Šachmatai po atviru dangumi

Reinsfordas papurtė galvą.

– Ne, generole, – pasakė jis. – Aš nemedžiosiu.

Generolas gūžtelėjo pečiais ir dailiai suvalgė šiltnamio vynuogę.

– Kaip norite, bičiuli, – tarė jis. – Pasirinkimas visiškai jūsų. Bet ar galiu drįsti pastebėti, kad mano sporto supratimas jums bus įdomesnis nei Ivano?

Jis linktelėjo į kampą, kur stovėjo milžinas, susiraukęs, sukryžiavęs storas rankas ant krūtinės, plačios kaip statinė.

– Juk nenorite pasakyti… – sušuko Reinsfordas.

– Mielas bičiuli, – tarė generolas, – argi nesakiau, kad apie medžioklę visada kalbu rimtai? Tai tikras įkvėpimas. Geriu už priešą, vertą mano plieno. Pagaliau.

Generolas pakėlė taurę, bet Reinsfordas sėdėjo ir žiūrėjo į jį.

– Pamatysite, kad šį žaidimą verta žaisti, – entuziastingai tarė generolas. – Jūsų smegenys prieš mano. Jūsų miško išmanymas prieš mano. Jūsų jėga ir ištvermė prieš mano. Šachmatai po atviru dangumi! Ir statymas ne be vertės, ar ne?

– O jei laimėsiu… – užkimusiu balsu pradėjo Reinsfordas.

– Jei nerasiu jūsų iki trečios dienos vidurnakčio, mielai pripažinsiu pralaimėjęs, – tarė generolas Zarovas. – Mano šliupas išlaipins jus žemyne, netoli miesto.

Generolas perskaitė, ką galvoja Reinsfordas.

– O, galite manimi pasitikėti, – pasakė kazokas. – Duosiu džentelmeno ir sportininko žodį. Žinoma, jūs savo ruožtu turite sutikti niekam neminėti apie apsilankymą čia.

– Nieko panašaus nesutiksiu, – atkirto Reinsfordas.

– O, – tarė generolas, – tokiu atveju… Bet kam apie tai kalbėti dabar? Po trijų dienų galėsime tai aptarti prie butelio Veuve Clicquot, nebent…

Generolas gurkštelėjo vyno.

Tada jį apėmė dalykiškumas.

– Ivanas, – pasakė jis Reinsfordui, – duos jums medžioklės drabužių, maisto ir peilį. Patariu avėti mokasinus: jie palieka prastesnį pėdsaką. Taip pat patariu vengti didžiosios pelkės pietryčiniame salos kampe. Vadiname ją Mirties pelke. Ten klampynė. Vienas kvailelis pabandė. Apgailėtina tai, kad paskui jį nusekė Lozorius. Galite įsivaizduoti, ką jaučiau, pone Reinsfordai. Mylėjau Lozorių, jis buvo geriausias mano gaujos skalikas. Na, turiu jūsų atsiprašyti. Po pietų visada pasnaudžiu. Jums, bijau, snausti nebus laiko. Be abejo, norėsite išeiti. Sekti nepradėsiu iki sutemų. Medžioti naktį daug įdomiau nei dieną, ar ne? Au revoir, pone Reinsfordai, au revoir.

Generolas Zarovas giliai, dvariškai nusilenkė ir išėjo iš kambario.

Pro kitas duris įėjo Ivanas. Po viena ranka nešė chaki spalvos medžioklės drabužius, kuprinę su maistu, odinę makštį su ilgaašmeniu medžiokliniu peiliu. Dešinė ranka ilsėjosi ant užtraukto revolverio, užkišto už raudonos juostos ant liemens…

Reinsfordas jau dvi valandas skverbėsi per tankmę. „Turiu išlaikyti šaltą galvą. Turiu išlaikyti šaltą galvą“, – kartojo sukąstais dantimis.

Galva jam nebuvo visai šviesi, kai už jo trinktelėjo pilies vartai. Iš pradžių norėjo tik atsiplėšti kuo toliau nuo generolo Zarovo ir tam skubėjo pirmyn, ragintas aštrių pentinų, labai panašių į paniką. Dabar jis susitvardė, sustojo ir įvertino save ir padėtį.

Suprato, kad bėgti tiesiai beprasmiška: taip neišvengiamai atsidurtų prieš jūrą. Jis buvo paveiksle su vandens rėmu, ir visas jo veiksmas, aišku, turėjo vykti tame rėme.

– Duosiu jam pėdsaką, kuriuo sekti, – sumurmėjo Reinsfordas ir pasuko nuo grubaus tako, kuriuo ėjo, į bekelės tankmę. Jis padarė kelias sudėtingas kilpas. Vis grįždavo savo pėdsaku, prisimindamas viską, ką žinojo apie lapių medžioklę, ir visas lapės gudrybes. Naktis jį užklupo ant miškingo kalnagūbrio, pavargusiomis kojomis, šakų nuplaktomis rankomis ir veidu. Žinojo, kad klaidžioti per tamsą būtų beprotybė, net jei turėtų jėgų. Būtinai reikėjo pailsėti, ir jis pagalvojo: „Pabuvau lape, dabar turiu būti pasakėčios kate.“ Netoliese stovėjo didelis storo kamieno medis plačiai išskėstomis šakomis. Stengdamasis nepalikti nė menkiausio ženklo, jis įkopė į šakų tarpą, išsitiesė ant vienos plačios šakos ir kaip įmanydamas ilsėjosi. Poilsis grąžino pasitikėjimą ir beveik saugumo jausmą. Net toks uolus medžiotojas kaip generolas Zarovas čia jo nesurastų, kalbėjo sau. Tik pats velnias galėtų sutemus sekti tuo painiu pėdsaku per džiungles. Bet galbūt generolas ir yra velnias…

Nerami naktis lėtai slinko kaip sužeista gyvatė, ir miegas Reinsfordo neaplankė, nors džiungles gaubė mirusio pasaulio tyla. Prieš rytą, kai dangų ėmė dažyti purvinai pilka spalva, kažkokio išgąsdinto paukščio klyksmas atkreipė Reinsfordo dėmesį į tą pusę. Kažkas ėjo per tankmę, ėjo lėtai, atsargiai, ėjo tuo pačiu vingiuotu keliu, kuriuo atėjo Reinsfordas. Jis prisispaudė prie šakos ir pro lapų uždangą, storą beveik kaip gobelenas, stebėjo… Tas, kuris artėjo, buvo žmogus.

Tai buvo generolas Zarovas. Jis ėjo akis įbedęs į žemę priešais save, visiškai susikaupęs. Beveik po pat medžiu sustojo, atsiklaupė ir ėmė tyrinėti žemę. Reinsfordą apėmė noras šokti žemyn kaip pantera, bet pamatė, kad dešinėje generolo rankoje yra kažkas metalinio: mažas automatinis pistoletas.

Medžiotojas kelis kartus papurtė galvą, tarsi nesuprasdamas. Paskui išsitiesė ir išsiėmė iš dėklo vieną savo juodų cigarečių. Aitrūs, smilkalų kvapo dūmai pakilo iki Reinsfordo šnervių.

Reinsfordas sulaikė kvapą. Generolo akys paliko žemę ir colis po colio kilo medžiu aukštyn. Reinsfordas sustingo, kiekvienas raumuo įsitempė šuoliui. Bet aštrios medžiotojo akys sustojo nepasiekusios šakos, ant kurios gulėjo Reinsfordas. Rudame jo veide nusidriekė šypsena. Jis labai neskubėdamas išpūtė į orą dūmų žiedą, tada atsuko medžiui nugarą ir nerūpestingai nuėjo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Krūmų šnarėjimas į jo medžioklinius batus vis tilo ir tilo.

Sulaikytas oras karštai išsiveržė iš Reinsfordo plaučių. Nuo pirmos minties jam pasidarė bloga, kūnas nutirpo. Generolas gali sekti pėdsaku per mišką naktį. Gali sekti itin sunkiu pėdsaku. Turbūt turi nežmoniškų gebėjimų. Tik per didžiausią atsitiktinumą kazokas nepamatė savo grobio.

Antra Reinsfordo mintis buvo dar baisesnė. Nuo jos visą jį perbėgo šaltas siaubo virpulys. Kodėl generolas nusišypsojo? Kodėl apsisuko?

Reinsfordas nenorėjo tikėti tuo, ką jam sakė protas, bet tiesa buvo tokia pat akivaizdi kaip saulė, jau prasiskverbusi pro rytinį rūką. Generolas su juo žaidė! Generolas taupė jį dar vienai sporto dienai! Kazokas buvo katė, jis pelė. Tik tada Reinsfordas sužinojo, ką iš tikrųjų reiškia siaubas.

– Neprarasiu šaltos galvos. Neprarasiu.

Jis nusileido nuo medžio ir vėl nuskubėjo į mišką. Veidas buvo sustingęs, ir jis vertė savo proto mechanizmą veikti. Už trijų šimtų jardų nuo slėptuvės sustojo ten, kur milžiniškas nudžiūvęs medis pavojingai rėmėsi į mažesnį, gyvą. Numetęs maišą su maistu, Reinsfordas išsitraukė peilį iš makšties ir ėmė dirbti iš visų jėgų.

Pagaliau darbas buvo baigtas, ir jis krito už nuvirtusio rąsto per šimtą pėdų nuo ten. Ilgai laukti nereikėjo. Katė vėl ėjo žaisti su pele.

Užtikrintai, kaip kraujasekis, pėdsaku ėjo generolas Zarovas. Nuo tų ieškančių juodų akių niekas nepasislėpė: nei sulaužytas žolės stiebas, nei palenkta šakelė, nei joks, kad ir menkiausias, ženklas samanose. Kazokas taip įsitraukė į sekimą, kad priėjo prie Reinsfordo padaryto daikto jo nepamatęs. Koja palietė kyšančią šaką, kuri buvo nuleistukas. Vos palietęs generolas pajuto pavojų ir atšoko atgal, vikrus kaip beždžionė. Bet ne visai pakankamai greitai: nudžiūvęs medis, atsargiai paremtas ant įpjauto gyvojo, griūdamas slystelėjo generolui per petį. Jei ne jo budrumas, būtų jį sutraiškęs. Jis susvirduliavo, bet nenukrito ir revolverio nepaleido. Stovėjo trindamas sužeistą petį, ir Reinsfordas, kurio širdį vėl suspaudė baimė, išgirdo, kaip džiunglėse nuskamba generolo pašaipus juokas.

– Reinsfordai, – šūktelėjo generolas, – jei girdite mano balsą, o manau, kad girdite, leiskite pasveikinti. Nedaug kas moka sumeistrauti malajiečių žmonių gaudyklę. Mano laimė, aš irgi esu medžiojęs Malakoje. Pasirodote įdomus, pone Reinsfordai. Dabar einu sutvarstyti žaizdos. Ji nedidelė. Bet aš grįšiu. Aš grįšiu.