Gaži ponia

XII skyrius

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 18 d. Tuoj nuvažiavau į Hilinghamą ir atvykau anksti. Palikęs vežimą prie vartų, vienas nuėjau alėja. Tyliai pasibeldžiau ir kuo tyliau paskambinau, nes bijojau sutrikdyti Liusę ar jos motiną ir tikėjausi, kad prie durų ateis tik tarnas. Po kiek laiko, nesulaukęs atsako, vėl pasibeldžiau ir paskambinau; vis dar be atsakymo. Keikiau tarnų tingumą, kad tokią valandą dar guli lovose, nes jau buvo dešimta, ir vėl skambinau bei beldžiau, jau nekantriau, bet vis be atsako. Iki šiol kaltinau tik tarnus, bet dabar mane ėmė pulti baisi baimė. Ar ši apleistis tėra dar viena grandis lemties grandinėje, kuri, regis, veržiasi aplink mus? Ar tai iš tiesų mirties namai, į kuriuos atvykau per vėlai? Žinojau, kad minutės, net sekundės delsimo gali reikšti Liusei pavojaus valandas, jei ją vėl ištiko vienas iš tų baisių atkryčių; ir apėjau aplink namą, tikėdamasis kur nors rasti įėjimą.

Įėjimo neradau. Visi langai ir durys buvo užsklęsti ir užrakinti, ir sutrikęs grįžau prie prieangio. Tai darant, išgirdau greitai varomo žirgo kanopų bildesį. Jos sustojo prie vartų, ir po kelių sekundžių alėja atbėgo Van Helsingas. Pamatęs mane, uždusęs tarė:

– Tai buvote jūs ir ką tik atvykote. Kaip ji? Ar mes per vėlu? Ar negavote mano telegramos?

Kuo greičiau ir rišliau atsakiau, kad telegramą gavau tik anksti rytą, nepraradau nė minutės važiuodamas čia ir kad negaliu prisišaukti nė vieno name. Jis stabtelėjo, pakėlė skrybėlę ir iškilmingai tarė:

– Tada bijau, kad esame per vėlu. Tebūna Dievo valia!

Su įprasta atsigavimo energija kalbėjo toliau:

– Eime. Jei nėra atviro kelio įeiti, turime jį padaryti. Laikas mums dabar yra viskas.

Apėjome į namo užpakalį, kur buvo virtuvės langas. Profesorius išėmė iš dėklo mažą chirurginį pjūklą, padavė man ir parodė į geležines lango grotas. Tuoj jas puoliau ir greitai perpjoviau tris. Paskui ilgu plonu peiliu atstūmėme rėmų skląstį ir atidarėme langą. Padėjau profesoriui įlipti ir nusekiau. Virtuvėje ir greta esančiuose tarnų kambariuose nebuvo nė vieno. Einant bandėme visus kambarius, o valgomajame, blankiai apšviestame pro langines sklindančių spindulių, radome ant grindų gulinčias keturias tarnaites. Nebuvo reikalo manyti, kad jos mirusios, nes jų knarkiantis kvėpavimas ir aštrus laudano kvapas kambaryje nepaliko abejonių dėl jų būklės. Mudu su Van Helsingu susižvalgėme, ir traukiantis jis tarė:

– Jomis pasirūpinsime vėliau.

Paskui užlipome į Liusės kambarį. Akimirką ar dvi stabtelėjome prie durų klausytis, bet nieko negirdėjome. Baltais veidais ir drebančiomis rankomis švelniai atidarėme duris ir įėjome.

Kaip aprašyti tai, ką pamatėme? Lovoje gulėjo dvi moterys, Liusė ir jos motina. Pastaroji gulėjo toliau nuo krašto, uždengta balta paklode, kurios kraštą skersvėjis pro išdaužtą langą nupūtė atgal, atidengdamas įtemptą baltą veidą su sustingusia siaubo išraiška. Šalia jos gulėjo Liusė, veidu baltu ir dar labiau įtemptu. Gėlės, kurios buvo ant jos kaklo, gulėjo ant motinos krūtinės, o kaklas buvo atviras, rodydamas dvi mažas žaizdas, kurias matėme anksčiau, tik dabar baisiai baltas ir sudarkytas. Be žodžio profesorius pasilenkė virš lovos, galva beveik liesdamas vargšės Liusės krūtinę; paskui greitai pasuko galvą, kaip klausantis, ir pašokęs man sušuko:

– Dar nevėlu! Greitai! Greitai! Atneškite brendžio!

Nulėkiau žemyn ir grįžau su juo, pasirūpinęs jį pauostyti ir paragauti, kad nebūtų apnuodytas kaip šerio grafinas, kurį radau ant stalo. Kambarinės tebekvėpavo, tik neramiau, ir man pasirodė, kad narkotikas silpsta. Nelaukiau įsitikinti, grįžau pas Van Helsingą. Jis kaip ir kitą kartą trynė brendžiu jos lūpas, dantenas, riešus ir delnus. Man tarė:

– Galiu tai daryti, visa, kas dabar įmanoma. Jūs eikite pažadinti tas kambarines. Pliaukštelėkite jas per veidą šlapiu rankšluosčiu ir stipriai. Tegu duoda šilumos, ugnies ir šiltą vonią. Ši vargšė siela beveik tokia šalta kaip ta šalia jos. Ją reikės sušildyti, kol ką nors daugiau galėsime daryti.

Tuoj nuėjau ir be didelio vargo pažadinau tris moteris. Ketvirtoji buvo tik jauna mergina, ir vaistas akivaizdžiai paveikė ją stipriau, tad paguldžiau ją ant sofos ir leidau miegoti. Kitos iš pradžių buvo apkvaitusios, bet grįžtant atminčiai isteriškai verkė ir raudojo. Tačiau buvau griežtas ir neleidau kalbėti. Pasakiau, kad prarasti vieną gyvybę ir taip blogai, ir kad jei delsime, paaukosime panelę Liusę. Tad raudodamos ir verkdamos, pusiau apsirengusios, ėmėsi darbo ir paruošė ugnį ir vandenį. Laimei, virtuvės ir boilerio ugnis dar degė, ir karšto vandens netrūko. Parengėme vonią, išnešėme Liusę tokią, kokia buvo, ir paguldėme į ją. Kol trynėme jos galūnes, kažkas pasibeldė į lauko duris. Viena kambarinė nubėgo, skubiai apsivilko ir atidarė. Paskui grįžo ir pašnibždomis pranešė, kad atėjo ponas su žinia nuo pono Holmvudo. Liepiau tiesiog pasakyti, kad turi palaukti, nes dabar nieko negalime priimti. Ji nuėjo, o aš, paskendęs darbe, visiškai apie jį pamiršau.

Per visą savo patirtį nemačiau profesoriaus dirbant taip mirtinai rimtai. Žinojau, kaip ir jis, kad tai atvira kova su mirtimi, ir per pertrauką taip jam pasakiau. Jis atsakė taip, kad nesupratau, bet su griežčiausiu žvilgsniu, kokį jo veidas gali turėti:

– Jei tai būtų viskas, sustočiau čia, kur esame, ir leisčiau jai išblėsti į ramybę, nes virš jos horizonto nematau gyvybės šviesos.

Jis tęsė darbą, jei įmanoma, su nauja ir dar pašėlusia jėga.

Netrukus abu pajutome, kad šiluma ima veikti. Stetoskopu Liusės širdis girdėjosi šiek tiek aiškiau, plaučiai ėmė pastebimai judėti. Van Helsingo veidas beveik švytėjo, ir, kai iškėlėme ją iš vonios ir suvyniojome į karštą paklodę, jis man tarė:

– Pirmas laimėjimas mūsų! Šachas karaliui!

Nunešėme Liusę į kitą kambarį, kuris jau buvo paruoštas, paguldėme į lovą ir įpylėme į gerklę kelis lašus brendžio. Pastebėjau, kad Van Helsingas aplink jos kaklą užrišo minkštą šilkinę skarelę. Ji tebebuvo be sąmonės ir tokia pat bloga, jei ne blogesnė, kokios ją kada nors matėme.

Van Helsingas pasikvietė vieną iš moterų, liepė likti su ja ir neatitraukti nuo jos akių, kol grįšime, o paskui mostelėjo man išeiti iš kambario.

– Turime pasitarti, ką daryti, – tarė jis leidžiantis laiptais.

Salėje atidarė valgomojo duris, įėjome, ir jis atidžiai jas uždarė. Langinės buvo atvertos, bet užuolaidos jau nuleistos, paklūstant mirties etiketui, kurio griežtai laikosi žemesnių luomų britės. Tad kambaryje buvo prieblanda. Tačiau mūsų tikslui pakako šviesos. Van Helsingo griežtumą šiek tiek palengvino sumišimo išraiška. Akivaizdu, kad jis dėl kažko kankino protą, tad akimirką palaukiau, ir jis prabilo:

– Ką dabar darysime? Kur kreipsimės pagalbos? Reikia dar vieno kraujo perpylimo, ir greitai, kitaip tos vargšės mergaitės gyvybė nebus verta nė valandos. Jūs jau išsekęs; aš irgi išsekęs. Bijau patikėti toms moterims, net jei turėtų drąsos sutikti. Ką darysime, kur rasime tą, kuris dėl jos atvertų savo gyslas?

– O ką, aš netinku?

Balsas sklido nuo sofos kitame kambario gale, ir jo tonas atnešė mano širdžiai palengvėjimą ir džiaugsmą, nes tai buvo Kvinsis Morisas. Išgirdęs pirmą garsą, Van Helsingas piktai krūptelėjo, bet jo veidas sušvelnėjo, o akyse pasirodė džiaugsmas, kai sušukau: „Kvinsi Morisai!“ ir puoliau prie jo ištiestomis rankomis.

– Kas tave čia atvedė? – šūktelėjau, kai mūsų rankos susitiko.

– Spėju, Artas.

Jis padavė man telegramą:

„Tris dienas negirdžiu iš Sevardo ir baisiai nerimauju. Negaliu išvykti. Tėvas toje pačioje būklėje. Pranešk, kaip Liusė. Nedelsk. HOLMVUDAS.“

– Manau, atvykau pačiu laiku. Žinote, tereikia pasakyti, ką daryti.

Van Helsingas žengė į priekį, paėmė jo ranką ir, tiesiai žvelgdamas į akis, tarė:

– Drąsaus vyro kraujas yra geriausias dalykas šioje žemėje, kai moteris bėdoje. Jūs vyras, be klaidos. Na, velnias gali dirbti prieš mus iš visų jėgų, bet Dievas siunčia mums vyrus, kai jų reikia.

Dar kartą atlikome tą šiurpią operaciją. Neturiu širdies aprašinėti smulkmenų. Liusė patyrė baisų sukrėtimą, ir tai ją veikė labiau nei anksčiau, nes nors į jos gyslas įtekėjo daug kraujo, kūnas į gydymą reagavo ne taip gerai kaip kitais kartais. Jos kova grįžti į gyvenimą buvo kažkas baisaus matyti ir girdėti. Tačiau širdies ir plaučių veikla pagerėjo, ir Van Helsingas kaip anksčiau suleido po oda morfijaus, su geru poveikiu. Jos apalpimas virto giliu miegu. Profesorius budėjo, o aš su Kvinsiu Morisu nusileidau ir pasiunčiau vieną iš kambarinių sumokėti vienam iš laukiančių vežikų. Palikau Kvinsį gulintį po taurės vyno ir liepiau virėjai paruošti gerus pusryčius. Tada man šovė mintis, ir grįžau į kambarį, kur dabar buvo Liusė. Tyliai įėjęs, radau Van Helsingą su lapu ar dviem popieriaus rankoje. Akivaizdu, kad jis perskaitė ir svarstė, ranką pridėjęs prie kaktos. Jo veide buvo niūraus pasitenkinimo išraiška, kaip to, kas išsprendė abejonę. Jis padavė man popierių, tepasakydamas:

– Iškrito iš Liusės užanties, kai nešėme ją į vonią.

Perskaitęs stovėjau žiūrėdamas į profesorių ir po pauzės paklausiau:

– Dievo vardan, ką visa tai reiškia? Ar ji buvo, ar yra išprotėjusi; ar koks tai baisus pavojus?

Buvau toks sutrikęs, kad nežinojau, ką daugiau sakyti. Van Helsingas ištiesė ranką ir paėmė popierių:

– Dabar dėl to nesirūpinkite. Kol kas pamirškite. Viską sužinosite ir suprasite laiku, bet vėliau. O dabar ką atėjote man pasakyti?

Tai sugrąžino mane prie tikrovės, ir vėl atsitokėjau.

– Atėjau pakalbėti apie mirties liudijimą. Jei nesielgsime tinkamai ir išmintingai, gali būti tyrimas, ir tą popierių reikėtų pateikti. Tikiuosi, kad tyrimo nereikės, nes jis tikrai nužudytų vargšę Liusę, jei niekas kitas nenužudytų. Aš žinau, jūs žinote, ir kitas gydytojas, kuris ją gydė, žino, kad ponia Vestenra sirgo širdies liga, ir galime patvirtinti, kad nuo jos mirė. Tuoj užpildykime liudijimą, pats nunešiu jį registratoriui ir nueisiu pas laidotuvių meistrą.

– Gerai, o mano drauge Džonai! Gerai sugalvota! Tikrai panelė Liusė, jei ji liūdna dėl ją puolančių priešų, bent jau laiminga dėl ją mylinčių draugų. Vienas, du, trys atveria jai gyslas, be vieno seno žmogaus. Ak taip, žinau, drauge Džonai; nesu aklas! Už tai myliu jus dar labiau! Dabar eikite.

Salėje sutikau Kvinsį Morisą su telegrama Artūrui, pranešančia, kad ponia Vestenra mirė, kad Liusė taip pat sirgo, bet dabar jai geriau, ir kad su ja esame mudu su Van Helsingu. Pasakiau, kur einu, ir jis mane skubino, bet einant tarė:

– Kai grįši, Džekai, ar galiu su tavimi perkalbėti du žodžius tik dviese?

Linktelėjau ir išėjau. Registruojant nekilo jokių sunkumų, ir susitariau, kad vietinis laidotuvių meistras vakare ateitų išmatuoti karstui ir viską suderintų.

Kai grįžau, Kvinsis manęs laukė. Pasakiau, kad pasimatysiu, kai tik sužinosiu apie Liusę, ir nuėjau į jos kambarį. Ji tebemiegojo, o profesorius, regis, nepajudėjo iš savo vietos šalia jos. Iš to, kad jis pridėjo pirštą prie lūpų, supratau, kad laukia, jog ji netrukus pabus, ir bijo užbėgti už akių gamtai. Tad nuėjau pas Kvinsį ir nusivedžiau jį į pusryčių kambarį, kur užuolaidos nebuvo nuleistos ir kuris buvo truputį linksmesnis, tiksliau, mažiau niūrus už kitus. Kai likome vieni, jis tarė:

– Džekai Sevardai, nenoriu kištis ten, kur neturiu teisės; bet tai ne paprastas atvejis. Žinai, kad mylėjau tą merginą ir norėjau ją vesti; bet nors tai jau praeityje, vis tiek negaliu dėl jos nesijaudinti. Kas jai negerai? Olandas, o jis puikus senis, tai matau, tuo metu, kai jūs abu įėjote į kambarį, sakė, kad reikia dar vieno kraujo perpylimo ir kad ir tu, ir jis išsekę. Gerai žinau, kad jūs, gydytojai, kalbate už uždarų durų ir kad žmogus negali tikėtis žinoti, apie ką tariatės. Bet tai ne paprastas dalykas, ir, kad ir kas tai būtų, aš savo dalį atlikau. Ar ne taip?

– Taip, – tariau, ir jis kalbėjo toliau:

– Suprantu, kad ir tu, ir Van Helsingas jau padarėte tai, ką aš padariau šiandien. Ar ne taip?

– Taip.

– Ir spėju, Artas irgi. Kai prieš keturias dienas mačiau jį jo namuose, atrodė keistai. Nemačiau nieko taip greitai sunykstant nuo tada, kai pampose turėjau mėgstamą kumelę, kuri per vieną naktį sunyko. Vienas iš tų didelių šikšnosparnių, vadinamų vampyrais, naktį prie jos prilindo, ir dėl jo sotumo ir atviros gyslos joje neliko tiek kraujo, kad galėtų atsistoti, ir teko jai gulinčiai paleisti kulką. Džekai, jei gali pasakyti neišduodamas paslapties, Artūras buvo pirmas, ar ne taip?

Kalbėdamas vargšas atrodė baisiai sunerimęs. Jį kankino nežinia dėl mylimos moters, o visiškas nežinojimas apie baisią paslaptį, kuri, regis, ją supo, didino skausmą. Pati širdis jam kraujavo, ir reikėjo viso jo vyriškumo, o jo buvo karališkai daug, kad nepalūžtų. Stabtelėjau prieš atsakydamas, nes jaučiau, kad neturiu išduoti to, ką profesorius norėjo laikyti paslaptyje; bet jis jau tiek žinojo ir tiek spėjo, kad nebuvo priežasties neatsakyti, tad atsakiau tuo pačiu žodžiu:

– Taip.

– Ir kiek laiko tai tęsiasi?

– Apie dešimt dienų.

– Dešimt dienų! Tada spėju, Džekai Sevardai, kad į tos vargšės gražios būtybės, kurią visi mylime, gyslas per tą laiką įpilta keturių stiprių vyrų kraujo. Žmogau, visas jos kūnas to nesutalpintų. – Tada priėjęs arti įnirtingai pašnibždomis paklausė: – Kas jį išsiurbė?

Papurčiau galvą.

– Tai, – tariau, – ir yra esmė. Van Helsingas dėl to tiesiog pašėlęs, o aš nebežinau, ką manyti. Net negaliu spėti. Buvo eilė mažų aplinkybių, kurios sugriovė visus mūsų skaičiavimus, kaip tinkamai saugoti Liusę. Bet jos nepasikartos. Liekame čia, kol viskas baigsis gerai arba blogai.

Kvinsis ištiesė ranką.

– Įskaityk ir mane, – tarė jis. – Tu ir olandas pasakysite, ką daryti, ir aš padarysiu.

Vėlai popiet pabudusi, Liusė pirmiausia pačiupinėjo užantį ir, mano nuostabai, ištraukė popierių, kurį Van Helsingas man davė skaityti. Atidus profesorius buvo padėjęs jį atgal, kad pabudusi neišsigąstų. Paskui jos akys krito ant Van Helsingo ir ant manęs ir nudžiugo. Tada apsižvalgė po kambarį, pamatė, kur esanti, sudrebėjo, garsiai sušuko ir užsidengė išblyškusį veidą vargšėmis plonomis rankomis. Abu supratome, ką tai reiškia: ji iki galo suvokė motinos mirtį; tad kaip galėjome stengėmės ją paguosti. Be abejo, užuojauta šiek tiek palengvino, bet ji buvo labai prislėgta ir ilgai tyliai, silpnai verkė. Pasakėme, kad vienas ar abu dabar visą laiką liksime su ja, ir tai, regis, paguodė. Prieš sutemstant ji užsnūdo. Tada nutiko labai keistas dalykas. Dar miegodama išsitraukė popierių iš užanties ir perplėšė pusiau. Van Helsingas priėjo ir paėmė iš jos skiautes. Tačiau ji vis tiek tęsė plėšymo judesį, lyg popierius tebebūtų rankose; galiausiai pakėlė rankas ir atvėrė jas, lyg barstydama skiautes. Van Helsingas, regis, nustebo, antakiai susiraukė, tarsi galvojant, bet nieko nesakė.

Rugsėjo 19 d. Visą praėjusią naktį ji miegojo neramiai, visada bijodama miego, ir pabusdavo kiek silpnesnė. Profesorius ir aš budėjome pakaitomis ir nė akimirkos nepalikome jos be priežiūros. Kvinsis Morisas nieko nesakė apie savo ketinimą, bet žinojau, kad visą naktį jis sukiojosi aplink namą.

Atėjus dienai, jos skvarbi šviesa parodė vargšės Liusės jėgų nykimą. Ji vos galėjo pasukti galvą, o nedaug maisto, kurį galėjo priimti, regis, neatnešė naudos. Kartais ji miegojo, ir mudu su Van Helsingu pastebėjome skirtumą tarp jos miegančios ir budinčios. Miegodama atrodė stipresnė, nors išsekusi labiau, kvėpavo švelniau; atvira burna rodė blyškias, nuo dantų atsitraukusias dantenas, tad dantys atrodė tiesiog ilgesni ir aštresni nei paprastai; pabudus švelnios akys aiškiai keitė išraišką, nes ji atrodė tokia kaip visada, nors mirštanti. Popiet paprašė Artūro, ir jam telegrafavome. Kvinsis nuvyko pasitikti į stotį.

Kai jis atvyko, buvo beveik šešta, saulė leidosi pilna ir šilta, o raudona šviesa plūdo pro langą ir suteikė daugiau spalvos išblyškusiems skruostams. Pamatęs ją, Artūras tiesiog užspringo iš jausmų, ir nė vienas negalėjome kalbėti. Per praėjusias valandas miego priepuoliai, ar komos būsena, kuri ėjo už miegą, kartojosi vis dažniau, tad tarpai, kai įmanoma kalbėtis, sutrumpėjo. Tačiau Artūro buvimas, regis, veikė kaip stimuliatorius; ji šiek tiek atsigavo ir kalbėjosi su juo žvaliau nei nuo mūsų atvykimo. Jis irgi susiėmė ir kalbėjo kiek galėdamas linksmiau, tad iš visko buvo padaryta geriausia.

Dabar jau beveik pirma valanda, ir jis su Van Helsingu sėdi prie jos. Turiu juos pakeisti po ketvirčio valandos, o dabar įrašau tai Liusės fonografu. Iki šeštos jie turi pabandyti pailsėti. Bijau, kad rytoj mūsų budėjimas baigsis, nes sukrėtimas buvo per didelis; vargšas vaikas nebeatsigaus. Dieve, padėk mums visiems.

Minos Harker laiškas Liusei Vestenrai

(Jos neatplėštas.)

Rugsėjo 17 d.

Mano brangiausioji Liuse,

atrodo, praėjo amžiai, kai iš tavęs girdėjau ar kai rašiau. Žinau, kad atleisi už visas ydas, perskaičiusi visą mano naujienų krūvą. Na, atgavau savo vyrą; kai atvykome į Ekseterį, laukė karieta, o joje, nors kamavo podagros priepuolis, ponas Hokinsas. Nuvežė mus į savo namus, kur buvo gražūs ir patogūs kambariai, ir kartu pavakarieniavome. Po vakarienės ponas Hokinsas tarė:

„Mielieji, noriu išgerti už jūsų sveikatą ir gerovę; tegu visi palaiminimai lydi jus abu. Abu pažįstu nuo vaikystės ir su meile ir pasididžiavimu mačiau jus užaugant. Dabar noriu, kad namus susikurtumėte čia su manimi. Man neliko nei vaiko, nei anūko; visi išėjo, ir testamente viską palikau jums.“

Verkiau, mieloji Liuse, kai Džonatanas ir senukas paspaudė vienas kitam rankas. Mūsų vakaras buvo labai labai laimingas.

Taigi štai mes, įsikūrę šiame gražiame sename name, ir iš miegamojo ir svetainės matau didžiules katedros aikštės guobas, jų didžiulius juodus kamienus senos geltonos katedros akmens fone ir girdžiu kovus virš galvos, krankiančius, plepančius ir apkalbinėjančius visą dieną, kaip paprastai daro kovai ir žmonės. Nereikia nė sakyti, kad esu užsiėmusi, tvarkau daiktus ir namų ūkį. Džonatanas ir ponas Hokinsas užsiėmę visą dieną, nes dabar, kai Džonatanas partneris, ponas Hokinsas nori jam viską papasakoti apie klientus.

Kaip tavo mielai mamai? Norėčiau nulėkti į miestą dienai ar dviem tavęs pamatyti, brangioji, bet dar neišdrįstu, turėdama tiek daug ant pečių, o Džonatanas dar reikalauja priežiūros. Jis ima atgauti mėsą ant kaulų, bet ilga liga jį baisiai nusilpino; net dabar kartais staiga krūpteli iš miego ir pabunda visas drebėdamas, kol pavyksta sugrąžinti jam įprastą ramybę. Tačiau, ačiū Dievui, tokie atvejai retėja, ir tikiuosi, kad ilgainiui visai praeis. O dabar, kai papasakojau savo naujienas, leisk paklausti tavųjų. Kada tuokiatės, kur, kas atliks ceremoniją, ką vilkėsi, ar vestuvės bus viešos, ar privačios? Papasakok viską, brangioji; papasakok apie viską, nes nėra nieko, kas tave domintų ir nebūtų brangu man. Džonatanas prašo perduoti savo „pagarbią pareigą“, bet nemanau, kad to užtenka iš svarbios firmos „Hawkins & Harker“ jaunesniojo partnerio; tad kadangi tu mane myli, ir jis mane myli, ir aš myliu tave visomis veiksmažodžio nuosakomis ir laikais, siunčiu tau paprasčiausiai jo „meilę“. Sudie, mano brangiausioji Liuse, ir visų palaiminimų tau.

Tavo

MINA HARKER

Medicinos daktaro Patriko Henesio ir kt. ataskaita medicinos daktarui Džonui Sevardui

Rugsėjo 20 d.

Mano gerbiamas Pone,

jūsų pageidavimu pridedu ataskaitą apie viso man patikėto būklę… Dėl paciento Renfildo galima pasakyti daugiau. Jis turėjo dar vieną protrūkį, kuris galėjo baigtis baisiai, bet, laimei, nesukėlė nelaimingų padarinių. Šią popietę vežėjo vežimas su dviem vyrais sustojo prie tuščio namo, kurio valda ribojasi su mūsų, to namo, į kurį, kaip atsimenate, pacientas du kartus pabėgo. Vyrai sustojo prie mūsų vartų paklausti durininko kelio, nes buvo nepažįstami. Pats žvelgiau pro kabineto langą, rūkydamas po pietų, ir mačiau vieną iš jų ateinant prie namo. Jam einant pro Renfildo kambario langą, pacientas ėmė jį koneveikti iš vidaus ir vadino visais bjauriais vardais, kokius tik mokėjo. Vyras, atrodantis gana padorus, tenkinosi pasakydamas „užsičiaupk, tu nešvankus elgeta“, ir tada mūsų žmogus apkaltino jį apiplėšimu, noru nužudyti ir pasakė, kad jam sutrukdys, net jei už tai pakartų. Atidariau langą ir mostelėjau vyrui nekreipti dėmesio, tad jis, apžvelgęs vietą ir supratęs, kur pakliuvo, tepasakė: „Dieve laimink, pone, nekreipčiau dėmesio, ką man sako prakeiktam beprotnamy. Gailiu jūsų ir šeimininko, kad tenka gyventi viename name su tokiu laukiniu žvėrimi.“ Paskui gana mandagiai paklausė kelio, ir pasakiau, kur tuščio namo vartai; jis nuėjo, lydimas mūsų žmogaus grasinimų, keiksmų ir koneveikimų. Nusileidau pažiūrėti, ar galiu suprasti jo pykčio priežastį, nes paprastai jis gerai elgiasi, ir, išskyrus smurtinius priepuolius, nieko panašaus nebuvo nutikę. Savo nuostabai radau jį visiškai ramų ir labai malonų. Bandžiau užvesti kalbą apie įvykį, bet jis švelniai klausinėjo, ką turiu galvoje, ir privertė patikėti, kad visiškai to neprisimena. Tačiau, apgailestauju sakydamas, tai buvo tik dar vienas jo gudrumo pavyzdys, nes per pusvalandį vėl apie jį išgirdau. Šįkart jis išsilaužė pro savo kambario langą ir bėgo alėja. Šūktelėjau prižiūrėtojams sekti ir nubėgau paskui, nes bijojau, kad jis ketina kažką bloga. Mano baimė pasitvirtino, kai pamačiau tą patį vežimą, važiuojantį keliu, su keliomis didelėmis medinėmis dėžėmis. Vyrai šluostėsi kaktas, veidai buvo raudoni, lyg po sunkaus darbo. Man nespėjus prie jo pribėgti, pacientas puolė prie jų, nutraukė vieną nuo vežimo ir ėmė daužyti jo galvą į žemę. Jei nebūčiau jo tą akimirką sugriebęs, manau, būtų tą vyrą užmušęs vietoje. Kitas nušoko ir smogė jam per galvą sunkaus botago rankena. Smūgis buvo baisus, bet jis, regis, nekreipė dėmesio, sugriebė ir jį ir grūmėsi su mumis trimis, tampydamas pirmyn ir atgal, lyg būtume kačiukai. Žinote, kad nesu lengvas, o kiti abu buvo stambūs vyrai. Iš pradžių kovojo tylėdamas; bet kai ėmėme jį įveikti ir prižiūrėtojai jam vilko tramdomuosius marškinius, ėmė šaukti: „Aš jiems sutrukdysiu! Jie manęs neapiplėš! Jie nežudys manęs po truputį! Kovosiu už savo Viešpatį ir Šeimininką!“ ir visokius panašius nerišlius kliedesius. Su labai dideliu vargu parvedė jį į namą ir patalpino į minkštą palatą. Vienam iš prižiūrėtojų, Hardžiui, sulaužytas pirštas. Tačiau jį sutvarkiau, ir jis gerai sveiksta.

Du vežėjai iš pradžių garsiai grasino ieškiniais dėl žalos ir žadėjo užlieti mus visomis įstatymo bausmėmis. Tačiau jų grasinimai buvo sumišę su kažkokiu netiesioginiu atsiprašymu už tai, kad juos abu įveikė silpnas beprotis. Sakė, kad jei ne tai, kaip jėgos buvo išeikvotos nešant ir keliant sunkias dėžes į vežimą, būtų su juo greitai susidoroję. Kaip kitą pralaimėjimo priežastį nurodė nepaprastą troškulį, kurį sukėlė dulkėtas jų darbas ir smerktinas darbo vietos atstumas nuo bet kokios užeigos. Puikiai supratau jų užuominą, ir po tvirtos taurės grogo, tiksliau, daugiau to paties, ir po svarą rankoje, jie palaikė puolimą menkniekiu ir prisiekė, kad bet kurią dieną sutiktų blogesnį beprotį, kad tik sutiktų tokį „prakeiktai gerą vyruką“, kaip jūsų korespondentas. Užsirašiau jų vardus ir adresus, jei prireiktų. Štai jie: Džekas Smoletas, Dadingo nuomojami namai, Karaliaus Jurgio kelias, Didysis Volvortas, ir Tomas Snelingas, Pitero Farlio eilė, Gaido kiemas, Betnal Grinas. Abu dirba Harriso ir sūnų perkėlimo ir siuntimo bendrovėje, Orandž Masterio kiemas, Soho.

Pranešiu apie bet kokį įdomų įvykį čia ir tuoj telegrafuosiu, jei bus kas svarbaus.

Patikėkite, gerbiamas Pone,

ištikimai jūsų

PATRIKAS HENESIS

Minos Harker laiškas Liusei Vestenrai

(Jos neatplėštas.)

Rugsėjo 18 d.

Mano brangiausioji Liuse,

mus ištiko toks liūdnas smūgis. Ponas Hokinsas labai staiga mirė. Kai kas gali manyti, kad mums tai ne taip liūdna, bet abu taip jį pamilome, kad iš tiesų atrodo, jog netekome tėvo. Niekada nepažinojau nei tėvo, nei motinos, tad mielo senuko mirtis man tikras smūgis. Džonatanas labai sukrėstas. Ne tik todėl, kad jaučia sielvartą, gilų sielvartą dėl mielo, gero žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo jo draugas, o pabaigoje elgėsi kaip su savo sūnumi ir paliko turtą, kuris mūsų kukliai išauklėtiems žmonėms yra turtas anapus godumo svajonių, bet Džonatanas jaučia dar ir dėl kitos priežasties. Sako, kad atsakomybės kiekis, kurį tai užkrauna, jį nervina. Jis pradeda savimi abejoti. Bandau jį pradžiuginti, ir mano tikėjimas juo padeda jam tikėti savimi. Bet čia labiausiai pasireiškia patirtas sunkus sukrėtimas. O, per sunku, kad tokia miela, paprasta, kilni, stipri prigimtis kaip jo, prigimtis, leidusi jam mūsų mielo gero draugo pagalba per kelerius metus pakilti iš raštininko į šeimininką, būtų taip sužeista, kad pati jėgos esmė dingo. Atleisk, brangioji, jei trikdau tave savo bėdomis tavo laimės viduryje; bet, mieloji Liuse, turiu kam nors pasakyti, nes įtampa, palaikant drąsią ir linksmą išvaizdą Džonatanui, mane vargina, ir neturiu kam čia patikėti. Bijau vykti į Londoną, kaip turime poryt, nes vargšas ponas Hokinsas testamente paliko būti palaidotas tame pačiame kape su tėvu. Kadangi giminių nėra, Džonatanui teks būti vyriausiuoju gedėtoju. Pabandysiu nulėkti tavęs pamatyti, mieloji, kad ir kelioms minutėms. Atleisk, kad trikdau. Su visais palaiminimais

tave mylinti

MINA HARKER

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 20 d. Tik ryžtas ir įprotis leidžia man šiąnakt padaryti įrašą. Esu per daug nelaimingas, per daug prislėgtas, per daug pavargęs nuo pasaulio ir visko jame, įskaitant patį gyvenimą, kad man būtų nesvarbu, jei tą akimirką išgirsčiau mirties angelo sparnų plazdėjimą. O jis pastaruoju metu tais niūriais sparnais plazdeno su tam tikru tikslu: Liusės motina, Artūro tėvas, o dabar… Tęsiu savo darbą.

Kaip priklauso pakeičiau Van Helsingą budint prie Liusės. Norėjome, kad ir Artūras nueitų pailsėti, bet iš pradžių jis atsisakė. Tik kai pasakiau, kad dieną reikės jo pagalbos ir kad neturime visi palūžti dėl poilsio stokos, nes nukentės Liusė, sutiko eiti. Van Helsingas buvo jam labai malonus.

– Eime, mano vaike, – tarė jis, – eime su manimi. Jūs sergate ir silpnas, turėjote daug sielvarto ir daug sielos skausmo, be to jūsų jėgų krūvio, apie kurį žinome. Neturite būti vienas, nes būti vienam reiškia būti pilnam baimių ir nerimo. Eikite į svetainę, kur yra didelė ugnis ir dvi sofos. Jūs gulėsite ant vienos, aš ant kitos, ir mūsų užuojauta bus vienas kitam paguoda, net jei nekalbėsime, net jei miegosime.

Artūras nuėjo su juo, ilgesingai žvelgdamas atgal į Liusės veidą, gulintį ant pagalvės, beveik baltesnį už batistą. Ji gulėjo visai tyliai, o aš apsižvalgiau po kambarį, ar viskas taip, kaip turi būti. Mačiau, kad profesorius ir šiame kambaryje kaip ir kitame įvykdė savo ketinimą naudoti česnaką: visi lango rėmai juo dvokė, o aplink Liusės kaklą, ant šilkinės skarelės, kurią Van Helsingas liepė jai nešioti, buvo šiurkštus tų pačių kvapnių gėlių vainikas. Liusė kvėpavo šiek tiek knarkdama, veidas buvo blogiausias, nes atvira burna rodė blyškias dantenas. Dantys blankioje, neaiškioje šviesoje atrodė ilgesni ir aštresni nei rytą. Ypač, dėl kažkokios šviesos apgaulės, iltys atrodė ilgesnės ir aštresnės už kitus. Atsisėdau šalia, ir netrukus ji neramiai sujudo. Tą pačią akimirką į langą kažkas dusliai plasnojo ar daužėsi. Tyliai priėjau ir žvilgtelėjau pro užuolaidos kampą. Švietė pilnatis, ir mačiau, kad triukšmą kelia didelis šikšnosparnis, kuris sukosi ratais, be abejo, šviesos traukiamas, nors ji ir blanki, ir kartkartėmis sparnais smogdavo į langą. Grįžęs į vietą, radau, kad Liusė šiek tiek pasislinko ir nuplėšė nuo kaklo česnako žiedus. Uždėjau juos kaip galėjau ir sėdėjau ją stebėdamas.

Netrukus ji pabudo, ir daviau jai maisto, kaip paskyrė Van Helsingas. Ji suvalgė labai mažai ir glebiai. Joje, regis, nebebuvo tos nesąmoningos kovos už gyvybę ir jėgą, kuri iki šiol taip žymėjo jos ligą. Man pasirodė keista, kad tą akimirką, kai atgavo sąmonę, ji prispaudė česnako žiedus prie savęs. Tikrai keista, kad kai tik pereidavo į tą letargo būseną su knarkiančiu kvėpavimu, ji atstumdavo gėles, o pabudusi prisispausdavo. Čia nebuvo jokios galimybės suklysti, nes per ilgas sekusias valandas ji daug kartų miegojo ir budėjo ir abu veiksmus kartojo daug kartų.

Šeštą valandą Van Helsingas atėjo manęs pakeisti. Artūras tuo metu užsnūdo, ir jis gailestingai leido jam miegoti. Pamatęs Liusės veidą, išgirdau jo šnypščiantį įkvėpimą, ir jis aštriai sušnibždėjo:

– Pakelkite užuolaidą; man reikia šviesos!

Paskui pasilenkė ir, veidu beveik liesdamas Liusės veidą, atidžiai ją apžiūrėjo. Nuėmė gėles ir pakėlė šilkinę skarelę nuo kaklo. Tai darydamas atšoko, ir girdėjau jo šūksnį „Mein Gott!“, užgniaužtą gerklėje. Pasilenkiau ir pažvelgiau, ir pastebėjęs pajutau keistą šiurpą.

Žaizdos ant kaklo buvo visiškai išnykusios.

Visas penkias minutes Van Helsingas stovėjo ir žiūrėjo į ją griežčiausiu veidu. Paskui atsisuko į mane ir ramiai tarė:

– Ji miršta. Dabar neilgai. Bus didelis skirtumas, atminkite, ar ji mirs sąmoninga, ar miegodama. Pažadinkite tą vargšą berniuką, tegu ateina pamatyti pabaigos; jis mumis pasitiki, ir mes jam pažadėjome.

Nuėjau į valgomąjį ir jį pažadinau. Akimirką jis buvo apsvaigęs, bet pamatęs saulės šviesą, plūstančią pro langinių kraštus, pagalvojo, kad pavėlavo, ir išreiškė baimę. Patikinau, kad Liusė tebemiega, bet kuo švelniau pasakiau, kad ir Van Helsingas, ir aš bijome, jog artėja pabaiga. Jis užsidengė veidą rankomis ir nusmuko ant kelių prie sofos, kur liko gal minutę, galvą įkniaubęs, melsdamasis, o pečiai drebėjo iš sielvarto. Paėmiau jį už rankos ir pakėliau.

– Eime, – tariau, – mano brangus senas bičiuli, sukaupk visą tvirtybę: tai jai bus geriausia ir lengviausia.

Įėję į Liusės kambarį, pamatėme, kad Van Helsingas su įprastu apdairumu viską sutvarkė ir padarė kuo malonesnį vaizdą. Net sušukavo Liusės plaukus, kad jie gulėtų ant pagalvės įprastomis saulėtomis bangomis. Mums įėjus, ji atmerkė akis ir, pamačiusi jį, tyliai sušnibždėjo:

– Artūrai! O, mano meile, taip džiaugiuosi, kad atėjai!

Jis lenkėsi pabučiuoti, kai Van Helsingas mostelėjo jam atgal.

– Ne, – sušnibždėjo jis, – dar ne! Laikykite jos ranką; tai labiau ją paguos.

Tad Artūras paėmė jos ranką ir atsiklaupė šalia, o ji atrodė geriausiai, visomis švelniomis linijomis atitikdama angelišką akių grožį. Paskui jos akys pamažu užsimerkė, ir ji nugrimzdo į miegą. Kurį laiką krūtinė švelniai kilo, ir kvėpavimas ėjo ir grįžo kaip pavargusio vaiko.

Ir tada nepastebimai atėjo tas keistas pokytis, kurį pastebėjau naktį. Kvėpavimas tapo knarkiantis, burna prasivėrė, ir blyškios, atsitraukusios dantenos padarė dantis ilgesnius ir aštresnius nei bet kada. Kažkokiu miego ir budėjimo, neaiškiu, nesąmoningu būdu ji atmerkė akis, dabar kartu bukas ir kietas, ir švelniu, geidulingu balsu, kokio niekada negirdėjau iš jos lūpų, tarė:

– Artūrai! O, mano meile, taip džiaugiuosi, kad atėjai! Pabučiuok mane!

Artūras nekantriai pasilenkė ją pabučiuoti; bet tą akimirką Van Helsingas, kaip ir mane, jos balso išgąsdintas, puolė ant jo, sugriebė abiem rankomis už kaklo ir tempė atgal su tokia įnirtinga jėga, kokios niekada nemaniau jį turint, ir tiesiog nubloškė beveik per visą kambarį.

– Nė už gyvybę! – tarė jis. – Nė už jūsų gyvą sielą ir jos!

Ir stovėjo tarp jų kaip liūtas, prispirtas prie sienos.

Artūras taip sutriko, kad akimirką nežinojo, ką daryti ar sakyti; ir kol jo nepagavo koks smurtinis impulsas, suvokė vietą ir progą ir stovėjo tylėdamas, laukdamas.

Laikiau akis įsmeigęs į Liusę, kaip ir Van Helsingas, ir pamatėme, kaip per jos veidą šešėliu prabėgo pykčio spazmas; aštrūs dantys sukando. Paskui akys užsimerkė, ir ji sunkiai kvėpavo.

Netrukus ji atmerkė akis su visu jų švelnumu ir, ištiesusi vargšę, blyškią, ploną ranką, paėmė didelę rudą Van Helsingo ranką; prisitraukusi ją pabučiavo.

– Mano tikras drauge, – tarė ji silpnu balsu, bet su neapsakomu graudumu, – mano tikras drauge, ir jo! O, saugokite jį ir duokite man ramybę!

– Prisiekiu! – iškilmingai tarė jis, atsiklaupęs šalia ir pakėlęs ranką, kaip priesaiką duodantis. Paskui atsisuko į Artūrą ir tarė: – Eikite, mano vaike, paimkite jos ranką ir pabučiuokite ją į kaktą, tik vieną kartą.

Susitiko jų akys, o ne lūpos; ir taip jie išsiskyrė.

Liusės akys užsimerkė; o Van Helsingas, atidžiai stebėjęs, paėmė Artūrą už rankos ir patraukė šalin.

Ir tada Liusės kvėpavimas vėl tapo knarkiantis ir staiga nutrūko.

– Viskas baigta, – tarė Van Helsingas. – Ji mirė!

Paėmiau Artūrą už rankos ir nuvedžiau į svetainę, kur jis atsisėdo, užsidengė veidą rankomis ir raudojo taip, kad mane vos nepalaužė tai matyti.

Grįžau į kambarį ir radau Van Helsingą žiūrintį į vargšę Liusę, veidu griežtesniu nei bet kada. Jos kūne įvyko pokytis. Mirtis grąžino dalį jos grožio, nes kakta ir skruostai atgavo dalį savo sklandžių linijų; net lūpos prarado mirtiną išblyškimą. Atrodė, kad kraujas, nebereikalingas širdies darbui, atėjo, kad mirties šiurkštumas būtų kuo mažiau grubus.

„Manėm, kad miegodama ji miršta,

O ji miegojo, kai numirė.“

Atsistojau šalia Van Helsingo ir tariau:

– Ak, na, vargšė mergaitė, pagaliau jai ramybė. Tai pabaiga!

Jis atsisuko į mane ir rimtai iškilmingai tarė:

– Ne taip; deja! Ne taip. Tai tik pradžia!

Kai paklausiau, ką tai reiškia, jis tik papurtė galvą ir atsakė:

– Kol kas nieko negalime daryti. Laukite ir matysite.

XIII skyrius

DAKTARO SEVARDO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Laidotuvės buvo paskirtos kitai dienai, kad Liusė ir jos motina būtų palaidotos kartu. Sutvarkiau visus šiurpius formalumus, o mandagus laidotuvių meistras įrodė, kad jo darbuotojai yra nukentėję arba palaiminti tokiu pat kaip jo paties pataikūnišku saldumu. Net moteris, atlikusi paskutines paslaugas mirusiajai, išėjusi iš mirties kambario, patikliai, kaip kolegė kolegai, man pasakė:

– Iš jos išėjo labai gražus lavonas, pone. Tikra garbė jai patarnauti. Ne per daug sakant, ji padarys garbę mūsų įstaigai!

Pastebėjau, kad Van Helsingas niekada nesitraukė toli. Tai buvo įmanoma dėl namų sumaišties. Giminių šalia nebuvo, o kadangi Artūras kitą dieną turėjo grįžti į tėvo laidotuves, negalėjome pranešti tiems, kuriuos reikėtų pakviesti. Tokiomis aplinkybėmis mudu su Van Helsingu ėmėmės peržiūrėti dokumentus ir kita. Jis primygtinai norėjo pats peržiūrėti Liusės popierius. Paklausiau kodėl, nes bijojau, kad jis, būdamas užsienietis, gali nežinoti Anglijos teisės reikalavimų ir dėl nežinojimo sukelti nereikalingų bėdų. Jis atsakė:

– Žinau; žinau. Pamirštate, kad aš ir teisininkas, ir gydytojas. Bet tai ne visai dėl įstatymo. Jūs tai žinojote, kai išvengėte koronerio. Aš turiu vengti daugiau nei jo. Gali būti daugiau popierių, tokių kaip šis.

Kalbėdamas išsitraukė iš užrašų knygelės raštelį, buvusį Liusės užantyje, kurį ji perplėšė miegodama.

– Kai rasite ką nors apie advokatą, kuris yra velionės ponios Vestenros, užantspauduokite visus jos popierius ir parašykite jam šį vakarą. Aš visą naktį budžiu čia kambaryje ir senajame panelės Liusės kambaryje ir pats ieškau, kas gali būti. Negerai, kad pačios jos mintys patektų į svetimų rankas.

Dirbau savo dalį, ir po pusvalandžio radau ponios Vestenros advokato vardą ir adresą ir jam parašiau. Visi vargšės ponios popieriai buvo tvarkingi; buvo tikslių nurodymų dėl laidojimo vietos. Vos užklijavau laišką, kai, mano nuostabai, į kambarį įėjo Van Helsingas ir tarė:

– Ar galiu jums padėti, drauge Džonai? Esu laisvas, ir jei galiu, mano tarnystė jums.

– Ar radote, ko ieškojote? – paklausiau.

Jis atsakė:

– Neieškojau nieko konkretaus. Tik tikėjausi rasti, ir radau, viską, kas buvo: tik kelis laiškus, kelias pastabas ir ką tik pradėtą dienoraštį. Bet juos turiu čia, ir kol kas apie juos nieko nesakysime. Rytoj vakare pamatysiu tą vargšą vaikiną ir, jam leidus, kai ką panaudosiu.

Kai baigėme darbą, jis man tarė:

– O dabar, drauge Džonai, manau, galime į lovą. Mums abiem reikia miego ir poilsio atsigauti. Rytoj turėsime daug darbo, bet šį vakarą mūsų nereikia. Deja!

Prieš einant gulti nuėjome pažiūrėti vargšės Liusės. Laidotuvių meistras tikrai gerai padirbėjo, nes kambarys buvo paverstas maža šarvojimo koplyčia. Buvo gausybė gražių baltų gėlių, ir mirtis padaryta kuo mažiau atstumianti. Įkapių kraštas buvo užklotas ant veido; kai profesorius pasilenkė ir švelniai jį atlenkė, abu krūptelėjome nuo prieš mus esančio grožio, aukštoms vaško žvakėms duodant pakankamai šviesos jam matyti. Visas Liusės žavumas grįžo mirtyje, ir praėjusios valandos, užuot palikusios „puvėsio trinančių pirštų“ pėdsakų, tik atkūrė gyvenimo grožį, kol tiesiog negalėjau patikėti akimis, kad žiūriu į lavoną.

Profesorius atrodė griežtai rimtas. Jis nemylėjo jos taip kaip aš, ir jo akims nereikėjo ašarų. Man pasakė:

– Likite, kol grįšiu.

Ir išėjo iš kambario. Grįžo su sauja laukinio česnako iš dėžės, kuri laukė salėje ir nebuvo atidaryta, ir padėjo gėles tarp kitų ant lovos ir aplink ją. Paskui nusiėmė nuo kaklo, iš po apykaklės, mažą auksinį kryželį ir padėjo ant burnos. Sugrąžino paklodę į vietą, ir išėjome.

Nusirenginėjau savo kambaryje, kai, įspėjamai bakstelėjęs į duris, jis įėjo ir tuoj prabilo:

– Rytoj noriu, kad iki nakties atneštumėte man skrodimo peilių rinkinį.

– Ar turime daryti skrodimą? – paklausiau.

– Ir taip, ir ne. Noriu operuoti, bet ne taip, kaip manote. Leiskite dabar pasakyti, bet nė žodžio kitam. Noriu nukirsti jai galvą ir išimti širdį. Ak! Jūs chirurgas, ir toks sukrėstas! Jūs, kurį mačiau be rankos ar širdies virpesio darant gyvybės ir mirties operacijas, nuo kurių kiti dreba. O, bet neturiu pamiršti, mano mielas drauge Džonai, kad jūs ją mylėjote; ir nepamiršau, nes operuosiu aš, o jūs tik padėsite. Norėčiau tai padaryti šiąnakt, bet dėl Artūro negaliu; jis bus laisvas po tėvo laidotuvių rytoj ir norės ją pamatyti, pamatyti tai. Tada, kai ji bus karste, paruošta kitai dienai, mes su jumis ateisime, kai visi miegos. Atsuksime karsto dangtį ir atliksime operaciją, o paskui viską sugrąžinsime, kad niekas nežinotų, tik mes vieni.

– Bet kam apskritai tai daryti? Mergina mirusi. Kam be reikalo žaloti jos vargšą kūną? Ir jei skrodimas nereikalingas ir iš jo nieko nelaimėsime, jokios naudos nei jai, nei mums, nei mokslui, nei žmonių pažinimui, kam tai daryti? Be to tai baisu.

Atsakydamas jis uždėjo ranką man ant peties ir su begaliniu švelnumu tarė:

– Drauge Džonai, gailiuosi jūsų vargšės kraujuojančios širdies, ir myliu jus labiau, nes ji taip kraujuoja. Jei galėčiau, prisiimčiau jūsų nešamą naštą. Bet yra dalykų, kurių nežinote, bet sužinosite ir laiminsite mane už tai, kad juos žinau, nors jie nemalonūs. Džonai, mano vaike, jau daug metų esate mano draugas, ir ar kada žinojote, kad ką nors daryčiau be geros priežasties? Galiu klysti, esu tik žmogus; bet tikiu viskuo, ką darau. Ar ne dėl šių priežasčių manęs pasiuntėte, kai atėjo didelė bėda? Taip! Ar nebuvote nustebęs, ne, pasibaisėjęs, kai neleidau Artūrui pabučiuoti savo mylimosios, nors ji mirė, ir atplėšiau jį visomis jėgomis? Taip! O vis dėlto matėte, kaip ji man dėkojo, savo tokiomis gražiomis mirštančiomis akimis, savo tokiu silpnu balsu, ir ji bučiuoja mano šiurkščią seną ranką ir laimina mane? Taip! Ir ar negirdėjote, kaip jai prisiekiau pažadą, kad ji taip dėkinga užmerkė akis? Taip!

Na, dabar turiu gerą priežastį viskam, ką noriu daryti. Daug metų man pasitikėjote; pastarąsias savaites man tikėjote, kai buvo tokių keistų dalykų, kad galėjote gerai abejoti. Patikėkite dar truputį, drauge Džonai. Jei man nepasitikite, tada turiu pasakyti, ką galvoju; o tai gal negerai. Ir jei dirbu, o dirbsiu, nesvarbu pasitikėjimas ar ne, be savo draugo pasitikėjimo, dirbu sunkia širdimi ir jaučiuosi, o, toks vienišas, kai man reikia visos pagalbos ir drąsos!

Akimirką patylėjo ir iškilmingai kalbėjo toliau:

– Drauge Džonai, prieš mus keistos ir baisios dienos. Tebūnie mes ne du, bet vienas, kad taip dirbtume geram tikslui. Ar neturėsite manimi tikėjimo?

Paėmiau jo ranką ir pažadėjau. Laikiau duris atviras, kol jis ėjo, ir stebėjau, kaip jis įeina į savo kambarį ir uždaro duris. Stovėdamas nejudėdamas pamačiau vieną iš kambarinių, tyliai einančią koridoriumi, nugara į mane, tad manęs nematė, ir įeinančią į kambarį, kur gulėjo Liusė. Vaizdas mane sujaudino. Atsidavimas toks retas, ir esame tokie dėkingi tiems, kas jį neprašyti rodo mūsų mylimiesiems. Štai vargšė mergina, nuvijusi natūralius mirties siaubus, ėjo viena budėti prie mylimos ponios karsto, kad vargšas molis nebūtų vienišas, kol nebus paguldytas amžinam poilsiui…

Turbūt miegojau ilgai ir kietai, nes buvo visai šviesu, kai Van Helsingas pažadino mane įėjęs į kambarį. Priėjo prie lovos ir tarė:

– Dėl peilių nesirūpinkite; to nedarysime.

– Kodėl? – paklausiau, nes jo vakarykštis iškilmingumas mane labai paveikė.

– Todėl, – griežtai tarė jis, – kad per vėlu arba per anksti. Žiūrėkite!

Čia jis pakėlė mažą auksinį kryželį.

– Jis buvo pavogtas naktį.

– Kaip pavogtas, – nustebęs paklausiau, – jei dabar jį turite?

– Nes atgavau jį iš bevertės vargšės, kuri jį pavogė, iš moters, kuri apvogė mirusiuosius ir gyvuosius. Jos bausmė tikrai ateis, bet ne per mane; ji ne visai žinojo, ką daro, ir taip nežinodama tik pavogė. Dabar turime laukti.

Su tuo žodžiu išėjo, palikęs mane su nauja paslaptimi galvoti, nauja mįsle grumtis.

Priešpietė buvo niūrus laikas, bet vidurdienį atėjo advokatas: ponas Markandas iš „Wholeman, Sons, Marquand & Lidderdale“. Jis buvo labai malonus, labai vertino, ką padarėme, ir nuėmė nuo mūsų visus rūpesčius dėl smulkmenų. Per priešpiečius pasakė, kad ponia Vestenra kurį laiką laukė staigios mirties nuo širdies ir sutvarkė visus reikalus; pranešė, kad, išskyrus tam tikrą paveldimą Liusės tėvo turtą, kuris dabar, nesant tiesioginių palikuonių, grįžo tolimai giminės šakai, visas turtas, nekilnojamasis ir kilnojamasis, visiškai paliktas Artūrui Holmvudui. Tiek pasakęs, tęsė:

– Atvirai sakant, darėme viską, kad sutrukdytume tokiam testamentiniam nurodymui, ir nurodėme tam tikras aplinkybes, kurios galėtų palikti jos dukterį arba be skatiko, arba ne tokią laisvą, kokia turėtų būti, sprendžiant dėl santuokos. Iš tiesų taip spaudėme, kad beveik susikirtome, nes ji paklausė, ar esame, ar nesame pasirengę vykdyti jos norų. Žinoma, tada neturėjome kitos išeities, kaip sutikti. Principu buvome teisūs, ir devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto įvykių logika būtų įrodžiusi mūsų sprendimo tikslumą. Tačiau atvirai turiu pripažinti, kad šiuo atveju bet kokia kita nurodymo forma būtų padariusi neįmanomą jos norų įvykdymą. Nes jai mirus anksčiau už dukterį, ši būtų paveldėjusi turtą, ir net jei būtų išgyvenusi motiną tik penkias minutes, jos turtas, jei nebūtų testamento, o testamentas tokiu atveju praktiškai neįmanomas, po jos mirties būtų laikomas be testamento paliktu. Tuo atveju lordas Godalmingas, nors ir toks brangus draugas, neturėtų jokios teisės; o paveldėtojai, būdami tolimi, vargu ar atsisakytų savo teisėtų teisių dėl sentimentalių priežasčių visiškam svetimam žmogui. Užtikrinu jus, mano ponai, džiaugiuosi rezultatu, visiškai džiaugiuosi.

Jis buvo geras vyras, bet jo džiaugsmas dėl vienos mažos tokios didelės tragedijos dalies, kuria jis tarnybiškai domėjosi, buvo akivaizdi pamoka apie užuojautos ribas.

Jis neilgai pabuvo, bet pasakė, kad vėliau dieną užsuks pas lordą Godalmingą. Tačiau jo atėjimas mums buvo tam tikra paguoda, nes užtikrino, kad nereikės bijoti priešiškos kritikos dėl mūsų veiksmų. Artūro laukėme penktą valandą, tad šiek tiek prieš tai nuėjome į mirties kambarį. Taip jis iš tiesų ir buvo, nes dabar jame gulėjo ir motina, ir duktė. Laidotuvių meistras, ištikimas savo amatui, kaip galėjo parodė savo prekes, ir vietoje tvyrojo laidotuvių oras, kuris tuoj prislėgė mūsų nuotaiką. Van Helsingas nurodė laikytis ankstesnės tvarkos, paaiškindamas, kad, kadangi lordas Godalmingas greitai atvyks, jo jausmams bus mažiau skaudu matyti, kas liko iš jo sužadėtinės, visai vienos. Laidotuvių meistras, regis, buvo sukrėstas savo kvailumo ir stengėsi atkurti tą padėtį, kurioje palikome praėjusį vakarą, tad kai Artūras atvyko, buvo išvengta tokių jo jausmų sukrėtimų, kokių tik buvo įmanoma išvengti.

Vargšas! Atrodė beviltiškai liūdnas ir palūžęs; net jo tvirtas vyriškumas, regis, šiek tiek susitraukė nuo daug išmėgintų jausmų įtampos. Žinojau, kad jis buvo labai nuoširdžiai ir atsidavęs prisirišęs prie tėvo; prarasti jį, ir tokiu metu, buvo kartus smūgis. Su manimi buvo šiltas kaip visada, su Van Helsingu mielai mandagus; bet negalėjau nepastebėti, kad jį kažkas varžo. Profesorius irgi tai pastebėjo ir mostelėjo man nuvesti jį į viršų. Taip padariau ir palikau prie kambario durų, nes jaučiau, kad jis norės būti visiškai vienas su ja, bet jis paėmė mane už rankos ir įvedė, užkimęs tardamas:

– Tu irgi ją mylėjai, senas bičiuli; ji man viską papasakojo, ir joks draugas neturėjo artimesnės vietos jos širdyje už tave. Nežinau, kaip tau padėkoti už viską, ką jai padarei. Dar negaliu galvoti…

Čia jis staiga palūžo, apkabino man pečius, padėjo galvą ant krūtinės ir verkdamas tarė:

– O, Džekai! Džekai! Ką man daryti! Visas gyvenimas, regis, iš manęs dingo vienu metu, ir visame plačiame pasaulyje nėra dėl ko gyventi.

Paguodžiau jį kaip galėjau. Tokiais atvejais vyrams nereikia daug žodžių. Rankos paspaudimas, per petį užveržta ranka, kartu ištarta rauda yra užuojautos išraiškos, brangios vyro širdžiai. Stovėjau tylus ir nejudėdamas, kol jo raudos nutilo, ir tyliai jam pasakiau:

– Eime, pažiūrėk į ją.

Kartu priėjome prie lovos, ir pakėliau batistą nuo jos veido. Dieve! Kokia ji buvo graži. Regis, kiekviena valanda didino jos žavumą. Tai mane šiek tiek išgąsdino ir nustebino; o Artūras ėmė drebėti, ir galiausiai jį purtė abejonė kaip karštligė. Galiausiai, po ilgos pauzės, silpnai sušnibždėjo:

– Džekai, ar ji tikrai mirusi?

Liūdnai patikinau, kad taip, ir pridūriau, nes jaučiau, kad tokia baisi abejonė neturi gyventi nė akimirkos ilgiau, nei galiu leisti, kad dažnai po mirties veidai sušvelnėja ir net grįžta į jaunatvišką grožį; ypač kai prieš mirtį buvo aštri ar ilga kančia. Tai, regis, visiškai panaikino abejonę, ir, kurį laiką paklūpojęs prie guolio ir ilgai, meiliai į ją žvelgęs, jis nusisuko. Pasakiau, kad turi atsisveikinti, nes reikia paruošti karstą; tad grįžo, paėmė mirusią jos ranką, pabučiavo ir, pasilenkęs, pabučiavo kaktą. Išėjo, meiliai žvelgdamas į ją per petį.

Palikau jį svetainėje ir pasakiau Van Helsingui, kad jis atsisveikino; tad šis nuėjo į virtuvę pasakyti laidotuvių meistro vyrams tęsti pasiruošimą ir užsukti karstą. Kai jis vėl išėjo iš kambario, papasakojau apie Artūro klausimą, ir jis atsakė:

– Nesistebiu. Ką tik akimirką pats abejojau!

Visi pavakarieniavome kartu, ir mačiau, kad vargšas Artas stengiasi laikytis. Van Helsingas per vakarienę tylėjo; bet užsidegę cigarus, jis tarė:

– Lorde…

Bet Artūras jį pertraukė:

– Ne, ne, tik ne tai, dėl Dievo! Bent jau ne dabar. Atleiskite, pone: nenorėjau kalbėti įžeidžiamai; tik mano netektis tokia neseniai.

Profesorius labai mielai atsakė:

– Vartojau tą vardą tik todėl, kad abejojau. Negaliu vadinti jūsų „ponu“, o aš pamilau jus, taip, mano mielas berniuke, pamilau jus kaip Artūrą.

Artūras ištiesė ranką ir šiltai paėmė seno žmogaus ranką.

– Vadinkite, kaip norite, – tarė jis. – Tikiuosi, visada galėsiu turėti draugo vardą. Ir leiskite pasakyti, kad neturiu žodžių padėkoti už jūsų gerumą mano vargšei mielajai. – Jis akimirką patylėjo ir kalbėjo toliau: – Žinau, kad ji suprato jūsų gerumą dar geriau nei aš; ir jei buvau grubus ar kaip nors stokojau tuo metu, kai taip pasielgėte, prisimenate… – Profesorius linktelėjo. – Turite man atleisti.

Jis rimtai ir maloniai atsakė:

– Žinau, kad tada jums buvo sunku visiškai man pasitikėti, nes pasitikėti tokiu smurtu reikia suprasti; ir suprantu, kad dabar nepasitikite, kad negalite man pasitikėti, nes dar nesuprantate. Ir gali būti daugiau kartų, kai norėsiu, kad pasitikėtumėte, kai negalite, ir negalėsite, ir dar neturite suprasti. Bet ateis laikas, kai jūsų pasitikėjimas manimi bus visas ir pilnas, ir kai suprasite, tarsi pati saulė šviestų kiaurai. Tada mane laiminsite nuo pradžios iki galo dėl savęs, dėl kitų ir dėl jos, kuriai prisiekiau saugoti.

– Ir iš tiesų, iš tiesų, pone, – šiltai tarė Artūras, – visais atžvilgiais jumis pasitikėsiu. Žinau ir tikiu, kad turite labai kilnią širdį, ir jūs esate Džeko draugas, ir buvote jos. Darykite, kaip norite.

Profesorius porą kartų atsikrenkštė, lyg ruošdamasis kalbėti, ir galiausiai tarė:

– Ar galiu dabar ko nors paklausti?

– Žinoma.

– Ar žinote, kad ponia Vestenra paliko jums visą savo turtą?

– Ne, vargšelė; apie tai negalvojau.

– O kadangi viskas jūsų, turite teisę tuo disponuoti kaip norite. Noriu, kad duotumėte man leidimą perskaityti visus panelės Liusės popierius ir laiškus. Patikėkite, tai ne tuščias smalsumas. Turiu motyvą, kuriam, būkite tikras, ji būtų pritarusi. Turiu juos visus čia. Paėmiau prieš tai, kai sužinojome, kad viskas jūsų, kad nepaliestų svetima ranka, kad svetima akis per žodžius nežvelgtų į jos sielą. Laikysiu juos, jei galiu; net jūs dar negalite jų matyti, bet saugosiu. Nė žodis nepražus; ir geru laiku grąžinsiu jums. Sunkaus dalyko prašau, bet padarysite, ar ne, dėl Liusės?

Artūras kalbėjo širdingai, kaip seniau:

– Daktare Van Helsingai, galite daryti, ką norite. Jaučiu, kad tai sakydamas darau tai, kam mano mieloji būtų pritarusi. Netrikdysiu klausimais, kol ateis laikas.

Senasis profesorius atsistojo ir iškilmingai tarė:

– Ir jūs teisus. Bus skausmo mums visiems; bet ne vien skausmo, nei šis skausmas bus paskutinis. Mes ir jūs, labiausiai jūs, mano mielas berniuke, turėsime pereiti per kartų vandenį, kol pasieksime saldų. Bet turime būti drąsios širdies ir nesavanaudiški ir atlikti savo pareigą, ir viskas bus gerai!

Tą naktį miegojau ant sofos Artūro kambaryje. Van Helsingas visai nėjo gulti. Vaikščiojo pirmyn ir atgal, lyg patruliuodamas namą, ir niekada neišleido iš akių kambario, kur Liusė gulėjo karste, apibarstyta laukinio česnako žiedais, kurie per lelijų ir rožių kvapą siuntė į naktį sunkų, užvaldantį kvapą.

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 22 d. Traukinyje į Ekseterį. Džonatanas miega.

Atrodo, tik vakar buvo paskutinis įrašas, ir vis dėlto kiek visko nuo tada, kai buvau Vitbyje ir visas pasaulis prieš mane, Džonatano nebuvo ir apie jį jokių žinių; o dabar ištekėjusi už Džonatano, Džonatanas advokatas, partneris, turtingas, savo verslo šeimininkas, ponas Hokinsas miręs ir palaidotas, o Džonataną ištiko dar vienas priepuolis, kuris gali jam pakenkti. Kada nors jis gali manęs paklausti. Užrašysiu viską. Stenografija aprūdijo, štai ką daro netikėta gerovė, tad gerai ją atgaivinti pratimu…

Pamaldos buvo labai paprastos ir labai iškilmingos. Buvome tik mes ir tarnai, vienas kitas senas jo draugas iš Ekseterio, jo Londono atstovas ir ponas, atstovavęs serui Džonui Paktonui, Teisininkų draugijos prezidentui. Mudu su Džonatanu stovėjome susikibę rankomis ir jautėme, kad iš mūsų išėjo geriausias ir brangiausias draugas…

Tyliai grįžome į miestą, omnibusu nuvažiavome prie Haid Parko kampo. Džonatanas pagalvojo, kad man bus įdomu trumpam nueiti į Rou, tad atsisėdome; bet ten buvo labai mažai žmonių, ir atrodė liūdna ir apleista matant tiek tuščių kėdžių. Tai priminė tuščią kėdę namie; tad atsistojome ir nuėjome Pikadiliu. Džonatanas laikė mane už rankos, kaip seniau, prieš man pradedant dirbti mokykloje. Jaučiau, kad tai labai nepadoru, nes negali kelerius metus mokyti kitas merginas etiketo ir padorumo, kad šiek tiek to pedantiškumo neįsigrauštų ir į tave; bet tai buvo Džonatanas, jis buvo mano vyras, nepažinojome nieko, kas mus matė, ir mums nerūpėjo, jei ir matytų, tad ėjome toliau. Žiūrėjau į labai gražią merginą didele ratu skrybėle, sėdinčią viktorijoje prie „Giuliano“, kai pajutau, kaip Džonatanas taip stipriai suspaudė mano ranką, kad suskaudo, ir pro dantis tarė: „Dieve mano!“ Visada nerimauju dėl Džonatano, nes bijau, kad koks nervų priepuolis vėl gali jį sutrikdyti; tad greitai atsisukau ir paklausiau, kas jį trikdo.

Jis buvo labai išblyškęs, akys, regis, išsprogusios, kai pusiau iš siaubo, pusiau iš nuostabos žiūrėjo į aukštą, liesą vyrą su snapo nosimi, juodais ūsais ir smailia barzda, kuris taip pat stebėjo gražią merginą. Jis žiūrėjo į ją taip atidžiai, kad nematė nė vieno iš mūsų, tad gerai jį apžiūrėjau. Jo veidas nebuvo geras: kietas, žiaurus ir gašlus, o dideli balti dantys, atrodantys dar baltesni dėl labai raudonų lūpų, buvo smailūs kaip žvėries. Džonatanas vis žiūrėjo į jį, kol išsigandau, kad šis pastebės. Bijojau, kad jis gali blogai priimti, nes atrodė toks įnirtęs ir bjaurus. Paklausiau Džonatano, kodėl jis sutrikęs, ir jis, akivaizdžiai manydamas, kad žinau tiek pat, kiek jis, atsakė:

– Ar matai, kas tai?

– Ne, brangusis, – tariau, – aš jo nepažįstu; kas tai?

Jo atsakymas, regis, mane sukrėtė ir suvirpino, nes buvo pasakytas taip, lyg jis nežinotų, kad kalba man, Minai:

– Tai pats tas vyras!

Vargšelį akivaizdžiai kažkas išgąsdino, labai išgąsdino; tikiu, kad jei nebūtų turėjęs manęs atsiremti ir palaikyti, būtų susmukęs. Jis vis žiūrėjo; iš parduotuvės išėjo vyras su mažu ryšulėliu ir padavė poniai, ir ji nuvažiavo. Tamsus vyras neatitraukė nuo jos akių, ir kai karieta pajudėjo Pikadiliu aukštyn, nusekė ta pačia kryptimi ir pasišaukė keleivinį vežimą. Džonatanas žiūrėjo jam įkandin ir tarė lyg sau:

– Tikiu, kad tai grafas, bet jis pajaunėjo. Dieve mano, jei taip yra! O, Dieve mano! Dieve mano! Jei tik žinočiau! Jei tik žinočiau!

Jis taip kankinosi, kad bijojau klausimais laikyti jo mintis prie šios temos, tad tylėjau. Tyliai jį patraukiau, ir jis, laikydamas mano ranką, lengvai ėjo. Paėjome dar truputį, įėjome ir kurį laiką pasėdėjome Žaliajame parke. Rudeniui diena buvo karšta, o šešėlyje buvo patogus suolas. Kelias minutes spoksojęs į niekur, Džonatanas užmerkė akis ir tyliai užmigo, galvą padėjęs man ant peties. Pagalvojau, kad jam tai geriausia, ir netrikdžiau. Po maždaug dvidešimties minučių pabudo ir visai linksmai tarė:

– Mina, ar aš miegojau! O, atleisk, kad buvau toks nemandagus. Eime, kur nors išgersime arbatos.

Akivaizdu, kad jis visiškai pamiršo tamsų nepažįstamąjį, kaip ligos metu pamiršo viską, ką šis epizodas jam priminė. Man nepatinka šis užmaršties įpuolimas; jis gali sukelti ar pratęsti smegenų pažeidimą. Neturiu jo klausti, kad nepadaryčiau daugiau žalos nei naudos; bet kažkaip turiu sužinoti jo kelionės į užsienį faktus. Bijau, kad atėjo laikas, kai turiu atplėšti tą ryšulį ir sužinoti, kas parašyta. O, Džonatanai, žinau, kad atleisi, jei darau blogai, bet tai dėl tavęs paties.

Vėliau. Liūdnas grįžimas namo visais atžvilgiais: namas tuščias be mielos sielos, kuri mums buvo tokia gera; Džonatanas vis dar išblyškęs ir svaigstantis po nedidelio ligos atkryčio; o dabar telegrama nuo kažkokio Van Helsingo, kad ir kas jis būtų:

„Jums bus liūdna sužinoti, kad ponia Vestenra mirė prieš penkias dienas ir kad Liusė mirė užvakar. Abi palaidotos šiandien.“

O, koks sielvarto turtas keliuose žodžiuose! Vargšė ponia Vestenra! Vargšė Liusė! Išėjo, išėjo, niekada pas mus negrįš! Ir vargšas, vargšas Artūras, praradęs tokį saldumą iš savo gyvenimo! Dieve, padėk mums visiems pakelti bėdas.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 22 d. Viskas baigta. Artūras grįžo į Ringą ir pasiėmė su savimi Kvinsį Morisą. Koks puikus vyras tas Kvinsis! Širdies gilumoje tikiu, kad jis dėl Liusės mirties kentėjo tiek pat, kiek bet kuris iš mūsų; bet laikėsi kaip moralinis vikingas. Jei Amerika ir toliau augins tokius vyrus, ji iš tiesų bus galia pasaulyje. Van Helsingas guli, ilsisi prieš kelionę. Šįvakar išvyksta į Amsterdamą, bet sako, kad grįš rytoj vakare; kad nori tik sutvarkyti kelis dalykus, kuriuos galima sutvarkyti tik asmeniškai. Tada apsistos pas mane, jei galės; sako, kad Londone turi darbų, kurie gali užtrukti. Vargšas senis! Bijau, kad praėjusios savaitės įtampa palaužė net jo geležinę jėgą. Mačiau, kad per visą laidojimą jis baisiai save tramdė. Kai viskas baigėsi, stovėjome šalia Artūro, kuris, vargšas, kalbėjo apie savo dalį operacijoje, kai jo kraujas buvo perpiltas į jo Liusės gyslas; mačiau, kaip Van Helsingo veidas pakaitomis tapo baltas ir purpurinis. Artūras sakė, kad nuo tada jaučiasi, lyg jie abu būtų tikrai susituokę ir kad ji Dievo akyse jo žmona. Nė vienas neprasitarėme apie kitas operacijas, ir nė vienas niekada neprasitarsime. Artūras ir Kvinsis kartu nuvažiavo į stotį, o mudu su Van Helsingu atvažiavome čia. Tą akimirką, kai likome karietoje vieni, jis pasidavė tikram isterijos priepuoliui. Vėliau man neigė, kad tai buvo isterija, ir tvirtino, kad tai tik jo humoro jausmas, pasireiškęs labai baisiomis sąlygomis. Juokėsi iki ašarų, ir turėjau nuleisti užuolaidas, kad kas nepamatytų ir blogai nepagalvotų; paskui verkė, kol vėl juokėsi; ir juokėsi, ir verkė kartu, kaip moteris. Bandžiau būti griežtas, kaip su moterimi tokiomis aplinkybėmis, bet nepadėjo. Vyrai ir moterys taip skiriasi nervų jėgos ar silpnumo pasireiškimais! Kai jo veidas vėl tapo rimtas ir griežtas, paklausiau, dėl ko jo linksmumas ir kodėl tokiu metu. Atsakymas savaip jam būdingas, nes buvo logiškas, stiprus ir paslaptingas. Jis tarė:

– Ak, jūs nesuprantate, drauge Džonai. Negalvokite, kad nesu liūdnas, nors juokiuosi. Žiūrėkite, verkiau net kai juokas smaugė. Bet nemanykite, kad visas gailiuosi, kai verkiu, nes juokas jis ateina vis tiek. Visada atminkite, kad juokas, kuris beldžiasi į jūsų duris ir sako: „Ar galiu įeiti?“, nėra tikras juokas. Ne! Jis karalius, ir jis ateina kada ir kaip nori. Jis neklausia nieko; jis nesirenka tinkamo laiko. Jis sako: „Aš čia.“ Štai, pavyzdžiui, aš iš širdies gailiuosi tos tokios mielos jaunos mergaitės; aš duodu jai savo kraują, nors esu senas ir nusidėvėjęs; duodu savo laiką, įgūdį, miegą; leidžiu kitiems savo ligoniams stokoti, kad ji turėtų viską. Ir vis dėlto galiu juoktis prie pat jos kapo, juoktis, kai molis nuo duobkasio kastuvo krinta ant jos karsto ir sako „Dunkst! Dunkst!“ mano širdžiai, kol ji atsiunčia kraują iš mano skruosto. Mano širdis kraujuoja dėl to vargšo berniuko, to mielo berniuko, tokio amžiaus kaip mano paties berniukas, jei būčiau toks palaimintas, kad jis gyventų, ir su tais pačiais plaukais ir akimis. Štai, dabar žinote, kodėl jį taip myliu. Ir vis dėlto, kai jis sako dalykus, kurie iki gyvo paliečia mano vyro širdį ir verčia mano tėvo širdį ilgėtis jo kaip jokio kito žmogaus, net ne jūsų, drauge Džonai, nes mes lygesni patirtimi nei tėvas ir sūnus, vis dėlto net tokią akimirką Karalius Juokas jis ateina prie manęs ir šaukia ir baubia man į ausį: „Štai aš! Štai aš!“, kol kraujas ateina šokdamas atgal ir atneša į mano skruostą dalį saulės, kurią jis neša. O, drauge Džonai, tai keistas pasaulis, liūdnas pasaulis, pasaulis pilnas vargų, sielvartų ir bėdų; ir vis dėlto kai Karalius Juokas ateina, jis priverčia juos visus šokti pagal savo melodiją. Kraujuojančios širdys, sausi kapinių kaulai ir ašaros, kurios krisdamos degina, visi šoka kartu pagal muziką, kurią jis groja savo nesišypsančia burna. Ir patikėkite, drauge Džonai, kad gera, kai jis ateina, ir malonu. Ak, mes, vyrai ir moterys, esame kaip virvės, įtemptos jėgos, kuri mus traukia į skirtingas puses. Tada ateina ašaros; ir, kaip lietus ant virvių, jos mus sustiprina, kol gal įtampa tampa per didelė, ir mes nutrūkstame. Bet Karalius Juokas jis ateina kaip saulė ir vėl atleidžia įtampą; ir mes pakeliame toliau savo darbą, koks jis bebūtų.

Nenorėjau jo užgauti apsimesdamas, kad nematau jo minties; bet kadangi dar nesupratau jo juoko priežasties, paklausiau. Atsakydamas jo veidas tapo griežtas, ir jis visai kitu tonu tarė:

– O, tai buvo visos šios niūrios ironijos: ši tokia graži ponia, apsupta gėlėmis, kuri atrodė tokia graži kaip gyva, kol vienas po kito svarstėme, ar ji tikrai mirusi; ji paguldyta tuose tokiuose puikiuose marmuro namuose tose vienišose kapinėse, kur ilsisi tiek daug jos giminės, paguldyta ten su motina, kuri ją mylėjo ir kurią ji mylėjo; ir tas šventas varpas, einantis „Dan! Dan! Dan!“, taip liūdnai ir lėtai; ir tie šventi vyrai baltais angelo drabužiais, apsimetantys skaitą knygas, bet visą laiką jų akys niekada ne puslapyje; ir mes visi nulenkę galvas. Ir viskas dėl ko? Ji mirusi; taigi! Argi ne?

– Na, kad ir kaip būtų, profesoriau, – tariau, – nematau tame nieko juokinga. Juk jūsų paaiškinimas daro mįslę dar sunkesnę. Bet net jei laidojimo apeigos buvo komiškos, kaip su vargšu Artu ir jo bėda? Juk jo širdis tiesiog plyšo.

– Būtent. Ar jis nesakė, kad jo kraujo perpylimas į jos gyslas padarė ją tikrai jo nuotaka?

– Taip, ir tai jam buvo miela ir paguodžianti mintis.

– Visiškai taip. Bet buvo sunkumas, drauge Džonai. Jei taip, tai kaip kiti? Cho, cho! Tada ši tokia miela mergelė yra poliandristė, o aš, su savo vargša žmona, man mirusia, bet gyva pagal Bažnyčios įstatymą, nors be proto, visas nuėjęs, net aš, ištikimas vyras šiai dabar-ne-žmonai, esu bigamistas.

– Nematau, kur čia pokštas! – tariau, ir nebuvau ypač patenkintas, kad jis sako tokius dalykus.

Jis uždėjo ranką man ant rankos ir tarė:

– Drauge Džonai, atleiskite, jei skaudinu. Nerodžiau savo jausmo kitiems, kai tai skaudintų, tik jums, mano senam draugui, kuriuo galiu pasitikėti. Jei galėtumėte tada pažvelgti į pačią mano širdį, kai noriu juoktis; jei būtumėte galėjęs, kai juokas atėjo; jei galėtumėte dabar, kai Karalius Juokas susirinko savo karūną ir viską, kas jam priklauso, nes jis išeina toli, toli nuo manęs ir ilgam, ilgam laikui, gal gailėtumėtės manęs labiausiai iš visų.

Jo tono švelnumas mane sujaudino, ir paklausiau kodėl.

– Nes žinau!

Dabar visi išsiskirstėme; ir daugybę ilgų dienų vienatvė sėdės virš mūsų stogų sparnais užgulusi. Liusė guli savo giminės kape, lordiškuose mirties namuose vienišose kapinėse, toli nuo knibždančio Londono; kur oras gaivus, saulė teka virš Hampstedo kalvos ir kur savaime auga laukinės gėlės.

Taigi galiu užbaigti šį dienoraštį; ir tik Dievas žino, ar kada pradėsiu kitą. Jei pradėsiu, ar net vėl jį atversiu, tai bus dėl kitų žmonių ir kitų temų; nes čia, pabaigoje, kur papasakotas mano gyvenimo romanas, prieš grįždamas prie savo gyvenimo darbo gijos, liūdnai ir be vilties sakau:

„FINIS.“

„The Westminster Gazette“, rugsėjo 25 d.

HAMPSTEDO PASLAPTIS

Hampstedo apylinkes šiuo metu jaudina eilė įvykių, kurie, regis, klostosi lygiagrečiai tam, ką antraščių rašytojai žinojo kaip „Kensingtono siaubą“, „Duriančią moterį“ ar „Moterį juodais drabužiais“. Pastarąsias dvi ar tris dienas keli maži vaikai nuklydo iš namų arba negrįžo po žaidimų Hite. Visais atvejais vaikai buvo per maži, kad galėtų tinkamai suprantamai apie save papasakoti, bet visi teisinasi vienodai: buvo su „gažia ponia“. Jų visada pasigendama vėlai vakare, o du kartus vaikai rasti tik kitą ankstyvą rytą. Apylinkėse paprastai manoma, kad, kadangi pirmas dingęs vaikas pasakė, jog „gaži ponia“ pakvietė jį pasivaikščioti, kiti šį posakį perėmė ir vartojo, kai pasitaikė proga. Tai juo natūraliau, kad mėgstamiausias mažylių žaidimas dabar yra vilioti vienas kitą gudrybėmis. Korespondentas rašo, kad labai juokinga matyti mažylius, apsimetančius „gažia ponia“. Kai kurie mūsų karikatūristai, sako jis, galėtų pasimokyti groteskiškos ironijos, palygindami tikrovę ir paveikslą. Pagal bendruosius žmogaus prigimties principus „gaži ponia“ turėtų būti populiari šių vaidinimų po atviru dangumi rolė. Mūsų korespondentas naiviai sako, kad net Elen Teri negalėtų būti tokia žaviai patraukli, kokiomis apsimeta, ir net įsivaizduoja esą, kai kurie iš šių nešvariaveidžių vaikučių.

Tačiau šis klausimas gali turėti ir rimtą pusę, nes kai kurie vaikai, iš tiesų visi, kurių naktį pasigesta, turi nedidelių įplėšimų ar žaizdų gerklėje. Žaizdos atrodo tokios, kokias galėtų padaryti žiurkė ar mažas šuo, ir nors atskirai nelabai svarbios, rodo, kad gyvūnas, kuris jas daro, turi savo sistemą ar metodą. Šio skyriaus policija gavo nurodymą atidžiai stebėti nuklystančius vaikus, ypač labai mažus, Hampstedo Hite ir aplink jį, taip pat bet kokį benamį šunį.

„The Westminster Gazette“, rugsėjo 25 d.

Ypatingas priedas

HAMPSTEDO SIAUBAS

DAR VIENAS SUŽEISTAS VAIKAS

„Gaži ponia“

Ką tik gavome žinią, kad dar vienas vaikas, kurio pasigesta praėjusią naktį, tik vėlai rytą rastas po dygliakrūmiu Hampstedo Hito Šuterio kalvos pusėje, kuri galbūt rečiau lankoma nei kitos dalys. Jis turi tą pačią mažą žaizdelę gerklėje, kokia pastebėta kitais atvejais. Vaikas buvo baisiai silpnas ir atrodė visiškai išsekęs. Iš dalies atsigavęs, jis taip pat papasakojo įprastą istoriją, kad jį išviliojo „gaži ponia“.