasidarė silpna, iš tikrųjų, fiziškai silpna. Vienas kitam sakėme, kaip anie vyrai „Pinafore“, kad tai katė.
Kaip tau ši istorija?