Pavojingiausias žaidimas: Laivų Spąstų sala

Vitnis tarė:

– Kažkur ten, dešinėje, yra didelė sala. Gana paslaptinga…

– Kokia tai sala? – paklausė Reinsfordas.

– Senuose žemėlapiuose ji vadinama Laivų Spąstų sala, – atsakė Vitnis. – Iškalbingas vardas, ar ne? Jūreiviai šios vietos keistai bijo. Nežinau kodėl. Kažkoks prietaras…

– Nematau, – pasakė Reinsfordas, bandydamas ką nors įžiūrėti drėgnoje tropikų nakties tamsoje, kurią, rodės, galėjai paliesti: ji tirštu, šiltu juodumu spaudė jachtą.

– Akis turi gerą, – nusijuokė Vitnis, – esu matęs, kaip iš keturių šimtų jardų nukovei briedį, ėjusį per rudus rudens krūmus, bet net tu nepamatysi už keturių mylių per bemėnulę Karibų naktį.

– Nei už keturių jardų, – prisipažino Reinsfordas. – Fu! Lyg drėgnas juodas aksomas.

– Rio de Žaneire bus pakankamai šviesu, – pažadėjo Vitnis. – Turėtume ten būti po kelių dienų. Tikiuosi, šautuvai jaguarams iš Purdey jau bus atvežti. Prie Amazonės turėtume gerai pamedžioti. Puikus sportas, ta medžioklė.

– Geriausias sportas pasaulyje, – sutiko Reinsfordas.

– Medžiotojui, – patikslino Vitnis. – Ne jaguarui.

– Nekalbėk niekų, Vitni, – pasakė Reinsfordas. – Tu stambių žvėrių medžiotojas, o ne filosofas. Kam rūpi, ką jaučia jaguaras?

– Galbūt jaguarui, – atsiliepė Vitnis.

– Eik jau! Jie nieko nesupranta.

– Ir vis dėlto, man rodos, vieną dalyką jie supranta: baimę. Skausmo baimę ir mirties baimę.

– Nesąmonė, – nusijuokė Reinsfordas. – Nuo šitos kaitros pasidarei minkštas, Vitni. Žiūrėk į viską blaiviai. Pasaulyje yra dvi žmonių rūšys: medžiotojai ir medžiojamieji. Laimė, mudu esame medžiotojai. Kaip manai, ar jau praplaukėme tą salą?

– Tamsoje negaliu pasakyti. Tikiuosi.

– Kodėl?

– Ta vieta turi vardą. Blogą.

– Kanibalai? – spėjo Reinsfordas.

– Vargu. Net kanibalai negyventų tokiame Dievo pamirštame užkampyje. Bet ji kažkaip pateko į jūreivių padavimus. Ar nepastebėjai, kad įgula šiandien truputį nervinga?

– Dabar, kai pasakei, jie iš tiesų buvo kažkokie keisti. Net kapitonas Nilsenas…

– Taip, net tas užkietėjęs senas švedas, kuris prieitų prie paties velnio ir paprašytų ugnies. Jo žuviškose mėlynose akyse buvo kažkas, ko niekada anksčiau nemačiau. Tiek ir teišpešiau: „Tarp jūrininkų ši vieta turi blogą vardą, sere.“ Paskui jis labai rimtai manęs paklausė: „Ar nieko nejaučiate?“ Lyg aplink mus oras būtų nuodingas. Tik nesijuok iš to, ką dabar pasakysiu: aš iš tikrųjų pajutau kažką panašaus į staigų šiurpą. Vėjo nebuvo. Jūra lygi kaip vitrinos stiklas. Tuo metu artėjome prie salos. Tai, ką pajutau, buvo… kažkoks šiurpas viduje, staigi baimė.

– Gryna vaizduotė, – pasakė Reinsfordas. – Vienas prietaringas jūreivis gali savo baime užkrėsti visą įgulą.

– Gal. Bet kartais pagalvoju, kad jūreiviai turi papildomą jutimą, kuris praneša apie pavojų. Kartais pagalvoju, kad blogis yra kažkas apčiuopiamo, turinčio bangos ilgį kaip garsas ir šviesa. Bloga vieta, galima sakyti, transliuoja blogio virpesius. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad išplaukiame iš šios zonos. Na, aš jau eisiu gulti, Reinsfordai.

– Man dar nesinori miegoti, – atsakė Reinsfordas. – Dar parūkysiu pypkę ant galinio denio.

– Tada labanakt, Reinsfordai. Pasimatysime per pusryčius.

– Gerai. Labanakt, Vitni.

Kol Reinsfordas ten sėdėjo, naktį trikdė tik duslus variklio, sparčiai genančio jachtą per tamsą, dunksėjimas ir vandens šnarėjimas už sraigto.

Išsitiesęs denio krėsle, Reinsfordas tingiai traukė mėgstamą pypkę. Jį apėmė saldus nakties snaudulys. „Taip tamsu, – pagalvojo jis, – kad galėčiau miegoti neužsimerkęs. Naktis būtų mano akių vokai…“

Jis krūptelėjo nuo staigaus garso. Išgirdo jį iš dešinės ir, šiuose dalykuose patyręs, suklysti negalėjo. Garsas pasigirdo dar kartą, ir dar. Kažkur juodumoje kažkas tris kartus iššovė.

Reinsfordas nesuprasdamas pašoko ir greitai priėjo prie turėklų. Įtempė akis ta kryptimi, iš kurios atsklido šūviai, bet tai buvo tas pat, kas žiūrėti pro antklodę. Norėdamas pakilti aukščiau, jis užšoko ant turėklų ir ėmė ant jų balansuoti. Pypkė užkliuvo už virvės ir iškrito iš burnos. Jis puolė jos gaudyti ir, supratęs, kad pasilenkė per toli ir prarado pusiausvyrą, trumpai, gergždžiai šūktelėjo. Šauksmą nukirto kraujo šilumos Karibų jūros vandenys, užsivėrę jam virš galvos.

Jis išsikapstė į paviršių ir bandė šaukti, bet lekiančios jachtos banga pliaukštelėjo per veidą, o sūrus vanduo pripildė atvirą burną, ir jis ėmė springti. Iš visų jėgų plačiais mostais jis puolė vytis tolstančius jachtos žiburius, bet nenuplaukęs nė penkiasdešimties pėdų sustojo. Jį apėmė kažkoks šaltas blaivumas: ne pirmą kartą jis buvo patekęs į bėdą. Buvo tikimybė, kad jo šauksmą kas nors jachtoje išgirs, bet ji buvo menka ir mažėjo, jachtai vis tolstant. Jis išsilaisvino iš drabužių ir suriko iš visų jėgų. Jachtos žiburiai virto blausiais, vis nykstančiais jonvabaliais, paskui naktis juos visai užtrynė.

Reinsfordas prisiminė šūvius. Jie atsklido iš dešinės, ir jis atkakliai plaukė ta kryptimi, lėtais, apgalvotais mostais, taupydamas jėgas. Rodės, be galo ilgai grūmėsi su jūra. Ėmė skaičiuoti mostus: gal dar šimtą įveiks, o tada…

Reinsfordas išgirdo garsą. Jis atsklido iš tamsos: aukštas, klykiantis garsas, kokį skleidžia didžiausio skausmo ir siaubo apimtas žvėris.

Kas per žvėris taip klykė, jis nepažino, net nebandė pažinti. Naujų jėgų pagautas, plaukė garso link. Išgirdo jį dar kartą, ir tada kitas trumpas, sausas garsas jį nukirto.

– Pistoleto šūvis, – sumurmėjo Reinsfordas ir plaukė toliau.

Dar po dešimties minučių atkaklių pastangų jo ausis pasiekė kitas garsas, pats mieliausias, kokį kada girdėjo: į uolėtą krantą besidaužančios jūros murmėjimas ir urzgimas. Uolas jis pamatė beveik atsitrenkęs. Audringesnę naktį būtų į jas sudužęs. Likusiomis jėgomis išsitraukė iš verpetuojančio vandens. Dantytos uolos, atrodė, kilo tiesiai į tamsą. Jis ropštėsi aukštyn, kabindamasis ranka po rankos, ir uždusęs, nubrozdintais delnais pasiekė lygią vietą viršuje. Tankios džiunglės priėjo prie pat skardžio krašto. Kokie pavojai gali slypėti tame medžių ir brūzgynų raizginyje, tuo metu Reinsfordui nerūpėjo. Jis žinojo tik tiek, kad išsigelbėjo nuo savo priešo jūros ir kad yra visiškai išsekęs. Krito ant žemės džiunglių pakraštyje ir paniro į giliausią gyvenimo miegą.

Atsimerkęs iš saulės padėties suprato, kad jau vėlyva popietė. Miegas grąžino jėgas, o viduje graužė aštrus alkis. Jis apsidairė beveik linksmai.

„Kur pistoleto šūviai, ten žmonės. Kur žmonės, ten maistas“, – pagalvojo jis. Bet kokie žmonės, stebėjosi, gali gyventi tokioje nesvetingoje vietoje? Krantą juosė ištisa susipynusių, sutaršytų džiunglių siena.

Tankiame žolių ir medžių tinkle jis nematė jokio tako, tad lengviau buvo eiti pakrante, ir Reinsfordas brido palei vandenį. Netoli nuo tos vietos, kur išlipo į krantą, jis sustojo.

Kažkas sužeistas, sprendžiant iš visko, didelis žvėris, čia blaškėsi tankmėje: džiunglių žolės buvo išmindytos, samanos išdraskytos, vienas žolių kuokštas nudažytas raudonai. Reinsfordo akį patraukė netoliese blizgantis daiktelis, ir jis jį pakėlė. Tai buvo tuščia šovinio tūtelė.

– Dvidešimt antras kalibras, – pasakė jis. – Keista. O žvėris turėjo būti gana didelis. Medžiotojui netrūko drąsos eiti prieš jį su lengvu ginklu. Aišku, kad gyvis priešinosi. Matyt, tris pirmus šūvius išgirdau, kai medžiotojas jį pakėlė ir sužeidė. O paskutinį, kai nusekė iki čia ir pribaigė.

Jis atidžiai apžiūrėjo žemę ir rado tai, ko tikėjosi: medžioklinių batų pėdsakus. Jie vedė palei skardį ta pačia kryptimi, kuria ėjo ir jis. Reinsfordas nekantriai skubėjo, tai paslysdamas ant supuvusio rąsto, tai ant palaido akmens, bet vis judėdamas pirmyn. Ant salos jau leidosi naktis.

Niūri tamsa jau užtrynė jūrą ir džiungles, kai Reinsfordas pamatė žiburius. Jie pasirodė už kranto vingio, ir pirma jam šovė į galvą, kad priėjo kaimą, nes žiburių buvo daug. Bet, eidamas toliau, didžiausiai nustebęs pamatė, kad visi jie dega viename milžiniškame pastate: aukštame statinyje, kurio smailūs bokštai kilo į tamsą. Jis įžiūrėjo neaiškius didingos pilies kontūrus. Pilis stovėjo ant aukšto skardžio, ir iš trijų pusių uolos krito ten, kur šešėliuose jūra godžiai laižėsi lūpas.

„Miražas“, – pagalvojo Reinsfordas. Bet atidaręs aukštus geležinius vartus su smaigaliais suprato, kad tai ne miražas. Akmeniniai laiptai buvo tikri, masyvios durys su besišaipančia gargule vietoj beldiklio buvo tikros, ir vis dėlto visa tai gaubė kažkokia netikrumo dvasia.

Jis pakėlė beldiklį. Šis girgždėdamas sunkiai pakilo, lyg niekada nebūtų naudotas. Paleido, ir trenksmas jį patį išgąsdino. Jam pasirodė, kad viduje išgirdo žingsnius, bet durys neatsivėrė. Reinsfordas vėl pakėlė sunkų beldiklį ir paleido. Tada durys atsivėrė, taip staiga, lyg būtų ant spyruoklės, ir Reinsfordas sumirksėjo išsiliejusioje akinančios auksinės šviesos upėje. Pirmas, ką jo akys įžiūrėjo, buvo didžiausias žmogus, kokį jis kada matė: milžinas, tvirtai sudėtas, su juoda barzda iki juosmens. Rankoje vyras laikė ilgavamzdį revolverį, nukreiptą tiesiai Reinsfordui į širdį.

Iš barzdos brūzgynų į Reinsfordą žiūrėjo dvi mažos akys.

– Nebijokite, – pasakė Reinsfordas, šypsodamasis, kaip tikėjosi, nuginkluojančiai. – Aš ne plėšikas. Iškritau iš jachtos. Mano vardas Sangeris Reinsfordas, esu iš Niujorko.

Grėsmė akyse nepasikeitė. Revolveris liko toks nejudrus, lyg milžinas būtų statula. Jis niekuo neparodė, kad supranta Reinsfordo žodžius ar bent juos girdi. Jis vilkėjo uniformą, juodą uniformą, apsiūtą pilku karakuliu.

– Aš Sangeris Reinsfordas iš Niujorko, – vėl pradėjo Reinsfordas. – Iškritau iš jachtos. Esu alkanas.

Vienintelis vyro atsakymas buvo tai, kad nykščiu užtraukė revolverio gaiduką. Paskui Reinsfordas pamatė, kaip laisva vyro ranka pakyla prie kaktos kariškai pasveikinti, kaip jis sumuša kulnais ir išsitempia. Plačiais marmuro laiptais leidosi kitas vyras, tiesus, lieknas, vilkintis vakarinį kostiumą. Jis priėjo prie Reinsfordo ir ištiesė ranką.

Išsilavinusiu balsu, su lengvu akcentu, dėl kurio kiekvienas žodis skambėjo dar tiksliau ir neskubiau, jis tarė:

– Man didelis malonumas ir garbė savo namuose pasveikinti poną Sangerį Reinsfordą, garsųjį medžiotoją.

Reinsfordas mechaniškai paspaudė jam ranką.

– Matote, skaičiau jūsų knygą apie sniego leopardų medžioklę Tibete, – paaiškino vyras. – Aš generolas Zarovas.

Iš pirmo įspūdžio Reinsfordui pasirodė, kad šis žmogus nepaprastai gražus, iš antro, kad generolo veide yra kažkas savita, beveik keista. Tai buvo aukštas vyras, jau perkopęs vidurį amžiaus, nes plaukai buvo ryškiai balti, bet tankūs antakiai ir smaili kariški ūsai buvo juodi kaip naktis, iš kurios Reinsfordas atėjo. Akys irgi buvo juodos ir labai ryškios. Aukšti skruostikauliai, aštriai išdrožta nosis, liesas, tamsus veidas: žmogaus, įpratusio duoti įsakymus, aristokrato veidas. Atsigręžęs į milžiną su uniforma, generolas davė ženklą. Milžinas paslėpė pistoletą, atidavė pagarbą ir pasitraukė.

– Ivanas neįtikėtinai stiprus, – pasakė generolas, – bet, deja, kurčias ir nebylys. Paprastas žmogus, tačiau, bijau, kaip ir visa jo gentis, šiek tiek laukinis.

– Ar jis rusas?

– Kazokas, – atsakė generolas, ir jo šypsena atidengė raudonas lūpas ir smailius dantis. – Kaip ir aš.

– Eime, – tarė jis, – nederėtų šnekučiuotis čia. Pasikalbėti spėsime vėliau. Dabar jums reikia drabužių, maisto, poilsio. Viską gausite. Čia labai poilsiui tinkama vieta.

Ivanas vėl pasirodė, ir generolas prabilo į jį lūpomis, kurios judėjo, bet neišleido nė garso.

– Prašom sekti paskui Ivaną, pone Reinsfordai, – tarė generolas. – Kai atėjote, kaip tik ketinau vakarieniauti. Palauksiu jūsų. Mano drabužiai, manau, jums tiks.

Paskui tylųjį milžiną Reinsfordas nuėjo į didžiulį miegamąjį su sijomis palubėje ir lova su baldakimu, kurioje tilptų šeši vyrai. Ivanas padėjo vakarinį kostiumą, ir Reinsfordas, jį vilkdamasis, pastebėjo, kad jis iš Londono siuvėjo, paprastai nesiuvusio niekam žemiau kunigaikščio.

Valgomasis, į kurį jį nuvedė Ivanas, daug kuo buvo nuostabus. Jame tvyrojo viduramžių didybė: su ąžuoliniais apmušalais, aukštomis lubomis ir milžinišku vienuolių valgyklos stalu, prie kurio galėjo sėsti keturiasdešimt vyrų, jis priminė feodalų laikų barono menę. Aplink kabojo daugybės žvėrių iškimštos galvos: liūtų, tigrų, dramblių, briedžių, lokių. Didesnių ar tobulesnių egzempliorių Reinsfordas nebuvo matęs. Prie didžiojo stalo sėdėjo generolas, vienas.

– Išgersite kokteilio, pone Reinsfordai, – pasiūlė jis. Kokteilis buvo nepaprastai geras, o stalo reikmenys, kaip pastebėjo Reinsfordas, patys geriausi: staltiesės, krištolas, sidabras, porcelianas.

Jie valgė barščius, sodrią raudoną sriubą su plakta grietinėle, kurią taip mėgsta rusai. Tarsi atsiprašydamas generolas Zarovas pasakė:

– Stengiamės čia išlaikyti civilizacijos patogumus. Atleiskite, jei ko nors trūksta. Esame gerokai nuošaly nuo pramintų kelių, žinote. Kaip manote, ar šampanas nenukentėjo nuo ilgos kelionės vandenynu?

– Nė kiek, – patikino Reinsfordas. Generolas jam atrodė labai atidus ir malonus šeimininkas, tikras pasaulio pilietis. Bet vienas nedidelis generolo įprotis Reinsfordą trikdė. Kiekvieną kartą pakėlęs akis nuo lėkštės jis pamatydavo, kad generolas jį tyrinėja, atidžiai vertina.

– Galbūt, – tarė generolas Zarovas, – nustebote, kad atpažinau jūsų pavardę. Matote, skaitau visas knygas apie medžioklę, išleistas anglų, prancūzų ir rusų kalbomis. Turiu vienintelę aistrą gyvenime, pone Reinsfordai, ir tai medžioklė.

– Turite nuostabių galvų, – pasakė Reinsfordas, valgydamas ypač gerai iškeptą filė minjoną. – Tas Kapo buivolas didžiausias, kokį mačiau.

– A, tas. Taip, buvo tikra pabaisa.

– Ar puolė jus?

– Sviedė mane į medį, – atsakė generolas. – Suskaldė kaukolę. Bet aš tą gyvulį nukoviau.

– Visada maniau, – pasakė Reinsfordas, – kad Kapo buivolas pavojingiausias iš visų stambių žvėrių.

Kurį laiką generolas neatsakė. Jis šypsojosi savo keista raudonų lūpų šypsena. Paskui lėtai ištarė:

– Ne. Klystate, sere. Kapo buivolas nėra pavojingiausias stambus žvėris. – Jis gurkštelėjo vyno. – Čia, savo medžioklės plote šioje saloje, – pridūrė tuo pačiu lėtu tonu, – medžioju pavojingesnį.