Žvėries ženklas, 3 dalis
Šios dalies spausdinti negalima
Gydytojas rašo mirties priežastį, bet draugas nebetiki gydytojais. Lauke kažkas kniaukia, o ant židinio kaista šautuvo vamzdžiai. Kiek toli jie nueis?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, sunki liga.
Kas buvo anksčiau
Per Naujųjų metų dieną Flitas pakito: ant krūtinės pajuodo leopardo rozetė, jis reikalavo žalios mėsos, nuo jo traukėsi arkliai. Sutemus jis ėmė kaukti kaip vilkas. Striklandas su pasakotoju jį surišo; tai, kas gulėjo ant grindų, jau buvo ne Flitas, o žvėris. Lauke, aplink namą, pasigirdo kniaukimas.
Atvyko Diumuazas, ir dar nebuvau matęs žmogeliuko, taip neprofesionaliai sukrėsto. Jis pasakė, kad tai širdį veriantis pasiutligės atvejis ir kad nieko nebepadarysi. Bet kokios lengvinančios priemonės tik pratęstų kančią. Žvėriui iš burnos ėjo putos. Pasakėme Diumuazui, kad Flitą kartą ar du buvo apkandę šunys. Kas laiko pusę tuzino terjerų, turi tikėtis, kad retkarčiais gaus įkandimą. Diumuazas negalėjo padėti. Jis galėjo tik patvirtinti, kad Flitas miršta nuo pasiutligės. Žvėris tuo metu staugė, nes jam pavyko išspjauti batų šaukštą. Diumuazas pasakė, kad yra pasirengęs patvirtinti mirties priežastį ir kad pabaiga neišvengiama. Jis buvo geras žmogelis ir pasisiūlė pasilikti su mumis, bet Striklandas šio gerumo atsisakė. Nenorėjo nuodyti Diumuazui Naujųjų metų. Paprašė tik, kad viešai neskelbtų tikrosios Flito mirties priežasties.
Taigi Diumuazas išvyko labai sujaudintas, o vos nutilo vežimo ratų garsas, Striklandas pašnibždomis pasakė man savo įtarimus. Jie buvo tokie neįtikėtini, kad jis nedrįso jų ištarti balsu, o man, kuris tikėjau viskuo, kuo tikėjo Striklandas, buvo taip gėda tai pripažinti, kad apsimečiau netikintis.
– Net jei Sidabrinis Žmogus užkerėjo Flitą už Hanumano statulos išniekinimą, bausmė negalėjo užkristi taip greitai.
Man tai šnibždant, šauksmas už namo vėl pakilo, ir žvėris ėmė iš naujo blaškytis, kol išsigandome, kad jį laikantys dirželiai neatlaikys.
– Stebėk! – pasakė Striklandas. – Jei tai pasikartos šešis kartus, imsiu įstatymą į savo rankas. Įsakau tau man padėti.
Jis nuėjo į savo kambarį ir po kelių minučių grįžo su senojo medžioklinio šautuvo vamzdžiais, gabalu meškerės valo, stora virve ir savo sunkia medine lova. Pranešiau, kad kiekvieną kartą konvulsijos prasidėdavo praėjus dviem sekundėms po šauksmo ir kad žvėris, regis, pastebimai silpsta.
Striklandas murmėjo:
– Bet gyvybės jis atimti negali! Gyvybės jis atimti negali!
Pasakiau, nors žinojau, kad ginčijuosi pats su savimi:
– Gal tai katė. Turi būti katė. Jei kaltas Sidabrinis Žmogus, kaip jis drįsta čia ateiti?
Striklandas sukrovė malkas židinyje, įkišo šautuvo vamzdžius į žarijas, ištiesė virvelę ant stalo ir perlaužė pusiau pasivaikščiojimo lazdą. Buvo vienas jardas meškerės valo, vielinėmis apvijomis sustiprintos žarnos, tokios, kokią naudoja mahsirams, didiesiems Indijos karpiams, gaudyti, ir jis surišo abu galus į kilpą.
Tada pasakė:
– Kaip mums jį sugauti? Jį reikia paimti gyvą ir sveiką.
Pasakiau, kad turime pasitikėti Apvaizda ir su polo lazdomis tyliai išeiti į krūmus namo priekyje. Žmogus ar gyvūnas, leidęs tą šauksmą, akivaizdžiai vaikščiojo aplink namą taip reguliariai kaip naktinis sargas. Galėsime palaukti krūmuose, kol jis praeis, ir jį parmušti.
Striklandas šį pasiūlymą priėmė, ir mes pro vonios kambario langą išlindome į priekinę verandą, o paskui per įvažiavimo taką nuėjome į krūmus.
Mėnesienoje matėme raupsuotąjį, einantį už namo kampo. Jis buvo visiškai nuogas, retkarčiais pakniaukdavo ir sustodavo pašokti su savo šešėliu. Vaizdas nebuvo patrauklus, ir pagalvojęs apie vargšą Flitą, kurį toks šlykštus padaras taip pažemino, atmečiau visas abejones ir pasiryžau padėti Striklandui nuo įkaitintų šautuvo vamzdžių iki virvelės kilpos, nuo strėnų iki galvos ir atgal, visais kankinimais, kokių prireiks.
Raupsuotasis akimirkai stabtelėjo prieangyje, ir mes su lazdomis puolėme ant jo. Jis buvo nuostabiai stiprus, ir bijojome, kad gali pabėgti arba būti mirtinai sužeistas, kol jį sugausime. Buvome įsivaizdavę, kad raupsuotieji yra silpni padarai, bet taip nebuvo. Striklandas parmušė jam kojas, o aš uždėjau savo koją jam ant kaklo. Jis šlykščiai kniaukė, ir net per jojimo batus jaučiau, kad jo mėsa nėra švaraus žmogaus mėsa.
Jis daužė mus rankos ir kojų strampais. Apjuosėme jį šunų botago dirželiu per pažastis ir atbulą nutempėme į prieškambarį, o iš ten į valgomąjį, kur gulėjo žvėris. Ten surišome jį lagaminų diržais. Jis nemėgino bėgti, tik kniaukė.
Kai pastatėme jį prieš žvėrį, scena buvo neaprašoma. Žvėris išlinko atgal kaip lankas, tarsi būtų nunuodytas strichninu, ir aimanavo labai graudžiai. Nutiko ir dar keli dalykai, bet jų čia surašyti negalima.
– Manau, buvau teisus, – pasakė Striklandas. – Dabar paprašysime jį išgydyti šį atvejį.
Bet raupsuotasis tik kniaukė. Striklandas apsivyniojo ranką rankšluosčiu ir išėmė šautuvo vamzdžius iš ugnies. Aš prakišau pusę perlaužtos lazdos pro meškerės valo kilpą ir patogiai prisegiau raupsuotąjį prie Striklando lovos. Tada supratau, kaip vyrai, moterys ir maži vaikai gali ištverti žiūrėdami į gyvą deginamą raganą. Nes žvėris aimanavo ant grindų, ir nors Sidabrinis Žmogus neturėjo veido, per tą plokštę, kuri buvo jo vietoje, matėsi slenkantys baisūs jausmai, lygiai kaip karščio bangos ritasi per įkaitusią geležį, pavyzdžiui, per šautuvo vamzdžius.
Striklandas akimirkai užsidengė rankomis akis, ir mes ėmėmės darbo. Šios dalies spausdinti negalima.
Jau ėmė švisti, kai raupsuotasis prakalbo. Iki tol jo kniaukimas nebuvo patenkinamas. Žvėris buvo apalpęs iš nuovargio, o name viešpatavo tyla. Atrišome raupsuotąjį ir liepėme jam išvaryti piktąją dvasią. Jis nušliaužė prie žvėries ir uždėjo ranką ant kairės krūtinės pusės. Tai ir viskas. Paskui jis krito kniūbsčias ir ėmė inkšti, įtraukdamas orą.
Stebėjome žvėries veidą ir matėme, kaip į akis grįžta Flito siela. Tada ant kaktos išpylė prakaitas, o akys, tos žmogaus akys, užsimerkė. Palaukėme valandą, bet Flitas tebemiegojo. Nunešėme jį į jo kambarį ir liepėme raupsuotajam eiti, atiduodami jam lovą ir paklodę nuo lovos nuogumui pridengti, pirštines ir rankšluosčius, kuriais buvome jį lietę, ir botagą, kuriuo buvo apjuostas jo kūnas. Jis apsisiautė paklode ir išėjo į ankstyvą rytą, nei prabilęs, nei pakniaukęs.
Striklandas nusišluostė veidą ir atsisėdo. Tolumoje, mieste, naktinis gongas išmušė septynias.
– Lygiai dvidešimt keturios valandos! – pasakė Striklandas. – O aš padariau pakankamai, kad būčiau atleistas iš tarnybos ir amžiams apgyvendintas beprotnamyje. Ar manai, kad mes nemiegame?
Įkaitęs šautuvo vamzdis buvo nukritęs ant grindų ir svilino kilimą. Kvapas buvo visiškai tikras.
Tą rytą vienuoliktą mudu kartu nuėjome žadinti Flito. Pažiūrėjome ir pamatėme, kad juodoji leopardo rozetė nuo jo krūtinės išnyko. Jis buvo labai mieguistas ir pavargęs, bet vos mus pamatęs pasakė:
– Oi, eikit jūs po velnių. Laimingų Naujųjų metų. Niekada nemaišykit gėrimų. Aš beveik miręs.
– Ačiū už gerą žodį, bet tu pavėlavai, – pasakė Striklandas. – Šiandien jau antrosios rytas. Pramiegojai visą parą ir dar su kaupu.
Atsidarė durys, ir mažasis Diumuazas įkišo galvą. Jis atėjo pėsčias ir manė, kad mes jau rengiame Flitą paskutinei kelionei.
– Atvedžiau slaugę, – pasakė Diumuazas. – Tikriausiai ji gali ateiti dėl to… kas būtina.
– Žinoma! – linksmai pasakė Flitas, atsisėsdamas lovoje. – Vesk savo slauges.
Diumuazas neteko žado. Striklandas išsivedė jį ir paaiškino, kad, matyt, diagnozė buvo klaidinga. Diumuazas liko be žado ir skubiai išėjo iš namų. Jis manė, kad nukentėjo jo profesinė reputacija, ir buvo linkęs pasveikimą priimti kaip asmeninį įžeidimą. Išėjo ir Striklandas. Grįžęs jis pasakė, kad lankėsi Hanumano šventykloje pasiūlyti atlyginimą už dievo išniekinimą, ir ten jį iškilmingai patikino, kad joks baltasis niekada nelietė stabo ir kad jis, Striklandas, yra visų dorybių įsikūnijimas, tik kliedi.
– Ką manai? – paklausė Striklandas.
Atsakiau:
– „Yra dalykų danguje ir žemėje…“
Bet Striklandas nekenčia šios citatos. Sako, kad aš ją jau nudėvėjau iki skylių.
Nutiko dar vienas keistas dalykas, išgąsdinęs mane ne mažiau už viską, kas vyko tą naktį. Apsirengęs Flitas atėjo į valgomąjį ir pauostė. Uosdamas jis keistai judino nosį.
– Šlykščiai šunimi čia dvokia, – pasakė jis. – Tikrai turėtum geriau prižiūrėti tuos savo terjerus. Pabandyk sieros, Strikai.
Bet Striklandas neatsakė. Jis įsitvėrė kėdės atlošo, ir jį be jokio perspėjimo ištiko stulbinantis isterijos priepuolis. Baisu matyti stiprų žmogų, kurį užklumpa isterija. Tada man toptelėjo, kad tame kambaryje kovojome su Sidabriniu Žmogumi dėl Flito sielos ir amžiams apsijuodinome kaip anglai, ir aš kvatojau, dusau ir gargaliavau taip pat gėdingai kaip Striklandas, o Flitas manė, kad abu išprotėjome. Niekada jam nepasakėme, ką padarėme.
Po kelerių metų, kai Striklandas jau buvo vedęs ir dėl žmonos lankė bažnyčią kaip padorus visuomenės narys, šaltai peržiūrėjome tą įvykį, ir Striklandas pasiūlė man pateikti jį visuomenei.
Aš pats nematau, kad šis žingsnis galėtų išsklaidyti paslaptį, nes, pirma, niekas nepatikės gana nemalonia istorija, o antra, kiekvienam doram žmogui gerai žinoma, kad pagonių dievai yra akmuo ir žalvaris, o bet koks bandymas elgtis su jais kitaip yra teisėtai smerkiamas.
Tai naujausia „Žvėries ženklas“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?