Signalas, 2 dalis
Signalas: žmogus žmogų ėda
Už kopūstus – trys rubliai baudos. Vasilijus žada skųstis pačiam viršininkui, o tas jau važiuoja drezina. Kiek gali kainuoti teisybė sargui?
Išgalvota. Grožinis tekstas: veikėjai ir įvykiai išgalvoti.
Įspėjimas: smurtas.
Kas buvo anksčiau
Karą perėjęs ir vaiką palaidojęs Semionas Ivanovas su žmona Arina gavo geležinkelio sargo būdelę ir džiaugiasi bent kokiu stogu. Kaimynas sargas su juo nesikalba, o jo žmona atkerta: eik sau su Dievu.
Vis dėlto praėjo dar koks mėnuo, ir susipažino. Susitiks Semionas su Vasilijumi ant bėgių, atsisės ant krašto, pypkes rūko ir pasakoja apie savo gyvenimą. Vasilijus vis daugiau tylėjo, o Semionas ir apie savo kaimą, ir apie žygį pasakojo.
– Nemažai, – sako, – vargo per savo amžių patyriau, o mano amžius dar ne kažin koks. Nedavė Dievas laimės. Kokią kam dalią Viešpats skiria, tokia ir yra. Štai kaip, broleli, Vasilijau Stepanyčiau.
O Vasilijus Stepanyčius išdaužė pypkę į bėgį, atsistojo ir sako:
– Ne dalia mūsų su tavim amžių ėda, o žmonės. Nėra pasaulyje plėšresnio ir piktesnio žvėries už žmogų. Vilkas vilko neėda, o žmogus žmogų gyvą ėda.
– Na, broli, vilkas vilką ėda, to tu nesakyk.
– Pasitaikė žodis, ir pasakiau. Vis tiek nėra žiauresnio padaro. Jei ne žmonių pyktis ir godumas, galima būtų gyventi. Kiekvienas taikosi tave už gyvo sugriebti, kąsnį atkąsti ir praryti.
Susimąstė Semionas.
– Nežinau, – sako, – broli. Gal ir taip, o jei ir taip, tai jau taip Dievo nustatyta.
– O jei taip, – sako Vasilijus, – tai nėra ko mums su tavim ir kalbėti. Jei visą bjaurastį ant Dievo versi, o pats sėdėsi ir kęsi, tai, broli, ne žmogumi būti, o galvijumi. Štai tau ir visas mano žodis.
Apsisuko ir nuėjo neatsisveikinęs. Atsistojo ir Semionas.
– Kaimyne, – šaukia, – už ką gi barasi?
Neatsigręžė kaimynas, nuėjo. Ilgai žiūrėjo į jį Semionas, kol iškasoje, ties posūkiu, Vasilijus nebesimatė. Grįžo namo ir sako žmonai:
– Na, Arina, ir kaimyną mes turim: ne žmogus, o nuodai.
Vis dėlto jie nesusipyko; vėl susitiko ir kalbėjosi kaip anksčiau, ir vis apie tą patį.
– Ech, broli, jei ne žmonės… nesėdėtume mudu šitose būdelėse, – sako Vasilijus.
– O kas ta būdelė… nieko, gyventi galima.
– Gyventi galima, gyventi galima… Ech, tu! Daug gyvenai, mažai užgyvenai, daug žiūrėjai, mažai matei. Vargšui žmogui, ar būdelėje, ar kur kitur, koks ten gyvenimas! Ėda tave tie lupikai. Visas sultis išspaudžia, o pasensi – išmes kaip kokias išspaudas, kiaulėms ėsti. Kiek tu algos gauni?
– Nedaug, Vasilijau Stepanovičiau. Dvylika rublių.
– O aš trylika su puse. Leisk paklausti, kodėl? Pagal taisyklę, valdyba visiems tą patį skiria: penkiolika rublių per mėnesį, kurą, apšvietimą. Kas gi mudviem tuos dvylika ar trylika su puse nustatė? Kieno pilvui taukų, į kieno kišenę tie likę trys ar pusantro rublio eina? Leisk paklausti?.. O tu sakai, gyventi galima! Tu suprask, ne apie pusantro ar tris rublius kalba. Nors ir visus penkiolika mokėtų. Buvau stotyje praėjusį mėnesį; direktorius pravažiavo, tai mačiau jį. Turėjau tokią garbę. Važiuoja sau atskirame vagone; išlipo ant perono, stovi, auksinę grandinę per pilvą išleidęs, skruostai raudoni, lyg pripilti… Prisigėrė mūsų kraujo. Ech, turėčiau jėgą ir valdžią!.. Ne, ilgai čia neliksiu; išeisiu, kur akys veda.
– Kur gi tu išeisi, Stepanyčiau? Nuo gero gero neieško. Čia ir namai, ir šilta, ir žemelės truputis. Žmona tavo darbšti…
– Žemelės! Pažiūrėtum tu į tą mano žemelę. Nė vytelės ant jos nėra. Pasodinau pavasarį kopūstėlių, tai ir tada kelio meistras atvažiavo. „Kas čia, – sako, – yra? Kodėl nepranešta? Kodėl be leidimo? Iškasti, kad nė kvapo neliktų.“ Girtas buvo. Kitą kartą nieko nebūtų sakęs, o čia įsikalė į galvą… „Trys rubliai baudos!..“
Patylėjo Vasilijus, patraukė pypkės ir sako tyliai:
– Dar truputį, ir būčiau užmušęs.
– Na, kaimyne, ir karštas tu, pasakysiu tau.
– Ne karštas aš, o teisybę sakau ir galvoju. Dar sulauks jis iš manęs, ta raudona snukiena! Pačiam ruožo viršininkui skųsiuos. Pažiūrėsim!
Ir tikrai apskundė.
Važiavo kartą ruožo viršininkas kelio apžiūrėti. Po trijų dienų svarbūs ponai iš Peterburgo turėjo tuo keliu pravažiuoti: reviziją darė, tad prieš jų pravažiavimą reikėjo viską sutvarkyti. Balasto užpylė, palygino, pabėgius peržiūrėjo, vinis įkalė, veržles priveržė, stulpus padažė, pervažose liepė geltono smėliuko paberti. Kaimynė sargienė net savo senį išvarė žolelės nupešioti. Dirbo Semionas visą savaitę; viską sutvarkė ir savo švarką susilopė, išvalė, o varinį ženklą plyta iki spindesio nutrynė. Dirbo ir Vasilijus.
Atvažiavo ruožo viršininkas drezina; keturi darbininkai rankeną suka; krumpliaračiai zvimbia; lekia vežimėlis po kokius dvidešimt varstų per valandą, tik ratai kaukia. Atlėkė prie Semiono būdelės; pribėgo Semionas, raportavo kareiviškai. Viskas pasirodė tvarkoje.
– Seniai čia esi? – klausia viršininkas.
– Nuo gegužės antros, jūsų kilnybe.
– Gerai. Ačiū. O šimtas šešiasdešimt ketvirtame numeryje kas?
Kelio meistras (kartu su juo važiavo drezina) atsakė:
– Vasilijus Spiridovas.
– Spiridovas, Spiridovas… A, tai tas pats, kurį pernai turėjot pastabose?
– Tas pats, pone.
– Na, gerai, pažiūrėsim Vasilijų Spiridovą. Pirmyn.
Užgulė darbininkai rankenas; pajudėjo drezina. Žiūri į ją Semionas ir galvoja: „Na, bus jiems su kaimynu pirtis.“
Kaip tau ši istorija?