Tuščias karstas

XIV skyrius

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 23 d. Džonatanui geriau po blogos nakties. Labai džiaugiuosi, kad jis turi daug darbo, nes tai atitraukia jo mintis nuo baisių dalykų; ir, o, kaip džiaugiuosi, kad jo dabar neslegia naujos padėties atsakomybė. Žinojau, kad jis išliks ištikimas sau, ir dabar kaip didžiuojuosi matydama savo Džonataną, pakylantį iki paaukštinimo aukštumos ir visais atžvilgiais neatsiliekantį nuo jam tenkančių pareigų. Jo nebus visą dieną iki vėlumos, nes sakė, kad negalės priešpiečiauti namie. Namų darbai baigti, tad pasiimsiu jo užsienio dienoraštį, užsirakinsiu kambaryje ir skaitysiu…

Rugsėjo 24 d. Praėjusį vakarą neturėjau širdies rašyti; tas baisus Džonatano užrašas mane taip sukrėtė. Vargšelis! Kaip jis turėjo kentėti, ar tai tiesa, ar tik vaizduotė. Įdomu, ar apskritai yra kokios tiesos. Ar jis susirgo smegenų uždegimu ir tada parašė visus tuos baisius dalykus, ar turėjo tam priežastį? Spėju, niekada nesužinosiu, nes neišdrįstu su juo apie tai kalbėti… O vis dėlto tas vyras, kurį vakar matėme! Jis, regis, buvo dėl jo visiškai tikras… Vargšelis! Spėju, laidotuvės jį sutrikdė ir nukreipė mintis tam tikra linkme… Jis pats viskuo tiki. Prisimenu, kaip mūsų vestuvių dieną pasakė: „Nebent mane užgultų kokia šventa pareiga grįžti prie karčių valandų, miego ar budėjimo, beprotybės ar sveiko proto.“ Atrodo, kad per viską eina kažkokia tęstinumo gija… Tas baisus grafas ketino atvykti į Londoną… Jei taip būtų ir jis atvyko į Londoną, su jo knibždančiais milijonais… Gali būti šventa pareiga; ir jei ji ateis, neturime nuo jos trauktis… Būsiu pasiruošusi. Dar šią valandą imsiu rašomąją mašinėlę ir pradėsiu perrašinėti. Tada būsime pasiruošę kitoms akims, jei prireiks. O jei prireiks, tada, galbūt, jei būsiu pasiruošusi, vargšas Džonatanas nebus sutrikdytas, nes galėsiu kalbėti už jį ir neleisti, kad tai jį trikdytų ar jaudintų. Jei kada Džonatanas visiškai įveiks nervingumą, gal norės man viską papasakoti, o aš galėsiu klausinėti, išsiaiškinti ir pamatyti, kaip jį paguosti.

Van Helsingo laiškas poniai Harker

Rugsėjo 24 d.

(Konfidencialu)

Gerbiama Ponia,

meldžiu atleisti man už rašymą, nes esu tiek draugas, kad atsiunčiau jums liūdną žinią apie panelės Liusės Vestenros mirtį. Lordo Godalmingo malone esu įgaliotas skaityti jos laiškus ir popierius, nes giliai rūpinuosi tam tikrais gyvybiškai svarbiais dalykais. Juose randu kelis jūsų laiškus, kurie rodo, kokios didelės draugės buvote ir kaip ją mylite. O, ponia Mina, ta meile maldauju, padėkite man. Prašau dėl kitų gero, kad atitaisyčiau didelę skriaudą ir pakelčiau daug ir baisių bėdų, kurios gali būti didesnės, nei galite žinoti. Ar gali būti, kad jus pamatysiu? Galite man pasitikėti. Esu daktaro Džono Sevardo ir lordo Godalmingo (kuris buvo panelės Liusės Artūras) draugas. Kol kas turiu laikyti tai paslaptyje nuo visų. Tuoj atvažiuočiau į Ekseterį jūsų pamatyti, jei pasakysite, kad man suteikta garbė atvykti, ir kur, ir kada. Maldauju atleisti, ponia. Skaičiau jūsų laiškus vargšei Liusei ir žinau, kokia esate gera ir kaip kenčia jūsų vyras; tad meldžiu, jei gali būti, jo neapšvieskite, kad nepakenktų. Dar kartą atsiprašau ir atleiskite man.

VAN HELSINGAS

Ponios Harker telegrama Van Helsingui

Rugsėjo 25 d. Atvykite šiandien dešimt penkiolika traukiniu, jei spėsite. Galiu priimti bet kuriuo metu.

VILHELMINA HARKER

Minos Harker dienoraštis

Rugsėjo 25 d. Negaliu nesijaudinti, artėjant daktaro Van Helsingo vizito laikui, nes kažkodėl tikiuosi, kad jis šiek tiek nušvies liūdną Džonatano patirtį; o kadangi jis gydė vargšę mielą Liusę per paskutinę ligą, gali man viską apie ją papasakoti. Tai ir yra jo atvykimo priežastis: dėl Liusės ir jos vaikščiojimo per miegus, ne dėl Džonatano. Tada niekada nesužinosiu tikros tiesos! Kokia aš kvaila. Tas baisus dienoraštis užvaldo mano vaizduotę ir viską nudažo savo spalva. Žinoma, dėl Liusės. Tas įprotis grįžo vargšei mielajai, ir ta baisi naktis ant uolos turėjo ją susirgdinti. Savo reikaluose beveik pamiršau, kaip ji vėliau sirgo. Ji turbūt papasakojo jam apie vaikščiojimo per miegus nuotykį ant uolos ir kad aš viską apie tai žinojau; o dabar jis nori, kad pasakyčiau, ką ji žino, kad galėtų suprasti. Tikiuosi, gerai padariau, nieko nesakydama poniai Vestenrai; niekada sau neatleisčiau, jei koks mano veiksmas, net neveikimas, būtų pakenkęs vargšei mielajai Liusei. Tikiuosi, ir daktaras Van Helsingas manęs nekaltins; pastaruoju metu turėjau tiek vargo ir nerimo, kad jaučiu, jog dabar nebepakelčiau daugiau.

Spėju, kad verksmas kartais visiems naudingas, išvalo orą kaip lietus. Galbūt mane sukrėtė vakarykštis dienoraščio skaitymas, o paskui šį rytą Džonatanas išvyko visai dienai ir nakčiai, pirmą kartą išsiskiriame nuo vestuvių. Tikiuosi, kad brangusis saugosis ir kad niekas jo netrikdys. Antra valanda, ir daktaras netrukus bus čia. Nesakysiu nieko apie Džonatano dienoraštį, nebent paklaustų. Labai džiaugiuosi, kad perrašiau mašinėle savo dienoraštį, tad jei paklaus apie Liusę, galėsiu jį įteikti; tai sutaupys daug klausinėjimo.

Vėliau. Jis atvyko ir išvyko. O, koks keistas susitikimas, ir kaip nuo viso to sukasi galva! Jaučiuosi lyg sapne. Ar visa tai gali būti, ar bent dalis? Jei nebūčiau pirma perskaičiusi Džonatano dienoraščio, nebūčiau priėmusi net galimybės. Vargšas, vargšas brangusis Džonatanas! Kaip jis turėjo kentėti. Duok gerasis Dieve, kad visa tai jo vėl nesutrikdytų. Pabandysiu jį nuo to apsaugoti; bet jam gali būti net paguoda ir pagalba, kad ir kaip baisu ir su kokiais siaubingais padariniais, tikrai žinoti, kad jo akys, ausys ir smegenys jo neapgavo ir kad viskas tiesa. Gali būti, kad jį persekioja abejonė; kad kai abejonė bus pašalinta, nesvarbu, kas bus tiesa, budėjimas ar sapnas, jis bus patenkintesnis ir geriau pakels sukrėtimą. Daktaras Van Helsingas turi būti geras ir protingas žmogus, jei yra Artūro ir daktaro Sevardo draugas ir jei jie atvežė jį net iš Olandijos prižiūrėti Liusės. Jį pamačiusi jaučiu, kad jis geras, malonus ir kilnios prigimties. Kai rytoj ateis, paklausiu apie Džonataną; ir tada, duok Dieve, visas šis sielvartas ir nerimas gali baigtis gerai. Anksčiau maniau, kad norėčiau treniruotis imti interviu; Džonatano draugas iš „The Exeter News“ jam sakė, kad tokiame darbe atmintis yra viskas, kad turi gebėti užrašyti beveik kiekvieną pasakytą žodį, net jei vėliau kai ką tobulintum. Štai retas interviu; pabandysiu užrašyti pažodžiui.

Buvo pusė trijų, kai pasigirdo beldimas. Suėmiau drąsą abiem rankomis ir laukiau. Po kelių minučių Merė atidarė duris ir pranešė: „Daktaras Van Helsingas.“

Atsistojau ir nusilenkiau, ir jis priėjo prie manęs: vidutinio svorio, tvirto sudėjimo, pečiai atlošti virš plačios gilios krūtinės, kaklas taip gerai subalansuotas ant liemens, kaip galva ant kaklo. Galvos laikysena iškart rodo mintį ir jėgą; galva kilni, geros formos, plati ir didelė už ausų. Švariai nuskustas veidas rodo kietą kvadratinį smakrą, didelę, ryžtingą, judrią burną, gerai sudėtą, gana tiesią nosį, bet su greitomis, jautriomis šnervėmis, kurios, regis, platėja, kai dideli kuokštuoti antakiai nusileidžia ir burna susiveržia. Kakta plati ir graži, iš pradžių kyla beveik tiesiai, paskui nuožulniai atsilenkia virš dviejų plačiai išsidėsčiusių iškilimų; tokia kakta, kad rausvi plaukai negali per ją kristi, o natūraliai krinta atgal ir į šonus. Didelės, tamsiai mėlynos akys plačiai išsidėsčiusios ir būna greitos, švelnios ar griežtos pagal žmogaus nuotaiką. Jis man tarė:

– Ponia Harker, ar ne?

Nusilenkiau sutikdama.

– Kuri buvo panelė Mina Marėj?

Vėl sutikau.

– Atėjau pamatyti Minos Marėj, kuri buvo tos vargšės mielos Liusės Vestenros draugė. Ponia Mina, ateinu dėl mirusiosios.

– Pone, – tariau, – negalėtumėte turėti geresnės teisės į mane nei ta, kad buvote Liusės Vestenros draugas ir padėjėjas.

Ir ištiesiau ranką. Jis paėmė ją ir švelniai tarė:

– O, ponia Mina, žinojau, kad tos vargšės lelijos mergaitės draugė turi būti gera, bet dar turėjau sužinoti…

Kalbą jis baigė dvarišku nusilenkimu. Paklausiau, dėl ko norėjo mane pamatyti, ir jis tuoj pradėjo:

– Skaičiau jūsų laiškus panelei Liusei. Atleiskite, bet turėjau kažkur pradėti klausinėti, ir nebuvo ko klausti. Žinau, kad buvote su ja Vitbyje. Kartais ji vedė dienoraštį, nereikia atrodyti nustebusiai, ponia Mina, jis pradėtas jums išvykus ir jus pamėgdžiojant, ir tame dienoraštyje ji iš dalies sieja tam tikrus dalykus su vaikščiojimu per miegus, kai, kaip rašo, jūs ją išgelbėjote. Tad labai sutrikęs ateinu pas jus ir prašau iš jūsų tokio gerumo papasakoti viską, ką galite prisiminti.

– Manau, galiu papasakoti viską, daktare Van Helsingai.

– Ak, tada turite gerą atmintį faktams, smulkmenoms? Su jaunomis panelėmis ne visada taip būna.

– Ne, daktare, bet tuo metu viską užrašiau. Galiu parodyti, jei norite.

– O, ponia Mina, būsiu dėkingas; padarysite man didelę malonę.

Negalėjau atsispirti pagundai šiek tiek jį suklaidinti, spėju, tai likęs mūsų burnose pirmojo obuolio skonis, tad įteikiau jam stenografuotą dienoraštį. Jis paėmė jį dėkingai nusilenkdamas ir tarė:

– Ar galiu skaityti?

– Jei norite, – atsakiau kuo kukliau. Jis atvertė, ir akimirką jo veidas nusviro. Tada atsistojo ir nusilenkė.

– O, jūs tokia protinga moteris! – tarė jis. – Seniai žinojau, kad ponas Džonatanas yra daug dėkingumo vertas žmogus; bet žiūrėkit, jo žmona turi visas gerybes. Ar nesuteiksite man tokios garbės ir nepadėsite, perskaitydama man? Deja! Nemoku stenografijos.

Tuo metu mano mažas pokštas baigėsi, ir beveik buvo gėda; tad iš darbo krepšelio išėmiau mašinėle perrašytą kopiją ir įteikiau jam.

– Atleiskite, – tariau, – negalėjau susilaikyti; bet galvojau, kad norite klausti apie mielą Liusę, ir kad nereikėtų laukti, ne dėl manęs, bet todėl, kad žinau, jog jūsų laikas turi būti brangus, perrašiau jums tai mašinėle.

Jis paėmė, ir jo akys sužibo.

– Jūs tokia gera, – tarė jis. – Ar galiu skaityti dabar? Perskaitęs gal norėsiu ko nors paklausti.

– Žinoma, – tariau, – perskaitykite, kol užsakysiu priešpiečius; o paskui galėsite klausti valgydamas.

Jis nusilenkė, atsisėdo kėdėje nugara į šviesą ir paniro į popierius, o aš nuėjau pasirūpinti priešpiečiais, daugiausia kad jo netrukdyčiau. Kai grįžau, radau jį skubiai vaikštantį po kambarį, veidas liepsnojo iš susijaudinimo. Jis puolė prie manęs ir paėmė abi rankas.

– O, ponia Mina, – tarė jis, – kaip galiu pasakyti, ką jums esu skolingas? Šis popierius kaip saulė. Jis atveria man vartus. Esu apkvaitęs, apakęs nuo tiek šviesos, o vis dėlto kaskart už šviesos ritasi debesys. Bet to jūs nesuprantate, negalite suprasti. O, bet esu jums dėkingas, jūs tokia protinga moterie. Ponia, – tai jis pasakė labai iškilmingai, – jei kada nors Abrahamas Van Helsingas galės ką nors padaryti dėl jūsų ar jūsiškių, tikiuosi, praneškite man. Bus malonumas ir džiaugsmas, jei galėsiu jums tarnauti kaip draugas; kaip draugas, bet viskas, ką esu išmokęs, viskas, ką galiu padaryti, bus jums ir tiems, kuriuos mylite. Gyvenime yra tamsybių ir šviesų; jūs esate viena iš šviesų. Turėsite laimingą ir gerą gyvenimą, ir jūsų vyras bus jumis palaimintas.

– Bet, daktare, per daug mane giriate, ir jūs manęs nepažįstate.

– Nepažįstu jūsų, aš, kuris senas ir visą gyvenimą tyrinėjau vyrus ir moteris; aš, kuris savo specialybe padariau smegenis ir viską, kas joms priklauso ir kas iš jų seka! Ir perskaičiau jūsų dienoraštį, kurį taip gražiai man parašėte ir kuris kiekviena eilute alsuoja tiesa. Aš, kuris skaičiau jūsų tokį mielą laišką vargšei Liusei apie jūsų vedybas ir pasitikėjimą, nepažįstu jūsų! O, ponia Mina, geros moterys visą gyvenimą, kiekvieną dieną, valandą ir minutę pasakoja tokius dalykus, kuriuos gali skaityti angelai; ir mes, vyrai, norintys žinoti, turime savyje šiek tiek angelų akių. Jūsų vyras kilnios prigimties, ir jūs kilni, nes pasitikite, o pasitikėjimo negali būti, kur prigimtis niekinga. O jūsų vyras, papasakokite apie jį. Ar jis visiškai sveikas? Ar visa ta karštligė praėjo, ir jis stiprus ir žvalus?

Čia pamačiau progą paklausti apie Džonataną, tad tariau:

– Jis beveik pasveiko, bet labai sukrėstas pono Hokinso mirties.

Jis pertraukė:

– O taip, žinau, žinau. Skaičiau jūsų paskutinius du laiškus.

Tęsiau:

– Spėju, tai jį sutrikdė, nes praėjusį ketvirtadienį, kai buvome mieste, patyrė kažkokį sukrėtimą.

– Sukrėtimą, ir taip greitai po smegenų uždegimo! Tai negerai. Koks tai buvo sukrėtimas?

– Jam pasirodė, kad pamatė žmogų, kuris priminė kažką baisaus, kažką, kas sukėlė jo smegenų uždegimą.

Ir čia viskas, regis, mane užgriuvo. Gailestis Džonatanui, siaubas, kurį jis patyrė, visa baisi jo dienoraščio paslaptis ir baimė, kuri nuo tada mane slegia, viskas užplūdo sūkuriu. Spėju, buvau isteriška, nes puoliau ant kelių, ištiesiau jam rankas ir maldavau vėl padaryti mano vyrą sveiką. Jis paėmė mano rankas, pakėlė, pasodino ant sofos ir atsisėdo šalia; laikė mano ranką ir, o, su tokiu begaliniu švelnumu, tarė:

– Mano gyvenimas nevaisingas ir vienišas, ir toks pilnas darbo, kad neturėjau daug laiko draugystėms; bet nuo tada, kai mane čia pakvietė mano draugas Džonas Sevardas, pažinau tiek gerų žmonių ir mačiau tokį kilnumą, kad jaučiu labiau nei bet kada, ir tai augo su mano metais, savo gyvenimo vienatvę. Patikėkite tad, kad ateinu čia pilnas pagarbos jums, ir jūs man davėte viltį, viltį ne dėl to, ko ieškau, bet kad dar liko gerų moterų, kurios daro gyvenimą laimingą, gerų moterų, kurių gyvenimas ir tiesos gali būti gera pamoka būsimiems vaikams. Džiaugiuosi, džiaugiuosi, kad galiu čia būti jums naudingas; nes jei jūsų vyras kenčia, jis kenčia mano tyrimų ir patirties ribose. Pažadu, kad mielai padarysiu dėl jo viską, ką galiu, viską, kad jo gyvenimas būtų stiprus ir vyriškas, o jūsų laimingas. Dabar turite valgyti. Esate pervargusi ir gal per daug nerimaujate. Vyras Džonatanas nenorėtų matyti jūsų tokios išblyškusios; o kas jam nepatinka, kur jis myli, ne jam į naudą. Todėl dėl jo turite valgyti ir šypsotis. Viską man papasakojote apie Liusę, tad dabar apie tai nekalbėsime, kad nesujaudintų. Šiąnakt liksiu Ekseteryje, nes noriu daug pagalvoti apie tai, ką man pasakėte, o pagalvojęs paklausiu, jei galiu. Ir tada papasakosite apie vyro Džonatano bėdą, kiek galite, bet ne dabar. Dabar turite valgyti; paskui viską papasakosite.

Po priešpiečių, kai grįžome į svetainę, jis man tarė:

– O dabar papasakokite viską apie jį.

Kai atėjo laikas kalbėti su šiuo dideliu mokslininku, išsigandau, kad jis palaikys mane silpna kvaile, o Džonataną beprotiu; tas dienoraštis toks keistas; ir dvejojau tęsti. Bet jis buvo toks mielas ir malonus, pažadėjo padėti, ir juo pasitikėjau, tad tariau:

– Daktare Van Helsingai, tai, ką turiu pasakyti, taip keista, kad neturite juoktis nei iš manęs, nei iš mano vyro. Nuo vakar esu kažkokioje abejonės karštligėje; turite būti man malonus ir nelaikyti kvaila, kad net pusiau patikėjau labai keistais dalykais.

Jis nuramino mane ir elgesiu, ir žodžiais:

– O, mano brangioji, jei tik žinotumėte, koks keistas dalykas, dėl kurio čia esu, tai jūs juoktumėtės. Išmokau negalvoti menkai apie niekieno tikėjimą, kad ir koks keistas jis būtų. Stengiausi išlaikyti atvirą protą; ir jį užverti galėtų ne paprasti gyvenimo dalykai, o keisti dalykai, nepaprasti dalykai, tie dalykai, kurie verčia abejoti, ar esi išprotėjęs, ar sveikas.

– Ačiū, ačiū tūkstantį kartų! Nuėmėte man naštą nuo širdies. Jei leisite, duosiu jums popierių perskaityti. Jis ilgas, bet perrašiau mašinėle. Jis papasakos apie mano ir Džonatano bėdą. Tai jo dienoraščio kopija iš užsienio ir viskas, kas nutiko. Neišdrįstu nieko apie tai sakyti; perskaitysite ir patys spręsite. O kai pasimatysime, gal būsite labai malonus ir pasakysite, ką manote.

– Pažadu, – tarė jis, man duodant popierius, – rytą, kai tik galėsiu, ateisiu pamatyti jūsų ir jūsų vyro, jei galiu.

– Džonatanas bus čia pusę dvylikos, ir turite ateiti priešpiečių su mumis ir jį pamatyti; galėsite spėti į greitąjį 15.34 traukinį, kuris iki aštuonių nuveš jus į Padingtoną.

Jis nustebo, kad iš karto žinau traukinius, bet nežino, kad išmokau visus traukinius į Ekseterį ir iš jo, kad galėčiau padėti Džonatanui, jei jis skubėtų.

Taigi jis pasiėmė popierius ir išėjo, o aš sėdžiu čia ir galvoju, galvoju nežinau ką.

Van Helsingo laiškas (perduotas per žmogų) poniai Harker

Rugsėjo 25 d., 6 val.

Gerbiama ponia Mina,

perskaičiau jūsų vyro tokį nuostabų dienoraštį. Galite miegoti be abejonių. Kad ir koks keistas ir baisus, jis tikras! Dėl to įkeičiu gyvybę. Kitiems gali būti blogiau, bet jam ir jums nėra baimės. Jis kilnus vyras; ir leiskite iš žmonių pažinimo patirties pasakyti, kad tas, kuris padarytų taip, kaip jis, leisdamasis ta siena ir į tą kambarį, taip, ir eidamas antrą kartą, nėra tas, kurį sukrėtimas pakenktų visam laikui. Jo smegenys ir širdis tvarkoje; tai prisiekiu dar jo nepamatęs; tad būkite rami. Turėsiu jo daug klausti apie kitus dalykus. Esu palaimintas, kad šiandien atėjau jūsų pamatyti, nes vienu metu sužinojau tiek daug, kad vėl esu apakęs, apakęs labiau nei bet kada, ir turiu galvoti.

Ištikimiausias jums

ABRAHAMAS VAN HELSINGAS

Ponios Harker laiškas Van Helsingui

Rugsėjo 25 d., 18.30

Mano gerbiamas daktare Van Helsingai,

tūkstantį kartų ačiū už jūsų malonų laišką, kuris nuėmė nuo širdies didelę naštą. Ir vis dėlto, jei tai tiesa, kokių baisių dalykų yra pasaulyje, ir kaip baisu, jei tas žmogus, ta pabaisa, tikrai Londone! Bijau galvoti. Šią akimirką, rašant, gavau Džonatano telegramą, kad šį vakarą 18.25 išvyksta iš Lonstono ir bus čia 22.18, tad šiąnakt nebijosiu. Todėl ar galėtumėte, užuot priešpiečiavęs su mumis, ateiti pusryčių aštuntą, jei jums ne per anksti? Jei skubate, galėsite išvykti 10.30 traukiniu, kuris 14.35 nuveš jus į Padingtoną. Neatsakykite, nes jei nieko negirdėsiu, laikysiu, kad ateisite pusryčių.

Patikėkite,

jūsų ištikima ir dėkinga draugė

MINA HARKER

Džonatano Harkerio dienoraštis

Rugsėjo 26 d. Maniau, kad niekada daugiau nerašysiu šiame dienoraštyje, bet atėjo laikas. Kai vakar grįžau namo, Mina buvo paruošusi vakarienę, o pavalgius papasakojo apie Van Helsingo vizitą, apie tai, kad davė jam abu perrašytus dienoraščius, ir kaip nerimavo dėl manęs. Daktaro laiške parodė man, kad viskas, ką užrašiau, tiesa. Tai, regis, padarė mane nauju žmogumi. Mane parbloškė abejonė dėl viso dalyko tikrumo. Jaučiausi bejėgis, tamsoje ir nepasitikintis. Bet dabar, kai žinau, nebijau, net grafo. Tad vis dėlto jam pavyko įvykdyti sumanymą pasiekti Londoną, ir tai jį mačiau. Jis pajaunėjo, bet kaip? Van Helsingas yra tas žmogus, kuris gali jį demaskuoti ir sumedžioti, jei jis nors kiek panašus į tai, ką sako Mina. Ilgai sėdėjome ir viską aptarėme. Mina rengiasi, o aš po kelių minučių nueisiu į viešbutį ir jį atvesiu…

Manau, jis nustebo mane pamatęs. Kai įėjau į kambarį, kur jis buvo, ir prisistačiau, jis paėmė mane už peties, pasuko veidą į šviesą ir, aštriai apžiūrėjęs, tarė:

– Bet ponia Mina man pasakė, kad sergate, kad patyrėte sukrėtimą.

Buvo taip juokinga girdėti, kaip šis malonus, stipraus veido senis vadina mano žmoną „ponia Mina“. Nusišypsojau ir tariau:

– Sirgau, patyriau sukrėtimą, bet jūs mane jau išgydėte.

– Kaip?

– Savo vakarykščiu laišku Minai. Abejojau, ir tada viskas įgijo netikrumo atspalvį, ir nežinojau, kuo pasitikėti, net savo jausmų liudijimu. Nežinodamas, kuo pasitikėti, nežinojau, ką daryti, tad galėjau tik toliau dirbti tai, kas iki šiol buvo mano gyvenimo vėžė. Vėžė nustojo padėti, ir nepasitikėjau savimi. Daktare, nežinote, ką reiškia abejoti viskuo, net savimi. Ne, nežinote; negalėtumėte su tokiais antakiais.

Jis, regis, apsidžiaugė ir juokdamasis tarė:

– Taigi! Esate fizionomistas. Čia kas valandą vis daugiau sužinau. Su tokiu dideliu malonumu ateinu pas jus pusryčių; ir, o, pone, atleisite pagyrimą iš seno žmogaus, bet esate palaimintas savo žmona.

Būčiau visą dieną klausęsis, kaip jis giria Miną, tad tiesiog linktelėjau ir stovėjau tylėdamas.

– Ji viena iš Dievo moterų, Jo paties rankos sukurta, kad parodytų mums, vyrams, ir kitoms moterims, kad yra dangus, į kurį galime įeiti, ir kad jo šviesa gali būti čia, žemėje. Tokia tikra, tokia miela, tokia kilni, tiek mažai egoistė, o tai, leiskite pasakyti, daug šiame tokiame skeptiškame ir savanaudiškame amžiuje. O jūs, pone, skaičiau visus laiškus vargšei panelei Liusei, ir kai kuriuose kalbama apie jus, tad jau kelias dienas jus pažįstu iš kitų pažinimo; bet tikrąjį jus pamačiau nuo praėjusio vakaro. Duosite man ranką, ar ne? Ir būkime draugais visą gyvenimą.

Paspaudėme rankas, ir jis buvo toks rimtas ir malonus, kad man visai gerklę užspaudė.

– O dabar, – tarė jis, – ar galiu paprašyti dar pagalbos? Turiu didelę užduotį, ir pradžioje reikia žinoti. Čia galite man padėti. Ar galite pasakyti, kas buvo prieš jūsų kelionę į Transilvaniją? Vėliau galbūt prašysiu daugiau pagalbos ir kitokios; bet iš pradžių to užteks.

– Klausykite, pone, – tariau, – ar tai, ką turite daryti, susiję su grafu?

– Taip, – iškilmingai tarė jis.

– Tada esu su jumis širdimi ir siela. Kadangi važiuojate 10.30 traukiniu, nespėsite perskaityti; bet atnešiu popierių ryšulį. Galite pasiimti ir skaityti traukinyje.

Po pusryčių palydėjau jį į stotį. Atsisveikindamas jis tarė:

– Galbūt atvyksite į miestą, jei jus pakviesiu, ir pasiimsite ponią Miną.

– Abu atvyksime, kada norėsite, – tariau.

Parūpinau jam rytinių laikraščių ir vakarykščių Londono laikraščių, ir kol kalbėjomės prie vagono lango, laukdami traukinio išvykimo, jis juos vartė. Jo akis staiga, regis, kažkas patraukė viename iš jų, „The Westminster Gazette“, pažinau iš spalvos, ir jis visiškai išbalo. Atidžiai kažką skaitė, dejuodamas sau: „Mein Gott! Mein Gott! Taip greitai! Taip greitai!“ Nemanau, kad tą akimirką mane prisiminė. Tuo metu nuaidėjo švilpukas, ir traukinys pajudėjo. Tai jį atgaivino, jis persisvėrė pro langą, pamojavo ir šūktelėjo:

– Meilės poniai Minai; parašysiu, kai tik galėsiu.

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 26 d. Iš tiesų nėra tokio dalyko kaip galutinumas. Nepraėjo nė savaitė, kai pasakiau „Finis“, o štai vėl pradedu iš naujo, tiksliau, tęsiu tą patį įrašą. Iki šios popietės neturėjau priežasties galvoti apie tai, kas padaryta. Renfildas tapo visais požiūriais tokiu sveiku, koks tik kada buvo. Jis jau gerokai pažengė su savo musėmis ir ką tik pradėjo vorus; tad man jis nekėlė rūpesčių. Gavau Artūro laišką, parašytą sekmadienį, ir iš jo supratau, kad jis nuostabiai laikosi. Kvinsis Morisas su juo, ir tai labai padeda, nes jis pats yra verdantis geros nuotaikos šaltinis. Kvinsis irgi parašė eilutę, ir iš jo girdžiu, kad Artūras pradeda atgauti dalį senojo gyvumo; tad dėl jų visų esu ramus. O aš pats ėmiausi darbo su tuo entuziazmu, kurį anksčiau turėjau, tad galėjau sąžiningai pasakyti, kad žaizda, kurią man paliko vargšė Liusė, ima randėti. Tačiau dabar viskas vėl atverta; ir kokia bus pabaiga, žino tik Dievas. Man atrodo, kad Van Helsingas mano irgi žinąs, bet atskleidžia tik tiek, kad sužadintų smalsumą. Vakar nuvyko į Ekseterį ir ten liko visą naktį. Šiandien grįžo ir apie pusę šešių beveik įšoko į kambarį ir įspraudė man į ranką vakarykštį „Westminster Gazette“.

– Ką apie tai manote? – paklausė jis, atsitraukęs ir sukryžiavęs rankas.

Peržvelgiau laikraštį, nes tikrai nežinojau, ką jis turi galvoje; bet jis paėmė jį iš manęs ir parodė pastraipą apie išviliojamus vaikus Hampstede. Man tai nedaug ką pasakė, kol priėjau vietą, kur aprašomos mažos dūrio žaizdelės jų gerklėse. Man šovė mintis, ir pakėliau akis.

– Na? – tarė jis.

– Panašu į vargšės Liusės.

– Ir ką iš to darote?

– Tiesiog kad yra bendra priežastis. Kas sužeidė ją, sužeidė ir juos.

Ne visai supratau jo atsakymą:

– Tai tiesa netiesiogiai, bet ne tiesiogiai.

– Ką turite galvoje, profesoriau? – paklausiau. Buvau šiek tiek linkęs lengvai žiūrėti į jo rimtumą, nes keturios poilsio ir laisvės nuo deginančio, kankinančio nerimo dienos juk padeda atgauti nuotaiką; bet pamatęs jo veidą, atsipeikėjau. Niekada, net mūsų nevilties dėl vargšės Liusės viduryje, jis neatrodė griežtesnis.

– Pasakykite! – tariau. – Negaliu spėti. Nežinau, ką galvoti, ir neturiu duomenų, kuriais remti spėjimą.

– Ar norite man pasakyti, drauge Džonai, kad neįtariate, nuo ko mirė vargšė Liusė; net po visų užuominų, ne tik įvykių, bet ir manęs?

– Nuo nervinio išsekimo po didelio kraujo netekimo.

– O kaip kraujas prarastas?

Papurčiau galvą. Jis priėjo, atsisėdo šalia ir tęsė:

– Jūs protingas vyras, drauge Džonai; gerai samprotaujate, jūsų sąmojis drąsus; bet esate per daug prietaringas. Neleidžiate akims matyti ir ausims girdėti, ir tai, kas už jūsų kasdienio gyvenimo, jums nesvarbu. Ar nemanote, kad yra dalykų, kurių negalite suprasti, bet kurie yra; kad kai kurie žmonės mato tai, ko kiti negali? Bet yra senų ir naujų dalykų, kurių negalima apmąstyti vyrų akimis, nes jie žino, ar mano žiną, kai kuriuos dalykus, kuriuos jiems pasakė kiti. Ak, tai mūsų mokslo kaltė, kad jis nori viską paaiškinti; o jei nepaaiškina, tada sako, kad nėra ko aiškinti. Bet vis dėlto kasdien aplink matome naujų tikėjimų augimą, kurie save laiko naujais; o vis dėlto yra tik seni, kurie apsimeta jaunais, kaip puikios ponios operoje. Spėju, dabar netikite kūno perkėlimu. Ne? Nei materializacija. Ne? Nei astraliniais kūnais. Ne? Nei minčių skaitymu. Ne? Nei hipnotizmu…

– Taip, – tariau. – Šarko tai gana gerai įrodė.

Jis nusišypsojo ir kalbėjo toliau:

– Tada tuo esate patenkintas. Taip? Ir, žinoma, tada suprantate, kaip jis veikia, ir galite sekti didžiojo Šarko, deja, jo nebėra, protą į pačią paciento sielą, kurį jis veikia. Ne? Tada, drauge Džonai, ar turiu suprasti, kad paprasčiausiai priimate faktą ir tenkinatės palikdamas tuštumą nuo prielaidos iki išvados? Ne? Tada pasakykite, nes esu smegenų tyrinėtojas, kaip priimate hipnotizmą ir atmetate minčių skaitymą. Leiskite pasakyti, mano drauge, kad šiandien elektros moksle daromi tokie dalykai, kurie būtų buvę laikomi nešventais tų pačių vyrų, kurie atrado elektrą, o jie patys ne taip seniai būtų sudeginti kaip burtininkai. Gyvenime visada yra paslapčių. Kodėl Matuzalis gyveno devynis šimtus metų, „Senasis Paras“ šimtą šešiasdešimt devynerius, o vargšė Liusė su keturių vyrų krauju savo vargšėse gyslose negalėjo išgyventi nė vienos dienos? Nes jei ji būtų pagyvenusi dar vieną dieną, būtume galėję ją išgelbėti. Ar žinote visą gyvybės ir mirties paslaptį? Ar žinote visą lyginamąją anatomiją ir galite pasakyti, kodėl žvėrių savybės yra vienuose žmonėse, o kituose ne? Ar galite pasakyti, kodėl, kai kiti vorai miršta maži ir greitai, tas vienas didelis voras šimtmečius gyveno senos ispanų bažnyčios bokšte ir augo ir augo, kol nusileidęs galėjo išgerti visų bažnyčios lempų aliejų? Ar galite pasakyti, kodėl pampose, taip, ir kitur, yra šikšnosparnių, kurie ateina naktį, atveria galvijų ir žirgų gyslas ir išsiurbia jas sausai; kaip kai kuriose vakarinių jūrų salose yra šikšnosparnių, kurie visą dieną kabo medžiuose, ir tie, kas matė, aprašo kaip milžiniškus riešutus ar ankštis, ir kai jūreiviai miega ant denio, nes karšta, nusileidžia ant jų, ir tada, tada rytą randami mirę vyrai, balti, kaip net panelė Liusė?

– Dieve mano, profesoriau! – pašokau. – Ar norite pasakyti, kad Liusei įkando toks šikšnosparnis; ir kad toks dalykas yra čia, Londone, devynioliktame amžiuje?

Jis mostelėjo ranka, kad nutilčiau, ir tęsė:

– Ar galite pasakyti, kodėl vėžlys gyvena ilgiau už žmonių kartas; kodėl dramblys eina ir eina, kol pamato dinastijas; ir kodėl papūga niekada nemiršta, tik nuo katės ar šuns įkandimo ar kitos negalios? Ar galite pasakyti, kodėl žmonės visais amžiais ir visose vietose tiki, kad yra keli, kurie gyvena amžinai, jei jiems leidžiama; kad yra vyrų ir moterų, kurie negali mirti? Visi žinome, nes mokslas tai patvirtino, kad buvo rupūžių, tūkstančius metų uždarytų uolose, uždarytų tokioje mažoje skylėje, kuri ją laiko nuo pat pasaulio jaunystės. Ar galite pasakyti, kaip indų fakyras gali priversti save mirti ir būti palaidotas, jo kapas užantspauduotas ir ant jo pasėti javai, ir javai nupjauti ir kirsti, ir sėti ir pjauti ir kirsti vėl, o tada žmonės ateina ir nuima nepažeistą antspaudą, ir ten guli indų fakyras, ne miręs, bet kuris atsistoja ir vaikšto tarp jų kaip anksčiau?

Čia jį pertraukiau. Jaučiausi sutrikęs; jis taip užkrovė mano protą savo gamtos keistenybių ir galimų neįmanomybių sąrašu, kad vaizduotė ėmė degti. Miglotai supratau, kad jis duoda man kokią pamoką, kaip seniai darydavo savo kabinete Amsterdame; bet tada jis man pasakydavo dalyką, kad visą laiką turėčiau minties objektą galvoje. Dabar neturėjau tos pagalbos, bet norėjau jį sekti, tad tariau:

– Profesoriau, leiskite vėl būti jūsų mylimu studentu. Pasakykite tezę, kad galėčiau pritaikyti jūsų žinias jums kalbant. Dabar mintimis einu nuo taško prie taško, kaip beprotis, o ne sveikas žmogus seka mintį. Jaučiuosi kaip naujokas, klampojantis pelkėje rūke, šokinėjantis nuo vieno kupsto ant kito, akla pastanga judėti pirmyn, nežinodamas, kur einu.

– Geras vaizdinys, – tarė jis. – Na, pasakysiu. Mano tezė tokia: noriu, kad tikėtumėte.

– Kuo tikėčiau?

– Tikėtumėte dalykais, kuriais negalite. Leiskite pailiustruoti. Kartą girdėjau apie amerikietį, kuris taip apibrėžė tikėjimą: „Ta geba, kuri leidžia mums tikėti dalykais, kurie, kaip žinome, netiesa.“ Aš einu su tuo vyru. Jis turėjo galvoje, kad turime turėti atvirą protą ir neleisti mažam tiesos gabalėliui sustabdyti didelės tiesos veržimosi, kaip mažas akmuo sustabdo geležinkelio vagonėlį. Pirmiausia gauname mažą tiesą. Gerai! Ją laikome ir vertiname; bet vis dėlto neturime leisti jai manyti, kad ji visa tiesa visatoje.

– Tada norite, kad neleisčiau jokiam ankstesniam įsitikinimui pakenkti proto imlumui kokiam nors keistam dalykui. Ar gerai skaitau jūsų pamoką?

– Ak, jūs vis dar mano mėgstamiausias mokinys. Verta jus mokyti. Dabar, kai norite suprasti, žengėte pirmą žingsnį suprasti. Tad manote, kad tos tokios mažos skylutės vaikų gerklėse padarytos to paties, kas padarė skylutę panelei Liusei?

– Manau.

Jis atsistojo ir iškilmingai tarė:

– Tada klystate. O, kad taip būtų! Bet deja! Ne. Blogiau, daug, daug blogiau.

– Dievo vardan, profesoriau Van Helsingai, ką turite galvoje? – sušukau.

Jis beviltišku mostu krito į kėdę, pasidėjo alkūnes ant stalo ir, užsidengęs veidą rankomis, tarė:

– Jas padarė panelė Liusė!

XV skyrius

DAKTARO SEVARDO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Kurį laiką mane užvaldė grynas pyktis; tarsi jis būtų Liusei gyvai smogęs per veidą. Smarkiai trenkiau į stalą, atsistojau ir tariau:

– Daktare Van Helsingai, ar jūs išprotėjote?

Jis pakėlė galvą, pažvelgė į mane, ir kažkodėl jo veido švelnumas mane tuoj nuramino.

– Kad būčiau! – tarė jis. – Beprotybę lengva būtų pakelti, palyginti su tokia tiesa. O, mano drauge, kaip manote, kodėl ėjau taip aplinkui, kodėl taip ilgai sakiau tokį paprastą dalyką? Ar todėl, kad jūsų nekenčiu ir nekenčiau visą gyvenimą? Ar todėl, kad norėjau jums skaudinti? Ar norėjau, dabar taip vėlai, keršto už tą kartą, kai išgelbėjote man gyvybę nuo baisios mirties? Ak, ne!

– Atleiskite, – tariau.

Jis kalbėjo toliau:

– Mano drauge, tai todėl, kad norėjau švelniai jums tai pranešti, nes žinau, kad mylėjote tą tokią mielą ponią. Bet ir dabar nesitikiu, kad patikėsite. Taip sunku iš karto priimti bet kokią abstrakčią tiesą, kad galime abejoti, ar ji įmanoma, kai visada tikėjome jos „ne“; dar sunkiau priimti tokią liūdną konkrečią tiesą, ir apie tokią, kaip panelė Liusė. Šiąnakt einu tai įrodyti. Ar išdrįsite eiti su manimi?

Tai mane pritrenkė. Žmogus nemėgsta įrodinėti tokios tiesos; Baironas išimtis, tai pavydas.

„Ir įrodyti pačią tiesą, kurios labiausiai bjaurėjosi.“

Jis pamatė mano dvejonę ir tarė:

– Logika paprasta, šįkart ne bepročio logika, šokinėjanti nuo kupsto ant kupsto rūkuotoje pelkėje. Jei tai netiesa, įrodymas bus palengvėjimas; blogiausiu atveju nepakenks. Jei tiesa! Ak, čia ir yra baimė; bet pati baimė turėtų padėti mano reikalui, nes joje yra tam tikras tikėjimo poreikis. Eime, sakau, ką siūlau: pirma, kad dabar išvažiuotume ir pamatytume tą vaiką ligoninėje. Daktaras Vincentas iš Šiaurės ligoninės, kur, kaip rašo laikraščiai, yra vaikas, mano draugas, ir, manau, jūsų nuo tada, kai buvote klasėje Amsterdame. Jis leis dviem mokslininkams pamatyti savo atvejį, jei neleis dviem draugams. Nieko jam nesakysime, tik kad norime mokytis. O tada…

– O tada?

Jis išėmė raktą iš kišenės ir pakėlė.

– O tada praleisime naktį, jūs ir aš, kapinėse, kur guli Liusė. Tai raktas, kuris rakina kapą. Gavau jį iš karstų meistro, kad duočiau Artūrui.

Širdis man nusmuko, nes jaučiau, kad laukia kažkoks baisus išbandymas. Tačiau nieko negalėjau padaryti, tad sukaupiau drąsą ir pasakiau, kad geriau paskubėkime, nes popietė eina…

Radome vaiką pabudusį. Jis pamiegojo, pavalgė ir apskritai jam sekėsi gerai. Daktaras Vincentas nuėmė tvarstį nuo gerklės ir parodė įdūrimus. Panašumas į buvusius ant Liusės kaklo buvo neabejotinas. Jie buvo mažesni, kraštai atrodė šviežesni; tai ir viskas. Paklausėme Vincento, kuo juos aiškina, ir jis atsakė, kad tai turbūt kokio gyvūno, gal žiurkės, įkandimas; bet pats linkęs manyti, kad tai vienas iš šikšnosparnių, kurių tiek daug šiauriniuose Londono aukštumuose.

– Iš tiek nekenksmingų, – tarė jis, – gali būti koks laukinis egzempliorius iš pietų, piktesnės rūšies. Koks jūreivis galėjo parsivežti, ir jam pavyko pabėgti; arba net iš zoologijos sodo galėjo ištrūkti jauniklis ar ten išperėtas iš vampyro. Tokių dalykų, žinote, būna. Vos prieš dešimt dienų pabėgo vilkas ir, manau, buvo atsektas šia kryptimi. Savaitę po to vaikai Hite ir kiekviename skersgatvyje žaidė tik Raudonkepuraitę, kol atsirado ši „gažios ponios“ baimė, ir nuo tada jiems tikros šventės. Net šis vargšas mažylis, šiandien pabudęs, paklausė slaugės, ar gali išeiti. Kai ji paklausė, kodėl nori eiti, pasakė norįs žaisti su „gažia ponia“.

– Tikiuosi, – tarė Van Helsingas, – kad siųsdamas vaiką namo įspėsite tėvus griežtai jį saugoti. Šie norai nuklysti labai pavojingi; ir jei vaikas būtų lauke dar vieną naktį, tai tikriausiai būtų mirtina. Bet bet kuriuo atveju, spėju, kelias dienas jo neišleisite?

– Žinoma, ne, bent savaitę; ilgiau, jei žaizda neužgis.

Vizitas ligoninėje užtruko ilgiau, nei manėme, ir saulė panirė, kol išėjome. Pamatęs, kaip tamsu, Van Helsingas tarė:

– Skubėti nereikia. Vėliau, nei maniau. Eime, ieškokime, kur pavalgyti, o tada eisime savo keliu.

Pavakarieniavome „Džeko Stro pilyje“ kartu su mažu dviratininkų ir kitų būreliu, kurie maloniai triukšmavo. Apie dešimtą išėjome iš užeigos. Buvo labai tamsu, o išsibarstę žibintai darė tamsą dar didesnę, kai išeidavome iš jų spindulio. Profesorius aiškiai buvo įsidėmėjęs kelią, nes ėjo nedvejodamas; o aš visai pasimečiau vietovėje. Einant toliau sutikome vis mažiau žmonių, kol galiausiai nustebome sutikę net raitos policijos patrulį, darantį įprastą priemiesčio apėjimą. Pagaliau pasiekėme kapinių sieną ir perlipome. Su šiokiu tokiu vargu, nes buvo labai tamsu ir visa vieta mums atrodė tokia svetima, radome Vestenrų kapą. Profesorius paėmė raktą, atidarė girgždančias duris, atsistojo šalia ir mandagiai, bet visiškai nesąmoningai, mostelėjo man eiti pirma. Buvo puiki ironija šiame pasiūlyme, šiame dvariškume, duodant pirmenybę tokia šiurpia proga. Mano palydovas greitai nusekė ir atsargiai pritraukė duris, kruopščiai įsitikinęs, kad spyna krintanti, o ne spyruoklinė. Pastaruoju atveju būtume patekę į blogą padėtį. Paskui pasirausė krepšyje, išėmė degtukų dėžutę ir žvakės gabalą ir uždegė šviesą. Dieną, apsuptas šviežių gėlių, kapas atrodė pakankamai niūrus ir šiurpus; bet dabar, po kelių dienų, kai gėlės nukaro ir mirė, jų baltuma virto rūdimis, žaluma rudumu; kai voras ir vabalas atgavo įprastą viešpatavimą; kai laiko nuspalvintas akmuo, dulkėmis aplipęs skiedinys, rūdyta drėgna geležis, pajuodęs žalvaris ir aptemęs sidabravimas atspindėjo silpną žvakės mirgėjimą, įspūdis buvo apgailėtinesnis ir bjauresnis, nei būtų galima įsivaizduoti. Jis nenugalimai perteikė mintį, kad gyvybė, gyvūnų gyvybė, nėra vienintelis dalykas, kuris gali praeiti.

Van Helsingas sistemingai ėmėsi darbo. Laikydamas žvakę taip, kad galėtų skaityti karstų lenteles, ir taip, kad vaškas lašėjo baltomis dėmėmis, stingstančiomis palietus metalą, įsitikino, kad tai Liusės karstas. Dar kartą pasirausė krepšyje ir išėmė atsuktuvą.

– Ką darysite? – paklausiau.

– Atidarysiu karstą. Jūs dar būsite įtikintas.

Tuoj ėmė sukti varžtus ir galiausiai nukėlė dangtį, atidengdamas švino apvalkalą. Šis vaizdas man buvo beveik per daug. Tai atrodė toks pat įžeidimas mirusiajai, kaip būtų nuplėšti drabužius nuo miegančios gyvos; net paėmiau jo ranką, kad sustabdyčiau. Jis tepasakė:

– Pamatysite.

Ir vėl pasirausęs krepšyje išėmė mažytį siaurapjūklį. Greitu dūriu žemyn perdūręs šviną atsuktuvu, nuo ko susiraukiau, padarė mažą skylutę, tačiau pakankamai didelę, kad tilptų pjūklo galas. Tikėjausi dujų pliūpsnio iš savaitę seno lavono. Mes, gydytojai, kuriems tenka tirti savo pavojus, turime priprasti prie tokių dalykų, ir atsitraukiau prie durų. Bet profesorius nė akimirkai nesustojo; nupjovė porą pėdų viena švinu aptraukto karsto puse, paskui skersai ir žemyn kita puse. Paėmęs laisvą kraštą, atlenkė jį į karsto kojūgalį, pakėlė žvakę prie angos ir mostelėjo man pažiūrėti.

Priėjau ir pažvelgiau. Karstas buvo tuščias.

Tai man tikrai buvo staigmena ir nemažas smūgis, bet Van Helsingas nesujudo. Dabar jis buvo tvirtesnis savo pagrinde nei bet kada ir drąsiai tęsė užduotį.

– Ar dabar patenkintas, drauge Džonai? – paklausė jis.

Pajutau, kaip manyje pabudo visas atkaklus ginčiškumas, ir atsakiau:

– Esu patenkintas, kad Liusės kūno tame karste nėra; bet tai įrodo tik vieną dalyką.

– Ir ką gi, drauge Džonai?

– Kad jo ten nėra.

– Tai gera logika, – tarė jis, – kiek ji siekia. Bet kaip jūs, kaip galite paaiškinti, kad jo ten nėra?

– Gal lavonų vagis, – pasiūliau. – Kas nors iš laidotuvių meistro žmonių galėjo jį pavogti.

Jaučiau, kad kalbu kvailystę, bet tai buvo vienintelė tikra priežastis, kurią galėjau pasiūlyti. Profesorius atsiduso.

– Na ką! – tarė jis. – Reikia daugiau įrodymų. Eikite su manimi.

Vėl uždėjo karsto dangtį, surinko visus daiktus, sudėjo į krepšį, užpūtė šviesą ir žvakę taip pat įdėjo į krepšį. Atidarėme duris ir išėjome. Už mūsų jis uždarė duris ir užrakino. Padavė man raktą, sakydamas:

– Ar laikysite jį? Geriau būkite tikras.

Nusijuokiau, turiu pasakyti, ne labai linksmai, ir mostelėjau, kad pasilaikytų.

– Raktas niekis, – tariau, – gali būti dublikatų; be to, tokią spyną nesunku atrakinti.

Jis nieko nesakė, tik įsidėjo raktą į kišenę. Paskui liepė man saugoti vienoje kapinių pusėje, o jis saugos kitoje. Užėmiau vietą už kukmedžio ir mačiau, kaip jo tamsi figūra juda, kol antkapiai ir medžiai paslėpė ją nuo akių.

Tai buvo vienišas budėjimas. Vos užėmus vietą, išgirdau tolimą laikrodį išmušant dvylika, o laikui bėgant pirmą ir antrą. Buvau sušalęs, nervingas, pykau ant profesoriaus, kad nuvedė mane į tokį žygį, ir ant savęs, kad nuėjau. Buvau per daug sušalęs ir mieguistas, kad atidžiai stebėčiau, bet ne tiek mieguistas, kad išduočiau pasitikėjimą, tad apskritai buvo niūrus, apgailėtinas laikas.

Staiga, apsisukęs, man pasirodė, kad matau kažką panašaus į baltą ruožą, judantį tarp dviejų tamsių kukmedžių toliausiai nuo kapo esančioje kapinių pusėje; tuo pat metu nuo profesoriaus pusės pajudėjo tamsi masė ir skubiai nuėjo link jo. Tada ir aš pajudėjau; bet turėjau apeiti antkapius ir aptvertus kapus, ir kliuvau už kapų. Dangus buvo apsiniaukęs, ir kažkur toli pragydo ankstyvas gaidys. Netoliese, už išsibarsčiusių kadagių eilės, žyminčios taką į bažnyčią, balta blanki figūra nuslinko kapo kryptimi. Patį kapą slėpė medžiai, ir nemačiau, kur figūra dingo. Išgirdau tikro judėjimo šlamesį ten, kur pirmą kartą mačiau baltą figūrą, ir priėjęs radau profesorių, laikantį ant rankų mažytį vaiką. Pamatęs mane, ištiesė jį ir tarė:

– Ar dabar patenkintas?

– Ne, – tariau tokiu tonu, kuris, jaučiau, buvo agresyvus.

– Ar nematote vaiko?

– Taip, tai vaikas, bet kas jį čia atnešė? Ar jis sužeistas? – paklausiau.

– Pamatysime, – tarė profesorius, ir vienu impulsu išėjome iš kapinių, jam nešant miegantį vaiką.

Nuėję kiek toliau, įėjome į medžių guotą, uždegėme degtuką ir apžiūrėjome vaiko gerklę. Nebuvo jokio įbrėžimo ar rando.

– Ar buvau teisus? – triumfuodamas paklausiau.

– Atėjome pačiu laiku, – dėkingai tarė profesorius.

Dabar turėjome nuspręsti, ką daryti su vaiku, ir pasitarėme. Jei neštume į policijos nuovadą, turėtume pateikti kokį paaiškinimą apie savo judėjimą naktį; bent jau pasakyti, kaip radome vaiką. Tad galiausiai nusprendėme nunešti jį į Hitą ir, išgirdę ateinantį policininką, palikti ten, kur jis negalėtų nerasti; paskui kuo greičiau eiti namo. Viskas pavyko. Hampstedo Hito pakraštyje išgirdome sunkius policininko žingsnius ir, paguldę vaiką ant tako, laukėme ir stebėjome, kol jis pamatė, šviesdamas žibintu šen bei ten. Išgirdome nustebusį jo šūksnį ir tyliai nuėjome. Laimei, prie „Ispanų“ gavome vežimą ir nuvažiavome į miestą.

Negaliu miegoti, tad darau šį įrašą. Bet turiu pabandyti pamiegoti kelias valandas, nes Van Helsingas ateis manęs vidurdienį. Jis primygtinai reikalauja, kad eičiau su juo į dar vieną žygį.

Rugsėjo 27 d. Tik antrą valandą radome tinkamą progą bandymui. Vidurdienį vykusios laidotuvės baigėsi, paskutiniai gedėtojai tingiai išsiskirstė, ir atidžiai žvelgdami iš už juodalksnių guoto pamatėme, kaip zakristijonas užrakina vartus. Tada žinojome, kad būsime saugūs iki ryto, jei norime; bet profesorius pasakė, kad mums reikės daugiausia valandos. Vėl pajutau tą baisų dalykų tikrumo jausmą, kuriame bet kokia vaizduotės pastanga atrodė nevietoje; ir aiškiai suvokiau įstatymo pavojus, kuriuos užsitraukiame savo nešventu darbu. Be to, jaučiau, kad viskas taip beprasmiška. Kad ir kaip baisu būtų atidaryti švininį karstą, norint pažiūrėti, ar beveik prieš savaitę mirusi moteris tikrai mirusi, dabar atrodė kvailybės viršūnė vėl atidaryti kapą, kai savo akimis žinojome, kad karstas tuščias. Tačiau gūžtelėjau pečiais ir tylėjau, nes Van Helsingas turėjo būdą eiti savo keliu, kad ir kas prieštarautų. Jis paėmė raktą, atidarė kriptą ir vėl mandagiai mostelėjo man eiti pirma. Vieta nebuvo tokia šiurpi kaip praėjusią naktį, bet, o, kaip neapsakomai niekingai atrodė, kai įplūdo saulė. Van Helsingas priėjo prie Liusės karsto, ir aš nusekiau. Jis pasilenkė ir vėl atlenkė švininį kraštą; ir tada mane perskrodė nuostabos ir siaubo smūgis.

Ten gulėjo Liusė, regis, lygiai tokia pat, kokią matėme naktį prieš laidotuves. Ji buvo, jei įmanoma, dar spinduliuojančiai gražesnė nei bet kada; ir negalėjau patikėti, kad ji mirusi. Lūpos buvo raudonos, ne, raudonesnės nei anksčiau, o skruostuose švelnus skaistis.

– Ar tai apgavystė? – paklausiau jo.

– Ar dabar įsitikinote? – atsakydamas tarė profesorius, ir kalbėdamas ištiesė ranką ir taip, kad man nukrėtė šiurpas, atitraukė mirusias lūpas ir parodė baltus dantis.

– Žiūrėkite, – tęsė jis, – žiūrėkite, jie net aštresni nei anksčiau. Šiuo ir šiuo, – ir palietė vieną iltį ir žemiau esantį dantį, – galima kąsti mažus vaikus. Ar dabar tikite, drauge Džonai?

Dar kartą manyje pabudo ginčiškas priešiškumas. Negalėjau priimti tokios stulbinančios minties, kokią jis siūlė; tad bandydamas ginčytis, dėl ko jau tą akimirką gėdijausi, tariau:

– Ją galėjo čia padėti nuo praėjusios nakties.

– Iš tiesų? Taip, o kas?

– Nežinau. Kažkas tai padarė.

– O vis dėlto ji mirusi savaitę. Dauguma žmonių per tą laiką taip neatrodytų.

Tam neturėjau atsakymo, tad tylėjau. Van Helsingas, regis, nepastebėjo mano tylos; bet kuriuo atveju nerodė nei apmaudo, nei triumfo. Atidžiai žiūrėjo į mirusios moters veidą, kilnojo vokus, žiūrėjo į akis, dar kartą atvėrė lūpas ir apžiūrėjo dantis. Paskui atsisuko į mane ir tarė:

– Čia yra vienas dalykas, kuris skiriasi nuo visko, kas užrašyta; čia yra kažkoks dvigubas gyvenimas, ne toks kaip įprasta. Ją įkando vampyras, kai ji buvo transe, vaikščiodama per miegus, o, krūptelite; jūs to nežinote, drauge Džonai, bet vėliau viską sužinosite, ir transe jis geriausiai galėjo ateiti paimti daugiau kraujo. Transe ji mirė, ir transe ji irgi yra Nemirusi. Taip ji skiriasi nuo visų kitų. Paprastai, kai Nemirusieji miega namie, – kalbėdamas jis plačiai mostelėjo ranka, nurodydamas tai, kas vampyrui yra „namai“, – jų veidas rodo, kas jie yra, bet ši tokia miela, kai ji ne Nemirusi, grįžta į paprastų mirusiųjų nieką. Čia nėra piktumo, žiūrėkite, ir todėl sunku, kad turiu ją nužudyti miegančią.

Tai man sušaldė kraują, ir ėmiau suprasti, kad priimu Van Helsingo teorijas; bet jei ji tikrai mirusi, koks siaubas mintyje ją nužudyti? Jis pažvelgė į mane ir akivaizdžiai pamatė mano veido pasikeitimą, nes beveik džiugiai tarė:

– Ak, dabar tikite?

Atsakiau:

– Nespauskite manęs per stipriai iš karto. Pasirengęs priimti. Kaip atliksite šį kruviną darbą?

– Nukirsiu jai galvą, pripildysiu burną česnako ir perdursiu kūną kuolu.

Man ėjo šiurpas nuo minties taip sužaloti mylėtos moters kūną. Ir vis dėlto jausmas nebuvo toks stiprus, kaip tikėjausi. Tiesą sakant, ėmiau drebėti nuo šios būtybės, šios Nemirusios, kaip ją vadino Van Helsingas, buvimo ir ja bjaurėtis. Ar gali būti, kad meilė yra visiškai subjektyvi ar visiškai objektyvi?

Gana ilgai laukiau, kol Van Helsingas pradės, bet jis stovėjo, lyg paskendęs mintyse. Netrukus spragtelėjęs užsegė krepšį ir tarė:

– Pagalvojau ir nusprendžiau, kas geriausia. Jei paprasčiausiai sekčiau savo polinkiu, dabar, šią akimirką, padaryčiau, ką reikia; bet yra kitų dalykų, kurie seks, ir dalykų, kurie tūkstantį kartų sunkesni, nes jų nežinome. Tai paprasta. Ji dar nepaėmė gyvybės, nors tai laiko klausimas; ir veikti dabar reikštų amžiams pašalinti iš jos pavojų. Bet tada mums gali prireikti Artūro, o kaip jam tai pasakysime? Jei jūs, kuris matėte žaizdas ant Liusės kaklo ir tokias panašias žaizdas ant vaiko ligoninėje; jei jūs, kuris matėte karstą tuščią praėjusią naktį ir šiandien pilną su moterimi, kuri nepasikeitė, tik tapo rausvesnė ir gražesnė per visą savaitę po mirties, jei tai žinote ir žinote apie baltą figūrą praėjusią naktį, kuri atnešė vaiką į kapines, ir vis dėlto savo jausmais netikėjote, kaip tada galiu tikėtis, kad Artūras, kuris nieko to nežino, patikės? Jis abejojo manimi, kai atitraukiau jį nuo jos bučinio, kai ji mirė. Žinau, kad jis man atleido, nes dėl kažkokios klaidingos minties padariau dalykus, kurie neleido jam atsisveikinti, kaip turėtų; ir jis gali pagalvoti, kad dėl dar klaidingesnės minties ši moteris buvo palaidota gyva; ir kad didžiausia klaida iš visų mes ją nužudėme. Tada jis ginčysis, kad mes, klystantieji, savo mintimis ją nužudėme; ir taip bus visada labai nelaimingas. Bet jis niekada negali būti tikras; ir tai blogiausia iš visko. Ir jis kartais galvos, kad ta, kurią mylėjo, buvo palaidota gyva, ir tai nudažys jo sapnus siaubais dėl to, ką ji turėjo iškentėti; ir vėl pagalvos, kad galbūt mes teisūs ir kad jo tokia mylima vis dėlto buvo Nemirusi. Ne! Jam vieną kartą pasakiau, ir nuo tada daug sužinojau. Dabar, kai žinau, kad viskas tiesa, šimtą tūkstančių kartų labiau žinau, kad jis turi pereiti per karčius vandenis, kad pasiektų saldžius. Jis, vargšas, turi turėti vieną valandą, nuo kurios pats dangaus veidas jam pajuoduos; tada galime veikti visų labui ir siųsti jam ramybę. Nusprendžiau. Eime. Jūs šiąnakt grįžkite namo į savo ligoninę ir pažiūrėkite, kad viskas būtų gerai. O aš praleisiu naktį čia, šiose kapinėse, savo būdu. Rytoj vakare ateisite pas mane į „Berkeley“ viešbutį dešimtą valandą. Pakviesiu ir Artūrą, ir tą tokį puikų jauną amerikietį, kuris davė kraują. Vėliau visi turėsime darbo. Einu su jumis iki Pikadilio ir ten pavakarieniausiu, nes turiu grįžti čia prieš saulėlydį.

Tad užrakinome kapą, išėjome, perlipome kapinių sieną, ir tai nebuvo sunku, ir nuvažiavome į Pikadilį.

Van Helsingo raštelis, paliktas lagamine „Berkeley“ viešbutyje, adresuotas medicinos daktarui Džonui Sevardui

(Neįteiktas.)

Rugsėjo 27 d.

Drauge Džonai,

rašau tai, jei kas nors atsitiktų. Einu vienas saugoti tose kapinėse. Man patinka, kad Nemirusi, panelė Liusė, šiąnakt neišeis, kad rytojaus naktį būtų godesnė. Todėl pritvirtinsiu kelis dalykus, kurių ji nemėgsta, česnaką ir kryželį, ir taip užsandarinsiu kapo duris. Ji jauna kaip Nemirusi ir paisys. Be to, jie tik neleidžia jai išeiti; gali nepaveikti jos noro įeiti, nes tada Nemirusi beviltiška ir turi rasti mažiausio pasipriešinimo liniją, kad ir kokia ji būtų. Būsiu šalia visą naktį nuo saulėlydžio iki saulėtekio, ir jei ką galima sužinoti, sužinosiu. Dėl panelės Liusės ar iš jos nebijau; bet tas kitas, dėl kurio ji Nemirusi, dabar turi galią ieškoti jos kapo ir rasti prieglobstį. Jis gudrus, kaip žinau iš pono Džonatano ir iš to, kaip visą laiką mus kvailino, kai žaidė su mumis dėl panelės Liusės gyvybės, ir mes pralaimėjome; ir daugeliu atžvilgių Nemirusieji stiprūs. Jis visada turi rankoje dvidešimties vyrų jėgą; net mūsų keturių, kurie davėme jėgą panelei Liusei, irgi visa jam. Be to, jis gali pašaukti savo vilką ir nežinau ką. Tad jei tą naktį jis ten ateis, ras mane; bet niekas kitas neras, kol nebus per vėlu. Bet gali būti, kad jis nebandys ten ateiti. Nėra priežasties; jo medžioklės plotas pilnesnis žvėrių nei kapinės, kur miega Nemirusi moteris ir saugo vienas senas žmogus.

Todėl rašau tai, jei… Paimkite kartu esančius popierius, Harkerio ir kitų dienoraščius, perskaitykite, o paskui suraskite šį didįjį Nemirusįjį, nukirskite jam galvą ir sudeginkite širdį arba perdurkite ją kuolu, kad pasaulis nuo jo pailsėtų.

Jei taip, sudie.

VAN HELSINGAS

Daktaro Sevardo dienoraštis

Rugsėjo 28 d. Nuostabu, ką gali padaryti geras nakties miegas. Vakar buvau beveik pasirengęs priimti baisias Van Helsingo mintis; bet dabar jos iššoka prieš mane kaip sveiko proto įžeidimai. Neabejoju, kad jis viskuo tiki. Įdomu, ar jo protas negalėjo kaip nors išklibti. Tikrai turi būti koks nors racionalus visų šių paslaptingų dalykų paaiškinimas. Ar gali būti, kad profesorius pats tai padarė? Jis toks nenormaliai protingas, kad jei išprotėtų, nuostabiai įvykdytų savo ketinimą dėl kokios nors įkyrios minties. Nenoriu taip galvoti, ir iš tiesų būtų beveik toks pat stebuklas kaip kitas, jei paaiškėtų, kad Van Helsingas išprotėjęs; bet vis tiek jį atidžiai stebėsiu. Galiu rasti šviesos šioje paslaptyje.

Rugsėjo 29 d., rytas… Praėjusį vakarą, kiek prieš dešimtą, Artūras ir Kvinsis atėjo į Van Helsingo kambarį; jis pasakė viską, ko iš mūsų nori, bet ypač kreipėsi į Artūrą, lyg visos mūsų valios būtų sutelktos jame. Pradėjo sakydamas, kad tikisi, jog visi eisime su juo.

– Nes, – tarė jis, – ten reikia atlikti sunkią pareigą. Jūs, be abejo, nustebote gavęs mano laišką?

Šis klausimas buvo skirtas tiesiai lordui Godalmingui.

– Taip. Trumpam gana sutrikdė. Pastaruoju metu aplink mano namus tiek bėdų, kad galėčiau apsieiti be daugiau. Man taip pat buvo smalsu, ką turite galvoje. Mudu su Kvinsiu aptarėme; bet kuo daugiau kalbėjome, tuo labiau sumišome, kol dabar galiu pasakyti, kad visiškai nebesuprantu jokios reikšmės.

– Aš irgi, – lakoniškai tarė Kvinsis Morisas.

– O, – tarė profesorius, – tada abu esate arčiau pradžios nei čia esantis draugas Džonas, kuriam reikia eiti toli atgal, kad net tiek priartėtų prie pradžios.

Buvo akivaizdu, kad jis be mano žodžių suprato, jog grįžau į seną abejonės būseną. Tada, atsisukęs į kitus du, su didžiausiu rimtumu tarė:

– Noriu jūsų leidimo šiąnakt padaryti tai, ką laikau gera. Žinau, kad daug prašau; ir kai sužinosite, ką siūlau daryti, žinosite, ir tik tada, kiek daug. Todėl ar galiu paprašyti, kad pažadėtumėte man tamsoje, kad vėliau, nors galite kurį laiką ant manęs pykti, neturiu sau slėpti tokios galimybės, nekaltintumėte savęs dėl nieko.

– Bent jau atvirai, – įsiterpė Kvinsis. – Aš laidavosiu už profesorių. Nelabai suprantu, ko jis siekia, bet prisiekiu, kad jis sąžiningas; ir man to užtenka.

– Dėkoju, pone, – išdidžiai tarė Van Helsingas. – Padariau sau garbę laikyti jus vienu pasitikinčiu draugu, ir toks pritarimas man brangus.

Jis ištiesė ranką, ir Kvinsis ją paėmė.

Tada prabilo Artūras:

– Daktare Van Helsingai, nelabai mėgstu pirkti katę maiše, kaip sakoma Škotijoje, ir jei tai liečia mano kaip džentelmeno garbę ar kaip krikščionio tikėjimą, negaliu duoti tokio pažado. Jei galite užtikrinti, kad tai, ką ketinate, nepažeidžia nė vieno iš šių dviejų, tuoj duodu sutikimą; nors, kad ir kaip būtų, negaliu suprasti, ko siekiate.

– Priimu jūsų apribojimą, – tarė Van Helsingas, – ir tik prašau, kad jei jausite reikalą pasmerkti kokį mano veiksmą, pirma gerai apsvarstykite ir įsitikinkite, kad jis nepažeidžia jūsų išlygų.

– Sutarta! – tarė Artūras. – Tai tik teisinga. O dabar, kai derybos baigtos, ar galiu paklausti, ką turime daryti?

– Noriu, kad eitumėte su manimi, ir slapta, į Kingstedo kapines.

Artūro veidas nusviro, ir jis nustebęs tarė:

– Kur palaidota vargšė Liusė?

Profesorius nusilenkė. Artūras tęsė:

– O ten?

– Įeiti į kapą!

Artūras atsistojo.

– Profesoriau, ar kalbate rimtai, ar tai koks baisus pokštas? Atleiskite, matau, kad rimtai.

Jis vėl atsisėdo, bet mačiau, kad tvirtai ir išdidžiai, kaip žmogus, kuris saugo orumą. Stojo tyla, kol jis vėl paklausė:

– O kape?

– Atidaryti karstą.

– Tai per daug! – tarė jis, piktai vėl atsistodamas. – Esu pasirengęs kantriai laukti visuose protinguose dalykuose; bet šitas, šis kapo išniekinimas, tos, kuri…

Jis tiesiog užspringo iš pasipiktinimo. Profesorius gailiai į jį pažvelgė.

– Jei galėčiau išvengti jums vieno skausmo, mano vargšas drauge, – tarė jis, – Dievas žino, išvengčiau. Bet šiąnakt mūsų kojos turi žengti erškėčiais; arba vėliau ir amžinai kojos, kurias mylite, turės eiti liepsnos keliais!

Artūras pažvelgė sustingusiu baltu veidu ir tarė:

– Saugokitės, pone, saugokitės!

– Ar nebūtų gerai išklausyti, ką turiu pasakyti? – tarė Van Helsingas. – Tada bent žinosite mano tikslo ribą. Ar tęsti?

– Tai teisinga, – įsiterpė Morisas.

Po pauzės Van Helsingas, akivaizdžiai su pastanga, tęsė:

– Panelė Liusė mirusi; ar ne taip? Taip! Tada jai negali būti skriaudos. Bet jei ji ne mirusi…

Artūras pašoko ant kojų.

– Dieve mano! – sušuko jis. – Ką turite galvoje? Ar buvo kokia klaida; ar ji palaidota gyva?

Jis sudejavo iš kančios, kurios negalėjo sušvelninti net viltis.

– Nesakiau, kad ji gyva, mano vaike; taip nemaniau. Einu ne toliau, nei sakau, kad ji gali būti Nemirusi.

– Nemirusi! Ne gyva! Ką turite galvoje? Ar visa tai košmaras, ar kas?

– Yra paslapčių, kurias žmonės gali tik spėti, kurias amžius po amžiaus gali išspręsti tik iš dalies. Patikėkite, dabar esame prie vienos ribos. Bet dar nebaigiau. Ar galiu nukirsti galvą mirusiai panelei Liusei?

– Dangau ir žeme, ne! – sušuko Artūras aistros audroje. – Už visą pasaulį nesutiksiu su jokiu jos mirusio kūno sužalojimu. Daktare Van Helsingai, per daug mane bandote. Ką jums padariau, kad taip kankinate? Ką padarė ta vargšė, miela mergina, kad norite užtraukti tokią negarbę jos kapui? Ar esate išprotėjęs, kad sakote tokius dalykus, ar aš išprotėjęs, kad jų klausau? Nedrįskite daugiau apie tokį išniekinimą galvoti; nesutiksiu su niekuo, ką darote. Turiu pareigą saugoti jos kapą nuo įžeidimo; ir, Dievaži, tai padarysiu!

Van Helsingas atsistojo iš vietos, kur visą laiką sėdėjo, ir rimtai ir griežtai tarė:

– Lorde Godalmingai, aš irgi turiu pareigą, pareigą kitiems, pareigą jums, pareigą mirusiesiems; ir, Dievaži, ją atliksiu! Dabar prašau tik, kad eitumėte su manimi, kad žiūrėtumėte ir klausytumėtės; ir jei vėliau, kai pakartosiu tą patį prašymą, nebūsite labiau už mane trokštantis jį įvykdyti, tada, tada atliksiu savo pareigą, kad ir kokia ji man atrodytų. O tada, sekdamas jūsų šviesybės norais, būsiu jūsų žinioje duoti ataskaitą, kada ir kur norėsite.

Jo balsas truputį nutrūko, ir jis tęsė balsu, pilnu gailesčio:

– Bet maldauju jus, neikite su manimi pykdamas. Per ilgą gyvenimą, pilną veiksmų, kuriuos dažnai nebuvo malonu daryti ir kurie kartais gniaužė širdį, niekada neturėjau tokios sunkios užduoties kaip dabar. Patikėkite, kad jei ateis laikas pakeisti savo nuomonę apie mane, vienas jūsų žvilgsnis nušluos visą šią tokią liūdną valandą, nes padaryčiau, ką žmogus gali, kad apsaugočiau jus nuo sielvarto. Tik pagalvokite. Kodėl gi turėčiau sau duoti tiek darbo ir tiek sielvarto? Atvykau čia iš savo šalies daryti, ką galiu gero; iš pradžių, kad įtikčiau draugui Džonui, paskui, kad padėčiau mielai jaunai poniai, kurią taip pat pamilau. Jai, man gėda tiek sakyti, bet sakau su gerumu, daviau tai, ką davėte jūs: savo gyslų kraują; daviau jį aš, kuris nebuvau, kaip jūs, jos mylimasis, o tik jos gydytojas ir draugas. Daviau jai savo naktis ir dienas, prieš mirtį, po mirties; ir jei mano mirtis gali jai padėti net dabar, kai ji mirusi Nemirusi, ji laisvai ją gaus.

Tai jis pasakė su labai rimtu, mielu pasididžiavimu, ir Artūras buvo labai sujaudintas. Jis paėmė seno žmogaus ranką ir nutrūkstančiu balsu tarė:

– O, sunku apie tai galvoti, ir negaliu suprasti; bet bent jau eisiu su jumis ir lauksiu.

XVI skyrius

DAKTARO SEVARDO DIENORAŠTIS (tęsinys)

Buvo lygiai be ketvirčio dvylika, kai per žemą sieną įlipome į kapines. Naktis buvo tamsi, tik kartais blykstelėdavo mėnesiena pro plyšius sunkiuose debesyse, lekiančiuose per dangų. Visi kažkaip laikėmės arti, Van Helsingas šiek tiek priekyje, rodydamas kelią. Priėję prie kapo, atidžiai pažvelgiau į Artūrą, nes bijojau, kad artumas vietai, slegiamai tokio liūdno atminimo, jį sukrės; bet jis gerai laikėsi. Maniau, kad pati viso to paslaptis kažkaip atsvėrė jo sielvartą. Profesorius atrakino duris ir, matydamas natūralų mūsų dvejojimą dėl įvairių priežasčių, išsprendė sunkumą pats įeidamas pirmas. Kiti nusekėme, ir jis uždarė duris. Tada uždegė tamsinamą žibintą ir parodė į karstą. Artūras dvejodamas žengė į priekį; Van Helsingas man tarė:

– Vakar buvote čia su manimi. Ar panelės Liusės kūnas buvo tame karste?

– Buvo.

Profesorius atsisuko į kitus:

– Girdite; ir vis dėlto nėra nė vieno, kuris netikėtų su manimi.

Jis paėmė atsuktuvą ir vėl nuėmė karsto dangtį. Artūras žiūrėjo, labai išblyškęs, bet tylėdamas; kai dangtis buvo nuimtas, žengė į priekį. Aišku, nežinojo, kad yra švininis karstas, arba bent apie tai negalvojo. Pamačius plyšį švine, kraujas akimirkai plūstelėjo į veidą, bet taip pat greitai atslūgo, ir jis liko baisiai baltas; vis dar tylėjo. Van Helsingas atlenkė švininį kraštą, visi pažvelgėme ir atšokome.

Karstas buvo tuščias!

Kelias minutes niekas neištarė nė žodžio. Tylą nutraukė Kvinsis Morisas:

– Profesoriau, laidavau už jus. Man užtenka jūsų žodžio. Paprastai to neklausčiau, nežeminčiau jūsų užsimindamas apie abejonę; bet ši paslaptis anapus bet kokios garbės ar negarbės. Ar tai jūsų darbas?

– Prisiekiu jums viskuo, kas man šventa, kad jos neišnešiau ir nepaliečiau. Štai kas nutiko: prieš dvi naktis mano draugas Sevardas ir aš atėjome čia su geru tikslu, patikėkite. Atidariau tą karstą, kuris tada buvo užsandarintas, ir radome jį, kaip dabar, tuščią. Paskui laukėme ir matėme kažką balta, ateinantį per medžius. Kitą dieną atėjome čia dieną, ir ji ten gulėjo. Ar ne, drauge Džonai?

– Taip.

– Tą naktį atėjome pačiu laiku. Dar vienas toks mažas vaikas buvo dingęs, ir mes jį, ačiū Dievui, radome nesužeistą tarp kapų. Vakar atėjau čia prieš saulėlydį, nes saulei nusileidus Nemirusieji gali judėti. Laukiau čia visą naktį iki saulėtekio, bet nieko nemačiau. Labiausiai tikėtina, kad taip buvo todėl, kad ant tų durų sąvarų uždėjau česnako, kurio Nemirusieji negali pakęsti, ir kitų dalykų, kurių jie vengia. Praėjusią naktį išėjimo nebuvo, tad šįvakar prieš saulėlydį nuėmiau česnaką ir kitus dalykus. Ir taip radome šį karstą tuščią. Bet būkite kantrūs. Iki šiol daug keista. Palaukite su manimi lauke, nematomi ir negirdimi, ir bus dar daug keistesnių dalykų. Taigi, – čia jis uždarė žibinto sklendę, – dabar į lauką.

Atidarė duris, mes išėjome eile, jis paskutinis ir užrakino duris už savęs.

O! Po tos kriptos siaubo naktinis oras atrodė toks gaivus ir tyras. Kaip gera buvo matyti lekiančius debesis ir praslenkančius mėnesienos blyksnius tarp jų, kryžiuojančius ir praeinančius, kaip žmogaus gyvenimo džiaugsmas ir sielvartas; kaip gera buvo kvėpuoti gaiviu oru be mirties ir puvėsio dėmės; kaip sužmogina matyti raudoną dangaus švytėjimą už kalvos ir girdėti toli duslų ūžesį, žymintį didelio miesto gyvenimą. Kiekvienas savaip buvo iškilmingas ir prislėgtas. Artūras tylėjo ir, mačiau, stengėsi suvokti paslapties tikslą ir vidinę prasmę. Aš pats buvau gana kantrus ir pusiau linkęs vėl atmesti abejones ir priimti Van Helsingo išvadas. Kvinsis Morisas buvo flegmatiškas, kaip žmogus, kuris viską priima su šalta drąsa, rizikuodamas viskuo, ką turi. Negalėdamas rūkyti, atsipjovė gerą tabako kąsnį ir ėmė kramtyti. O Van Helsingas buvo užsiėmęs konkrečiu darbu. Pirmiausia iš krepšio išėmė masę kažko panašaus į ploną paplotėlį, kruopščiai suvyniotą į baltą servetėlę; paskui išėmė dvi saujas kažkokios baltos medžiagos, panašios į tešlą ar glaistą. Smulkiai sutrupino paplotėlį ir tarp rankų įmaišė į masę. Paskui ją susuko į plonas juosteles ir ėmė dėti į plyšius tarp durų ir jų rėmo kape. Tai mane šiek tiek suglumino, ir būdamas arti paklausiau, ką daro. Artūras ir Kvinsis taip pat priėjo, nes irgi buvo smalsūs. Jis atsakė:

– Uždarau kapą, kad Nemirusi negalėtų įeiti.

– Ir ta medžiaga, kurią ten įdėjote, tai padarys? – paklausė Kvinsis. – Po šimts! Ar tai žaidimas?

– Tai žaidimas, ir dar koks.

– Kas tai per medžiaga? – šįkart paklausė Artūras.

Van Helsingas pagarbiai pakėlė skrybėlę ir atsakė:

– Ostija. Atvežiau iš Amsterdamo. Turiu indulgenciją.

Toks atsakymas pritrenkė net skeptiškiausius iš mūsų, ir kiekvienas jautėme, kad tokio rimto tikslo, kaip profesoriaus, tikslo, kuris galėjo taip naudoti jam švenčiausius dalykus, akivaizdoje nepasitikėti neįmanoma. Pagarbiai tylėdami užėmėme mums paskirtas vietas aplink kapą, paslėptas nuo bet ko ateinančio. Gailėjausi kitų, ypač Artūro. Aš pats buvau ankstesniais vizitais apmokytas šio budėjimo siaubo; ir vis dėlto aš, kuris dar prieš valandą neigiau įrodymus, jaučiau, kaip širdis nusmunka. Niekada kapai neatrodė tokie baisiai balti; niekada kiparisas, kukmedis ar kadagys taip neatrodė laidotuvių niūrumo įsikūnijimas; niekada medis ar žolė taip grėsmingai nesiūbavo ar nešlamėjo; niekada šaka taip paslaptingai negirgždėjo; ir niekada tolimas šunų kauksmas nesiuntė per naktį tokio liūdno pranašavimo.

Buvo ilga tyla, didelė, skaudanti tuštuma, o tada profesorius aštriai sušnypštė: „Š-š-š-š!“ Jis parodė; ir toli kukmedžių alėjoje pamatėme ateinančią baltą figūrą, blankią baltą figūrą, kuri laikė prie krūtinės kažką tamsaus. Figūra sustojo, ir tą akimirką mėnesienos spindulys krito per lekiančias debesų mases ir stulbinamai ryškiai parodė tamsiaplaukę moterį, apsirengusią kapo įkapėmis. Veido nematėme, nes ji buvo pasilenkusi prie to, kas, kaip matėme, buvo šviesiaplaukis vaikas. Stojo pauzė ir pasigirdo aštrus mažas riksmas, kokį išleidžia vaikas miegodamas ar šuo, gulintis prie ugnies ir sapnuojantis. Puolėme į priekį, bet profesoriaus įspėjamoji ranka, kurią matėme jam stovint už kukmedžio, mus sulaikė; ir tada mums žiūrint balta figūra vėl pajudėjo. Dabar ji buvo pakankamai arti, kad matytume aiškiai, o mėnesiena tebešvietė. Mano širdis tapo šalta kaip ledas, ir išgirdau Artūro aiktelėjimą, kai atpažinome Liusės Vestenros bruožus. Liusė Vestenra, bet kaip pasikeitusi. Saldumas virto deimantiniu, beširdžiu žiaurumu, o tyrumas gašliu ištvirkimu. Van Helsingas išėjo, ir, paklusdami jo gestui, visi taip pat žengėme į priekį; keturiese išsirikiavome eile prie kapo durų. Van Helsingas pakėlė žibintą ir atitraukė sklendę; sutelktoje šviesoje, krintančioje ant Liusės veido, matėme, kad lūpos raudonos nuo šviežio kraujo ir kad srovelė nuvarvėjo smakru ir sutepė jos batistinių įkapių tyrumą.

Sudrebėjome iš siaubo. Drebančioje šviesoje mačiau, kad net Van Helsingo geležiniai nervai pasidavė. Artūras buvo šalia manęs, ir jei nebūčiau sugriebęs už rankos ir išlaikęs, būtų nukritęs.

Kai Liusė, vadinu prieš mus buvusį dalyką Liuse, nes jis turėjo jos pavidalą, mus pamatė, atsitraukė su piktu urzgimu, kaip katė, užklupta netikėtai; paskui jos akys perbėgo per mus. Liusės akys forma ir spalva; bet Liusės akys nešvarios ir pilnos pragaro ugnies, o ne tyri, švelnūs žvilgsniai, kuriuos pažinojome. Tą akimirką mano meilės likutis virto neapykanta ir pasibjaurėjimu; jei tada reikėtų ją nužudyti, būčiau padaręs tai su laukiniu malonumu. Jai žiūrint, akys liepsnojo nešventa šviesa, o veidas apsigaubė gašlia šypsena. O Dieve, kaip man ėjo šiurpas tai matant! Nerūpestingu judesiu, bejausmė kaip velnias, ji nubloškė ant žemės vaiką, kurį iki šiol stipriai glaudė prie krūtinės, urgzdama virš jo kaip šuo virš kaulo. Vaikas aštriai sušuko ir gulėjo dejuodamas. Šiame veiksme buvo toks šaltakraujiškumas, kad iš Artūro išsiveržė dejonė; kai ji ištiestomis rankomis ir ištvirkusia šypsena žengė prie jo, jis atsitraukė ir užsidengė veidą rankomis.

Tačiau ji vis artėjo ir su glebiu, geidulingu grakštumu tarė:

– Ateik pas mane, Artūrai. Palik kitus ir ateik pas mane. Mano rankos tavęs išalkusios. Ateik, ir galėsime kartu ilsėtis. Ateik, mano vyre, ateik!

Jos balse buvo kažkas velniškai saldaus, kažkas panašaus į skambantį stiklą, kuris skambėjo net mūsų, girdėjusių kitam skirtus žodžius, smegenyse. O Artūras, regis, buvo užkerėtas; atitraukęs rankas nuo veido, plačiai išskėtė rankas. Ji šoko į jas, kai Van Helsingas puolė į priekį ir atkišo tarp jų mažą auksinį kryželį. Ji atšoko ir, staiga iškreiptu pykčio veidu, puolė pro jį, lyg norėdama įeiti į kapą.

Tačiau per pėdą ar dvi nuo durų sustojo, tarsi kažkokios nenugalimos jėgos sulaikyta. Tada apsisuko, ir jos veidas pasirodė skaisčioje mėnesienoje ir žibinto šviesoje, kuri dabar nebevirpėjo nuo Van Helsingo geležinių nervų. Niekada nemačiau tokio sutrukdyto piktumo veide; ir, tikiuosi, niekada mirtingos akys daugiau tokio nematys. Graži spalva tapo melsvai pilka, akys, regis, svaidė pragaro ugnies kibirkštis, antakiai raukšlėjosi, tarsi kūno klostės būtų Medūzos gyvačių vijos, o gražios, kruvinos lūpos prasivėrė į atvirą kvadratą, kaip graikų ir japonų aistros kaukėse. Jei kada veidas reiškė mirtį, jei žvilgsnis galėtų žudyti, tą akimirką tai matėme.

Ir taip visą pusę minutės, kuri atrodė amžinybė, ji stovėjo tarp pakelto kryželio ir šventai užsandarinto savo įėjimo. Van Helsingas nutraukė tylą, klausdamas Artūro:

– Atsakykite man, o mano drauge! Ar tęsti savo darbą?

Artūras puolė ant kelių, užsidengė veidą rankomis ir atsakė:

– Darykite, kaip norite, drauge; darykite, kaip norite. Tokio siaubo daugiau niekada negali būti.

Ir sudejavo sieloje. Mudu su Kvinsiu vienu metu priėjome prie jo ir paėmėme už rankų. Išgirdome užsidarančio žibinto spragtelėjimą, kai Van Helsingas jį nuleido; priėjęs prie kapo, ėmė iš plyšių šalinti dalį šventojo ženklo, kurį ten buvo įdėjęs. Visi žiūrėjome pasibaisėję ir nustebę, kai jam atsitraukus pamatėme, kaip moteris, tą akimirką su tokiu pat tikru kūnu kaip mūsų, praeina pro plyšį, kur vos būtų tilpęs peilio ašmuo. Visi pajutome džiugų palengvėjimą, kai pamatėme profesorių, ramiai sugrąžinantį glaisto juosteles į durų kraštus.

Tai padaręs, jis pakėlė vaiką ir tarė:

– Eime dabar, mano draugai; iki rytojaus nieko daugiau nepadarysime. Vidurdienį yra laidotuvės, tad netrukus po jų visi čia ateisime. Mirusiojo draugai iki antros visi išeis, o kai zakristijonas užrakins vartus, mes liksime. Tada bus dar darbo; bet ne tokio kaip šįvakar. O šis mažylis nedaug nukentėjo, ir iki rytojaus nakties bus sveikas. Paliksime jį ten, kur policija jį ras, kaip kitą naktį; o tada namo.

Priėjęs prie Artūro, tarė:

– Mano drauge Artūrai, patyrėte sunkų išbandymą; bet vėliau, žvelgdamas atgal, pamatysite, kaip tai buvo būtina. Dabar esate karčiuose vandenyse, mano vaike. Rytoj šiuo metu, duok Dieve, juos jau būsite perėjęs ir atsigėręs saldžių vandenų; tad per daug neliūdėkite. Iki tol neprašysiu atleisti.

Artūras ir Kvinsis parėjo su manimi, ir pakeliui stengėmės vienas kitą pradžiuginti. Vaiką palikome saugiai ir buvome pavargę; tad visi miegojome daugiau ar mažiau tikru miegu.

Rugsėjo 29 d., naktis. Kiek prieš dvylika mes trise, Artūras, Kvinsis Morisas ir aš, atėjome pas profesorių. Keista buvo pastebėti, kad bendru sutarimu visi apsivilkome juodai. Žinoma, Artūras vilkėjo juodai, nes giliai gedėjo, bet kiti tai padarėme instinktyviai. Į kapines atvykome iki pusės dviejų ir vaikštinėjome, vengdami oficialių akių, tad kai duobkasiai baigė darbą, o zakristijonas, manydamas, kad visi išėjo, užrakino vartus, vieta buvo vien mūsų. Van Helsingas vietoj mažo juodo krepšio turėjo ilgą odinį, panašų į kriketo krepšį; akivaizdžiai gana sunkų.

Kai likome vieni ir išgirdome paskutinius žingsnius nutylant kelyje, tyliai, lyg pagal nustatytą ketinimą, nusekėme profesorių prie kapo. Jis atrakino duris, įėjome ir uždarėme už savęs. Tada išėmė iš krepšio žibintą, jį uždegė, taip pat dvi vaško žvakes, kurias uždegęs prilipdė ištirpintais galais prie kitų karstų, kad duotų pakankamai šviesos dirbti. Kai jis vėl nukėlė Liusės karsto dangtį, visi pažvelgėme, Artūras drebėjo kaip drebulė, ir pamatėme, kad kūnas guli visu savo mirties grožiu. Bet mano širdyje nebuvo meilės, tik pasibjaurėjimas bjauriu Dalyku, kuris pasiėmė Liusės pavidalą be jos sielos. Mačiau, kaip net Artūro veidas sukietėjo jam žiūrint. Netrukus jis paklausė Van Helsingo:

– Ar tai tikrai Liusės kūnas, ar tik demonas jos pavidalu?

– Tai jos kūnas, ir vis dėlto ne. Bet palaukite, ir visi ją pamatysite tokią, kokia buvo ir yra.

Ji gulėjo tarsi Liusės košmaras: smailūs dantys, kruvina, geidulinga burna, nuo kurios ėjo šiurpas, visa kūniška ir nedvasinga išvaizda atrodė kaip velniška pašaipa iš mielo Liusės tyrumo. Van Helsingas, su įprastu metodiškumu, ėmė traukti įvairius daiktus iš krepšio ir dėlioti juos paruošęs naudoti. Pirmiausia išėmė lituoklį ir šiek tiek lydmetalio, paskui mažą aliejinę lempą, kuri, uždegta kapo kampe, skleidė dujas, degančias didžiule kaitra su mėlyna liepsna; paskui operacinius peilius, kuriuos padėjo po ranka; ir galiausiai apvalų medinį kuolą, maždaug dviejų su puse ar trijų colių storio ir apie trijų pėdų ilgio. Vienas galas buvo sukietintas apdeginus ugnyje ir išdrožtas į dailų smaigalį. Su šiuo kuolu ėjo sunkus plaktukas, koks namuose naudojamas anglies rūsyje gabalams skaldyti. Man gydytojo pasiruošimai bet kokiam darbui yra stimuliuojantys ir žvalinantys, bet šie daiktai ir Artūrą, ir Kvinsį tarsi pritrenkė. Tačiau abu išlaikė drąsą ir liko tylūs ir ramūs.

Kai viskas buvo paruošta, Van Helsingas tarė:

– Prieš ką nors darydami leiskite pasakyti; tai iš senovės žmonių žinių ir patirties ir visų tų, kas tyrė Nemirusiųjų galias. Kai jie tokiais tampa, su pokyčiu ateina nemirtingumo prakeiksmas; jie negali mirti, o turi amžius po amžiaus pridėti naujas aukas ir dauginti pasaulio blogį; nes visi, kas miršta nuo Nemirusiųjų grobimo, patys tampa Nemirusiais ir grobia savo rūšį. Ir taip ratas vis platėja, kaip bangelės nuo į vandenį mesto akmens. Drauge Artūrai, jei būtumėte sutikęs tą bučinį, apie kurį žinote, prieš mirštant vargšei Liusei; arba vėl praėjusią naktį, kai atvėrėte jai rankas, būtumėte laiku, numiręs, tapęs nosferatu, kaip Rytų Europoje vadina, ir visą laiką darytumėte daugiau tų Nemirusiųjų, kurie mus taip pripildė siaubo. Šios tokios nelaimingos mielos ponios karjera tik prasidėjo. Tiems vaikams, kurių kraują ji siurbia, dar ne taip blogai; bet jei ji gyvens toliau, Nemirusi, jie vis labiau neteks kraujo, ir jos galia juos ves pas ją; ir taip ji siurbs jų kraują ta tokia pikta burna. Bet jei ji tikrai mirs, viskas baigsis; mažytės gerklės žaizdos išnyks, ir jie grįš prie savo žaidimų, niekada nežinodami, kas buvo. O palaimingiausia iš visko, kai ši dabar Nemirusi bus priversta ilsėtis kaip tikrai mirusi, tada vargšės ponios, kurią mylime, siela vėl bus laisva. Užuot naktį dariusi piktybes ir dieną vis labiau žemindamasi jas priimdama, ji užims savo vietą tarp kitų Angelų. Tad, mano drauge, jai bus palaiminta ranka ta, kuri smogs ją išlaisvinantį smūgį. Tam esu pasirengęs; bet ar nėra tarp mūsų nė vieno su geresne teise? Ar nebus džiaugsmas vėliau nakties tyloje, kai nėra miego, pagalvoti: „Mano ranka pasiuntė ją į žvaigždes; tai buvo ranka to, kuris ją labiausiai mylėjo; ta ranka, kurią iš visų ji pati būtų pasirinkusi, jei būtų galėjusi rinktis“? Pasakykite, ar yra toks tarp mūsų?

Visi pažvelgėme į Artūrą. Jis, kaip ir mes visi, matė begalinį gerumą, siūlantį, kad jo ranka sugrąžintų mums Liusę kaip šventą, o ne nešventą atminimą; jis žengė į priekį ir drąsiai, nors ranka drebėjo, o veidas buvo išblyškęs kaip sniegas, tarė:

– Mano tikras drauge, iš savo sudaužytos širdies dugno dėkoju. Pasakykite, ką turiu daryti, ir nedvejosiu!

Van Helsingas uždėjo ranką jam ant peties ir tarė:

– Drąsus vaikine! Akimirka drąsos, ir viskas bus padaryta. Šis kuolas turi būti įkaltas į ją. Tai bus baisus išbandymas, neapsigaukite, bet truks trumpai, o paskui džiaugsitės labiau, nei buvo didelis jūsų skausmas; iš šio niūraus kapo išeisite lyg eitumėte oru. Bet pradėjęs neturite dvejoti. Tik galvokite, kad mes, jūsų tikri draugai, esame aplink ir visą laiką už jus meldžiamės.

– Tęskite, – užkimęs tarė Artūras. – Pasakykite, ką daryti.

– Paimkite šį kuolą į kairę ranką, pasirengęs smaigalį uždėti ant širdies, o plaktuką į dešinę. Tada, kai pradėsime maldą už mirusiuosius, aš skaitysiu, turiu čia knygą, o kiti kartos, kirskite Dievo vardu, kad viskas būtų gerai mylimai mirusiajai ir kad Nemirusi praeitų.

Artūras paėmė kuolą ir plaktuką, ir kai jo protas apsisprendė veikti, rankos nebedrebėjo ir nevirpėjo. Van Helsingas atvertė mišiolą ir ėmė skaityti, o mudu su Kvinsiu kaip galėdami kartojome. Artūras uždėjo smaigalį ant širdies, ir žiūrėdamas mačiau jo įspaudą baltame kūne. Tada jis smogė iš visų jėgų.

Dalykas karste susirangė; ir iš atvirų raudonų lūpų išsiveržė baisus, kraują stingdantis klyksmas. Kūnas drebėjo, virpėjo ir raitėsi laukiniuose traukuliuose; aštrūs balti dantys kaukšėjo, kol lūpos buvo perkirstos, o burna išsitepė raudonomis putomis. Bet Artūras nedvejojo. Jis atrodė kaip Toro figūra, kai jo nedrebanti ranka kilo ir leidosi, vis giliau kaldama gailestį nešantį kuolą, o kraujas iš pervertos širdies sruvo ir trykšo aplink jį. Jo veidas buvo sustingęs, ir, regis, pro jį švietė aukšta pareiga; šis vaizdas davė mums drąsos, tad mūsų balsai, regis, skambėjo po mažą kriptą.

Ir tada kūno raitymasis ir virpėjimas sumažėjo, dantys, regis, kaukšėjo, o veidas virpėjo. Galiausiai ji gulėjo tyliai. Baisi užduotis baigta.

Plaktukas iškrito iš Artūro rankos. Jis susvyravo ir būtų nukritęs, jei nebūtume sugriebę. Iš kaktos sunkėsi dideli prakaito lašai, kvėpavimas ėjo trūkčiojančiais gūsiais. Tai iš tiesų buvo baisi įtampa; ir jei jo nebūtų vertę daugiau nei žmogiški motyvai, nebūtų galėjęs to padaryti. Kelias minutes taip juo rūpinomės, kad nežiūrėjome į karstą. Tačiau kai pažiūrėjome, tarp mūsų nubėgo nustebęs murmėjimas. Žiūrėjome taip godžiai, kad Artūras atsistojo, nes buvo atsisėdęs ant žemės, priėjo ir pažiūrėjo; ir tada jo veidą nušvietė džiaugsminga, keista šviesa ir visiškai išsklaidė jį gaubusį siaubo šešėlį.

Ten, karste, gulėjo jau ne bjaurus Dalykas, kurio taip bijojome ir kurio taip neapkentėme, kad sunaikinimo darbas buvo atiduotas kaip privilegija tam, kuris labiausiai jo vertas, o Liusė, kokią matėme gyvą, su neprilygstamo saldumo ir tyrumo veidu. Tiesa, buvo, kaip matėme gyvenime, rūpesčio, skausmo ir nykimo pėdsakų; bet jie mums visi buvo brangūs, nes žymėjo jos tikrumą tai, ką pažinojome. Visi kaip vienas jautėme, kad šventa ramybė, gulinti kaip saulė ant išsekusio veido ir kūno, tėra žemiškas ženklas ir simbolis ramybės, kuri viešpataus amžinai.

Van Helsingas priėjo, uždėjo ranką Artūrui ant peties ir tarė:

– O dabar, Artūrai, mano drauge, mielas vaikine, ar man atleista?

Baisios įtampos atoveiksmis atėjo, kai jis paėmė seno žmogaus ranką, pakėlė prie lūpų, prispaudė ir tarė:

– Atleista! Telaimina jus Dievas, kad grąžinote mano mielajai sielą, o man ramybę.

Jis uždėjo rankas profesoriui ant peties ir, padėjęs galvą ant krūtinės, kurį laiką tyliai verkė, o mes stovėjome nejudėdami. Kai pakėlė galvą, Van Helsingas jam tarė:

– O dabar, mano vaike, galite ją pabučiuoti. Pabučiuokite jos mirusias lūpas, jei norite, kaip ji norėtų, jei galėtų rinktis. Nes dabar ji ne besišypsantis velnias, jau ne bjaurus Dalykas visai amžinybei. Ji jau nebe velnio Nemirusi. Ji tikra Dievo mirusioji, kurios siela su Juo!

Artūras pasilenkė ir ją pabučiavo, o paskui pasiuntėme jį ir Kvinsį iš kapo; profesorius ir aš nupjovėme kuolo viršų, palikdami smaigalį kūne. Paskui nukirtome galvą ir pripildėme burną česnako. Užlitavome švininį karstą, prisukome karsto dangtį, surinkome savo daiktus ir išėjome. Užrakinęs duris profesorius atidavė raktą Artūrui.

Lauke oras buvo mielas, švietė saulė, giedojo paukščiai, ir atrodė, kad visa gamta suderinta kitu tonu. Visur buvo džiaugsmas, linksmybė ir ramybė, nes patys vienu atžvilgiu buvome nurimę ir džiaugėmės, nors santūriu džiaugsmu.

Prieš mums išeinant, Van Helsingas tarė:

– Dabar, mano draugai, vienas mūsų darbo žingsnis atliktas, pats skaudžiausias mums patiems. Bet lieka didesnė užduotis: surasti viso šio mūsų sielvarto autorių ir jį sunaikinti. Turiu užuominų, kuriomis galime sekti; bet tai ilga ir sunki užduotis, joje yra pavojaus ir skausmo. Ar nepadėsite man visi? Visi išmokome tikėti, ar ne taip? O jei taip, ar nematome savo pareigos? Taip! Ir ar nepažadame eiti iki karčios pabaigos?

Kiekvienas iš eilės paėmėme jo ranką, ir pažadas buvo duotas. Tada, mums einant, profesorius tarė:

– Po dviejų naktų susitiksite su manimi ir pavakarieniausime kartu septintą valandą pas draugą Džoną. Pakviesiu dar du, kurių dar nepažįstate; ir būsiu pasiruošęs parodyti visą mūsų darbą ir atskleisti planus. Drauge Džonai, jūs eikite su manimi namo, nes turiu daug ką aptarti, ir galite man padėti. Šiąnakt išvykstu į Amsterdamą, bet grįšiu rytoj vakare. Ir tada prasidės mūsų didysis ieškojimas. Bet pirma turėsiu daug ką pasakyti, kad žinotumėte, ką daryti ir ko bijoti. Tada vėl duosime pažadą vienas kitam; nes prieš mus baisi užduotis, ir kai mūsų rankos jau ant plūgo, neturime trauktis.