Pavojingiausias žaidimas, 4 dalis
Užspeistas žvėris
Pelkė už nugaros, generolas vis arčiau, o Reinsfordui liko tik kelios gudrybės. Kas iš šio žaidimo išeis gyvas?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas, mirtis ar netektis.
Kas buvo anksčiau
Jei generolas neras Reinsfordo iki trečios dienos vidurnakčio, Reinsfordas laimės. Pirmą rytą generolas jį aptiko medyje, bet sąmoningai paliko gyvą, nes žaidimas jam dar nesibaigė. Reinsfordo spąstai generolą tik sužeidė į petį, ir šis pažadėjo grįžti.
Kai generolas, saugodamas sumuštą petį, nuėjo, Reinsfordas vėl leidosi bėgti. Dabar tai jau buvo tikras bėgimas, desperatiškas, beviltiškas, ir jis tęsėsi kelias valandas. Atėjo prieblanda, paskui tamsa, o jis vis ėjo. Žemė po mokasinais darėsi minkštesnė, augalija vešlesnė, tankesnė, vabzdžiai negailestingai kando. Paskui, žengus pirmyn, koja įsmego į dumblą. Jis bandė ją ištraukti, bet purvas žiauriai siurbė koją, lyg milžiniška dėlė. Smarkiai pasistengęs išplėšė kojas. Dabar žinojo, kur yra. Mirties pelkė su klampyne.
Jis stipriai sugniaužė rankas, tarsi šalta galva būtų kažkas apčiuopiama, ką tamsoje kažkas bando išplėšti. Žemės minkštumas davė jam mintį. Jis atsitraukė nuo klampynės maždaug per tuziną pėdų ir, kaip koks milžiniškas priešistorinis bebras, ėmė kasti.
Reinsfordas buvo kasęs apkasus Prancūzijoje, kai sekundės delsimas reiškė mirtį. Tai buvo ramus laiko leidimas, palyginti su dabartiniu kasimu. Duobė gilėjo. Kai ji siekė virš pečių, jis išlipo, iš kietų jaunų medelių išpjovė kuolus ir nusmailino juos. Tuos kuolus įsmeigė į duobės dugną smaigaliais aukštyn. Greitais pirštais nupynė grubų žolių ir šakų kilimą ir uždengė juo duobės žiotis. Paskui, permirkęs nuo prakaito, skaudant nuo nuovargio kiekvienam raumeniui, pritūpė už žaibo apdeginto kelmo.
Jis žinojo, kad persekiotojas ateina. Girdėjo duslius žingsnius minkštoje žemėje, o nakties vėjelis atnešė jam generolo cigaretės kvapą. Reinsfordui pasirodė, kad generolas ateina neįprastai greitai. Nebeieško kelio žingsnis po žingsnio. Reinsfordas, tūnodamas ten, negalėjo matyti nei generolo, nei duobės. Per minutę nugyveno metus. Paskui jam norėjosi iš džiaugsmo surikti, nes išgirdo aštrų lūžtančių šakų traškėjimą, kai duobės danga įlūžo. Išgirdo aštrų skausmo klyksmą, kai smailūs kuolai pasiekė taikinį. Jis pašoko iš slėptuvės. Paskui susigūžė atgal. Už trijų pėdų nuo duobės stovėjo žmogus su elektriniu žibintuvėliu rankoje.
– Gerai padirbėjote, Reinsfordai, – šūktelėjo generolo balsas. – Jūsų Birmos tigrų duobė pasiėmė vieną geriausių mano šunų. Dar vienas taškas jums. Manau, pone Reinsfordai, pažiūrėsiu, ką galite prieš visą mano gaują. Dabar einu namo pailsėti. Ačiū už labai linksmą vakarą.
Auštant Reinsfordas, gulintis prie pelkės, pabudo nuo garso, po kurio suprato, kad apie baimę dar turi ko pasimokyti. Garsas sklido iš toli, silpnas ir banguojantis, bet jis jį pažino. Tai buvo skalikų gaujos lojimas.
Reinsfordas žinojo, kad gali daryti vieną iš dviejų. Galėjo likti vietoje ir laukti. Tai reikštų pačiam pasirinkti mirtį. Galėjo bėgti. Tai reikštų atidėti neišvengiamą. Akimirką stovėjo galvodamas. Jam šovė mintis, teikianti menką, beprotišką viltį, ir, susiveržęs diržą, jis nuėjo tolyn nuo pelkės.
Skalikų lojimas artėjo, dar artėjo, vis arčiau, arčiau. Ant kalnagūbrio Reinsfordas įlipo į medį. Žemiau, upelio vaga, nė už ketvirčio mylios, jis matė judant krūmus. Įtempęs akis, pamatė liesą generolo Zarovo stuomenį. Tiesiai priešais jį Reinsfordas įžiūrėjo kitą žmogų, kurio platūs pečiai skrodė aukštas džiunglių žoles. Tai buvo milžinas Ivanas, ir atrodė, lyg kažkokia nematoma jėga trauktų jį pirmyn. Reinsfordas suprato, kad Ivanas laiko gaują už pavadžių.
Bet kurią minutę jie bus prie jo. Protas dirbo karštligiškai. Jis prisiminė vietinių gudrybę, kurios išmoko Ugandoje. Nusileido nuo medžio. Stvėrė lankstų jauną medelį, pririšo prie jo medžioklinį peilį ašmenimis į taką, o medelį atlenkė atgal ir užrišo laukinio vynmedžio gabalu. Tada leidosi bėgti gelbėdamas gyvybę. Užuodę šviežią pėdsaką, skalikai sulojo garsiau. Dabar Reinsfordas žinojo, kaip jaučiasi užspeistas žvėris.
Turėjo sustoti atgauti kvapą. Skalikų lojimas staiga nutilo, ir Reinsfordo širdis taip pat sustojo. Jie turbūt priėjo prie peilio.
Jis susijaudinęs įsikabarojo į medį ir pažvelgė atgal. Persekiotojai buvo sustoję. Bet viltis, su kuria Reinsfordas lipo, užgeso, nes negiliame slėnyje pamatė, kad generolas Zarovas tebestovi ant kojų. Bet Ivanas nebestovėjo. Peilis, atšokusio medelio paleistas, ne visai prašovė.
Reinsfordas vos nukrito ant žemės, kai gauja vėl pakėlė balsą.
– Šalta galva, šalta galva, šalta galva! – dusdamas kartojo jis, skubėdamas pirmyn. Tiesiai priešais tarp medžių pasimatė mėlynas tarpas. Skalikai vis artėjo. Reinsfordas vertė save bėgti prie to tarpo. Pasiekė jį. Tai buvo jūros krantas. Per įlanką matė niūrų pilką pilies akmenį. Dvidešimt pėdų žemiau gaudė ir šnypštė jūra. Reinsfordas sudvejojo. Išgirdo skalikus. Tada šoko toli į jūrą…
Kai generolas su gauja pasiekė vietą prie jūros, kazokas sustojo. Kelias minutes stovėjo žiūrėdamas į melsvai žalią vandens platybę. Gūžtelėjo pečiais. Paskui atsisėdo, gurkštelėjo brendžio iš sidabrinės gertuvės, užsidegė cigaretę ir ėmė niūniuoti „Madama Butterfly“ ištrauką.
Tą vakarą generolas Zarovas labai gerai pavakarieniavo savo didžiajame valgomajame su apmušalais. Prie vakarienės išgėrė butelį Pol Roger ir pusbutelį Chambertin. Dvi menkos nemalonės neleido džiaugtis visiškai. Pirma buvo mintis, kad Ivaną bus sunku pakeisti, antra, kad grobis jam paspruko. Žinoma, amerikietis nežaidė pagal taisykles, taip galvojo generolas, ragaudamas likerio po vakarienės. Bibliotekoje, nusiramindamas, paskaitė Marko Aurelijaus raštus. Dešimtą užlipo į miegamąjį. Jis buvo maloniai pavargęs, sakė sau užsirakindamas. Buvo šiek tiek mėnesienos, tad, prieš uždegdamas šviesą, priėjo prie lango ir pažvelgė į kiemą. Matė didžiuosius skalikus ir šūktelėjo jiems: „Kitą kartą geriau pasiseks.“ Tada įjungė šviesą.
Ten stovėjo žmogus, kuris slėpėsi lovos užuolaidose.
– Reinsfordai! – suklykė generolas. – Kaip, Dieve mano, čia patekote?
– Atplaukiau, – pasakė Reinsfordas. – Pasirodė greičiau nei eiti per džiungles.
Generolas įtraukė oro ir nusišypsojo.
– Sveikinu, – tarė jis. – Laimėjote žaidimą.
Reinsfordas nesišypsojo.
– Aš vis dar užspeistas žvėris, – pasakė jis tyliai, gergždžiančiu balsu. – Ruoškitės, generole Zarovai.
Generolas nusilenkė vienu giliausių savo nusilenkimų.
– Suprantu, – tarė jis. – Puiku! Vienas iš mūsų bus vaišės skalikams. Kitas miegos šioje labai puikioje lovoje. Ginkitės, Reinsfordai…
Geresnėje lovoje jis niekada nebuvo miegojęs, nusprendė Reinsfordas.
Tai naujausia „Pavojingiausias žaidimas“ dalis. Sek seriją, ir tęsinį pamatysi pradžios puslapyje.
Kaip tau ši istorija?