Nekviesta keleivė
Drovesnio keleivio už Teodoriką nerasi. Iki stoties dar valanda, priešais miega nepažįstama dama, o jis supranta, kad nėra vienas net savo drabužiuose.
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Teodoriką Volerį nuo kūdikystės iki pat vidutinio amžiaus slenksčio auklėjo mylinti motina, kuriai labiausiai rūpėjo apsaugoti jį nuo to, ką ji vadino šiurkštesniąja gyvenimo tikrove. Mirdama ji paliko Teodoriką vieną pasaulyje, kuris buvo toks pat tikras kaip visada ir gerokai šiurkštesnis, nei, jo nuomone, būtų reikėję. Tokio būdo ir auklėjimo žmogui net paprasta kelionė traukiniu buvo kimšte prikimšta smulkių nemalonumų ir menkų nesklandumų, tad vieną rugsėjo rytą, įsitaisydamas antros klasės kupė, jis jautėsi pašiauštas ir apskritai išmuštas iš dvasinės pusiausvyros. Jis viešėjo kaimo klebonijoje, kurios gyventojai tikrai nebuvo nei grubūs, nei girtuokliai, bet namų ūkį prižiūrėjo taip atsainiai, kad nelaimė tiesiog prašyte prašėsi. Ponio vežimėlis, kuris turėjo nuvežti jį į stotį, taip ir nebuvo kaip reikiant užsakytas, o artėjant išvykimo valandai niekur nebuvo galima rasti pagalbinio darbininko, kuriam derėjo tą daiktą pristatyti. Ištiktas šios bėdos, Teodorikas, tyliai, bet labai smarkiai bjaurėdamasis, buvo priverstas drauge su klebono dukra kinkyti ponį, o tam teko graibytis po prastai apšviestą pastatą, vadinamą arklide, kuris ir dvokė visai kaip arklidė, išskyrus tas vietas, kur dvokė pelėmis. Pelių Teodorikas, tiesą sakant, nebijojo, bet priskyrė jas prie šiurkštesnių gyvenimo apraiškų ir laikėsi nuomonės, kad Apvaizda, parodžiusi šiek tiek moralinės drąsos, seniai galėjo pripažinti jas nebūtinomis ir išimti iš apyvartos. Traukiniui išslystant iš stoties, nervinga Teodoriko vaizduotė kaltino jį, kad jis skleidžia silpną arklidės kiemo kvapą ir kad ant jo paprastai kruopščiai išvalytų drabužių galbūt matyti vienas kitas apipelijęs šiaudas. Laimė, vienintelė bendrakeleivė kupė, maždaug jo amžiaus dama, atrodė labiau linkusi snausti nei apžiūrinėti; iki galinės stoties, maždaug valandą, traukinys neturėjo sustoti, o vagonas buvo senoviškas, be jokio išėjimo į koridorių, tad nebuvo ko tikėtis, kad į Teodoriko pusiau vienatvę įsibraus dar kas nors. Ir vis dėlto traukinys dar nespėjo įsibėgėti iki įprasto greičio, kai jis nenoromis, bet labai aiškiai suvokė, kad nėra vienas su snaudžiančia dama; jis nebuvo vienas net savo paties drabužiuose. Šiltas, šliaužiantis judesys per odą išdavė nepageidaujamą ir giliai piktinantį, nematomą, bet aštriai juntamą paklydusios pelės buvimą: ji akivaizdžiai nėrė į šią slėptuvę, kol buvo kinkomas ponis. Slapti trypčiojimai, purtymaisi ir aklai taikomi žnybtelėjimai įsibrovėlės neiškrapštė: jos šūkis, regis, buvo Excelsior. Teisėtas drabužių šeimininkas atsilošė į pagalvėles ir skubiai ėmė sukti galvą, kaip padaryti galą šiai dvigubai nuosavybei. Buvo neįsivaizduojama visą valandą išbūti tokioje baisioje padėtyje, tarsi jis būtų Rautono namai klajojančioms pelėms (vaizduotė jau buvo bent padvigubinusi svetimųjų antplūdį). Kita vertus, nuo kankintojos jį galėjo išvaduoti tik tokia radikali priemonė kaip dalinis nusirengimas, o nusirengti prie damos, net ir dėl tokio garbingo tikslo, buvo mintis, nuo kurios ausų galiukai ėmė degti iš begalinės gėdos. Jis niekada nebuvo pajėgęs prisiversti dailiosios lyties akivaizdoje apsinuoginti net tiek, kiek apnuogina ažūrinės kojinės. Ir vis dėlto… dama šiuo atveju, sprendžiant iš visko, miegojo kietai ir patikimai, o pelė, atrodo, mėgino į kelias įtemptas minutes sutalpinti visus klajonių metus. Jei sielų persikėlimo teorijoje yra bent kiek tiesos, ši pelė ankstesniame gyvenime tikrai buvo Alpių klubo narė. Kartais iš užsidegimo ji paslysdavo ir nučiuoždavo kokį pusę colio, o tada iš baimės, o greičiau iš piktumo, įkąsdavo. Tai pastūmėjo Teodoriką į patį drąsiausią gyvenimo žygį. Išraudęs kaip burokas ir su kančia nenuleisdamas akių nuo miegančios bendrakeleivės, jis greitai ir be garso pririšo kelioninio pledo galus prie lentynų abipus vagono, tad skersai kupė nusileido tvirta užuolaida. Šioje siauroje, paties įrengtoje persirengimo kabinoje jis karštligiškai skubėdamas ėmė vaduoti iš tvido ir pusvilnės apvalkalų iš dalies save ir visiškai pelę. Išnarpliota pelė beprotišku šuoliu nušoko ant grindų, o pledas, atsipalaidavęs iš abiejų galų, irgi nukrito su širdį stingdančiu dribtelėjimu, ir beveik tą pačią akimirką pabudusi miegalė atmerkė akis. Judesiu vos ne greitesniu už pelės Teodorikas šoko ant pledo, užsitraukė jo plačias klostes ligi smakro ant savo išardyto asmens ir susmuko tolimesniame vagono kampe. Kaklo ir kaktos gyslose lėkė ir tvinksėjo kraujas, o jis nebyliai laukė, kada bus patraukta avarinė virvė. Tačiau dama pasitenkino tylėdama spoksoti į keistai apsimuturiavusį bendrakeleivį. Kiek ji matė, klausė savęs Teodorikas, ir šiaip ar taip, ką ji, po galais, galvoja apie tokią jo padėtį?
– Man regis, peršalau, – pabandė jis iš nevilties.
– Tikrai? Labai gaila, – atsakė ji. – Kaip tik ketinau paprašyti, kad atidarytumėte šį langą.
– Manau, tai maliarija, – pridūrė jis, šiek tiek kalendamas dantimis, tiek iš baimės, tiek norėdamas paremti savo teoriją.
– Kelioniniame krepšyje turiu brendžio, jei būsite malonus jį man paduoti, – pasakė bendrakeleivė.
– Nė už ką pasaulyje… tai yra, aš nuo jos nieko nevartoju, – karštai patikino jis.
– Tikriausiai užsikrėtėte tropikuose?
Teodorikas, kurio pažintis su tropikais apsiribojo kasmet dovanojama arbatos dėže nuo dėdės iš Ceilono, pajuto, kad net maliarija slysta jam iš rankų. Ar įmanoma, svarstė jis, atskleisti jai tikrąją padėtį mažomis dalimis?
– Ar bijote pelių? – pabandė jis, jei tik tai buvo įmanoma, dar labiau išraudęs.
– Nebent jų ateitų pulkais, kaip tų, kurios suėdė vyskupą Hatoną. O kodėl klausiate?
– Ką tik viena šliaužiojo man po drabužiais, – pasakė Teodorikas visai nebe savo balsu. – Padėtis buvo nepaprastai nepatogi.
– Dar būtų, jei drabužius nešiojate bent kiek aptemptus, – pastebėjo ji. – Bet pelės keistai supranta patogumą.
– Teko jos atsikratyti, kol jūs miegojote, – tęsė jis ir, gurktelėjęs seilę, pridūrė: – Dėl to ir atsidūriau… šitaip.
– Juk nusivilkus vieną mažytę pelę dar neperšąlama! – sušuko ji taip lengvabūdiškai, kad Teodorikui tai pasirodė bjauru.
Aiškiai ji šį tą suprato iš jo keblios padėties ir dabar mėgavosi jo sumišimu. Visas kūno kraujas, regis, buvo mobilizuotas į vieną sutelktą raudonį, o gėdos kančia, baisesnė už galybę pelių, ropinėjo aukštyn žemyn jo siela. Bet kai pamažu vėl ėmė veikti protas, pažeminimo vietą užėmė gryna baimė. Kiekvieną minutę traukinys lėkė vis arčiau pilnos žmonių, šurmuliuojančios galinės stoties, kur vietoj vienos stingdančios akių poros, stebinčios jį iš tolimesnio vagono kampo, jo lauks dešimtys smalsių akių. Liko viena menka, beviltiška galimybė, kurią turėjo nulemti kelios artimiausios minutės. Bendrakeleivė galėjo vėl nugrimzti į palaimingą snaudulį. Bet minutės tvinksėjo, ir ta galimybė seko. Slapti žvilgsniai, kuriuos Teodorikas retkarčiais į ją mesteldavo, rodė tik nemirksintį budrumą.
– Man regis, jau netoli, – netrukus pastebėjo ji.
Teodorikas ir pats su augančia baime jau buvo pastebėjęs vis pasikartojančias mažų, bjaurių namelių krūvas, pranašaujančias kelionės galą. Šie žodžiai suveikė kaip ženklas. Kaip medžiojamas žvėris, išlėkęs iš priedangos ir beprotiškai puolantis link kito trumpalaikio prieglobsčio, jis nusimetė pledą ir karštligiškai ėmė brautis į susivėlusius drabužius. Jis jautė, kaip pro langą lekia nykios priemiesčio stotys, kaip gerklėje ir širdyje kažkas dūsta ir daužosi, ir kaip tame kampe, į kurį nedrįso pažvelgti, tvyro ledinė tyla. Kai jis, apsirengęs ir kone kliedėdamas, susmuko į sėdynę, traukinys sulėtėjo iki paskutinio šliaužimo, ir moteris prabilo.
– Ar būtumėte toks malonus, – paklausė ji, – ir surastumėte man nešiką, kad padėtų įsėsti į samdomą vežimą? Gėda jus trukdyti, kai negaluojate, bet aklam žmogui geležinkelio stotyje be kitų niekaip.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai reikia pralinksmėti,Pasaulio klasika lietuviškai