Signalas, 1 dalis
Signalas: arbata po kulkomis
Po kulkomis jis verkė, bet samovarą vis tiek nešė. Dabar saugo varstą bėgių, o kaimynas sargas su juo nekalba. Ką tas žmogus slepia?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Semionas Ivanovas tarnavo geležinkelio sargu. Nuo jo būdelės iki vienos stoties buvo dvylika, iki kitos – dešimt varstų. Už kokių keturių varstų pernai atidarė didelę verpyklą; iš už miško juodavo aukštas jos kaminas, o arčiau, be gretimų būdelių, nebuvo nė vieno gyvenamo kampo.
Semionas Ivanovas buvo žmogus ligotas ir palaužtas. Prieš devynerius metus jis pabuvojo kare: buvo karininko tarnas ir su juo visą žygį atlaikė. Ir badavo, ir šalo, ir saulėje kepė, ir per karščius bei speigus po keturiasdešimt ir penkiasdešimt varstų žygiavo; teko ir po kulkomis pabūti, bet, ačiū Dievui, nė viena nepataikė.
Stovėjo kartą pulkas pirmoje linijoje; visą savaitę su turkais šaudėsi: guli mūsiškių grandinė, o per daubelę – turkų, ir nuo ryto iki vakaro vis pašaudo. Semiono karininkas irgi buvo grandinėje; kasdien po tris kartus nešdavo jam Semionas iš pulko virtuvių, iš griovos, karštą samovarą ir pietus. Eina su samovaru per atvirą vietą, kulkos švilpia, į akmenis pokši; baisu Semionui, verkia, o vis tiek eina. Ponai karininkai juo labai džiaugėsi: visada turėjo karštos arbatos.
Grįžo jis iš žygio sveikas, tik rankas ir kojas ėmė laužyti. Nemažai vargo teko nuo tada paragauti. Parėjo namo – tėvas senukas miręs; sūnelis ketvirtus metus ėjo – irgi mirė, gerklės liga; liko Semionas su žmona dviese. Nesisekė jiems ir ūkis, o ir sunku ištinusiomis rankomis ir kojomis žemę arti. Nebeištvėrė savo kaime; išėjo naujose vietose laimės ieškoti. Pabuvojo Semionas su žmona ir Linijoje, ir Chersone, ir Dono krašte; niekur laimės nerado. Žmona išėjo tarnauti, o Semionas kaip klajojo, taip ir klajoja.
Teko jam kartą traukiniu važiuoti; vienoje stotyje žiūri – viršininkas lyg ir pažįstamas. Žiūri į jį Semionas, ir viršininkas į Semiono veidą įsižiūri. Pažino vienas kitą: pasirodo, karininkas iš jo pulko.
– Tu Ivanovas? – klausia.
– Taip tikrai, jūsų kilnybe, aš pats.
– Kaip tu čia atsidūrei?
Papasakojo jam Semionas: taip ir taip, sako.
– Kur gi dabar eini?
– Negaliu žinoti, jūsų kilnybe.
– Kaip tai, kvaily, negali žinoti?
– Taip tikrai, jūsų kilnybe, nes nėra kur dėtis. Reikia kokio darbo, jūsų kilnybe, ieškoti.
Pažiūrėjo į jį stoties viršininkas, pagalvojo ir sako:
– Štai ką, broli, lik tu kol kas stotyje. Tu, rodos, vedęs? Kur tavo žmona?
– Taip tikrai, jūsų kilnybe, vedęs; žmona Kursko mieste, pas pirklį tarnauja.
– Tai rašyk žmonai, kad atvažiuotų. Nemokamą bilietą išrūpinsiu. Čia pas mus kelio būdelė atsilaisvins; paprašysiu už tave ruožo viršininko.
– Labai dėkingas, jūsų kilnybe, – atsakė Semionas.
Liko jis stotyje. Padėjo viršininkui virtuvėje, malkas skaldė, kiemą ir peroną šlavė. Po dviejų savaičių atvažiavo žmona, ir išvažiavo Semionas rankiniu vežimėliu į savo būdelę. Būdelė nauja, šilta, malkų kiek nori; nuo ankstesnių sargų liko mažas daržiukas, o abipus bėgių buvo apie pusę dešimtinės ariamos žemės. Apsidžiaugė Semionas; ėmė galvoti, kaip savo ūkį įsikurs, karvę, arklį nusipirks.
Davė jam visus reikalingus reikmenis: žalią vėliavą, raudoną vėliavą, žibintus, ragelį, plaktuką, veržlėms sukti raktą, laužtuvą, kastuvą, šluotų, varžtų, bėgių vinių; davė dvi knygeles su taisyklėmis ir traukinių tvarkaraštį. Iš pradžių Semionas naktimis nemiegojo, vis tvarkaraštį kalė; traukinys dar tik po dviejų valandų važiuos, o jis apeis savo ruožą, atsisės ant suolelio prie būdelės ir vis žiūri ir klausosi, ar nevirpa bėgiai, ar neūžia traukinys. Išmoko atmintinai ir taisykles; nors skaitė prastai, skiemenimis, vis tiek išmoko.
Buvo vasara; darbas nesunkus, sniego kasti nereikia, ir traukiniai tuo keliu reti. Apeis Semionas savo varstą du kartus per parą, šen bei ten veržles pabandys priveržti, skaldą palygins, vandens vamzdžius apžiūrės ir eina namo savo ūkio tvarkyti. Tik su ūkiu jam buvo bėda: ką tik sumanys daryti, dėl visko prašyk kelio meistro, o tas ruožo viršininkui praneš; kol prašymas sugrįš, ir laikas praėjęs. Semionas su žmona net ėmė nuobodžiauti.
Praėjo koks du mėnesiai; ėmė Semionas su kaimynais sargais susipažinti. Vienas buvo žilas senis; vis ketino jį pakeisti: vos iš būdelės išsiropšdavo. Žmona už jį ir apėjimus darė. Kitas sargas, tas, kuris arčiau stoties, buvo žmogus jaunas, liesas ir gyslotas. Susitiko jie su Semionu pirmą kartą ant bėgių, pusiaukelėje tarp būdelių, per apėjimą; Semionas kepurę nusiėmė, nusilenkė.
– Sveikatos, – sako, – kaimyne.
Kaimynas pažiūrėjo į jį iš šono.
– Sveikas, – sako.
Apsisuko ir nuėjo. Paskui moterys tarpusavyje susitiko. Pasisveikino Semiono Arina su kaimyne; ta irgi daug nekalbėjo, nuėjo. Pamatė ją kartą Semionas.
– Kas gi, – sako, – moteriške, tavo vyras toks nešnekus?
Patylėjo moteriškė, paskui sako:
– O apie ką jam su tavim kalbėti? Kiekvienas turi savo… Eik sau su Dievu.
Kaip tau ši istorija?
Ši istorija – rinkinyje Kai nėra kur trauktis,Pasaulio klasika lietuviškai