Naujas žvėris

Reinsfordas nustebo:

– Ar šioje saloje yra stambių žvėrių?

Generolas linktelėjo.

– Pačių stambiausių.

– Tikrai?

– O, savaime suprantama, čia jie patys neatsirado. Salą turiu aprūpinti.

– Ką atsivežėte, generole? – paklausė Reinsfordas. – Tigrus?

Generolas nusišypsojo.

– Ne, – pasakė jis. – Tigrų medžioklė nustojo mane domėti prieš kelerius metus. Išsėmiau jų galimybes, suprantate. Tigruose nebeliko nei jaudulio, nei tikro pavojaus. Aš gyvenu dėl pavojaus, pone Reinsfordai.

Generolas išsitraukė iš kišenės auksinį portsigarą ir pasiūlė svečiui ilgą juodą cigaretę sidabriniu galu. Ji buvo kvepinta ir skleidė smilkalų kvapą.

– Puikiai pamedžiosime, jūs ir aš, – tarė generolas. – Labai džiaugsiuosi jūsų draugija.

– Bet kokį žvėrį… – pradėjo Reinsfordas.

– Pasakysiu, – tarė generolas. – Žinau, kad jus tai pralinksmins. Manau, galiu sakyti visai kukliai, kad padariau retą dalyką. Išradau naują pojūtį. Ar galiu įpilti jums dar taurę porto, pone Reinsfordai?

– Ačiū, generole.

Generolas pripildė abi taures ir tarė:

– Vienus Dievas padaro poetais. Kitus karaliais, kitus elgetomis. Mane padarė medžiotoju. Mano ranka sutverta nuleistukui, sakydavo tėvas. Jis buvo labai turtingas žmogus, turėjo ketvirtį milijono akrų Kryme ir aistringai mėgo medžioklę. Kai man buvo tik penkeri, padovanojo mažą šautuvėlį, specialiai man padarytą Maskvoje, kad šaudyčiau žvirblius. Kai juo nušoviau kelis jo geriausius kalakutus, jis manęs nenubaudė, o pagyrė už taiklumą. Pirmą lokį nukoviau Kaukaze būdamas dešimties. Visas mano gyvenimas buvo viena ilga medžioklė. Stojau į kariuomenę, to tikėtasi iš didikų sūnų, ir kurį laiką vadovavau kazokų kavalerijos divizijai, bet iš tikrųjų visada domėjausi tik medžiokle. Medžiojau visokius žvėris visuose kraštuose. Neįmanoma pasakyti, kiek jų nukoviau.

Generolas traukė dūmą.

– Po griūties Rusijoje palikau šalį, nes caro karininkui ten likti buvo neprotinga. Daug kilmingų rusų neteko visko. Man pasisekė: daug investavau į amerikietiškus vertybinius popierius, tad man niekada nereikės atidaryti arbatinės Monte Karle ar vairuoti taksi Paryžiuje. Žinoma, medžiojau toliau: grizlius jūsų Uoliniuose kalnuose, krokodilus Gange, raganosius Rytų Afrikoje. Afrikoje mane ir trenkė tas Kapo buivolas, tad pusę metų pragulėjau. Vos pasveikęs išvykau prie Amazonės medžioti jaguarų, nes buvau girdėjęs, kad jie nepaprastai gudrūs. Nebuvo. – Kazokas atsiduso. – Medžiotojui su galva ant pečių ir galingu šautuvu jie visai neprilygo. Skaudžiai nusivyliau. Vieną naktį gulėjau palapinėje, plyšo galva, ir į galvą prasiskverbė baisi mintis. Medžioklė ėmė man nusibosti! O medžioklė, atminkite, buvo visas mano gyvenimas. Girdėjau, kad Amerikoje verslininkai dažnai subyra, kai palieka verslą, kuris buvo visas jų gyvenimas.

– Taip, taip būna, – pasakė Reinsfordas.

Generolas nusišypsojo.

– Subyrėti aš nenorėjau, – tarė jis. – Turėjau ką nors daryti. Mano protas, pone Reinsfordai, analitinis. Be abejo, todėl man taip patinka medžioklės uždaviniai.

– Be abejo, generole Zarovai.

– Tad paklausiau savęs, – tęsė generolas, – kodėl medžioklė manęs nebežavi. Jūs daug jaunesnis už mane, pone Reinsfordai, ir ne tiek medžiojote, bet galbūt atspėsite atsakymą.

– Koks jis buvo?

– Paprasčiausias: medžioklė nustojo būti tuo, ką jūs vadinate „sąžiningu sportu“. Ji tapo per lengva. Visada pasivydavau grobį. Visada. Nėra didesnio nuobodulio už tobulumą.

Generolas užsidegė naują cigaretę.

– Joks žvėris nebeturėjo prieš mane šanso. Tai ne pasigyrimas, o matematinis tikrumas. Žvėris turėjo tik kojas ir instinktą. Instinktas protui neprilygsta. Kai tai supratau, galiu pasakyti, man tai buvo tragiška akimirka.

Reinsfordas palinko virš stalo, įsiklausęs į šeimininko žodžius.

– Ką turiu daryti, atėjo kaip įkvėpimas, – tęsė generolas.

– Ir ką gi?

Generolas tyliai nusišypsojo kaip žmogus, kuris susidūrė su kliūtimi ir sėkmingai ją įveikė.

– Turėjau išrasti naują žvėrį medžioklei, – pasakė jis.

– Naują žvėrį? Juokaujate.

– Visai ne, – atsakė generolas. – Apie medžioklę niekada nejuokauju. Man reikėjo naujo žvėries. Radau jį. Taigi nusipirkau šią salą, pasistačiau šį namą ir čia medžioju. Sala puikiai tinka mano tikslams: yra džiunglės su takų labirintu, kalvos, pelkės…

– Bet žvėris, generole Zarovai?

– O, – tarė generolas, – jis man teikia įdomiausią medžioklę pasaulyje. Jokia kita su ja nė iš tolo nesilygina. Medžioju kasdien ir man nebenuobodu, nes turiu grobį, su kuriuo galiu varžytis protu.

Reinsfordo veide atsispindėjo sumišimas.

– Norėjau idealaus žvėries, – paaiškino generolas. – Tad paklausiau: „Kokių savybių turi turėti idealus grobis?“ Atsakymas, žinoma, toks: „Jis turi būti drąsus, gudrus ir, svarbiausia, turi gebėti protauti.“

– Bet joks žvėris negali protauti, – paprieštaravo Reinsfordas.

– Mielas bičiuli, – tarė generolas, – yra vienas, kuris gali.

– Bet juk negalite turėti omenyje… – aiktelėjo Reinsfordas.

– O kodėl gi ne?

– Negaliu patikėti, kad kalbate rimtai, generole Zarovai. Tai šlykštus pokštas.

– Kodėl neturėčiau kalbėti rimtai? Kalbu apie medžioklę.

– Medžioklę? Dieve mano, generole Zarovai, tai, ką jūs sakote, yra žmogžudystė.

Generolas nusijuokė visiškai geranoriškai. Pašaipiai nužvelgė Reinsfordą.

– Atsisakau tikėti, kad toks šiuolaikiškas ir civilizuotas jaunas žmogus, kokiu atrodote, puoselėja romantiškas mintis apie žmogaus gyvybės vertę. Juk jūsų patirtis kare…

– Neprivertė manęs teisinti šaltakraujiškos žmogžudystės, – šaltai užbaigė Reinsfordas.

Generolą supurtė juokas.

– Koks jūs nepaprastai juokingas! – tarė jis. – Šiais laikais nesitiki sutikti išsilavinusio jauno žmogaus, net Amerikoje, su tokiu naiviu ir, jei leisite, viduriniosios Viktorijos epochos požiūriu. Tai tas pat, kas limuzine rasti tabakinę. Na ką gi, matyt, jūsų protėviai buvo puritonai. Tiek daug amerikiečių, regis, jų turėjo. Lažinuosi, kad pamiršite tas savo pažiūras, kai išeisite su manimi medžioti. Jūsų laukia tikrai naujas jaudulys, pone Reinsfordai.

– Ačiū, aš medžiotojas, o ne žmogžudys.

– Dieve brangus, – visai nesutrikęs tarė generolas, – vėl tas nemalonus žodis. Bet, manau, galiu jums parodyti, kad jūsų skrupulai visiškai nepagrįsti.

– Taip?

– Gyvenimas yra stipriesiems, kad jį gyventų stiprieji ir, jei reikia, atimtų stiprieji. Pasaulio silpnieji čia padėti tam, kad teiktų malonumą stipriesiems. Aš stiprus. Kodėl neturėčiau naudotis savo dovana? Jei noriu medžioti, kodėl neturėčiau? Medžioju žemės išmatas: jūreivius nuo klajojančių krovininių laivų, laskarus, juodaodžius, kinus, baltuosius, mišrūnus. Grynakraujis arklys ar skalikas vertas daugiau nei dvidešimt jų.

– Bet juk tai žmonės, – karštai atkirto Reinsfordas.

– Būtent, – atsakė generolas. – Todėl juos ir naudoju. Tai man teikia malonumo. Jie šiaip taip gali protauti. Tad yra pavojingi.

– Bet iš kur juos gaunate?

Kairysis generolo vokas nusileido merktelėdamas.

– Ši sala vadinasi Laivų Spąstai, – atsakė jis. – Kartais juos man siunčia supykęs atvirosios jūros dievas. O kartais, kai Apvaizda ne tokia maloninga, truputį jai padedu. Eime prie lango.

Reinsfordas priėjo prie lango ir pažvelgė į jūrą.

– Žiūrėkite! Štai ten! – sušuko generolas, rodydamas į naktį. Reinsfordo akys matė tik juodumą, bet tada generolas nuspaudė mygtuką, ir toli jūroje Reinsfordas pamatė šviesų blyksnį.

Generolas pakikeno.

– Jie rodo farvaterį, – tarė jis, – ten, kur jo nėra. Ten tūno milžiniškos, kaip skustuvas aštrios uolos, it jūros pabaisa išžiojusi nasrus. Jos sutraiško laivą taip pat lengvai, kaip aš šį riešutą. – Jis numetė graikinį riešutą ant kietmedžio grindų ir kulnu jį sumalė. – O, taip, – pasakė atsainiai, lyg atsakydamas į klausimą, – turiu elektrą. Stengiamės čia būti civilizuoti.

– Civilizuoti? Ir šaudote žmones?

Juodose generolo akyse šmėstelėjo pyktis, bet tik sekundei, ir jis pačiu maloniausiu tonu pasakė:

– Dieve brangus, koks jūs teisuolis! Patikinu, nedarau to, ką jūs sakote. Tai būtų barbariška. Su šiais lankytojais elgiuosi itin rūpestingai. Jie gauna daug gero maisto ir mankštos. Jų fizinė būklė tampa puiki. Rytoj pats pamatysite.

– Ką norite pasakyti?

– Aplankysime mano parengimo mokyklą, – šyptelėjo generolas. – Ji rūsyje. Dabar ten turiu maždaug tuziną mokinių. Jie nuo ispanų barko „Sanlûcar“, kuriam nepasisekė užlėkti ten ant uolų. Labai prasta partija, deja. Menki egzemplioriai, labiau įpratę prie denio nei prie džiunglių.

Jis pakėlė ranką, ir Ivanas, kuris tarnavo kaip padavėjas, atnešė tirštos turkiškos kavos. Reinsfordas su pastanga prikando liežuvį.

– Tai žaidimas, suprantate, – švelniai tęsė generolas. – Pasiūlau kuriam nors iš jų eiti medžioti. Duodu jam atsargų ir puikų medžioklinį peilį. Duodu trijų valandų pranašumą. Seku paskui jį ginkluotas tik mažiausio kalibro ir mažiausio nuotolio pistoletu. Jei grobis man išsisuka tris dienas iš eilės, laimi jis. Jei randu jį, – generolas nusišypsojo, – pralaimi.

– O jei jis atsisako būti medžiojamas?

– O, – tarė generolas, – žinoma, duodu pasirinkti. Jis gali to žaidimo nežaisti, jei nenori. Jei nenori medžioti, atiduodu jį Ivanui. Ivanas kažkada turėjo garbę būti oficialiu Didžiojo Baltojo caro knuto meistru, ir jis turi savo požiūrį į sportą. Visada, pone Reinsfordai, jie visada renkasi medžioklę.

– O jei jie laimi?

Šypsena generolo veide praplatėjo.

– Iki šiol nesu pralaimėjęs, – pasakė jis.

Ir skubiai pridūrė:

– Nenorėčiau, kad palaikytumėte mane pagyrūnu, pone Reinsfordai. Daugelis jų kelia tik pačius elementariausius uždavinius. Kartais pasitaiko kietas riešutas. Vienas beveik laimėjo. Galiausiai teko panaudoti šunis.

– Šunis?

– Prašom šiuo keliu. Parodysiu.

Generolas nuvedė Reinsfordą prie lango. Iš langų krintanti mirganti šviesa piešė apačioje, kieme, keistus raštus, ir Reinsfordas matė ten judant kokį tuziną milžiniškų juodų šešėlių. Kai jie atsigręžė į jį, jų akys sužibo žaliai.

– Gana neblogi, manau, – pasakė generolas. – Juos išleidžia kasvakar septintą. Jei kas nors bandytų patekti į mano namus ar iš jų išeiti, jam nutiktų kažkas be galo apgailėtina. – Jis paniūniavo dainelę iš „Folies Bergère“.

– O dabar, – tarė generolas, – noriu parodyti savo naują galvų kolekciją. Ar eisite su manimi į biblioteką?

– Tikiuosi, – pasakė Reinsfordas, – šįvakar man atleisite, generole Zarovai. Aš tikrai prastai jaučiuosi.

– O, tikrai? – rūpestingai pasiteiravo generolas. – Na, manau, tai visai natūralu po ilgo plaukimo. Jums reikia gero, ramaus nakties miego. Rytoj jausitės lyg naujas, lažinuosi. Tada ir pamedžiosime, ką? Turiu vieną gana daug žadantį…

Reinsfordas skubėjo iš kambario.

– Gaila, kad negalite šiąnakt eiti su manimi, – šūktelėjo generolas. – Tikiuosi visai neblogo sporto: didelis, stiprus juodaodis. Atrodo išradingas… Na, labanakt, pone Reinsfordai. Tikiuosi, gerai pailsėsite.

Lova buvo gera, o pižama iš minkščiausio šilko, ir jis buvo išvargęs kiekviena savo ląstele, bet vis tiek Reinsfordas nesugebėjo nuraminti smegenų miego opiumu. Gulėjo plačiai atmerktomis akimis. Vieną kartą jam pasirodė, kad koridoriuje už kambario girdi sėlinančius žingsnius. Mėgino atverti duris. Jos neatsivėrė. Jis priėjo prie lango ir pažvelgė laukan. Jo kambarys buvo aukštai viename iš bokštų. Pilies šviesos jau buvo užgesintos, viskas tamsu ir tylu, bet kabojo gabalėlis gelsvo mėnulio, ir jo blyškioje šviesoje jis neryškiai matė kiemą. Ten, šešėlių rašte, nardė juodi, begarsiai pavidalai. Skalikai išgirdo jį prie lango ir laukdami pakėlė žalias akis. Reinsfordas grįžo į lovą ir atsigulė. Daugybe būdų bandė užmigti. Jau buvo įsnūdęs, kai, vos ėmus aušti, toli džiunglėse išgirdo silpną pistoleto šūvį.

Generolas Zarovas pasirodė tik per pietus. Jis buvo nepriekaištingai apsirengęs kaimo dvarininko tvidais. Rūpestingai teiravosi, kaip Reinsfordas jaučiasi.

– O aš, – atsiduso generolas, – jaučiuosi ne taip gerai. Esu susirūpinęs, pone Reinsfordai. Praėjusią naktį pastebėjau savo senos ligos požymių.

Į klausiamą Reinsfordo žvilgsnį generolas atsakė:

– Ennui. Nuobodulys.

Paskui, įsidėdamas antrą porciją „Crêpes Suzette“, generolas paaiškino:

– Medžioklė praėjusią naktį buvo prasta. Tas žmogelis pametė galvą. Paliko tiesų pėdsaką, kuris nekėlė jokių uždavinių. Tokia su tais jūreiviais bėda: protai buki nuo pat pradžių, o miške jie nemoka judėti. Daro nepaprastai kvailus ir akivaizdžius dalykus. Labai erzina. Ar išgersite dar taurę Chablis, pone Reinsfordai?

– Generole, – tvirtai pasakė Reinsfordas, – noriu tuoj pat palikti šią salą.

Generolas pakėlė savo tankius antakius. Atrodė įžeistas.

– Bet, mielas bičiuli, – paprieštaravo generolas, – jūs tik ką atvykote. Dar nė nemedžiojote…

– Noriu išvykti šiandien, – pasakė Reinsfordas. Jis pajuto į save įsmeigtas mirusias juodas generolo akis: jos tyrinėjo jį. Staiga generolo Zarovo veidas nušvito.

Jis pripildė Reinsfordo taurę senu Chablis iš dulkėto butelio.

– Šįvakar, – tarė generolas, – medžiosime: jūs ir aš.